Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017 m. vasario 6 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje, atlyginimo priteisimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 541) nurodyta, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Dėl ieškinio senaties termino

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovė nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3388-624/2016). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, ).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo ( pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3388-624/2016), jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas surašytas ir išsiųstas 2016 m. lapkričio 28 d. (b. l. 5), o teisme gautas 2016 m. lapkričio 30 d., tai yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2013 m. lapkričio 28 d. Pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų teikęs žodžiu ar raštu kokius nors skundus kompetentingoms įstaigoms dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų, ar kad būtų dėl objektyvių priežasčių (pvz., liga, kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos ir kt.) negalėjęs tokių skundų teikti ar kreiptis į teismą. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė, jog anksčiau būtų rašęs kokius nors skundus dėl jo netinkamų kalinimų sąlygų. Teigti, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, trūko oro ir kt., vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Įvertinus tai, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, kadangi nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas anksčiau būtų negalėjęs kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2013 m. lapkričio 27 d. (įskaitytinai) taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2013 m. lapkričio 27 d. (įskaitytinai) atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis.

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-23198 „Dėl A. K. skundo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas: nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. kameroje Nr. 13, kurios plotas 6,58 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 2; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 2,69 kv. m.); 2014 m. sausio 8 d. kameroje Nr. 26, kurios plotas 12,83 (asmenų skaičius kameroje 2; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 5,81 kv. m.); nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. sausio 10 d. kameroje Nr. 39, kurios plotas 19,04 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 3, atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 5,94 kv. m.); nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. kameroje Nr. 15, kurios plotas 22,04 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 3, atmetus 1,68 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 6,78 kv. m.); nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. kameroje Nr. 16, kurios plotas 7,24 kv. m. (kameroje laikytas vienas asmuo, todėl atmetus 1,68 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 5,56 kv. m.) (b. l. 15-16). Pagal minėtus duomenis, pareiškėjas 2013 m. lapkričio 28-29 dienomis buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. (vienam asmeniui teko 2,69 kv. m. ploto).

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Tarnybiniu pranešimu bei bylos šalių paaiškinimais nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. ir nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 10 d. buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, esančioje adresu Jūros g. 1, Klaipėda bei nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. Klaipėdos AVPK areštinėje, esančioje adresu Kauno g. 6, Klaipėda.

Higienos norma HN 134:2015 nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių (toliau – laisvės atėmimo vietų), teritorinių policijos įstaigų areštinių (toliau – policijos areštinės) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus (1 punktas). Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, jog gyvenamosiose patalpose oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Klaipėdos AVPK areštinė, esanti adresu Kauno g. 6, Klaipėda, yra naujai pastatyta, jos atitikimas teisės aktų reikalavimams buvo patvirtintas 2015 m. gruodžio 22 d. aktu Nr. 30-IL-16783 (b. l. 28-29).

Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos AVPK areštinė, esanti adresu Kauno g. 6, Klaipėda, tik neseniai pradėta eksploatuoti bei atsakovės atstovui pateikus naujausius duomenis apie jos atitikimą teisės aktų reikalavimams, teismas sprendžia, kad atsakovė įrodė, jog laikotarpiais nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. šioje Klaipėdos AVPK areštinėje buvo tinkama ventiliacija.

Kaip ir minėta, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. (kameroje Nr. 13) ir laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 10 d. (kamerose Nr. 26 ir 39) buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, esančioje adresu Jūros g. 1, Klaipėda.

Higienos norma HN 37:2009 nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 3 punkte numatyta, jog ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, rekonstruojantiems, kapitaliai remontuojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems policijos areštines bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Faktinę aplinkybę dėl Klaipėdos AVPK areštinės tinkamumo eksploatavimui įrodo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b. l. 27) bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas Nr. 5-IN-31 (b. l. 25-26), kuriame pažymėta, jog areštinės įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės, esančios Jūros g. 1, Klaipėda, patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti asmenų (ne pareiškėjo) 2015 m. kovo 18 d., 2015 m. kovo 23 d. skunduose išdėstytus faktus (b. l. 18-21). Patikrinimo metu buvo tikrinamos kameros Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98, kuriame užfiksuoti minėto patikrinimo rezultatai, išvadoje konstatuota, kad skunduose nurodyti faktai apie kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 drėgmę, šaltį, nesančią ventiliaciją, apipelėjusias sienas – nepasitvirtino. Patikrinimo akte taip pat pažymėta, jog kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, jos taip pat vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus.

Aptartos aplinkybes leidžia spręsti, jog kameroje Nr. 39, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta Higienos normos HN 37:2009 23 ir 24 punkto pažeidimų.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės, esančios Jūros g. 1, Klaipėda, patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti asmenų (ne pareiškėjo) 2015 m. rugsėjo 11 d., 2015 m. rugsėjo 18 d. skunduose išdėstytus faktus (b. l. 22-24). Patikrinimo metu buvo tikrinamos Klaipėdos AVPK areštinės kameros Nr. 14 ir 23. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akto Nr. K3-472, kuriame užfiksuoti minėto patikrinimo rezultatai, išvadoje konstatuota, kad skunduose nurodyti faktai, jog kamerose Nr. 14 ir 23 šalta, drėgna ir kt. – nepasitvirtino, bet pasitvirtino tai, kad kamerose netinkama ventiliacija. Tačiau šis pažeidimas nebuvo vertinamas kaip pažeidimas Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, kadangi pažeidimo pašalinimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus.

Apibendrinus patikrinimo aktuose užfiksuotas faktines aplinkybes, konstatuojama, kad pažeidimas dėl netinkamos ventiliacijos buvo kamerose Nr. 14 ir 23, tačiau remiantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu jis nelaikytas pažeidimu, kadangi jo pašalinimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus.

Spręsti, ar kokie nors pažeidimai buvo nustatyti ir kamerose 13 ir 26, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, nėra galimybės, nes patikrinimo metu šios kameros nebuvo patikrintos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad netinkama ventiliacija nebuvo vertinama kaip pažeidimas Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, kadangi pažeidimo pašalinimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, be to, kameroje Nr. 39, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nenustačius jokių pažeidimų, todėl darytina išvada apie pažeidimų nebuvimą ir kamerose Nr. 13 bei 26.

Pareiškėjas skunde teigia, jog dėl oro trūkumo jam svaigo galva, todėl kvietė bendruomenės slaugytoją, prašydamas išduoti vaistų.

Pagal Klaipėdos AVPK areštinėje laikomos pareiškėjo medicininės kortelės duomenis, pareiškėjas buvo apžiūrėtas 2016 m. rugsėjo 7 d. (10.16 val.) ir 2016 m. rugsėjo 9 d. (7.59 val.) (b. l. 17). Iš minėtų įrašų matyti, kad pareiškėjas skundėsi gerklės skausmu, kosuliu ir sloga. Minėtoje kortelėje neužfiksuota, kad pareiškėjas būtų skundęsis galvos svaigimu ar oro trūkumu. T. y. medicininėje kortelėje nurodyti nusiskundimai pagal pobūdį nesusiję su pareiškėjo skunde nurodytu oro trūkumu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad atvežtas į areštinę jis nebuvo vedamas į dušą nusiprausti.

Higienos normos HN 37:2009 60 punkte nustatyta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taisyklių 7.12 punkte numatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 užfiksuota, kad Klaipėdos AVPK areštinėje yra suteikta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, tam yra sudaromi areštinėje laikomų asmenų naudojimosi šiltu dušu grafikai (b. l. 20). Pažymėtina, kad pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 28 d. ( t. y. nuo senaties terminą neapimančio laikotarpio) nė karto areštinėje nebuvo laikomas ilgiau kaip keturias paras. Nors skunde nurodoma, kad pareiškėjui atvykus į areštinę nebuvo užtikrinta teisę į dušą, tačiau nenurodoma, kad jis pageidavo nusiprausti sanitarinės švaryklos duše. Be to, Higienos norma HN 37:2009 nenumato, kad konvoju atvykus į areštinę, areštinės pareigūnai privalo užtikrinti galimybę nusiprausti duše. Šiuo atveju, nors ir Higienos normos HN 37:2009 55 punktas numato, kad į policijos areštinę patekę asmenys <...> privalo nusiprausti sanitarinės švaryklos duše, tačiau ši nuostata taikoma tik tiems asmenims, kurie į areštinę patenka ne iš kitų įkalinimo įstaigų, o prieš tai buvę laisvėje, kadangi tokie asmenys dar prieš tai patikrinami ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais ir jei reikia – sanuojami.

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentas, kad nebuvo tinkamai užtikrinta teisė nusiprausti šiltame duše, laikytinas nepagrįstu.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje, esančioje Jūros g. 1, Klaipėda, pareiškėjas 1 parą buvo laikomas kameroje Nr. 13, kurioje vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m., tuo būdu pažeidžiant Taisyklių 80 punktą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, todėl patyrė pažeminimą, nepatogumus.

Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlyginai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pateikti duomenys, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams jam sukėlė sveikatos sutrikimus, kančias ar didelį diskomfortą. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų anksčiau nesikreipė nei į Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnus, nei kitas institucijas (pareiškėjas kreipėsi tik į bendruomenės slaugytoją dėl slogos ir kosėjimo, kurie pagal pobūdį nesusiję su pareiškėjo skunde nurodytu oro trūkumu).

Teismas pripažįsta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. kameroje Nr. 13 buvo laikomas 1 parą, kurioje jam teko mažesnis kameros plotas (vienam asmeniui teko 2,69 kv. m.) nei nustatyta teisės aktuose ir šios aplinkybės galėjo jam sukelti tam tikrą diskomfortą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogaus orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su kalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinta jo sveikata ir gerovė. Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Nors kalinimo sąlygos dėl asmeninės erdvės trūkumo nebuvo tinkamos, tačiau atsižvelgus į trumpą jų buvimo laikotarpį EŽTT nenustatė Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimo (pvz., EŽTT 2012 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 4265/06; 2012 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Fetisov ir kt. prieš Rusiją, pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08). Teismas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovė, nesilaikydama reikalavimų dėl minimalaus ploto užtikrinimo, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taip pat pastebėtina, kad šie pažeidimai nebuvo intensyvūs, ilgalaikio pobūdžio (truko tik 1 parą), pareiškėjas nenurodė patyręs žalą fizinei ar psichinei sveikatai, to nepatvirtino ir bylos duomenys. Todėl teismas konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, todėl neturtinė žala nepriteistina.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos reikėtų vertinti pareiškėjo prašoma 3 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teismas sprendžia, kad, įvertinus Klaipėdos AVPK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Įvertinus tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pinigais yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (adresu Jūros g. 1, Klaipėda), laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.