- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-1441-265/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01627-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas (pirm.), Erika Misiūnienė, Virginija Nijolė Griškevičienė
- Ieškovas
- UAB „Agrologistika ir Ko“
- Atsakovas
- UAB ,,RR-transportas“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Erikos Misiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Agrologistika ir Ko“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Agrologistika ir Ko“ ieškinį atsakovei UAB ,,RR-transportas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų UAB „Transdeka“ ir AB „DFDS Seaways“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 36 342,00 Lt nuostolių atlyginimui, 2 908,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško atsiskaitymo su ieškove. Savo reikalavimus ieškovė grindžia tuo, kad ji, kaip ekspeditorė, 2010-10-04 sutartimi su UAB „Orkos“ buvo įsipareigojusi organizuoti krovinio pervežimą iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką, krovinio vertė – 29 286,64 EUR. Dėl faktinio krovinio pervežimo ieškovė 2010-10-06 sudarė krovinio pervežimo sutartį Nr. A001851 su atsakove, pagal kurią ji įsipareigojo šį krovinį pervežti sutartu maršrutu iki 2010-10-11. Sudarant šią sutartį, atsakovė prašė ieškovę suteikti jai paslaugą ir rezervuoti vietą jūriniame kelte Lisco Gloria 2010-10-08, 2010-10-07 krovinys buvo pakrautas į atsakovės pateiktą transporto priemonę, o 2010-10-11 atsakovė pranešė ieškovei, kad ši transporto priemonė su kroviniu buvo gabenama jūriniu keltu Lisco Gloria, tačiau kelte įvyko gaisras, ir šis turtas buvo sunaikintas. Informuota apie šį įvykį UAB „Orkos“ pareiškė ieškovei pretenziją dėl 28 286,64 EUR dydžio nuostolių atlyginimo, todėl ieškovė savo ruožtu pateikė pretenziją atsakovei dėl šių nuostolių atlyginimo. Tačiau 2012-05-08 DFDS Seaways ieškovei ir UAB „Orkos“ išmokėjo dalinę 21 964,98 EUR kompensaciją, UAB „Orkos“ sumažino savo ieškinio reikalavimus, šalys 2012-08-30 sudarė taikos sutartį, kuria ieškovė pripažino UAB ‚Orkos“ reikalavimą dėl 25 342, 00 Lt žalos ir 11 000,00 Lt UAB „Orkos“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ši sutartis buvo teismo patvirtinta. Ieškovė prašo priteisti jai šią sumą iš atsakovės, kadangi ji atsakovei instrukcijų dėl krovinio gabenimo būdo nedavė, atsakovė pati nusprendė gabenti krovinį jūriniu keltu, taip prisiimdama visą iš to galinčią kilti atsakomybę.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės krovinys buvo prarastas atliekant tarptautinį gabenimą, jo vežimo jūra metu. Dėl to CMR konvencijos 17 str. 2 p. nuostatos taikomos kartu su šios konvencijos 2 str. 1 p. numatytomis taisyklėmis, pagal kurias, kai dėl krovinio praradimo nėra kelių transporto vežėjo kaltės, jo atsakomybė nustatoma pagal nuostatas, kurios taikomos kitų transporto rūšių vežėjams. Taigi atsakovės atsakomybę pirmosios instancijos teismas vertino pagal jūros vežėjo atsakomybę reglamentuojančias teisės aktų nuostatas. Taip pat teismas konstatavo, kad ieškovės krovinys buvo prarastas vežant jį ne keliu, o jūros transportu, ir dėl krovinio praradimo kelių transporto vežėjas nebuvo kaltas, nes žalą lėmė įvykis pervežant kelių transporto priemonę su kroviniu jūros transportu. Taip pat pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra paneigti ieškovės atstovo argumentai, kad atsakovė savo rizika neinformavus ir nesuderinus su ieškove priėmė sprendimą transporto priemonę – vilkiką, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, Nr. (duomenys neskelbtini), ir kroviniu vežti jūrų transportu.
Šalies argumentai
Ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti priešingą sprendimą, – jos ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CMR konvencijos 2 straipsnio nuostatas, kadangi byloje nenustatyta, kad krovinys buvo prarastas dėl kitos transporto priemonės rūšies vėžėjo, vežusio krovinį, kaltės. Be to, tarp krovinio siuntėjo ir vežėjo nebuvo sudaryta pervežimo kita transporto rūšimi sutartis, nebuvo duota jokių privalomų nurodymų dėl krovinio vežimo jūra. Dėl to atsakovė, pasirinkdama pervežimo atlikimo gabenimo būdą jūra, turi prisiimti iš to kilusias pasekmes. Esant šioms aplinkybėms apeliantė nurodo, kad tarp jos ir atsakovės kilusiam ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, pagal kurias vežėjo kaltė preziumuojama ir nėra aplinkybių, kurios visiškai ar iš dalies atleistų atsakovę nuo žalos atlyginimo sumokėjimo. Pasak ieškovės, aplinkybė, kad ji rezervavo kelte vietą, nereiškia privalomųjų nurodymų atsakovei dėl pervežimo davimo. Vien tik aplinkybė, kad ieškovė žinojo, kokiu būdu bus pervežamas krovinys, negali jai sukelti neigiamų pasekmių.
Atsakovė UAB „RR-transportas“ su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Kaip nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas dėl to tarp šalių tinkamai išsprendė ginčą ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo UAB „Transdeka“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodė analogiškus argumentus kaip ir atsakovė.
Trečiasis asmuo AB „DFDS Seaways" prašė atmesti ieškovės UAB „Agrologistika ir Ko" apeliacinį skundą kaip nepagrįstą bei Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-05-10 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad CMR konvencijos nuostatas reikėtų vertinti sistemiškai, atsižvelgiant į užsienio teismų praktiką, bei netikslų CMR konvencijos 2 straipsnio vertimo tekstą. Dėl to trečiasis asmuo nurodo, kad apeliantė nepagrįstai remiasi CMR konvencijos 17 straipsnyje nustatyta kelių transporto vežėjo kaltės prezumpcija. Byloje nustačius, kad krovinio praradimas įvyko vežant krovinį ne keliais, o kita transporto rūšimi (jūrų keltu) bei apeliantui nepateikus jokių įrodymų, kad krovinio praradimas įvyko dėl vežėjo keliais veikimo ar aplaidumo, nagrinėjamu atveju aktualus sisteminis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies taikymas. Pagal CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai dėl krovinio praradimo nėra kelių transporto vežėjo kaltės, jo atsakomybė nustatoma pagal nuostatas, kurios taikomos kitų transporto rūšių vežėjams. Nagrinėjamu atveju vežėjo jūra atsakomybės nustatymui už krovinio praradimą turi būti taikomos Hagos - Visbio taisyklės. Šių taisyklių 4 straipsnio 2 dalies b) punktas numato, kad „Nei jūrinis vežėjas, nei laivas neatsako už prekių netekimą ar sužalojimą, kurie atsirado ar padaryti dėl: [...] gaisro, jeigu jis nekilo dėl faktinės vežėjo kaltės arba jo dalyvavimo". Jūrinio vežėjo kaltė arba jo dalyvavimas sukeliant gaisrą privalo būti įrodyti asmens, kuris siekia prisiteisti žalą už krovinio praradimą ar sugadinimą. Tačiau apeliantė skunde pripažįsta, kad nei atsakovės, nei vežėjo jūra kaltė dėl gaisro kelte „Lisco Gloria" nebuvo nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nustatęs, kad vežėjo jūra kaltė nebuvo įrodyta, pagrįstai atmetė ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje kilo ginčas dėl atsakovės, kaip kelių transporto vežėjos, atsakomybės už ieškovės jai patikėto krovinio praradimą kilus gaisrui kelte „Lisco Gloria“. Šiuo atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neturi pareigos atlyginti ieškovei patirtų nuostolių dėl krovinio praradimo. Nepaisant to, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog šiam ginčui CMR konvencijos 2 straipsnio nuostatos netaikomos. CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu ar oro transportu, ir krovinys iš transporto priemonės neperkraunamas, ši konvencija taikoma visam vežimo procesui. Tačiau ši taisyklė yra bendroji ir, jeigu bus įrodyta, kad krovinio praradimas, jo sugadinimas ar pavėluotas pristatymas įvyko vežant krovinį ne keliais, o kita transporto rūšimi ir kelių transporto vežėjas nebuvo kaltas, nes tai įvyko dėl kitos transporto rūšies vežėjo, vežusio šį krovinį, kaltės, tada kelių transporto vežėjas atsako ne pagal šią Konvenciją, o remdamasis tomis nuostatomis, pagal kurias atsako visų transporto rūšių, išskyrus kelių transportą, vežėjas pagal krovinio vežimo sutartį tarp jo ir siuntėjo privalomo įstatymo nuostatas, susijusias su krovinių vežimu visų rūšių transportu, išskyrus kelių transporto priemones. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo trečiasis asmuo AB „DFDS Seaways“ atsiliepime į apeliacinį skundą, lietuviškasis konvencijos teksto vertimas neatitinka originalaus. Lietuviškajame vertime kalbama apie kitos transporto rūšies vežėjo, vežusio krovinį, kaltę, ir tai neatitinka originalaus teksto. Pagal originalų vertimą žalos atsiradimas turi būti būdingas tik tai transporto priemonės rūšiai „by some event which could only have occurred in the course of and by reason of the carriage by that other means of transport“. Analogiškos nuostatos numatytos ir vertime į vokiečių kalbą „sondern durch ein Ereignis verursacht worden sind, das nur während und wegen der Beförderung durch das andere Beförderungsmittel eingetreten sein kann“. Dėl to sprendžiant, ar šiuo nagrinėjamu atveju turi būti taikomos CMR konvencijos nuostatos, būtina įvertinti, ar atitinkamo pobūdžio žalos atsiradimas būdingas tik vežimui jūra. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas ir teisingai įvertino, jog krovinys buvo prarastas ne dėl krovinio gabenimo jūra, o dėl šio krovinio gabenimo metu kilusio gaisro, tačiau šias aplinkybes susiejo su vežėjo kaltės nebuvimu, o ne žalos atsiradimu, kuri būtų būdinga tik vežimui jūra. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad laive kilęs gaisras negali būti priskiriamas prie priežasčių, kurios būdingos tik vežimui jūra, konstatuoja, jog nėra visų sąlygų, kurios leistų taikyti CMR konvencijos 2 straipsnį ir nustatyti atsakovo atsakomybę pagal teisės aktus, reglamentuojančius kitų transporto priemonių vežėjų atsakomybę. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo taikyti jūros vėžėjo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, o sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą būtina taikyti CMR nuostatas visa apimtimi. Esant šiai aplinkybei būtina nustatyti, ar yra aplinkybės, kurios eliminuotų atsakovės atsakomybę. Pasak apeliantės, CMR konvencijos nuostatos vežėjo kaltę preziumuoja ir šiuo atveju nėra aplinkybių, kurios visiškai ar iš dalies atleistų atsakovę nuo žalos atlyginimo. Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog aplinkybė, kad ji rezervavo kelte vietą, nereiškia privalomųjų nurodymų atsakovei dėl pervežimo davimo. Ieškovės vertinimu aplinkybė, kad ieškovė žinojo, kokiu būdu bus pervežamas krovinys, negali jai sukelti neigiamų pasekmių. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bilieto nupirkimas atsakovei ir neuždraudimas tokiu būdu jai vežti krovinio prilyginamas kaip nurodymų davimas. Tuo tarpu atsakovė aplinkybių, kuriomis įvyko žala, negalėjo išvengti. Priešingai, ji ėmėsi visų priemonių, kad saugiai nugabentų krovinį, kadangi tikimybė prarasti krovinį gabenant keltu įprastai yra akivaizdžiai mažesnė nei jį gabenant sausumos keliais. Dėl to, esant CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygoms ir pagrindams atsakovei atsakomybė negali būti taikoma.
Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo nurodė, kad šiam ginčui taikomas CMR konvencijos 2 straipsnis ir atsakovės atsakomybę vertino pagal jūros vežėjo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, tačiau priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi nustatė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, eliminuojančias atsakovės atsakomybę.
Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visetą aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, iš ieškovės priteistina atsakovei 300 Lt, tretiesiems asmenims UAB „Transdeka“ 300 Lt, AB „DFDS Seaways“ 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Agrologistika ir Ko“ atsakovės UAB ,,RR-transportas“ naudai 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės UAB „Agrologistika ir Ko“ trečiojo asmens UAB Transdeka“ naudai 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės UAB „Agrologistika ir Ko“ trečiojo asmens AB „DFDS Seaways“ naudai 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų.