Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-24 · Administracinė byla Nr. A-62-1947-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-08-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-11-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-24
Bylos Nr.
A-62-1947-11
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00449-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
V. T.
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62-1947/2011Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00449-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. T. (V. T.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 3 849,75 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalies bei kitų VI skyriaus nuostatų taikymo už atliktas pareigas jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, atsakovui atsirado pareiga išmokėti pareiškėjui negautą darbo užmokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 10–13) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsakovas nurodė, kad, organizuodamas darbą, jis nepažeidė nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų darbo laiko normų. Paaiškino, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, nes, apskaičiuodamas darbo užmokestį, taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl nėra atsakomybės įstaigos veiksmuose. Atsakovas taip pat nurodė, kad daliai pareiškėjo reikalavimų turi būti taikomas bendrasis trejų metų senaties terminas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3 773,08 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti VTĮ nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl teismas nustatė, kad statutiniai valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti teisingo atlyginimo už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Teismas, pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Teismas taip pat nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą. Todėl, atsižvelgęs į taikytinus senaties terminus, teismas atitinkamai sumažino pareiškėjui priteistiną sumą.

III.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 30–31), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pabrėždamas, kad, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, atsakovas pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias priedų ir priemokų dydžių ribojimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistos sumos dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas