Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjai I. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija), sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus .

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja I. D. pateikė skundą (b. l. 1), kurį tikslindama ir galutinai formuluodama skundo reikalavimus (b. l. 4, 18-19) prašo teismo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015-06-05 sprendimą Nr. S-102(7-73/2015); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015-03-12 sprendimą Nr. 68-32; 3) priimti naują sprendimą - išspręsti ginčą iš esmės.

Pagrįsdama savo reikalavimus nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) jai priskaičiavo 951,26 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių ir paskyrė 160,45 Eur GPM baudą. Inspekcija 2015-03-12 sprendimu Nr. 68-32 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. MGK 2015-06-05 sprendimu Nr. S-102(7-73/2015) patvirtino pareiškėjai priskaičiuotus mokesčius. Nurodo, kad į tokią situaciją pateko dėl sutuoktinio kaltės, nes jis sudarė sandorius nesitardamas su pareiškėja. Apie viską sužinojo tik tada, kai buvo pradėtas tyrimas. Patvirtino, jog priskaičiuotą GPM ir paskirtą baudą sumokėjo.

Atsakovė Inspekcija atsiliepime (b. l. 30-31) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog iš teismui pateikto skundo matyti, kad pareiškėja prašo atleisti nuo apskaičiuotų GPM delspinigių sumokėjimo dėl sunkios ekonominės (socialinės) padėties. Anot Inspekcijos, Vilniaus AVMI 2015-01-08 sprendime Nr. (4.65)-400-1 detaliai nurodė, jog pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, jog būtų pagrindas atleisti ją nuo GPM delspinigių sumokėjimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 141 str. atvejais. Be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad ekonominė ir socialinė padėtis atitinka MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. išvardintas aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į skundą (b. l. 26-27) nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl MGK 2015-06-05 sprendimo Nr. S-102(7-73/2015), Inspekcijos 2015-03-12 sprendimo Nr. 68-32, kuriuo patvirtintas Vilniaus AVMI 2015-01-08 sprendimas Nr. (4.65)-400-1 ir atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą atleisti ją nuo GPM delspinigių ir baudų sumokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja Vilniaus AVMI 2014-12-08 pateikė prašymą atleisti nuo apskaičiuotų GPM delspinigių ir paskirtos baudos (MGK b. l. 16). Vilniaus AVMI 2015-01-08 sprendimu Nr. (4.65)-400-1 neatleido pareiškėjos nuo 951,26 Eur GPM delspinigių ir 160,45 Eur GPM baudos sumokėjimo (MGK b. l. 13-15). Pareiškėja 2015-02-06 pateikė prašymą Inspekcijai dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių (MGK b. l. 11).

Byloje spręstinas ginčas dėl MGK 2015-06-05 sprendimo Nr. S-102(7-73/2015), Inspekcijos 2015-03-12 sprendimo Nr. 68-32, kuriuo patvirtintas Vilniaus AVMI 2015-01-08 sprendimas Nr. (4.65)-400-1 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikyti viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: yra MAĮ 141 str. 1 d. nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

Pagal šią taisyklę mokesčių mokėtojas, prašantis atleisti nuo delspinigių, turi teikti faktinius duomenis, įrodančius, jog jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jau teikiama. Kitaip mokesčių administratoriui suteikta teisė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių negalėtų ir neturėtų būti realizuota (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2083-14).

MAĮ 141 str. 1 d. numatyta, kad atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (1 p.); jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas (2 p.); kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui (3 p.); kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (4 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014-12-08 (tuo metu, kai pareiškėja pateikė Vilniaus AVMI prašymą atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų (MGK b. l. 16)) buvo priskaičiuota 951,26 Eur GPM delspinigių ir 160,45 Eur GPM baudos. Nuo šių sumų sumokėjimo pareiškėja prašo ją atleisti, motyvuodama savo sunkia ekonomine padėtimi. Be to, GPM delspinigiai ir GPM bauda atsirado dėl buvusio sutuoktinio veiksmų, apie kuriuos pareiškėja sužinojo tik tada, kai buvo pradėtas mokestinis tyrimas.

Vadovaujantis MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. bei MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. nuostatomis, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jeigu įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pažymėtina, kad sandorių sudarymo metu pareiškėja buvo santuokoje su A. D., gavo turto pardavimo pajamų už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusių turtą. Minėtos aplinkybės buvo konstatuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-23 nutartimi adm. byloje Nr. A-438-581/2014 (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO informacija). Atitinkamai pareiškėjos argumentai, kad ji nekalta dėl padaryto pažeidimo, nepagrįsti.

Pareiškėja teigia, kad jos ekonominė padėtis yra sunki, viena augina du vaikus, jų tėvas neprisideda prie vaikų išlaikymo, gauna minimalų atlyginimą, tačiau duomenų, jog jai reikia valstybės paramos ir (arba) yra teikiama tokia parama, kaip ji suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 p., nepateikė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai VĮ „Registrų centras“ 2015-01-05 duomenimis priklausė: ½ žemės sklypo su statiniais, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurių bendra vidutinė rinkos vertė yra 2 623 Eur (MGK b. l. 25-27); žemės sklypas su statiniais, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurių bendra vidutinė rinkos vertė yra 898 Eur (MGK b. l. 28-29); žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 3 614 Eur (MGK b. l. 30), 1/62 parkingo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 3 171,81 Eur (MGK b. l. 31); sandėliukas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 547 Eur (MGK b. l. 32); 1791/100000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio viso sklypo vidutinė rinkos vertė 434 430 Eur (MGK b. l. 33-36); butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 107 159 Eur (MGK b. l. 37).

Pareiškėja teismo posėdžio metu tvirtino, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo atiteko pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui A. D.. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-05-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4971-96/2012 patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal minėtos sutarties 5 punktą A. D. atiteko žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Tačiau iš Nekilnojamojo turto registro 2015-01-05 duomenų matyti, kad minėtą sklypą pareiškėja įgijo 2014-12-10 turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0116/13/00412, t. y. jau po santuokos nutraukimo. Be to, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų, kad minėtas sklypas aktualiu laikotarpiu pareiškėjai nepriklausė.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėja turi asmenine nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė gerokai viršija pareiškėjos skolą valstybės biudžetui ir kurį pardavusi pareiškėja galėtų sumokėti jos atžvilgiu apskaičiuotą nepriemoką. Šiuo atveju pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai, kad turi nemažai finansinių įsipareigojimų, vertintini kritiškai, nes nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Nors pareiškėja MGK nurodo, kad Inspekcija nevertino kam ir kokių įsipareigojimų turi, tačiau įrodymų apie kitus finansinius įsipareigojimus nepateikė nei mokesčių administratoriui, nei MGK, nei teismu, nors tokią galimybę turėjo.

Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėja dirba ir gauna pajamų (MGK b. l. 17), turi vertingo turto, nepateikė jokių jos sunkią ekonominę padėtį pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą apie priklausymą MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. išvardintai socialinei grupei ir sunkios materialinės padėties kriterijus atitinkančių duomenų. Taigi teismo vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra neginčijamų įrodymų, leidžiančių tvirtinti, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki.

Konstatuotina, kad pareiškėja neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo priskaičiuotų GPM baudų ir delspinigių. Todėl prašymas dėl atleidimo nuo 951,26 Eur GPM delspinigių ir 160,45 Eur GPM baudų pripažintinas nepagrįstu.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjos ginčijami MGK 2015-06-05 sprendimas Nr. S-102(7-73/2015), Inspekcijos 2015-03-12 sprendimas Nr. 68-32 buvo priimti nesilaikant teisės aktų, ar netinkamai įvertinus faktines aplinkybes. Taigi jie yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos prašymas panaikinti šiuos sprendimus atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai atmestinas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos I. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.