Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Ovidijui Vasiliauskui, nuteistosios V. Z. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Z. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 150 MGL (vieno šimto penkiasdešimties minimalių gyvenimo lygių), t. y. 5649 Eur (penkių tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt devynių eurų) bauda.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš V. Z. 3069,97 Eur (trys tūkstančiai šešiasdešimt devyni eurai ir 97 centai) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2013m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 22 d., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Marijampolės r., direktore, turėdama pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje „Mokesčių mokėtojo pareigos“, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 25 punkto nustatyta tvarka apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas privalėdama sumokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, 2013 m. sausio 14 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui pateikė 2012 m. IV ketvirčio valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinę ataskaitą (F4), kurioje deklaravo 14967,38 Lt, kas atitinka 4334,85 Eur, mokesčių – socialinio draudimo įmokų, ir šių mokesčių laiku nesumokėjus bei iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2013 m. vasario 12 d. raštu Nr. (7.3)PRIM-65, kuris S. Z., V. Z. sutuoktiniui ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui, asmeniškai įteiktas 2013 m. vasario 12 d., priminus apie pareigą sumokėti 14967,38 Lt, kas atitinka 4334,85 Eur, deklaruotų įmokų, šių mokesčių nesumokėjo, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 219 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde nuteistoji V. Z. prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendį ir paskirti jai švelnesnę – 50 MGL (1882,53 Eur) baudą. Nuteistoji mano, kad pirmosios instancijos teismas jai paskyrė neproporcingai didelę, neadekvačią ir per griežtą baudą, neatsižvelgęs į teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitus gyvenimiškus kriterijus. Apeliantės teigimu, skiriant bausmę nebuvo pakankamai vertinama tai, kad ji neteista, neatsižvelgta, kad darbe ir visuomeniniame gyvenime apibūdinama teigiamai – sąžininga, atsakinga, kruopšti, drausminga ir pareiginga. Anot V. Z., apylinkės teismas neanalizavo ir sunkios jos turtinės padėties, t. y., kad 2014 metais jos atlyginimų vidurkis buvo 123,91 Eur (427,85 Lt), jos vyro S. Z. – 13,13 Eur (45,33 Lt). Be to, nepaisant apeliantės pastangų išgelbėti įmonę (2013 metų pradžioje iš savo asmeninių lėšų į įmonės kasą įnešant 100000 Lt), dėl sunkios turtinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ padėties, 2015 m. ji buvo priversta atleisti du ilgamečius įmonės darbuotojus A. B. ir S. Z., dėl ko dar labiau pablogėjo ir jos šeimos materialinė padėtis. Kita vertus, nuteistosios teigimu, paskirtos baudos dydis yra beveik dvigubai didesnis, negu civiliniam ieškovui – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui jos veiksmais padaryta turtinė žala. Taigi, 150 MGL dydžio bauda neatitinka jos paskirčiai ir tikslams, prieštarauja teisingumo principui bei protingumo ir proporcingumo kriterijams. Nuteistosios nuomone, nusikaltimo tikslai ir nusikaltimo objektas nebuvo tokie pavojingi visuomenei, dėl kurių paskirta tokia griežta bausmė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėją, prašiusį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistosios V. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistosios kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Kadangi nuteistoji prašo tik paskirti jai švelnesnę bausmę, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, kad paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Tačiau bausmė skiriama vadovaujantis ne tik bausmės paskirtimi, bet ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas V. Z. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytos veikos pavojingumo laipsnį, tiek ir nuteistosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs šias bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuosprendį priėmęs teismas, V. Z. pagrįstai ir tinkamai paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę.

Nagrinėjamame kontekste pažymėtina, kad V. Z. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 11 straipsnio nuostatas priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nuteistoji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, ne kartą buvo kviečiama atvykti į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrių pokalbiui dėl kokios priežasties didėja įsiskolinimas Fondo biudžetui ir kokios yra galimybės ją likviduoti. Paskutinis kvietimas išsiųstas 2013 m. vasario 7 d. registruotu raštu Nr. (7.3)S-3591, tačiau bendrovės vadovė V. Z. neatvykdavo ir paaiškinimų nepristatydavo (T. 1, b. l. 2-3, 7). Registruotu laišku 2013 m. gegužės 29 d. Nr. (7.3)S-10840 Marijampolės skyrius prašė pateikti reikalingus dokumentus bendrovės piniginių srautų analizei atlikti bei duomenų apie bendrovės turtą, kreditorius ir debitorius (T. 1, b. l. 13). Vadovas prašomų duomenų nepateikė, nors registruoti laiškai negrįžo (T. 1, b. l. 2-3, 20). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2013 m. vasario 12 d. raštu Nr. (7.3)PRIM-65 „Dėl priminimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėti apskaičiuotas įmokas“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo primenama pareiga per 10 dienų nuo šio rašto gavimo dienos sumokėti 15523,54 Lt skolą. Įmokų išieškojimo skyriaus vedėjos I. T. K. įrašas ranka šiame rašte liudija, kad priminimas įteiktas asmeniškai S. Z., kuris žadėjo V. Z. pasirašytą priminimą grąžinti, tačiau to nepadarė (T. 1, b. l. 8-9). Šių aplinkybių teisingumą patvirtino liudytoja apklausta I. T. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (T. 1, b. l. 126-127). Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. liepos 10 d. specialisto išvados Nr. 5-2/116 „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos“ matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. vasario 12 d. priminimo sumokėti skolą įteikimo dieną ir laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 21 d. turėjo pinigų likutį įmonės kasoje (nuo 147600 Lt iki 260600 Lt) ir iš įmonės kasoje turimų pinigų likučio turėjo galimybę sumokėti visą 2013 m. vasario 12 d. priminime nurodytą 15523,54 Lt skolą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. vasario 21 d. išlaiduodama iš įmonės kasos 250000 Lt, kaip išduotą paskolą S. Z., sumažino įmonės pinigines lėšas ir galimybę sumokėti visą įmonės valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą. 2013 m. vasario 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš įmonės kasoje turimų pinigų likučio (10600 Lt) turėjo galimybę sumokėti dalį 2013 m. vasario 12 d. priminime nurodytos 15523,54 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių skolos. Iš nurodytų duomenų akivaizdu, kad nuteistoji, turėdama realią galimybę įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą, tyčia laiku nesumokėjo mokesčių net ir po to, kai valstybės įgaliota institucija apie pareigą sumokėti mokesčius priminė. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistoji ne tik ignoravo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos raginimus sumokėti mokesčius, bet ir nebendradarbiavo nei su minėtos, nei su ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos pareigūnais, atsisakė pateikti bet kokius paaiškinimus dėl susidariusios skolos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (T. 1, b. l. 11, 20) bei pateiktų įtarimų (T. 2, b. l. 38, 41). Bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistoji savo kaltę neigė. Šie duomenys rodo nuteistosios sąmoningą vengimą vykdyti įstatymo reikalavimus.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, įvertino ją charakterizuojančius duomenis, turtinę padėtį ir paskyrė ne tik švelniausią BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmės rūšį – baudą, bet taip pat parinko jos dydį, ženkliai mažesnį nei BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas baudos, skirtinos už apysunkio nusikaltimo padarymą, vidurkį. Dar kartą atsižvelgti į nurodytas aplinkybes ir mažinti nuteistajai paskirtos baudos dydį nėra jokio pagrindo. Apeliantė padarė apysunkį nusikaltimą, nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl vien tik simbolinės, jos pageidavimus tenkinančios baudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmės paskirties ir jos tikslų. Pažymėtina, kad teismo skiriama bausmė neabejotinai sukelia atitinkamas neigiamas pasekmes tiek pačiam nuteistajam, tiek jo šeimos nariams. Vis tik tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą bausmę. Neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant nusikalstamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles (BK 54, 55, 61 straipsniai), nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties. V. Z. paskirtoji bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistosios asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

Atsižvelgdama į visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 26 d. nuosprendyje išvadas dėl nuteistosios kaltės, bausmės rūšies, jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas, o V. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-1576 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. Z., išlaidas iki 2015 m. balandžio 15 d. sudaro 26,06 Eur.

Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistosios klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą V. Z. nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.