Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteistas pagal LR BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2009 m. balandžio 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ir 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu, ir L. P. galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir J. Š., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su J. Š., 2009 m. spalio 30 d., apie 15.30 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atvyko į nukentėjusiojo A. B. butą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur apžiūrėję nukentėjusiojo A. B. parduodamą kompiuterį „Asus“, 1200 Lt vertės, J. Š. pasakius, kad jį pirks, pinigų pasiūlė eiti prie bankomato. J. Š. nešant kompiuterį, ties (duomenys neskelbtini) namu, Vilniuje, L. P. nukentėjusiajam A. B. sudavė vieną kartą kumščiu į veidą, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį apatinio žandikaulio lūžiu dešinio kampo srityje, po ko J. Š. ir L. P. iš įvykio vietos pabėgo, įsėdo į V. Č. vairuojamą automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo, tokiu būdu panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą nukentėjusiojo A. B. 1200 Lt vertės turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. P. prašo peržiūrėti bylą iš naujo. Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme, kadangi gali įrodyti savo nekaltumą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo L. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo A. B., liudytojo V. Č. parodymus, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolus ir kitus rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog L. P. padarė nusikalstamą veiką, numatyt LR BK 180 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę. LR BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. LR BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Apeliantas skunde neigia dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo L. P. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais L. P. kaltės įrodymais, todėl L. P. pripažintas kaltu remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka pripažinti L. P. padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas.

Kaltinamojo L. P. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje dalyje dėk kaltės neigimo padarius nusikalstamą veiką, teismas motyvuotai atmetė kaip prieštaringus ir neįtikinamus. Nuteistojo L. P. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors kaltinamasis L. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo metu laikėsi gynybos pozicijos ir kaltu neprisipažino, teigiant, kad nusikaltime nedalyvavo ir nieko apie tai nežino, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, įrodymų visumą, daro išvadą, kad L. P. tiek teisme duotais parodymais, tiek apeliaciniame skunde nurodytu argumentu siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. B. nuosekliai paaiškino, kad pas jį į butą pirkti kompiuterį atvyko J. Š. kartu su L. P.. Išėjus iš namų J. Š. nešėsi kompiuterį, L. P. iš pradžių ėjo šalia, po to šiek tiek atsiliko. Užėjus už namo, kur yra nuolydis, J. Š. truputį atitolo, L. P. pasiliko gale, A. B. netikėtai pajuto smūgį, jie abu nubėgo, A. B. vijosi, paskambino policijai. L. P. įsidėmėjo, jis buvo A. B. namuose, jo veidą atsimena.

Pažymėtina, kad nukentėjusysis atpažino L. P. būtent kaip asmenį, kuris buvo atėjęs pas jį į butą kartu su nuteistuoju J. Š.. Be to, nukentėjusysis atpažino L. P. tiek atpažinimo iš nuotraukų metu, tiek asmenų parodymo atpažinti metu. Teisiamajame posėdyje A. B. paaiškino, kad įvykis jį labai sukrėtė, todėl labai gerai įsiminė tiek asmenis, tiek aplinkybes.

Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šio nukentėjusiojo parodymais, neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek esminėmis detalėmis. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir asmens parodymo atpažinti protokolų, nukentėjusysis A. B. atpažino būtent L. P.. Nukentėjusysis A. B. kalbėti netiesą neturi jokių motyvų, neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, juolab, kad įvykio metu kitų pašalinių asmenų, išskyrus kaltinamąjį J. Š., nebuvo. Duomenų apie tai, kad nukentėjusysis sakytų netiesą, byloje nėra. Aplinkybė, kad būtent L. P. buvo atėjęs kartu su nuteistuoju J. Š.. patvirtinta ir atliktų asmenų parodymo atpažinti protokolų duomenimis. Nukentėjusysis atpažino būtent L. P., kadangi bendravo su abiem kaltinamaisiais savo bute, pokalbio, trukusio apie 20 minučių, metu L. P. buvo tiek atsistojęs, tiek atsisėdęs, įvykis įvyko šviesiu paros metu. Nukentėjusiojo parodymai įrodo, kad būtent L. P. kartu su J. Š. padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir niekas kitas šio nusikaltimo padaryti negalėjo. Objektyvių įrodymų apie tai, kad L. P. nebuvo ir negalėjo tuo metu būti pas nukentėjusįjį bute, byloje nėra.

Be to, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2010-11-09 protokolo duomenimis, V. Č. iš pateiktų atpažinti pagal nuotrauką 6 vyrų atpažino vyrą Nr.3 pažymėtoje nuotraukoje (kurioje buvo L. P.), kaip labai panašų į asmenį, kurį pavežė kartu su iš matymo pažįstamu vaikinu, vardu Jevgenijus, į Fabijoniškes 2009-10-30. Liudytojas negalėjo patvirtinti kad tai tas pats asmuo, kadangi nuo įvykio praėjo metai laiko, tačiau liudytojas parodė, kad šis asmuo nuotraukoje Nr. 3 yra labai panašus į asmenį, kuris kartu su Jevgenijumi važiavo į Fabijoniškes ( t. 2 b.l.20-21).

Aplinkybę, kad L. P. buvo atėjęs pas nukentėjusįjį į butą kartu su nuteistuoju J. Š., patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu tiek nukentėjusiajam A. B., tiek įtariamajam J. Š. pateiktos atpažinimui dvi skirtingos to paties asmens – L. P., nuotraukos. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. Š. abu kartus, dalyvaujant gynėjui, atpažino tą patį asmenį - L. P.. Be to, kaip matyti iš 2010-11-11 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, J. Š., dalyvaujant gynėjui asmenį nuotraukoje Nr. 3 ( L. P.) atpažino kaip Dimoną, ir nurodė, kad būtent su juo 2009-10-30 atvažiavo į Fabijoniškes pirkti kompiuterio, minėtą asmenį atpažino pagal veido bruožus ( t. 2 b.l.47-48).

Pažymėtina, kad atlikdami šį procesinį asmens atpažinimo veiksmą pareigūnai BPK 192 str. reikalavimų nepažeidė, t.y. atpažįstančiajam buvo pateikti tos pačios lyties asmenys, pagal išorę kuo panašesni į atpažintiną. Kadangi minėtas procesinis veiksmas yra atliktas nepažeidžiant BPK nustatytą tvarką, todėl jis laikomas tinkamu įrodymu L. P. kaltei pagrįsti. Minėto procesinio veiksmo protokolai užpildyti nepažeidžiant LR BPK 192 str. reikalavimų, dėl šio procesinio veiksmo atlikimo bei protokolo pastabų nebuvo pareikšta, todėl šis įrodymas laikytinas gautu leistinu būdu.

Be to, teismas motyvuotai atmetė kaltinamojo J. Š. parodymus, kad jis neatpažįsta L. P., kaip asmens, dalyvavusio su juo nusikalstamos veikos padaryme. Neabejotinai, kad kaltinamasis asmuo turi teisę keisti parodymus, taip pat kaltinamasis gali duoti tokius parodymus, kurie yra jam palankesni, o vėliau nuo jų atsisakyti ir pakeisti savo parodymus. Tačiau pažymėtina, kad tuo atveju, kai kaltinamasis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje kaltinamojo duoti parodymai, teismas priimdamas vienokį ar kitokį nuosprendį vadovaujasi būtent tais kaltinamojo parodymais, kurie įrodo arba paneigia kaltinamojo kaltę, tuos parodymus visumoje vertinant su kitais byloje surinktais tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Šioje byloje L. P. ir J. Š. kaltė pagrįsta esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Teismas, išanalizavęs bylos aplinkybes, įvertinus J. Š. parodymus, kad L. P. ir J. Š. bendravo Grigiškėse apie valandą, po to kartu automobiliu važiavo iki Vilniaus, kartu buvo A. B. bute, kartu pabėgo iki automobilio. Be to, kaip matyti iš kaltinamųjų parodymų, jie tarpusavyje iš matymo, buvo pažįstami ir anksčiau. Todėl akivaizdu, kad kaltinamasis J. Š. pažinojo L. P. ir negalėjo suklysti pagal asmens atpažinimą iš nuotraukų. Kaip minėta, asmens atpažinimas iš nuotraukų buvo atliktas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, dalyvaujant advokatui, pateiktos skirtingos to paties asmens, L. P., nuotraukos. Be to, įtariamojo apklausos protokole, dalyvaujant gynėjui, taip pat nenurodė jokių abejonių dėl atpažintojo asmens Dimono – L. P., asmenybės, apklausiamas jau įvardijo jį vardu ir pavarde. Duomenų apie tai, kad J. Š. sakytų netiesą ir apkalbėtų L. P., byloje nėra ir tokių priežasčių. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės tesimo padaryta išvada, kad L. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotais parodymais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės nenurodė, o kaltinamojo J. Š. parodymus, kad jis neatpažįsta kaltinamojo L. P., nusikalstamą veiką darė su nenustatytu Dimonu, taip pat pagrįstai ir motyvuotai įvertino juos kaip siekimą padėti L. P. išvengti atsakomybės.

Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad L. P. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., t.y. veikdamas kartu su J. Š., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atvyko į nukentėjusiojo A. B. butą, kur apžiūrėję nukentėjusiojo A. B. parduodamą kompiuterį, eidami prie bankomato, L. P. nukentėjusiajam A. B. sudavė vieną kartą kumščiu į veidą, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, po ko J. Š. ir L. P. iš įvykio vietos pabėgo.

Be to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistajam L. P. paskirta bausmė teisinga, atitinka LR BK 41 str., 54 str. nuostatas. Nustatydamas L. P. bausmės rūšį ir dydį, apylinkės teismas įvertino tai, kad jo įvykdytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų (LR BK 11 str. 4 d.). Skirdamas apeliantui bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis - anksčiau L. P. teistas 2 kartus, baustas administracine tvarka, šią nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Akivaizdu, kad nuteistasis L. P., pažeisdamas įstatymus, nedaro jokių išvadų dėl savo poelgių, nerodo noro laikytis visuomenei priimtinų elgesio taisyklių bei pasitaisyti, yra linkęs nusikalsti. Svarbu ir tai, kad apeliantas, niekur nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, visa tai liudija, jog nusikaltimų darymas yra jo gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus griežčiausią bausmės rūšį.

Apelianto padarytas nusikaltimai pagal LR BK 11 str. priskiriami apysunkiams nusikaltimams, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, vadovaujantis LR BK 27 str. 1d., jis yra recidyvistas, o pagal LR BK 56 str. 1 d. nuostatas, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, todėl kolegija laiko, kad nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skirdamas apeliantui bausmę apylinkės teismas atsižvelgdamas į laiką, praėjusį po nusikalstamos veikos padarymo, aplinkybę, kad naujų ikiteisminių tyrimų L. P. nepradėta, jo jauną amžių, bei siekiant išsaugoti teigiamus socialinius ryšius, nustatė mažesnį, nei LR BK 180 str. l d. sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį. Ši bausmė subendrinta su ankstesniu 2009 m. balandžio 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ir 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis, laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.