Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1A-562-350/2009

1.1.4.2;1.2.14.5.2; 1.2.18.10; 2.4.6.3.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.2.1

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSRENDIS

2009 m. spalio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Tomo Zdanavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. B. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-08-05 nuosprendžio, kuriuo:

S. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas trims metams. D. B. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., 222 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės:pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. – laisvės atėmimas trims metams; pagal BK 222 str. 1 d. – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trims metams.

Iš S. B. ir D. B. priteista po 111,65 Lt teismo proceso išlaidų valstybės naudai.

Be to, šiuo nuosprendžiu byla dalyje dėl S. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d., 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., 300 str. 1 d., ir D. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 d., 223 str. 1 d., nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. ir S. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, suklastodami tikrus dokumentus ir suklastotus dokumentus panaudodami, juos įtraukdami į UAB „(duomenys neskelbtini)" buhalterinę apskaitą, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą, didelės vertės turtą - UAB „(duomenys neskelbtini)" priklausantį turtą - 55.223,40 Lt ir pasikėsino apgaule savo naudai išvengti turtinės prievolės valstybei 9.940,21 Lt PVM, o būtent: jie ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku rankraštiniais įrašais į UAB „(duomenys neskelbtini)" blankus S. B. įrašius žinomai melagingus duomenis, kad: 2002 m. liepos 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" parduoda prekių UAB „(duomenys neskelbtini)" už 11.565,65 Lt, tame tarpe 1.764,25 Lt PVM, bei šioje PVM sąskaitoje-faktūroje pasirašius už išgalvotą asmenį - vadybininką J. P.; 2002 m. liepos 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" pagal PVM sąskaitą-faktūrą GCC Nr. (duomenys neskelbtini) parduoda prekių UAB „(duomenys neskelbtini)" už 19.825,18 Lt, tame tarpe 3.024,18 Lt PVM, bei šioje PVM sąskaitoje-faktūroje pasirašius už išgalvotą asmenį - vadybininką J. P.; 2002 m. rugpjūčio 13 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" pagal PVM sąskaitą-faktūrą GCC Nr. (duomenys neskelbtini) parduoda prekių UAB „(duomenys neskelbtini)" už 23.210,60 Lt, tame tarpe 3.540,60 Lt, bei šioje PVM sąskaitoje - faktūroje pasirašius už išgalvotą asmenį - vadybininką R. K. ir kad 2002 m. rugpjūčio 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" pagal PVM sąskaitą-faktūrą GCC Nr. (duomenys neskelbtini) parduoda prekių UAB „(duomenys neskelbtini)" už 15.620,18 Lt, tame tarpe 1.611,18 Lt PVM, bei šioje PVM sąskaitoje-faktūroje pasirašius už išgalvotą asmenį - vadybininką R. K., šiuose dokumentuose D. B. pasirašė kaip prekes gavęs asmuo ir šiuos suklastotus dokumentus panaudojo - įtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)", įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buhalterinę apskaitą, tuo parodant apskaitoje, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" skolinga UAB „(duomenys neskelbtini)" 65.163,61 Lt, tame tarpe 9.940.21 Lt PVM, tačiau šių pinigų neužvaldė - nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes 2002 m. spalio 10 d. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pradėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)" patikrinimą.

Be to, D. B. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpyje nuo 2002 m. liepos 1 d. 2002 m. rugpjūčio 19 d. apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)", įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buhalterinę apskaitą, o būtent 2002 metais į UAB „(duomenys neskelbtini)" buhalterinę apskaitą įtraukė žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras serija (duomenys neskelbtini), kuriose buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys, kad 2002 m. liepos 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" pagal PVM sąskaitą-faktūrą GCC Nr. (duomenys neskelbtini) parduoda prekių UAB „(duomenys neskelbtini)" už 11.565,65 Lt, tame tarpe 1.764,25 Lt PVM, 2002 m. liepos 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" pagal PVM sąskaitą-faktūrą GCC Nr. (duomenys neskelbtini) parduoda prekių UAB „(duomenys neskelbtini)" už 19.825,18 Lt, tame tarpe 3.024,18 Lt PVM, 2002 m. rugpjūčio 13 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" pagal PVM sąskaitą-faktūrą GCC Nr. (duomenys neskelbtini)parduoda prekių UAB „(duomenys neskelbtini)" už 23.210,60 Lt, tame tarpe 3.540,60 Lt, 2002 m. rugpjūčio 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" pagal PVM sąskaitą-faktūrą GCC Nr. (duomenys neskelbtini)parduoda prekių UAB „(duomenys neskelbtini)" už 15.620,18 Lt, tame tarpe 1.611,18 Lt PVM, tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574 13 straipsnio reikalavimus - dokumentas turi turėti įstatymuose nustatytus rekvizitus, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)" buhalterinėje apskaitoje fiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos su UAB „(duomenys neskelbtini)", pažeidė 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus - į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, tačiau 2002 metais UAB „(duomenys neskelbtini)" buhalterinėje apskaitoje UAB „(duomenys neskelbtini)" užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos, kurios realiai nepakeitė nei turto, nei kapitalo, nei įsipareigojimų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Be to, S. B. buvo kaltinamas dar ir tuo, kad suklastodamas tikrus dokumentus, bei juos panaudodamas, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)" priklausantį turtą - 6.609,90 Lt ir pasikėsino apgaule savo naudai išvengti turtinės prievolės valstybei - 1.189.78 Lt PVM.

Taip pat S. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad suklastodamas tikrus dokumentus, juos panaudodamas, apgaule savo naudai įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)" priklausantį turtą - 19.075 Lt ir išvengė turtinės prievolės valstybei -3.433.50 Lt PVM.

D. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad laikotarpyje nuo 2001 m. kovo 1 d. iki 2003 m. kovo 31 d. aplaidžiai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)", įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti šios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2001-2003 metus.

Baudžiamoji byla šiose dalyse buvo nutraukta BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu- suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Taip pat skunde teigiama, kad Panevėžio m. apylinkės teismas klaidingai nustatė turto, kurį neva apgaule pasikėsino įgyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)", o taip pat turtinės prievolės valstybei, kurios neva pasikėsino išvengti, vertę, dėl ko jo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip sunkesnis nusikaltimas ir dėl ko jam buvo pritaikyta žymiai griežtesnė bausmė. Nuosprendyje konstatuota, kad jis pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)" priklausantį turtą – 55 223,40 Lt ir pasikėsino apgaule išvengti turtinės prievolės valstybei - 9940,21 Lt PVM, o tai pagal LR BK 182 str. 2 d. dispoziciją, yra jo veiksmus kvalifikuojantis požymis. Tačiau toks teismo sprendimas nėra pagrįstas jokiais objektyviais, proceso metu tinkamai ištirtais bei patikrintais duomenimis. Teismas, priimdamas nuosprendį, neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad visais keturiais atvejais, kuomet UAB „(duomenys neskelbtini)" pagal atitinkamas sąskaitas - faktūras pardavė prekes UAB „(duomenys neskelbtini)", šios prekės iš tiesų buvo perduotos. Tą bylos proceso metu patvirtino jau minėti asmenys: D. B., R. P., R. K., A. Š.. Taigi prekės buvo, jos turėjo atitinkamą materialiąją vertę. Kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)" prekes iš UAB „(duomenys neskelbtini)" visuomet gaudavo, nėra pagrindo teigti, jog jis savo veiksmais pasikėsino apgaulės būdu įgyti UAB „(duomenys neskelbtini)" priklausantį turtą.

Be to, pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog tai buvo tęstinė nusikalstama veika. Teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamosios teisės nuostatas, reglamentuojančias nusikalstamų veikų kvalifikavimą kaip pavienes nusikalstamas veikas ar kaip nusikalstamų veikų sutaptį. Teigia, kad jo veiksmų pobūdis neatitiko pagrindinių tęstinės nusikalstamos veikos bruožų. Atliktieji veiksmai buvo nutolę vienas nuo kito laiko požiūriu, kas leidžia abejoti jų nuoseklumu bei tęstinumu. Veiksmai išsidėstę beveik dviejų mėnesių laikotarpyje, tarp jų yra pakankamai dideli laiko tarpai. Todėl čia galima būtų kalbėti ne apie tęstinumą, o tik apie sistemingumą, kuris yra ne tęstinės nusikalstamos veikos, o realiosios nusikalstamų veikų sutapties požymis. Nors veiksmai savo pobūdžiu atrodo analogiški, tačiau iš tiesų jie negali būti tapatinami dėl svarbiausios priežasties - vieningo nusikalstamo sumanymo jo veiksmuose nebuvimo. Šiuo atveju tai tik atskiros, savarankiškos, viena nuo kitos atsiribojusios veikos. Faktai, padaryti skirtingu laiku ir nesusieti tarp savęs vieninga tyčia, nėra tęstinė nusikalstama veikla. Dokumentai su neva melagingais duomenimis buvo pasirašyti J. P. ir R. K. vardu neturint bendro sumanymo, atsietais veiksmais ir pastangomis. Kiekvieno iš jo veiksmų aplinkybės rodo, kad jie buvo atlikti atskirai: panaudoti kiti dokumentai, nusikaltimo dalyką sudaro skirtingos pinigų sumos, buvo siekta kiekvienos iš jų, jos užvaldytos skirtingu laiku ir pan. Minėtų veiksmų vertinimas kaip realiosios nusikaltimų sutapties su visais iš tokios kvalifikacijos sekančiais juridiniais padariniais visiškai atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas, kurių, priimdamas nuosprendį, teismas nesilaikė. Nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju jis veikė ne siekdamas įgyvendinti vieningą nusikalstamą sumanymą, o tik padėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)" ir už tai negaudamas jokio atlygio ar naudos.

Skunde nurodoma, kad nuosprendyje paviršutiniškai, nesiremiant jokiais objektyviais duomenimis konstatuojama, jog jo veiksmai buvo tęstiniai, to nepagrindžiant jokiais byloje esančiais įrodymais, nors, vadovaujantis LR BPK 305 str. 1 d. 3 p., teismas privalėjo aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstyti išsamius nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Buvo iš esmės nesilaikyta pagrindinių nuosprendžio surašymo taisyklių. Teismas apsiribojo vien tik kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių pakartojimu, lakonišku ir trumpu bausmės skyrimo motyvų išdėstymu. Nuosprendyje nėra aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, o taip pat motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas neatsižvelgė į tas bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti jo išvadas, taip pat neanalizavo byloje esančių duomenų prieštaringumo. Teismas nesilaikė BPK 20 str. nuostatų ir pripažino jį kaltu remdamasis vien tik prielaidomis, formaliai įvertindamas visus byloje esančius duomenis, neanalizuodamas visos įvykio situacijos. Buvo pažeistas ir LR Konstitucijos 31 str. 1 d., EŽTK 6 str. 2 d., BPK 44 str. 6 d. įtvirtintas asmens nekaltumo prezumpcijos principas, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nesant absoliutaus įsitikinimo jo kaltumu, buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Kodėl daroma išvada, jog jis kėsinosi pasisavinti (apgaule savo naudai įgyti) 55223,40 Lt, nežinoma dėl to, kad nenurodomi jokie tai patvirtinantys faktiniai duomenys, iš kurių būtų galima spręsti apie mėginimą paimti iš UAB „(duomenys neskelbtini)" nurodytą sumą pinigų. Pinigai iš UAB „(duomenys neskelbtini)" kasos nebuvo paimti ir net nebuvo mėginama (kėsinamasi) tai padaryti. Be to, spėjimas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)" buhalterinėje apskaitoje parodytas įsiskolinimas UAB „(duomenys neskelbtini)" bus pasisavintas (įgytas apgaule) rodo neabejotiną kaltinimo prieštaringumą - jei teigti, kad sąskaitos faktūros, nors jos ir būtų suklastotos, nes išrašytos ne tų asmenų, kurie įgalioti jas išrašyti, bet pagal jas buvo patiektos prekės, tai tokiu atveju nėra pagrindo išvadai, o tiksliau spėjimui, kad jis kėsinsis (ateityje) pasisavinti patiektų prekių kainą, nes jo vadovaujama įmonė prekių negamina, todėl jų įgijimą privalo apmokėti. Tuo tarpu jei manyti, kad prekių apskritai nebuvo patiekta, taigi, apmokėjimas už jas niekam nereikalingas, tai tokiu atveju visiškai prieštaringa ir nesuprantama kaltinimo dalis dėl kėsinimosi išvengti turtinės prievolės valstybei - 9940,21 Lt PVM, nes tokiu atveju neegzistuoja PVM objektas - prekė ar paslauga už atlygį (PVM įstatymo 2002-03-05 Nr.IX-751 3 str.). Be to, jam pareikšto kaltinimo, o tuo pačiu ir į nuosprendį perkeltų neva nustatytų aplinkybių prieštaringumą rodo ir ta aplinkybė, kad visai nesuprantama kodėl pripažinta, jog kėsinosi apgaule įgyti būtent 55223,40 Lt. UAB „(duomenys neskelbtini)" turto ir pasikėsino apgaule savo naudai išvengti turtinės prievolės valstybei - 9940,21 Lt PVM, t.y. bendra suma nurodyta 65163,61 Lt. Tačiau nuosprendyje išvardintose 4 sąskaitose faktūrose prekių bendra vertė yra žymiai didesnė, o būtent 70221,60 Lt (11565,65+19825,18+23210,6+15620,18). Aptartas kaltinimo prieštaringumas, netikslumas ir neaiškumas trukdo nuo jo gintis, todėl pastaroji aplinkybė laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, suvaržiusiu įstatymo garantuotą kaltinamojo teisę žinoti kuo konkrečiai jis kaltinamas ir tuo pačiu nuo konkretaus kaltinimo gintis.

Skunde taip pat teigiama, kad net nepagrįstai pasiremiant viso labo spėjimu apie būsimą kėsinimąsi apgaule užvaldyti svetimą didelės vertės (tik neaišku kokio iš tiesų dydžio) turtą, jo veika be pagrindo kvalifikuota kaip pasikėsinimas užvaldyti būtent didelės vertės svetimą turtą ir jam nepagrįstai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 182 str. 2 d. Teismas nuosprendžiu nustatė, kad buvo pasikėsinta apgaule užvaldyti turtą pagal 4 atskiras sąskaitas faktūras, išrašytas 2002-07-01, 2002-07-02, 2002-08-13, 2002-08-19. Nei pagal vieną šių sąskaitų faktūrų apmokėtina suma neviršija 250 MGL dydžio sumą, kuri būtina baudžiamajai atsakomybei pagal BK 182 str.2 d. kilti. Kad veikos būtų apjungtos vieninga tyčia teismas nuosprendžiu nenustatė ir tuo kvalifikuotos nusikaltimo sudėties nemotyvavo. Dėl šios priežasties, net klaidingai nustačius, kad buvo nuspręsta ateityje pasikėsinti apgaule įgyti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)" priklausantį turtą, jam galėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė tik už keturias atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 22 str. l d. ir 182 str. 1 d., bet tokiu atveju jam turėjo būti taikoma ir BK 95 str. l d. 1 p. numatantis patraukimo baudžiamojo atsakomybėn senatį. To nepadarius, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Atitinkamai jam buvo paskirta aiškiai per griežta, todėl neteisinga bausmė. Be to, D. B. pažymi, kad veika padaryta seniai, jis turi šeimą su dviem mažamečiais vaikais, vienas ją išlaiko. Veika, jei ją laikyti nusikalstama, realiai jokių pasekmių nesukėlė, ji nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Visų šių aptartų aplinkybių visuma tikrai davė pagrindo taikyti jam BK 62 str. 2 d. 4 p. nuostatas. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas galėjo pripažinti jo šeimynines aplinkybes - tai, kad augina ir prižiūri mažamečius vaikus (BK 59 str. 2 d.). Be to, visuma šiame skunde aptartų aplinkybių leido teismui taikyti ir BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų skundus tenkinti, o prokuroras prašė nuteistųjų skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Apeliantai nuosprendžio dalies dėl bylos nutraukimo neskundžia, todėl kolegija dėl jos nepasisako.

Byloje esančiu 2003-03-19 patikrinimo aktu (T.1 b.l. 14) neginčytinai įrodyta, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos 4 suklastotos PVM sąskaitos faktūros pagal kurias įmonė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo prekių, kurių vertė kartu su PVM atitinkamai yra 11565,65 Lt, 19825,18 Lt, 23210,60 Lt ir 15620,18 Lt ir bendrai šių prekių PVM yra 9940,21 Lt. Kad šios sąskaitos faktūros yra suklastotos įrodyta minėtu patikrinimo aktu, kuriame nurodyta, kad sąskaitose faktūrose minimi prekes pristatę asmenys- J. P. bei R. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nedirbo, taip pat tą faktą patvirtinančiais liudytojo A. S. parodymais, specialisto išvada (T 4 b.l. 89-100), kad rankraštinius įrašus šiose sąskaitose faktūrose įrašė ir už neva prekes pagal šiuos važtaraščius pateikusius asmenis pasirašė S. B., o už prekes gavusį asmenį pasirašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius D. B.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minimose sąskaitose faktūrose, kurių numeriai yra mažesni, išrašymo data trimis atvejais yra nurodyta vėlesnė. Kaip prieštaraujantys įrodymų visetui bei atsižvelgiant į tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu iki susipažįstant su rašysenos specialisto išvada neigė daręs įrašus minimose sąskaitose faktūrose, atmestini S. B. parodymai, kad sąskaitas faktūras jis surašęs paprašytas prekes pristačiusių asmenų.

Visa tai akivaizdžiai įrodo, kad minose sąskaitose faktūrose nurodyti sandoriai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvyko ir pagal tas sąskaitas faktūras prekės UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautos nebuvo. Taip pat aptartų įrodymų visetu neginčytinai įrodyta, kad D. B. žinojo, jog sąskaitos faktūros yra suklastotos, todėl, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir įtraukdamas šias sąskaitas faktūras į įmonės buhalterinę apskaitą, apskaitą tyčia tvarkė apgaulingai ir, kaip matyti iš specialisto išvados (T.3 b.l. 4-28), dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2002 metus.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apylinkės teismo sprendimas pripažinti D. B. kaltu pagal BK 222 str. 1 d. yra visiškai pagrįstas.

Apeliantams pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. buvo pareikšti įtarimai ir skundžiamu nuosprendžiu jie nuteisti už tai, kad apgaule, kuri pasireiškė tikrų dokumentų suklastojimu ir jų panaudojimu įtraukiant į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, pasikėsino savo naudai: 1. įgyti didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą ir 2. išvengti turtinės prievolės valstybei- PVM sumokėjimo, t.y. S. B. ir D. B. pripažinti kaltais, kad siekė dviejų savarankiškų nusikalstamų tikslų. Dėl šios priežasties būtina aptarti abi skundžiamu nuosprendžiu nustatytas įrodytomis šios nusikalstamos veikos dalis.

BK 22 str. 1 d. nurodyta, kad pasikėsinimu padaryti nusikalstamą veiką laikomas tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Vadinasi, kaip pasikėsinimą veikimą ar neveikimą galima inkriminuoti tik tada, kai kaltininkas tiesiogiai pradeda daryti veiką.

Šioje byloje, kaip minėta, neginčytinai nustatyta, kad D. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo suklastotus dokumentus apie neva iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgytas prekes. Tačiau iš bylos medžiagos visiškai neaišku, kodėl apeliantams pareikšti įtarimai, o po to jie skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už pasikėsinimą apgaule įgyti būtent 55223,40 litų, priklausančių UAB „(duomenys neskelbtini)“, t.y. neaišku iš ko ši suma susideda, kadangi ji visiškai nesutampa su suklastotose sąskaitose faktūrose nurodyta bendra neva nupirktų prekių verte - 70221,60 Lt ( be PVM ši suma būtų 60281,39 Lt), kitokių duomenų, iš kur tokia suma nustatyta, byloje nėra.

Kolegijos nuomone, šioje byloje visiškai nėra jokių įrodymų, kurie leistų padaryti neginčijamą išvadą, kad apeliantai, panaudodami minimus suklastotus dokumentus - sąskaitas faktūras kėsinosi apgaule įgyti bet kokios vertės svetimą turtą. Pirmiausia, byloje surinktais įrodymais nepaneigta apeliantų versija, kad suklastotose sąskaitose faktūrose nurodytos prekės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įgytos ir bendrovėje jos realiai buvo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ šias prekes būtų pasigaminusi ar kas nors įmonei jas būtų padovanojęs ar kitaip neatlygintinai perdavęs. Vadinasi, už šias prekes turėjo būti atsiskaityta. Be to, netgi ir jei įmonė prekes būtų gavusi neatlygintinai ar iš viso jų nebūtų gavusi, pats suklastotų sąskaitų faktūrų surašymo ir įtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą faktas neduoda pakankamo pagrindo net manyti, kad po šio veiksmo turi neišvengiamai sekti kitas - pinigų iš bendrovės kasos paėmimas ir jų pasisavinimas, ir kad sąskaitų faktūrų suklastojimas ir jų panaudojimas neišvengiamai yra pradėto nusikaltimo- sukčiavimo, užvaldant bendrovės pinigus, sudėtinė dalis. Norint pradėti užvaldyti minimus pinigus, vien suklastotų sąskaitų faktūrų panaudoti apskaitoje nepakanka - pinigus reikėtų iš kasos pirmiausia paimti ir pinigų panaudojimą kažkokiu būdu pateisinti.

Taigi, šioje byloje visiškai nėra jokių įrodymų, kad apeliantai turėjo tyčią užvaldyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigus, taip pat nėra jokių įrodymų ir kad jie minimų pinigų neužvaldė dėl to, kad VMI pradėjo įmonės patikrinimą, o jei toks patikrinimas nebūtų atliktas, pinigus apeliantai būtų neišvengiamai užvaldę.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Aukščiau aptarta įrodyta aplinkybė, kad suklastotos sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą, tuo pačiu neteisėtai į pirkimo PVM buvo įtraukta ir 9940,21 Lt suma. Minėtos sumos įmokėjimo į valstybės biudžetą UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų neišvengiamai išvengusi, jei VMI nebūtų atlikusi įmonės patikrinimo, todėl yra pagrindo manyti, kad šioje dalyje buvo kėsintasi padaryti nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į siektos išvengti turtinės prievolės dydį, atitinkančią nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d. sudėtį, tačiau tai būtų galima padaryti tik atitinkamai pakoregavus kaltinimą, nes skundžiamu nuosprendžiu apeliantai nuteisti už tai, kad šios turtinės prievolės valstybei siekė išvengti savo naudai, nors byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantai patys tokią prievolę turėjo aplamai ir kad turėjo bent kažkokį pagrindą jos išvengti.

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad aptariama veika buvo padaryta 2002 metais ir vertinant pagal faktines aplinkybes, kad ji galėtų atitikti tik nesunkaus nusikaltimo sudėtį, sutinkamai su BK 95 str. 1 d. 1 b) p., skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo suėjęs penkerių metų baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis taip pat naikintinas ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutrauktina (BPK 327 str. 1 p.)

Skirdamas D. B. vienerių metų laisvės atėmimo bausmę pagal BK 222 str. 1 d., apylinkės teismas tokio savo sprendimo atskirai nemotyvavo, pasisakė tik dėl visų paskirtų bausmių bendrai.

D. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, BK 97 str. prasme jis neteistas, jo padaryta nusikalstama veika, už kurią jis baustinas, yra apysunkis nusikalstimas nutrūkęs pasikėsinimo stadijoje, todėl sutinamai su BK 55 str. bei atsižvelgiant į laiką, praėjusį po nusikalstamos veikos padarymo, laisvės atėmimo bausmės skirti jam nėra pagrindo, todėl pagal BK 222 str. 1 d. D. B. paskirtoji bausmė keistina į baudą, jos dydį nustatant artimą įstatymo numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui. Kadangi D. B. baustinas tik už šią vieną nusikalstamą veiką, kartu naikintinas ir sprendimas D. B. paskirtas bausmes subendrinti. Taigi, apylinkės teismo nuosprendis D. B. atžvilgiu keistinas ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 d.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., 2 d. 2 p., 4 d.,-

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria S. B. ir D. B. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. dėl pasikėsinimo apgaule savo naudai įgyti didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - S. B. ir D. B. išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžio dalį, kuria S. B. ir D. B. pripažinti kaltais padarius pasikėsinimą apgaule savo naudai išvengti turtinės prievolės valstybei panaikinti ir šioje dalyje bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Nuosprendžiu D. B. pagal BK 222 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo vieneriems metams bausmę pakeisti į 100 MGL (12500 Lt) baudą.

Panaikinti nuosprendžio dalį D. B. paskirti subendrintą bausmę.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.