Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis E. B. dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį neprisipažino ir parodė, jog balandžio 8 dieną buvo jo mirusios motinos gimimo diena, negalėjo nuvykti į kapines. Į kapines su R. Ž. nuvyko balandžio 9 d., po to R. Ž. pasiliko pas savo mamą nakvoti, o jis grįžo į namus (duomenys neskelbtini). Namuose buvo vienas. Po 10 minučių grįžo abu vaikai. G. Ž. buvo išsidažiusi, jai liepė nusiprausti, sakė, kad mama bars, jei pamatys. Kai ji prausėsi, ėmė ašaroti dėl dažų ar iš baimės, kad mamai nepasakytų. Klausė, ar jis nemuš, atsakė G. Ž., kad nemuš, nes niekada jos nemuša. Tada G. Ž. priėjo ir sakė: ,,dėde, atsimeni, kai su dviračiu važinėjau aną dieną, man dabar putę skauda“. Jis prisiminė, kad balandžio 6-7 dienomis su R. Ž. sėdėjo virtuvėje, G. Ž. grįžo ir pasakė, kad nebevažinės dviračiu, nes sėdynė jai trina. Balandžio 9 d. G. Ž. pati iki kelių nusismaukė kelnes ir kelnaites, bet visiškai nenusimovė, bei pasakė: ,,dėde, man labai skauda putę“. Jis iš tolo pažiūrėjo, bet G. Ž. nelietė. Matė paraudonavusias jos kirkšnis. Prieš tai ji gal valandą važinėjo dviračiu. Tuo metu jis G. Ž. nefotografavo, nelietė, iš tolo pažiūrėjo. Patarė pasiimti vaistų ir pasitepti. Turėjo tepalą, nes buvo ranką susižeidęs. Nemušė G. Ž. diržu. Tuo metu namuose virtuvėje buvo G. Ž. brolis, kurio nebuvo uždaręs. Virtuvės durų niekas niekada nedarinėja. Kai G. Ž. parodė, kur jai skauda, jos brolis buvo atėjęs. Skambino R. Ž. gal 5-10 kartų tam, kad paklausti, ką daryti, bet R. Ž. nekėlė telefono. Pamanė, kad gal reikia greitąją pagalbą iškviesti, žinojo, kad nepilnamečių vienų paleisti negalima, kad reikia lydėti ir pateikti gimimo liudijimą, buvo išgėręs pusę buteliuko lengvo alaus, todėl negalėjo lydėti. R. Ž. prisiskambino tik 21 val., suprato, kad ji buvo smarkiai išgėrusi alkoholio, negalėjo su ja susišnekėti. Apie 22 val. suguldė vaikus, G. Ž. sakė, kad gali kentėti. Apie 23 val. norėjo važiuoti parsivežti R. Ž., bet nenuvažiavo iki jos, neužteko pinigų, nuvažiavo tik iki savo tėvo. Balandžio 10 dieną ryte 9 val. prisiskambino R. Ž., sutarė važiuoti namo. Pusę dešimt ji važiavo iš mamos, o jis atėjo į stotelę, kartu autobusu grįžo į miestą. Pasakojo G. Ž. apie vaikus, bet jai buvo neįdomu, nes labai blogai jautėsi, dėkojo, kad jis pasirūpino vaikais, jautė kaltę, nes paliko vienus nepilnamečius vaikus ne tėvui. Dėl parodymų, esančių 3 tome, 12 bylos lape parodė, jog tuo metu, kai G. Ž. parodė, kur jai skauda, paprašė parodyti nugarą, norėjo pažiūrėti, ar neužsigavo; taip sakydamas, paėmė G. Ž. už pečių, suko ir gal palietė, gal nepalietė jos krūtinę, pats pakėlė marškinėlius tam, kad pažiūrėtų, ar ji nenusibrozdino nugaros, matė nuogą G. Ž. nugarą. Mano, kad vaikai yra mamos primokinti, todėl jį šmeižia. R. Ž. pati už plaukų patemdavo G. Ž., su diržu suduodavo, už ausies patemdavo, jei neklausydavo.

Nukentėjusioji G. Ž. 2016 m. balandžio 14 d. (ketvirtadienį) ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad pas juos gyvena dėdė E. Globos namuose ji yra nuo antradienio (balandžio 12 d.). Įvykio dieną su drauge buvo lauke, jai paskambino dėdė, klausė: „kur tu kūtvėla, randiesi“, pakeltu balsu liepė grįžti namo. Į namus grįžo su broliu A., jam 10 metų. Dėdės E. namuose nebuvo. Dėdė paskambinęs paklausė, ar nori kebabų, pasakė kad, kai pavalgys geriau žegnotis. Dėdė pasakė, tuoj grįš. Grįžęs dėdė pradėjo trankyti duris. Ji dėdę įleido į vidų. Jis padavė kebabus, broliui liepė eiti į virtuvę ir nesirodyti, pasakė, jog jei pasirodys gaus „į snukį“. Brolis užsidarė virtuvėje. Dėdė jai liepė pasiimti diržą ir juo penkis kartus plojo per kojas, daugiausiai į šlaunis dešinėje pusėje ir per blauzdas. Liepė rengtis nuogai, po to vėl sudavė per užpakalį, ji nusirengė. Jis rėkė, išgėręs nebuvo. Mama buvo darbe. G. Ž. parodė, kad ji nusirengė, dėdė jai liepė gultis ant lovos aukštielninkai ir praskėsti „putę“. Ji praskėtė ir verkė, nes jai skaudėjo nuo suduotų smūgių. Prašė dėdės baigti taip elgtis. Jis sakė, nufotografuos, parodys draugams, įdės nuotraukas į „Facebook“, parodys mamai ir ji dvigubai kentės. Dėdė ją fotografavo ir mušė diržu. Po to savo pirštą įkišo jai į „putę“ ir trynė. Jautėsi labai blogai, norėjo, kad ją pribaigtų ir ji nebekentėtų. Dar jis viena ranka praskėtė „putę“, kita ranka fotografavo. Tada dėdė liepė gulti ant pilvo ir susiriesti. Taip atsigulus jis kelis kartus sudavė diržu per užpakalį ir kišo metalinę diržo sagtį į užpakalį, toliau ją fotografavo, matė blykstę. Po to dėdė liepė apsirengti. Dėdė buvo ranka užspaudęs burną. Kai ji apsirengė, dėdė liepė nepapasakoti mamai, nes jei papasakos, užmuš. Pasikvietęs brolį pasakė, jei prasitars mamai, jį užmuš. Brolis nematė, ką darė dėdė, nes buvo uždarytos durys. Brolis galėjo girdėti, kai ji rėkė. Viskas įvyko šeštadienį. Sekmadienį, t. y. balandžio 3 d., po mišių viską papasakojo draugėms. Po savaitės draugės mama paskambino policijai. Dėdė taip elgėsi pirmą kartą, tik kartais suduodavo diržu. Anksčiau jis yra lietęs krūtinę. Vieną kartą, kai mama miegojo, dėdė buvo atėjęs į jos kambarį palinkėti labos nakties ir paklausė, ar turi klausimų. Sakė, papasakos apie lytinius organus. Jis tada jai kišo ranką už kelnaičių, aiškino apie „putę“, kaip prasideda mėnesinės, pakišo rankas po marškinėliais, lietė, maigė jos krūtinę ir sakė, kad ji augs. Apie tai niekam nėra sakiusi, dėdei pažadėjo jo neišduoti, nes dėdė sakė, kad tai jų paslaptis. Griūdama nuo dviračio, užsigavo alkūnę, susižalojo kojas. Dviračio sėdynė per aukšta, spaudžia, paskutinį kartą nuspaudė prieš 2-3 savaites. Tas įvykis buvo praeitą savaitę. Apie tai sakė tik mamai, dėdei nesakė. Dėdės prašė nuleisti dviračio sėdynę. Mama būtų apkaltinus dėdę, jis būtų užmušęs (1 tomas, b. l. 103-104).

Nukentėjusioji R. Ž. parodė, kad ji dirba nuo 8 val. iki 15-16 val. penkias dienas, kartais dirbdavo papildomai šeštadieniais, sekmadieniais. Į darbą nueidavo 6 ar 7 val. ryte, namo grįždavo apie 15 val. Eilinę dieną vaikų namuose nebūdavo, jie lankydavo (duomenys neskelbtini) užsiėmimus, po pamokų eidavo į viešąją biblioteką, penktą - pusę šešių grįždavo namo. Kai ji išeidavo į darbą, vaikai - į mokyklą. Jei vaikai neidavo į užsiėmimus, būdavo namuose. Iki šio įvykio nebuvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. (duomenys neskelbtini) užsiėmimus vaikai lanko, nes yra tikinti šeima, vaikai tarnauja bažnyčioje. Butas dviejų kambarių: virtuvė ir didysis kambarys. Tame pačiame kambaryje miegodavo ji su kaltinamuoju ir kitoje lovoje sūnus A., o G. Ž. miegodavo virtuvėje ant sofos. Abu vaikai E. B. vadino dėde. Būdama policijoje, sužinojo, kuo kaltinamas E. B.. Kai E. B. suėmė, niekas nieko neaiškino, išvežė vaikus. Vaikai buvo paimti tris paras. Kai vaikus paėmė, jie gyveno (duomenys neskelbtini). Nesuprato, kodėl vaikai buvo išvežti. Tyrėjai fotografavo, surinko diržus. Pasakė, kad viską paaiškins policijoje. Jai neleido bendrauti su vaikais po jų išvežimo, iš jos (R. Ž.) atėmė telefoną. Kai sužinojo, kas atsitiko, ją ištiko šokas. E. B. daugiau bendraudavo su sūnumi. Su dukra jie bardavosi, nesutardavo, bet nematė jokių neteisėtų veiksmų vaikų atžvilgiu. Po įvykio nevertė dukros kalbėti, matė, kad dukrai skaudu prisiminti, sakė jai, kad ji išsipasakotų tada, kada galės. Laukė, kada dukra norės kalbėti. Po kurio laiko dukra sakė, kad nieko nepasipasakojo anksčiau, nes su broliu E. B. bijojo, jie buvo įbauginti, kaltinamasis grasino užmušti juos ir ją (R. Ž.). Dukra sakė, kad tas įvykis buvo vienintelis, apie įvykį pasisakė draugėms. Dukra papasakojo, kad kaltinamasis ją paguldė, fotografavo, su pirštu lietė makštį, su diržu mušė. Kai vaikus grąžino, jau buvo praėjęs laikas, matė neryškias mėlynes, ruoželius ant G. Ž. blauzdų. Gal kartą yra mačiusi kaimynę V. U., bet su ja nėra bendravusi. Nežinojo, kad ši liudytoja gyvena tame pačiame name. G. Ž. nėra probleminis vaikas, gal ir turi šiek tiek fantazijos, bet nemano, kad ji išsigalvos ar kerštaus tokiais būdais. A. jai sakė, kad buvo užrakintas virtuvėje ir nieko nematė, tačiau, būdamas virtuvėje, girdėjo, kaip sesė verkė, rėkė ir maldavo dėdės jos nemušti, sakė, kad skauda. Virtuvės durys užrakinamos iš abiejų pusių. Sūnus nesuprato, ką sesei darė kaltinamasis. Vėliau paaiškėjo, kad abu vaikai bijodavo pareiti namo, kai E. B. būdavo namie, o jos (R. Ž.) nebūdavo. Tyrimo metu pareigūnai surinko visus diržus, vėliau juos grąžino. Kai tvarkė spintą, G. Ž. pasakė, kad su tuo diržu kaltinamasis ją lietė, rastą diržą išmetė. Diržą išmetė dėl to, kad jis dukrai nesukeltų prisiminimų. Tai vyriškas diržas su geltonomis blizgančiomis širdimis, kurios yra ant priekinės diržo dalies, šalia sagties. Sagtis geltona, blizganti, galima sakyti metalinė, o pats diržas odinis. Tyrimo metu jai nebuvo parodyti diržai, to diržo su blizgučiais, kuriuo E. B. vaiką lietė, nėra fotonuotraukose (b. l. 74-75, 77-86, 1 t.). Po įvykio vaikų elgesys pasikeitė, jie tapo uždaresni, ypač dukra, A. Ž. - atviresnis. E. B. išnaudodavo ją, beveik viena išlaikydavo šeimą. Gaudavo minimalų atlyginimą ir vaikų našlaičių pašalpas, pajamų iš papildomo darbo. Mėnesinės pajamos sudaro apie 500 eurų. G. Ž. turi sveikatos sutrikimų dėl širdies, yra patyrusi operaciją. Po šio įvykio dukrai pablogėjo sveikata. Vežioja dukrą pas psichologus, stengiasi raminti, sakydama, kad greitai kaltinamojo nepamatys, kad jis nepareis. Maždaug mėnesį ramino dukrą. Dabar dukra nusiraminusi, miega. Sūnus patyrė didelę baimę, prastai miega. Sūnus buvo nukentėjęs, nes per galvą jį dažnai daužydavo. Sūnus vis klausinėja, ar kaltinamojo nepaleis. Vaikams sutriko miegas, pablogėjo apetitas. A. irgi vežė pas psichologus, bet sūnui mažiau reikėjo vizitų. G. yra 12 metų, A. - 11 metų. Prašo tenkinti visų nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Iš 2016-06-23 daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėta 10 vienetų diržų (1, b. l. 74-76, 77-86).

Liudytojas R. M. parodė, jog nukentėjusioji R. Ž. – jo sesuo. Žinojo, kad sesuo kartu gyveno su kaltinamuoju. Apie sesers dukros G. nuskriaudimą sužinojo iš pačios G. Pati mergaitė praėjus dviem savaitėms po įvykio parašė į „Facebook“ brolio A. M. draugei apie tai, kad ji su broliu yra vaikų raidos centre, prašė ateiti jų aplankyti. Kitą dieną su savo jaunėliu broliu A. M. nuvažiavo į vaikų raidos centrą. Ten abu vaikai jau buvo išbuvę dvi dienas. Leido su vaikais pabendrauti. Prieš tai skambino sesei R. Ž., bet negalėjo priskambinti. Vėliau sužinojo, kad iš sesers buvo paimti telefonai dėl tyrimo. Su G. Ž. šnekėjo centre. Ji pasakojo apie įvykį - sakė, kad ją su broliu atvežė, nes suėmė įtariamąjį. Pasakojo, kad tą vakarą - apie balandžio 12 dieną, kaltinamasis girtas buvo namuose, G. Ž. buvo išėjusi į lauką, žaidė su draugėmis. Grįžus G. Ž., jis puolė sakyti, „kiek valkiosies“, supykęs ėmė G. Ž. auklėti - paėmė diržą, sudavė per kojas, liepė rengtis. G. Ž. verkė, nieko nedarė. Dar kartą kaltinamasis jai sudavė diržu per kojas. G. Ž. verkė. Sakė, kad brolį A. kaltinamasis uždarė virtuvėje, A. Ž. galbūt girdėjo G. Ž. verksmus, bet nieko nematė. Kaltinamasis su G. Ž. buvo užsidaręs kambaryje, jis G. mušė ir liepė nusirengti, mušė, kol ji nusirengė nuogai. Nusirengus G., jis pradėjo liesti jos kūną, žnaibė krūtinės spenelius. G. Ž. pastebėjo, kad rankoje kaltinamasis laikė telefoną, bet ji negalėjo pasakyti, ar jis fotografavo, ar filmavo. Įvykio metu G. verkė. Nenustojus kaltinamajam mušti, jis paprašė G. atsiklaupti ant kelių, ir ji pajuto, kad su diržo sagtimi lietė jos išangę. Liudytojas parodė, jog jis klausė G., ar kaltinamasis darė ką nors su pirštais. Mergaitė atsakė, kad kaltinamasis braukė su pirštais aukštyn žemyn per jos lytines lūpas, daugiau nieko nedarė. Kaltinamasis buvo apsirengęs. G., verkdama prašė: ,,dėde, baik“, bet kaltinamasis vis tiek ją mušė. Kiek kartų sudavė, G. negalėjo pasakyti. Vėliau kaltinamasis liovėsi ir nuvarė abu vaikus miegoti. Prašė G. parodyti kojas, bet po dviejų savaičių nebesimatė nieko. G. neatsiminė, kiek jai buvo suduota smūgių. Apie įvykį klausinėjo ir A. Ž.. A. sakė, kad girdėjo, kaip G. verkė ir prašė: ,,dėde baik“. A. sakė, kad dėdė juos mušė ne kartą. A. sakė, kad mušdavo ir mamą. G. sakė, kad yra mačiusi, kaip kaltinamasis smaugė mamą. Klausė vaikų, kodėl anksčiau apie tai nepasisakė. Vaikai sakė, kad bijojo, nes kaltinamasis grasino užmušti juos ir mamą. Su seserimi R. Ž. susisiekė dar po kelių dienų. R. Ž. apie įvykį išgirdo iš jų. Sesuo buvo šoke, puolė į ašaras. Kai vaikai kalbėjo, abu šnekėjo drebančiu balsu, lyg bijodami, kad kažkas išgirs, jie buvo išgąsdinti. Liudytojas parodė, jog jis yra A. Ž. krikštatėvis, gal vaikai juo pasitikėjo, todėl papasakojo. Iki tol bendraudavo su tais vaikais, sakydavo, jei kas skriaudžia, kreiptis. Nekilo abejonių dėl vaikų pasakojimo tikrumo, nes vaikai pasakojo vienodai, o jei fantazuotų, tai vienam vienokius dalykus, kitam kitokius sakytų. Dabar G. ramesnė, daugiau pasitikėjimo turinti asmenybė, nebe tokia prislėgta. Abu vaikai atviresni tapo.

Liudytojas A. M. parodė, jog nukentėjusioji R. Ž. yra jo sesuo. Balandžio mėnesį paskambino jo draugė ir pasakė, kad G. parašė į „Facebook“, kad ji su broliu išvežti į A. M. gatvėje esančius vaikų globos namus, nes dėdė E. išprievartavo, paprašė, kad krikšto tėvelis atvažiuotų aplankyti. Po darbo su broliu nuvažiavo. Rado vaikus, abu su broliu R. M. prašė vaikų paaiškinti, kas nutiko. Jie buvo išsigandę, pasimetę, kalbėjo nedrąsiai, papasakojo, kas nutiko. G. sakė, kad mamos nebuvo, A. buvo uždarytas viename kambaryje, ji kitame kambaryje su kaltinamuoju, kuris ant jos šaukė dėl to, kad ji vėlai grįžo, mušė ją su diržu, išrengė nuogai, mušė su sagtimi, kišo sagtį „į tą vietą“. Po to liepė apsirengti ir nesakyti nei mamai, nei krikšto tėveliui. A. buvo kitame kambaryje. G. – jo krikšto dukra. Klausė G., kodėl anksčiau nesakė, nes viskas įvyko prieš dvi savaites. G. sakė, kad bijojo, nes buvo pasakyta niekam nesakyti. G. sakė, kad buvo vartotas smurtas ir prieš mamą. Kaltinamąjį pažinojo, teko pabendrauti. Pats nebuvo matęs smurto. Pataruoju metu į savaitę tris kartus nueidavo, būdavo, kad ir nakvodavo. Nėra pastebėjęs, kad seseriai ar vaikams negerai, smurto nepastebėjo. Nors sakė, kad smaugė seserį, kad A. per galvą sudavė. Klausdavo G., ar dėdė muša, sakydavo, kad nemuša. Ikiteisminio tyrimo metu surašyti parodymai, kurie yra 2 tome, 28-29 bylos lapuose, teisingi.

Liudytoja B. M. parodė, jog nukentėjusioji R. Ž. yra jos dukra. Ištiko šokas, susirgusi buvo, kai sužinojo, kad kaltinamasis taip padarė su vaikais. Kaltinamasis meluodavo, neteisybę sakydavo, išnaudodavo dukrą, nedirbdavo. Pirma apie įvykį papasakojo dukra R. Ž., tai buvo maždaug savaitė po įvykio. R. Ž. pasakojo, kad vaikų neteko, kad kaltinamasis norėjo išprievartauti mergaitę. Anūkė G. Ž. atvažiavusi vasarą pasakojo viską - sakė, kad kaltinamasis brolį uždarė viename kambaryje, ji buvo kitame kambaryje, G. nurengė, lietė pirštais makštį, krūtinę. Nustojo pats kaltinamasis. Mama grįžusi nieko nežinojo. Dukra R. Ž. pasakojo tą patį, ką ir G.. Atvažiavusi G. buvo pasikeitusi, išblyškusi, nusiminusi, sakė, kad buvo vienas toks atvejis, kad kaltinamasis smurtaudavo, keikdavo, grasindavo, jie bijodavo kaltinamojo. Liudytoja parodė, jog ji pati girdėdavo, kaip kaltinamasis grasindavo. Vaikai buvo prigrasinti, bijojo pasisakyti. A. nieko nepasakojo, tik sakė, kad buvo uždarytas ir nieko nematė, girdėjo tik riksmą.

Liudytoja V. U. parodė, jog R. Ž. - kaimynė. Vieną vakarą grįžo mergaitės - vyro sesės D. U. ir E. U., jos sakė nežino, ką daryti, sakyti ar nesakyti, bet viską papasakojo - susitiko su G., ji elgėsi ne taip, kaip visada, buvo susijaudinusi, nebuvo linksma, pradėjo nedrąsiai, bijodama, pasakoti, kad prie jos lindo jos patėvis, ją mušė, fotografavo, liepė nusirengti, iš jos išsidirbinėjo, prigrasino, jei kam nors pasakys, paviešins filmuotą medžiagą, nužudys mamą, močiutę. Liudytoja parodė, jog ji patikėjo vaikais. Po mergaičių pasakojimo ištiko šokas, nežinojo, ką daryti, pasakė vyrui, vyras liepė nesikišti. Pasakė mamai J. B., mama patarė eiti į „vaikų teises“ ar į policiją. Bijojo kažkur eiti. Po papasakojimo maždaug trečią dieną paskambino 112 ir pranešė, jog patėvis prievartauja savo podukrą. Gal po 15 minučių paskambino policijos pareigūnai, klausė, ar gali atvažiuoti, apklausti. Atvažiavę pareigūnai ją apklausė, paskui gal po valandos vėl atvažiavo policija, prašė parodyti, kur gyvena. Kaltinamąjį anksčiau buvo susitikusi laiptinėje kokius keturis kartus. Keletą kartų jis buvo vienas, vieną kartą su draugu, buvo girtas ir kabinėjosi prie jos. Išsikraustė iš (duomenys neskelbtini) g. kovo pabaigoje. Jokių santykių su kaltinamuoju, nukentėjusiąja nebuvo. Kiekviena mama, turinti vaiką, paskambintų ir praneštų apie tai, ką išgirdo. Nekilo abejonių, kad vaikai sako netiesą. 1 tome, bylos lapuose 89-90 ir 92-93 teisingai nurodytos aplinkybės ir teismas gali remtis tais parodymais.

Iš policijos registruojamų įvykių registro matyti, jog 2016 m. balandžio 12 d. 19.15 val. V. U. policijos pareigūnams pranešė, jog sekmadienį sužinojo, jog G. buvo tvirkinama patėvio (b. l. 31-36, 1 tomas).

Liudytoja D. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad balandžio mėnesio pradžioje su sese E. ir dar kitais vaikais žaidė stadione, atėjo G. Ž.. G. buvo liūdna. Pradėjus G. klausinėti, kas jai nutiko, iš pradžių ji nenorėjo pasakoti, tačiau papasakojo. Kai jos buvo pas A., jos G. padarė lengvą makiažą. Kai G. grįžo namo, jos patėvis, kurį vadina dėde, pavalgius liepė jai nusiprausti. Po to išvijo iš kambario G. brolį A., uždarė kambario duris ir pasakė G. „dabar melskis“, liepė nusirengti. Kai G. nesutiko nusirengti, tada dėdė apie 6 kartus G. sudavė diržu per kojas. G. iš baimės nusirengė, patėvis liepė jai gultis ant nugaros ir skaudžiai gnybė ir sukiojo G. krūties spenelį. Dar iš G. žino, kad patėvis ją nuogą telefonu fotografavo, vis jai rodydamas nuotraukas klausė, ar gražu, gąsdino nuotraukas įdėti į „Facebook“ ir parodyti draugėms. G. dar sakė, kad patėvis pirštą kišo į išeinamąją angą, diržo sagtį kišo į putę. Visą laiką gąsdino, jeigu kam pasakys, ją užmuš. G. tai pasakodama drebėjo ir verkė. G. patarė viską pasakyti mamai, tačiau G. bijojo patėvio. Ji su E. pasitarė ir papasakojo V. U.. Iš G. žino, kad patėvis ją, jos brolį ne kartą diržu yra mušęs, o jos mamą yra smaugęs (1 tomas, b. l. 187-188).

Liudytoja E. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad šių metų balandžio mėnesio pradžioje, ji su sese D. buvo stadione. Į stadioną atėjo verkdama ir drebėdama G. Ž.. Joms pradėjus klausinėti, kai jai nutiko, G. nenorėjo pasakoti, sakydama, kad jos kam nors išplepės ir jai bus blogiau. Paskui G. papasakojo, kad kai ji grįžo į namus pasidažiusi, jos patėvis jai liepė nusiprausti, po to iš kambario išvijo G. brolį A., uždarė kambario duris, liepė G. gultis ir nusirengti. G. nesutikus nusirengti, patėvis jai diržu sudavė apie 5 kartu per kojas. G. iš baimės nusirengė, patėvis jai liepė gultis ant nugaros, tada patėvis skaudžiai sukiojo G. krūties spenelį, kaišiojo jai į makštį diržo sagtį, fotografavo telefonu G. lytinius organus. G. patėvis vis jai rodė nuotraukas ir klausė ar gražu, gąsdino nuotraukas parodyti draugėms. Po to G. liepė klauptis ant kelių, kišo jai pirštus į išeinamąja angą. Visą laiką patėvis G. grasino, jeigu kam nors pasakys, jis užmuš mamą ir išžudys visą giminę. Visa tai pasakodama drebėjo ir verkė. Kai jos patarė pasakyti mamai, G. sakė, jog bijo patėvio grasinimų. Dar iš G. žino, kad baigiant ją kankinti, patėvis pasiėmė elektros šoką ir grasino ją nukratyti. Ji su D. pasitarė ir apie įvykį papasakojo V. U.. G. sakė, kad mušimo žymių neliko, skausmu nesiskundė, bet rodė, jog buvo mušama per šlaunis iš priekio ir iš nugaros. Tai buvo pirmas kartas, kai patėvis prieš G. smurtavo (1 tomas, b. l. 193-194).

Nukentėjusysis A. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad jam yra 10 metų. Papasakos kaip dėdė, E. B., skriaudė G.. Per pietus buvo su G. ir jos draugėmis lauke. G. išsidažė veidą, pasidažė akis violetine spalva. Po to paskambino dėdė, liepė grįžti namo. Jie grįžo į namus. Mama buvo darbe. Namuose dėdė liepė G. nusirengti nuogai. G. prašė to nedaryti. Jis išsigando. Iš G. žino, kad dėdė jai kišo diržo sagtį ir suko krūtinės spenelį. Jis matė, kaip dėdė sudavė diržu G. per šlaunį ir blauzdą. G. suriko, verkė. Jis (A. Ž.) ir G. stovėjo prie striukių. G. liepė dėdė ateiti arčiau. Tada dėdė jį (A. Ž.) uždarė į virtuvę. Jam būnant virtuvėje, dėdė paprašė lipnios juostos, norėjo G. užklijuoti burną. G. prašė juostos neduoti. Jis nedavė. Girdėjo verkiančią G.. Ką ji sakė, neprisimena, girdėjo telefono garsą, kai kažkas fotografavo, dėdė sakė, kad nuotraukas parodys klasėje. G. verkdama prašė nefotografuoti. Girdėjo mušimą diržu garsus. Kai nuėjo į kambarį, G. buvo su rūbais, žaizdų nesimatė. G. jam papasakojo, kad jai ir dėdei būnant kambaryje ją mušė, fotografavo nuogą, kišo sagtį į putę ir į išeinamąją angą. Po to E. liepė nesakyti mamai, nes tada juos muš. Susitarė nesakyti mamai, bet po trijų savaičių viską sužinojo. Policija dėdę pagavo (1 tomas, b. l. 167-170).

Liudytojas D. B. parodė, jog pradžioje nežinojo, kur brolis E. B. dingo, po savaitės R. Ž. pasakė, kad brolis suimtas, nes lindo prie jos dukros, bet kaip viskas buvo, R. Ž. nieko nežinojo. Kai brolis prašė surinkti jo daiktus, nuvažiavo pas R. Ž., ji nieko nedavė, tik maišelį drabužių. Sakė, kad baldai ir visa kita yra jos. E. su R. kartu gyveno apie keturis metus. Iki šiol bendrauja su R. Ž., nueina pas ją. Po brolio suėmimo G. Ž. pamatė po mėnesio. Nenorėjo jos kalbinti, bešnekant paklausė, kas buvo su E., ji sakė, kad liepė jai nusirengti, ją fotografavo, liepė išskėsti kojas, rodyti lytinius organus. Klausė G., ar taip galėjo būti, ji nuleidusi galvą patylėjo.

Liudytojas M. A. parodė, jog R. Ž. pasakojo, kad yra labai išsigandusi, kad gyveno su E., naktį policija jį basą iš namų įsiveržė. R. Ž. paminėjo, kuo E. B. kaltinamas. R. Ž. tiksliai nežinojo, ar tas įvykis tikras, dvejojo, nežinojo, kuo tikėti, dukra ar kaltinamuoju. R. Ž. važinėjo pas psichologus, lankė paskaitas.

Iš 2016-04-12 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra butas adresu (duomenys neskelbtini). Kambario pietrytiniame kampe stovi dvi spintos. Prie spintos ant grindų guli rudos spalvos diržas. Pietrytiniame kampe esančioje spintoje ant vidinių durelių sukabinti įvairūs diržai. Atlikus įvykio vietos apžiūrą, paimti keturi telefonai, piniginė, kompiuteris, dešimt diržų (1 tomas, b. l. 38-42).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad G. Ž. apžiūros metu lyties organų srityje, jų aplinkoje ir išeinamosios angos aplinkoje jokių sužalojimų nenustatyta. Nustatytos poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje, kairio sėdmens srityje. Apžiūros metu G. Ž. mergystės plėvėje sužalojimų nenustatyta. Poodinės kraujosruvos padarytos kietu buku daiktu. Pagal sužalojimuose užsifiksavusius požymius identifikuoti žalojusį daiktą (-us) nėra galimybės. Mažai tikėtina, kad mergystės plėvės vientisumas galėjo būti nepažeistas kišant varpą ar pirštus. Tam neprieštarauja objektyvūs apžiūros duomenys. Dėl nustatytų sužalojimų G. Ž. sveikata sutrikdyta nežymiai (1 tomas, b. l. 110-111).

Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad:

Byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu G. Ž. nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu. Šiuo metu G. Ž. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą (duomenys neskelbtini) tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių.

G. Ž. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti jos parodymais.

Šiuo metu G. Ž. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas kitos reakcijos į stiprų stresą (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Papildomai apklausti G. Ž. nerekomenduojama, nes klausimai susiję su įtariamuoju ir jo veiksmais, iššaukia padidintą jos nerimą, nesaugumo jausmą. Esant būtinybei, dar kartą apklausti nukentėjusiąją, rekomenduojama tai atlikti vaikų apklausos kambaryje, dalyvaujant psichologui.

Nagrinėjamų įvykių metu G. Ž. negalėjo visapusiškai teisingai suprasti su ja atliktų veiksmų reikšmės (turėjo labiau bendrų ir paviršutiniškų žinių apie tai, jog įtariamojo veiksmai jos atžvilgiu nėra tinkami). Jos gebėjimą aktyviau priešintis įtariamajam ribojo jų tarpusavio santykių pobūdis (įtariamasis gyveno kartu su šeima, yra suaugęs asmuo, kuriam paklūstama) bei paties įtariamojo elgesys (anot tiriamosios, jos atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis, fizinis smurtas).

Padidintas įtaigumas G. Ž. nėra būdingas, tačiau subjektyviai sudėtingose situacijose ji negali atlaikyti suaugusiųjų spaudimo, todėl lengviau pasiduos jų poveikiui, ypatingai esant psichologiniam, fiziniam smurtui.

Padidintas polinkis fantazuoti G. Ž. nenustatytas.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“ G. Ž. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo punktą 9, nes po byloje nagrinėjamo įvykio G. Ž. ekspertizės metu konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių (1 tomas, b. 1.129-136 ).

Kaltinamojo E. B. parodymų nepatvirtina surinkti įrodymai, o priešingai nukentėjusios G. Ž., liudytojų, ekspertizės akto, teismo medicinos specialistų išvada, kaltinamojo E. B. parodymus paneigia ir patvirtina, kad kaltinamasis E. B., turėdamas tikslą seksualiai prievartauti nukentėjusiąją mažametę G. Ž., gimusią (duomenys neskelbtini) metais, kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, taip atimdamas G. Ž. galimybę priešintis, tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja G. Ž. prieš jos valią.

Kaltinamasis E. B. teigė, jog kaltinime nurodyta balandžio 2 diena yra neteisinga, nes jis G. Ž. dėl išsidažymo drausmino balandžio 9 d., tačiau tokie kaltinamojo E. B. parodymai nėra patvirtinti neabejotinais bylos duomenimis. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja V. U. policijos pareigūnams apie įvykį pranešė 2016 m. balandžio 12 d. (antradienį) (b. l. 31-36, 1 tomas). Liudytoja V. U. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog iš vyro sesers sekmadienį sužinojusi apie G. tvirkinimą buvo ištikta šoko, nežinojo, kaip elgtis ir tik panašiai po trijų dienų po sužinojimo apie tvirkinimą kreipėsi į policijos pareigūnus. Iš nukentėjusios G. Ž. 2016 m. balandžio 14 d. parodymų matyti, jog įvykis įvyko šeštadienį, o draugėms apie įvykį papasakojo kitą dieną, t. y. sekmadienį balandžio 3 d., o po savaitės draugės mama paskambino policijai (b. l. 104, 1 tomas). Be to, ir ekspertizės atlikimo metu nukentėjusioji G. Ž. nurodė, jog kaltinamasis po įvykio buvo suimtas kitą savaitę (b. l. 135, 1 tomas). Nukentėjusios G. Ž. amžius ir brandai būdingas elgesys nepaneigia jos duotų parodymų patikimumo, nors tiek nukentėjusioji G. Ž., tiek liudytoja D. U. įvykio metu buvo mažametės, o liudytoja E. U. - nepilnametė, tačiau paminėti duomenys apie nukentėjusios G. Ž. pasipasakojimo draugėms datą, pranešimo pareigūnams datą, leidžia teigti, jog įvykio data kaltinime nurodyta teisingai. Juolab, kad ir liudytojas R. M. pirminiuose parodymuose akcentavo įvykio datą - balandžio 2 d. (b. l. 25, 1 tomas).

Nors kaltinamasis E. B. neigia atlikęs nukentėjusios G. Ž. atžvilgiu kokius nors neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus, tačiau nukentėjusioji G. Ž. skirtingu laiku, skirtingiems asmenims pasakojo analogiškai, t. y. viso proceso metu davė vienodus, nuoseklius, esminėse detalėse sutampančius parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Nėra pagrindo abejoti nukentėjusios G. Ž. parodymais, kadangi Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, jog nukentėjusiajai G. Ž. nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą, polinkis fantazuoti, todėl nukentėjusios parodymais galima tikėti, todėl teismas, įvertinęs bylos įrodymų visetą, jais remiasi, priimdamas sprendimą šioje byloje. Ekspertizės aktu abejoti nėra jokio objektyvaus pagrindo, nes jame konstatuotas aplinkybes atitinka ir kiti bylos įrodymai. Liudytojas R. M. nurodė, jog nukentėjusioji G. Ž. išsakė smulkmenas, išsakyti faktai nesikeitė. Nukentėjusioji G. Ž. apie esmines ir bylai reikšmingas aplinkybes iš esmės nuosekliai, t. y. nurodydama tas pačias įvykių aplinkybes, pateikė informaciją apie E. B. prieš ją atliktus veiksmus, jų pobūdį, vietas ir laiką, tiek liudytojams R. M., A. M., B. M., E. ir D. U., tiek motinai R. Ž., tiek apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek teismo medicinos ekspertei S. M. (b. l. 110, 1 tomas), tiek ekspertizės atlikimo metu. Teismas daro išvadą, jog tai patvirtina nukentėjusios G. Ž. parodymų apie konkrečią E. B. padarytą nusikalstamą veiką tikrumą ir patikimumą. Nors liudytojos E. ir D. U. aiškino, jog G. sakė, kad kaltinamasis kaišiojo G. Ž. diržo sagtį į makštį, o liudytojas A. Ž. teigė, jog kaltinamasis kišo nukentėjusiajai sagtį į makštį ir į išeinamąją angą, tačiau akivaizdu, jog tiek nukentėjusioji, tiek šie liudytojai pagal savo amžių ir brandą, būdami išsigandę dėl įvykio, galėjo sąžiningai suklysti atpasakodami nukentėjusios parodymus. Juolab, kad ekspertizės akte konstatuota, kad pati G. Ž. negalėjo visapusiškai teisingai suprasti su ja atliktų veiksmų reikšmės (turėjo labiau bendrų ir paviršutiniškų žinių apie tai, jog įtariamojo veiksmai jos atžvilgiu nėra tinkami). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius įrodymus – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia, logiška grandine. Nukentėjusios G. Ž. parodymus apie seksualinę prievartą jos atžvilgiu patvirtina aukščiau paminėti liudytojų parodymai. Bylos įrodymai patvirtina, jog nukentėjusioji G. Ž. duodama, parodymus apie jai skausmingus dalykus duoda patikimus parodymus, o kaltinamojo nurodomi motyvai, jog taip nukentėjusioji, primokyta motinos, kartu su motina siekė susidoroti su juo, pripažįstami nepagrįstais, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visų pirma, liudytojų parodymai patvirtina, jog R. Ž. apie įvykį sužinojo, tik po to, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas. Apie įvykį pareigūnams pranešė iš esmės pašalinis asmuo – kaimynė liudytoja V. U., su kuria nei R. Ž., nei kaltinamasis nebuvo pažįstami. Be to, liudytojų D. U., E. U. parodymai (b. l. 187-188, 194, 1 tomas) rodo, kad nukentėjusioji G. Ž. iš pradžių nenorėjo pasakoti, prašė niekam apie santykius su kaltinamuoju nepasakoti, sakydama, kad jei kam nors išplepės, jai bus blogai. Taip pat liudytoja V. U. teigė, kad G. ir E. U. prašė niekam nesakyti (b. l. 92, 1 tomas). Analogiškas aplinkybes apie baimę duoti parodymus patvirtino ir liudytojai M-ai, liudytojas A. Ž.. Teismas daro išvadą, jog kaltinamojo E. B. parodymai apie R. Ž., G. Ž. norą su juo susidoroti nepagrįsti bylos įrodymais.

Kaltinamasis E. B., neigdamas savo kaltę, bandė įtikinti teismą, jog G. Ž. jį apkalba, jis negalėjo atlikti nukentėjusios G. Ž. nurodomų veiksmų, nes tuo metu buvo susižalojęs rankas, tačiau byloje įrodymų, jog būtų galima padaryti tokią išvadą, nėra. Liudytojas D. B. paneigė kaltinamojo parodymus, teigdamas, jog keturios dienos iki D. B. sulaikymo šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis neišsakė jokių nusiskundimų dėl savo sveikatos, akivaizdžių sužalojimų nematė, jokių traumų neturėjo, o apgriuvęs su dviračiu E. B. buvo daugiau nei savaitė iki sulaikymo, jo rankos sužalotos nebuvo, kreiptis į medikus nereikėjo (b. l. 37, 4 tomas). Analogiškas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji R. Ž., taip pat ji parodė, jog delnų E. B. ji nebintavo (b. l. 37, 4 tomas). Ta aplinkybė, jog kaltinamasis buvo nenuoseklus viso šio tyrimo metu ir davė nenuoseklius parodymus, teismo yra vertinama siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės už labai sunkų nusikaltimą, o būtent: iš karto po sulaikymo 2016 m. balandžio 14 d. kardomosios priemonės – suėmimo – svarstymo metu jis prisipažino lietęs nukentėjusiąją G. Ž. – norėdamas apžiūrėti, kur nukentėjusiajai skauda, prašė praskėsti lytines lūpas, bet ji nesutiko, truputį praskėtė ir viskas, daugiau nieko nebuvo, su diržu tik prilietė, lietė krūtinę (b. l. 133, 2 tomas); vėliau – 2016 m. liepos 25 d. apklausos metu – E. B. nurodė, jog nukentėjusioji pati nusimovė apatines kelnaites, parodė, kur jai skauda, norėdamas pasižiūrėti, jis savo ranka palietė G. kirkšnį ir kairę krūtinę, krūtinę palietė atsitiktinai, G. sukdamas, norėdamas apžiūrėti jos nugarą (b. l. 12, 3 tomas); 2016 m. spalio 24 d. apklausos metu teigė, jog paėmė tepalą ir norėjo patepti G. Ž. kirkšnį, bet ji tepti neleido, po to, norėdamas apžiūrėti, ar G. Ž. nesusižalojo nugaros, paėmė ją už vienos rankos, liepė apsisukti, sukimo metu, netyčia galėjo paliesti jos kairę krūtį (b. l. 25, 3 tomas). Teisme kaltinamasis neigė lietęs nukentėjusiąją, o tik iš tolo pažiūrėjo, galėjo apsukdamas paliesti krūtinę (b. l. 17, 4 tomas). Teismo ištirti įrodymai niekaip neleidžia padaryti išvados, jog ne dėl kaltinamojo atliktų prievartinių veiksmų prieš G. Ž. jai konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Tyrimą atlikusiems ekspertams nekilo jokių abejonių dėl nukentėjusios G. Ž. kalbos, pažintinių funkcijų, mąstymo ir kitų individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių ji negalėtų suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymus. Atlikto specialaus tyrimo – kompleksinės teismo psichologinės-teismo psichiatrinės ekspertizės - išvados, ne tik nepaneigia E. B. kaltės įvykdžius nusikaltimą, bet priešingai patvirtina jo kaltę. Minėtame ekspertizės akte nurodyta, jog klausimai, susiję su įtariamuoju ir jo veiksmais, iššaukia padidintą jos nerimą, nesaugumo jausmą (b. l. 135, 1 tomas). Nukentėjusios emocinė būsena atitinka byloje nagrinėjamą situaciją ir, išanalizavus nukentėjusios G. Ž. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai (b. l. 103-105, 1 tomas), matoma, jog jie iš esmės sutampa su ekspertizės metu apibūdintomis įvykio aplinkybėmis; nukentėjusiajai nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečiais faktines reikšmingas byloje aplinkybes ir duoti apie tai parodymus; iš esmės nukentėjusioji ekspertizės metu pakartoja anksčiau duotus parodymus. Be to, liudytojai vienodai apibūdino nukentėjusios G. Ž. būseną, pasakojant įvykių aplinkybes – R. Ž. teigė, jog po įvykio nevertė dukros kalbėti, matė, kad dukrai skaudu prisiminti, liudytojai R. ir M. M. nurodė, kad pasakodama apie įvykį G. Ž. kalbėjo nedrąsiai, drebančiu balsu, atrodė išgąsdinta, pasimetusi (b. l. 177-178, 3 tomas). Tokius liudytojų parodymus patvirtina vaizdo ir garso įrašų turinys prie nukentėjusios G. Ž. (b. l. 106, 1 tomas) apklausos protokolo.

Kadangi nukentėjusiajai G. Ž. seksualinio prievartavimo veiksmų atlikimo metu buvo nuo 12 metų, todėl E. B. veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Visuma teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų – nukentėjusios G. Ž. ir liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai - leidžia teismui konstatuoti, kad kaltinamasis E. B. padarė nusikaltimą numatytą, BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje,

Kaltinamasis E. B. 2016 metais tiksliai tyrimo nenustatytu metu, laikotarpyje nuo kovo mėn. iki balandžio 12 d., apie 13 val. viešoje vietoje – stadione, priklausančiame (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fiziniu smurtu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: vieną kartą spyrė mažamečiui nukentėjusiajam A. Ž., gimusiam (duomenys neskelbtini) metais, į koją, taip jam sukeldamas fizinį skausmą.

Kaltinamasis E. B. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 3 dalį neprisipažino ir parodė, jog stadione vaikus matė daugybę kartų, jie ten žaisdavo, dviračiais važinėdavo, eidavo iš mokyklos. Dažnai eidavo su A. Ž. ar abiem vaikais į parduotuvę, eidavo vaikų pasitikti. Eidami, juokaudavo, pasistumdydavo, žiemą gniūžtėmis apsimėtydavo, bet viskas vyko juokais. Nėra priėjęs ir spyręs A. Nėra kėlęs rankos prieš R. Ž. vaikus. Pati R. Ž. diržu užplodavo vaikams, G. Ž. už plaukų tampydavo.

Nukentėjusysis A. Ž., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad E. jį daug kartų yra mušęs diržu, per galvą sudavęs ranka. Vieną kartą dėdė jį pamatė su draugais, jis išsigando ir priėjo prie jo. Dėdė jam spyrė į koją, liepė eiti namo. Tai matė draugai M. ir A. (1 tomas, b. l. 167-170).

Liudytojas M. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad šių metų pavasarį, kai nebuvo sniego, apie 12.45 val., einant namo susitiko du draugus, nusipirko traškučių ir nuėjo į stadioną pavalgyti. Būnant stadione, A. Ž. pamatė savo dėdę. A. yra jo klasiokas. A. dėdės vardo nežino. Stadionas yra prie (duomenys neskelbtini). A., pamatęs ateinantį dėdę, metė traškučius ant žemės, nubėgo pas dėdę. Kodėl A. matė tarškučius, nežino, gal išsigando dėdės, gal neleido jam valgyti, galvojo, kad nubaus. Kai A. priėjo prie dėdės, dėdė nieko nesakęs spyrė A. į sėdmenis ir jie nuėjo namo. Jautėsi nuliūdę, nes dėdė su A. išėjo namo, nenorėtų prieiti prie dėdės, nes gali ir jam spirti. Tai matė A. P. (2 tomas, b. l. 14-16).

Liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad šiais metais, buvo šilta, po pamokų apie 13.00 val. iš mokyklos ėjo A. Ž. ir M. P.. Jiems būnant stadione A. pamatė dėdę, numetė traškučius ir nubėgo prie dėdės. A. pribėgus prie dėdės, dėdė koja spyrė A. į sėdynę. A. dėdės vardo nežino. Ar ką nors dėdė sakė A., negirdėjo. Tai pamatę, pagalvojo, kad dėdė negeras ir daro negerai, jautėsi negerai. Stadione daugiau žmonių nebuvo. Jis pagalvojo kad A. neleidžiama būti stadione, todėl A. nubėgo (2 tomas, b. l. 20-22).

Liudytoja L. P. parodė, jog R. Ž. sūnaus klasioko mama, taip pat yra kaimynai su R. Ž., M. ir A. P. yra jos (L. P.) sūnus. A. yra 9 metai, M. - 10 metų. Pavasarį abu sūnus ėjo su A. Ž. namo iš mokyklos, ir kaip pasakojo sūnūs, stadione juos prisivijo vyras, A. vadinamas ,,dėde“, ir koja spyrė A. į sėdynę. Smurtą matė jos abu sūnūs. Sakė, kad paskui dėdė su A. nuėjo, gal namo. Priežasties, kodėl spyrė, vaikai nenurodė. Patys vaikai apie šį įvykį papasakojo ne iš karto po to įvykio, po kelių dienų. A. nebuvo tris dienas mokykloje, klausė, kodėl nebuvo A. Ž. mokykloje, tada sūnus papasakojo apie šį įvykį. Pati apie šį įvykį niekam nepasakojo. Dėl sūnų pasakojimo, jokių abejonių jai nekilo. Sūnūs pasakė tai, ką matė.

Kaltinamojo E. B. parodymų, kad jis kaltinime nurodytų smurto veiksmų prieš mažametį A. Ž. neatliko, nepatvirtina surinkti įrodymai, o priešingai liudytojų M. P., A. P., L. P. parodymai kaltinamojo E. B. parodymus paneigia ir patvirtina nukentėjusiojo A. Ž. parodymus, kad kaltinamasis vieną kartą spyrė mažamečiui nukentėjusiajam A. Ž., gimusiam (duomenys neskelbtini) metais, į koją, taip jam sukeldamas fizinį skausmą. Visuma nustatytų aplinkybių neleidžia teismui atmesti nukentėjusiojo A. Ž. parodymus. Be savo kaltės neigimo kaltinamasis E. B. nieko logiško, įtikinančio teismui nurodyti negalėjo, o tvirtino, kad yra šmeižiamas, norima pasisavinti jo asmeninius daiktus, arba A. Ž. tokius parodymus duoda keršydamas už G. Ž.. Vertindamas mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, teismas jais remiasi, nes jie yra nuoseklūs, tarp jų nėra jokių prieštaravimų ir jie vieni kitus atitinka. E. B. be jokios dingsties ir, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nesiskaitydamas su elementariausiomis moralės ir elgesio normomis. Nors liudytojai P-ai nurodė, jog A. Ž. dėdė spyrė į sėdmenis, o pats A. Ž. tvirtino, jog kaltinamasis jam spyrė į koją, tačiau įvertinus mažamečių proceso dalyvių amžių, jų emocinę būseną, pirmą kartą apklausti praėjus nemažai laiko po įvykio, šis prieštaravimas pripažintinas neesminiu ir nesudarančiu pagrindo teigti, kad šie parodymai neatitinka tikrovės ir niekaip nepaneigia E. B. panaudoto smurto prieš mažametį A. Ž. fakto. Teismo išvada ta, jog kaltinamojo E. B. parodymai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, ir teismo vertinami siekimu išvengti atsakomybės. Nusikaltimą kaltinamasis E. B. įvykdė viešoje vietoje, nes ši vieta yra atvira patekti kiekvienam asmeniui, dienos metu, įvykio vietoje buvusių mažamečių liudytojų M. P. ir A. P. akivaizdoje, kuriuos kaltinamojo nusikalstami veiksmai paveikė taip pat neigiamai – liudytojas A. P. teigė, jog dėdė - blogas, liudytojas M. P. teigė, jog jautėsi nuliūdę (b. l. 15, 21, 2 tomas). E. B. veiksmai pripažintini įžūliais ir sutrikdžiusiais visuomenės rimtį, nes viešoje vietoje, matant dviem mažamečiams vaikams, buvo panaudotas smurtas prieš kitą mažametį. Teismas, įvertinęs visus anksčiau aptartus įrodymus, tvirtina, kad kaltinamojo E. B. veiksmais tuo pačiu buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, sutrikdyta visuomenės rimtis. Kaltinamasis viešoje vietoje spirdamas nukentėjusiajam A. Ž., suvokė, kad naudoja smurtą prieš žmogų, ir norėjo taip veikti – veikė tiesiogine tyčia. Panaudoto smurto padarinys – A. Ž. sukeltas fizinis skausmas. Visiškai pagrįstai kaltinamojo E. B. veiksmai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 3 dalį. Iš pareikšto kaltinimo šalinta aplinkybę, jog buvo sutrikdyta visuomenės tvarka, kadangi ši aplinkybė nurodyta nepagrįstai, šios aplinkybės bylos įrodymai nepatvirtina. Pagal nustatytus kaltinamojo E. B. veiksmus teismui nekyla abejonių, jog kaltinamojo veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) kaip minėtų nusikaltimų idealioji sutaptis.

Dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje,

Kaltinamasis E. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 metais, tiksliai tyrimo nenustatytu metu ir laiku, laikotarpyje nuo balandžio mėn. iki gegužės 13 d., gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, smaugė diržu nukentėjusiąją R. Ž., taip sukeldamas fizinį skausmą savo šeimos narei – sugyventinei R. Ž..

Kaltinamasis E. B. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį neprisipažino ir parodė, jog nenaudojo smurto prie R. Ž.. Konfliktų būdavo, bet muštynių ne. 2015 m. vasario mėnesio pabaigoje grįžo iš komandiruotės, matė R. Ž. veide mėlynę neryškią. Nežino, kur ji užsigavo.

Nukentėjusioji R. Ž. parodė, jog su kaltinamuoju gyveno apie 2-3 metus - nuo 2013-2014 m. iki balandžio 14 d., kada kaltinamąjį suėmė. Bendrų pinigų neturėjo. Norėjo su kaltinamuoju gyventi, gal vienerius metu buvo gražūs santykiai. Kaltinamasis dirbo pagalbinius darbus, atnešdavo pinigų. Jis turi labai gerą močiutę, kuri jiems padėdavo. Po kaltinamojo mamos mirties (duomenys neskelbtini) santykiai pasikeitė, jis ėmė daugiau gerti, tapo agresyvesnis. Šaukdavo ant kaltinamojo, kad duotų ramybę, jis dažnai prašinėdavo pinigų, su taksi važinėdavo, išgėrinėdavo. Ir iki motinos mirties būdavo, kad kaltinamasis spirdavo su koja, už kaklo griebdavo. Kaltinamasis buvo išgėręs, tada jo tėvas V. B. buvo svečiuose. Visi - ji, E. B. ir jo tėvas – išgėrinėjo. Kilo konfliktas. Kaltinamasis prikaišiojo dėl savo motinos. E. B. ją (R. Ž.) pervertė ant žemės, paėmė už kaklo ir su diržu smaugė, E. B. tėvas užlaužė jos rankas. Abu vaikai tai matė, ji rėkė, vaikai rėkė. E. B. tėvas laikė jos rankas, padėjo E. B.. Buvo labai išsigandusi, bijojo dėl savo gyvybės. Atleido po to kaltinamajam, nesikreipė į policiją, bijojo dėl savo ir savo vaikų gyvybės. E. B. grasindavo broliais, sakydavo, kad negyvens, jei parašys pareiškimą. Buvo atvažiavusi policija ne kartą, nežino, kas iškviesdavo, gal kaimynai. Dukra norėdavo iškviesti policiją, bet kaltinamasis telefonus sudaužydavo. Kai E. B. negerdavo, santykiai būdavo geri. Apie šitą įvykį pranešė pareigūnams, kai prasidėjo tyrimas dėl vaikų. Dėl savęs niekada nebūtų pranešusi pareigūnams, nes nejautė skriaudos, jausdavosi pati kalta. Dabar norėtų, kad E. B. būtų nuteistas už jos sumušimus. Mėlynes ant jos veido matė bendradarbės, joms sakydavo, kad sporto salėje užsigavo, bet jos nepatikėdavo. 1 tome 84 bylos lape diržas Nr. 16 yra tas, kuriuo ją smaugė, Palaiko civilinį ieškinį.

Liudytojas R. M. parodė, jog R. Ž. vaikai paminėjo, kad R. Ž. E. B. smaugė.

Liudytojas V. B. parodė, jog kaltinamasis - jo sūnus. Dažnai nakvodavo pas sūnų ir R. Ž., kai žmona sirgo. Žmona mirė (duomenys neskelbtini). Iki tos datos gyveno pas kaltinamąjį ir nukentėjusiąją. Nėra matęs, kad sūnus smaugtų R. Ž.. Būdavo tarp jų barniai, bet muštynių nematė, smaugimo su diržu nėra buvę. Po žmonos mirties grįžo gyventi į kaimą. Kaltinamasis turėjo darbą, išvažiuodavo į komandiruotes, pirkdavo ir maistą, ir baldus, jam (V. B.) padėdavo.

Liudytoja R. Č. parodė, jog yra R. Ž. vadybininkė. R. Ž. ateidavo į darbą sumušta, ji sakydavo, kad užsigaudavo treniruoklių salėje, kurią valydavo. R. Ž. būdavo uždara, pasimetusi, baikšti, ,,bijodavo savo šešėlio“, tiesos nesakydavo iš baimės. Kai klausinėdavo, ji atsiverdavo ir sakydavo, kad ją sumušdavo. Darbuotojos sakydavo, kad matė R. Ž. nugarą, ranką mėlyną. Lyg ir du kartus matė mėlynes ant R. Ž. kūno – po akimi, ant rankos. R. Ž. dirba nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio įmonėje, ji labai sąžininga darbuotoja. Gal po pusmečio pamatė mėlynes ant R. Ž. kūno. Yra mačiusi R. Ž. su mėlyne paakyje, darbuotojos sakydavo, kad R. Ž. ranka mėlyna. Neįmanoma taip susižaloti darbe, kaip būdavo sužalota R. Ž.. Suprato, kad R. Ž. bijojo savo gyvenimo draugo. R. Ž. pasikeitė po jos sugyventinio sulaikymo - tapo linksmesnė, ramesnė, labiau pasitikinti savimi. R. Ž. labai rūpinasi savo vaikais. Po sugyventinio sulaikymo R. Ž. atėjusi į darbą pasakojo, kas nutiko. Baudžiamosios bylos 2 tomo 23-24 bylos lapuose teisingai fiksuoti jos parodymai. Nėra buvę tokių atvejų, kad išvažiavę dirbti į kitą miestą, negrįžtų tą pačią dieną.

Liudytoja V. T. parodė, jog R. Ž. - bendradarbė. Su R. Ž. dirba daugiau nei metai laiko. Pamatė, kad R. Ž. akis sumušta. Ji slėpė, sakė, kad darbe užsigavo, suprato, kad R. Ž. gynė kaltinamąjį. Negali pasakyti, kokia diena buvo, kai matė kraujosruvą. Su kaltinamuoju susipažino per savo gimtadienį – (duomenys neskelbtini). Klausė kaltinamojo dėl sumušimų. Kaltinamasis pasakė, kad ji nusipelnė, nes nepadarė valgyti. R. Ž. - rami, uždara, tyli. Matė sumuštą R. Ž. akį, ranką. Pirmus tris mėnesius po E. B. sulaikymo R. Ž. buvo nervinga, po trijų mėnesių ji atsigavo, nebebijo, šypsena atsirado, dabar ji patenkinta gyvenimu, o buvo sužlugdyta. Mano, kad tokius pasikeitimus nulėmė tai, kad nebegyvena su E. B..

Liudytoja A. A. parodė, jog matė vieną kartą R. Ž. sumuštą, paklausė, kodėl ji vaikšto galvą nuleidusi, pakėlė plaukus, pamatė mėlynę apie akį. R. Ž. sakė, kad užsigavo sporto salėje. Nesenai pasisakė, kad E. B. ją sumušė. R. Ž. mažai bendraudavo, būdavo uždara, matydavosi, kad yra prigrasinta, nesipasakodavo, reikdavo jos klausti, kas jai yra. R. Ž. visada būdavo nuliūdusi. Dabar R. Ž. visai kitoks žmogus - bendrauja, su šypsena ateina į darbą, ji ėmė atsigauti. Tas pokytis pasirodė, kai E. B. kartu nebegyveno.

Liudytojas D. B. parodė, jog vieną kartą rudenį prieš vienerius metus matė R. Ž. su mėlyne prie dešinės akies, bet ji sakė darbe užsigavo. R. Ž. pasakojo, kad kai plovė grindis, trenkėsi į staktą. Brolis apie mėlynę nieko nepasakojo. Būdavo, kad brolis E. B. pasimosikuoja, bet niekada neprireikė ginti R. Ž., nė karto ji neskambino, kad ją gintų. Brolis E. B. nebuvo agresyvus.

Kaltinamasis E. B. dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį neprisipažino ir parodė, kad išsiuntė laiškus R. Ž., bet juose negrasino, laiškuose yra ne pyktis, nerašė grasinančių laiškų, laiškus rašė, nes ją mylėjo. Iš (duomenys neskelbtini) skambindamas R. Ž., nesakė, kad ji pakeistų parodymus, nė vieno karto negrasino. Laiške rašydamas, kad yra pasiruošęs už ją sėsti antrą kartą, turėjo omenyje, situaciją, kuri įvyko tarp jos ir jo brolio D. B.. Davė suprasti, kai jis grįš, ji galės vėl išsigalvoti nesąmones ir jį pasodins antrą kartą. Kad R. Ž. turėjo lytinių santykių su mažuoju broliu, sužinojo rugpjūčio mėnesį. Lapkričio mėnesį sužinojo, kad ji gyvena su broliu M. A.. G. Ž. jam skolinga 50 eurų, jos brolis 80 eurų. Po įvykių prisiminė, kad daugiau R. Ž. jam skolinga, buvo paskolinęs grynus pinigus. Apie tą skolą rašė R. Ž. laiške. Ji puikiai žinojo, kiek yra skolinga, todėl laiške nerašė sumos. Mano, jog R. Ž. norėjo pasisavinti jo turtą. Be to, ir po sulaikymo iš jo piniginės dingo pinigai. ,,Bėk iš Lietuvos“ - tai žargonas jaunimo tarpe. R. Ž. turėjo tikslų gyvendama su juo (kaltinamuoju). Kai grįžo iš užsienio, buvo apsipykę, pasakė, kad ją paliks, ji prašė nepalikti. Yra šmeižiamas. R. Ž. jį palaikė laiškais, siųsdavo pašto ženklus, taksofono kortelę, kad jai galėtų paskambinti. Iš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus iš taksofono skambino. Negrasino ją pakasti. Pokalbiai izoliatoriuje filmuojami, klausomi, pareigūnai stovi prie kalbančiojo. Neįmanoma grasinti, nes net jei vartojami necenzūriniai žodžiai, pareigūnai neleidžia kalbėti. Tokiu atveju, jeigu būtų grasinęs, ne tik turėjo gauti įspėjimą, tačiau turėjo būti surašytas tarnybinis, bet nieko tokio nebuvo.

Nukentėjusioji R. Ž. parodė, kad siuntė laiškus E. B.. Jis parašė ir ji jam atrašė. Kaltinamasis labai gražiai rašė. Ji tikėjosi savais metodais išgauti iš jo tiesą. Jis prašė piniginės paramos. Tikėjosi, kad suteiks jam paramą, o jis prisipažins. Rašė, kad palaiko jį, norėjo, kad jis prisipažintų. Be reikalo laiškus siuntė, nes jokio rezultato nebuvo. Kaltinamasis atsiuntė laišką išteptą krauju, reikalavo pasimatymo ir pjaustėsi. Tą laišką atidavė tyrėjai. Kaltinamasis jai skambino, pažino jo balsą, jis keikė ją, sakė, kad negyvens, kaltino, kad jį išdavė su broliu. Tai nesusiję su byla. Taip pat kaltinamasis sakė, kad nepadarė to, kuo jį kaltina, nelindo prie dukros, liepė atsiimti pareiškimus. E. B. kaltino ją dėl santykių su broliu, o taip pat ir dėl nepagrįstų kaltinimų. Nuėjo ir parašė pareiškimą pas tyrėją, nes bijojo ryte eiti į darbą. Ėjo net pas gydytoją, vaistų išrašė. Suvokė, kad jis uždarytas, bet yra ir jo draugų, todėl bijojo. Suprato, kad tai realus grasinimas iš kaltinamojo pusės, tai stresą sukėlė, nes žinojo, kad kaltinamasis neprognozuojamas. Paskambinęs iš tardymo izoliatoriaus, kaltinamasis grasino, kad ji negyvens, nes išdavė su jo broliu D., ir dėl kaltinimų kaltinamasis grasino. Kaltinamasis labai rėkė, nedavė žodžių pasakyti, išvadino niekše, grasino draugais, pažįstamais, sakė, kad neturės gyvenimo, „padės į vietą“. Liepė atsiimti pareiškimą dėl G., apie kitus kaltinimus nekalbėjo, liepė pakeisti parodymus, neigė kaltę, norėjo, kad ji kaltinamąjį palaikytų, būtų prieš savo dukrą. Atsimena du pokalbius. Gyvena su M. A. neseniai, savaitę - dvi. 2016 m. spalio mėnesį M. A. grįžo į Lietuvą iš užsienio, iki tol nebuvo pažįstami. Kai susipažino, nežinojo, kad jis yra kaltinamojo brolis.

Liudytojas D. B. parodė, jog yra E. B. brolis. Ateidavo pas E. B. ir R. Ž. į svečius, maždaug į savaitę tris kartus. Nėra matęs R. Ž. sumuštos. Savo vaikus broliui palikdavo pasaugoti. Nėra matęs, kad kaltinamasis muštų R. Ž. vaikus, tik kartais griežtą žodį pasakydavo, kai vaikai neklausydavo. R. Ž. su visais keturiais broliais yra miegojusi. Vyriausias brolis M. dabar su ja apsigyveno. Kai nueidavo pas R. Ž., ji butelį pasistačiusi pasisakydavo, kad rašė laiškus E. B., kad jį myli, kad nuotrauką jam nusiuntė. Po E. B. suėmimo praėjus mėnesiui R. Ž. sakė, kad ją E. B. mušė. Kartu su E. B. dirbdavo prie statybų, malkas pjaudavo. Pinigus išleisdavo maistui, vaikams pratybas pirkdavo, mokesčius mokėdavo. Su R. Ž. dabar gyvena kitas brolis M.. M. buvo deportuotas prieš tris mėnesius, rugsėjo pabaigoje, vasarą M. Lietuvoje nebuvo, R. Ž. iki tol jo nebuvo mačiusi. M. neturėjo, kur gyventi, kitas brolis A. jam pasiūlė nueiti pas R. Ž. M. nuėjo ir abu apsigyveno. Pats M. rašė laišką E. B., M. buvo nuėjęs daiktų perduoti ir pasikalbėti su E.

Iš Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo metu R. Ž. pateikė voką (antspaudas su data 2016-08-18), laišką 2 lapų, voką (antspaudas su data 2016-08-22, laišką 2 lapų (2 tomas, b. l. 72, 73), kurių apžiūra fiksuota 2016-10-18 protokole (2 t. b. l. 74-77, 78-86).

Šioje baudžiamojoje byloje svarbu nustatyti, ar pagal ištirtas faktines baudžiamosios bylos aplinkybes E. B. veiksmai, nurodyti kaltinamajame akte – skambinimas, grasinančio turinio laiškų išsiuntimas - yra įrodyti ir ar jų visuma atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos uždraustos nusikalstamos veikos požymius.