- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- e2-684-302/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02601-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- R. S., M. V., uždarajai akcinei bendrovei „Halineta“
- Kategorijos
- 3.3.2Atskirieji skundai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2848-431/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neries verslas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrovita“ ieškinį atsakovams R. S., M. V. ir uždarajai akcinei bendrovei „Halineta“ dėl žalos atlyginimo ir sandorių nuginčijimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Neries verslas“, atstovaujama bankroto administratoriaus „Bankrovita“, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. S., M. V. ir UAB „Halineta“ dėl 249 517,02 Eur žalos atlyginimo ir sandorių nuginčijimo. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovams priklausančius ieškinio vertės nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos, ieškinys, kuriuo ginamas viešasis interesas, yra pagrįstas pateikiamais įrodymais, todėl yra pagrindas išvadai, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs tai, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir pareikštas dėl didelės sumos, 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino:
1) areštavo atsakovui R. S. nuosavybės teise priklausantį 219 150,84 Eur vertės nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti;
2) areštavo atsakovui M. V. nuosavybės teise priklausantį 55 788,12 eurų vertės nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti.
3) areštavo atsakovei UAB „Halineta“ nuosavybės teise priklausantį 30 366,18 eurų vertės nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas R. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo R. S. atžvilgiu atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Pateikia šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentus:
1. Pirmos instancijos teismas nevertino, ar ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Skundžiamoje nutartyje yra tik formaliai perrašytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visiškai nevertinant ieškinyje nurodytų aplinkybių ir suformuluotų reikalavimų. Iš ieškinio visiškai neaišku, kodėl atsakovas R. S., kuris tik formaliai ėjo įmonės vadovo pareigas, ir visus ieškovės ginčijamus sandorius sudarė bendrovės akcininko bei faktinio vadovo nurodymu, yra labiau atsakingas už įmonės kreditoriams padarytą žalą nei faktinis įmonės vadovas M. V..
2. Vykdant skundžiamą nutartį, buvo areštuotas visas atsakovui ir jo sutuoktinei bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantis turtas, atsakovas yra garbingo amžiaus, vienintelės jo gaunamos pajamos yra senatvės pensija, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo principą.
3. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas ketintų slėpti ar jau paslėpė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Taigi į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas.
Atsiliepimas
Ieškovė BUAB „Neries verslas“, atstovaujama bankroto administratoriaus „Bankrovita“, su atsakovo atskiruoju skundu nesutinka, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Pateikia šiuos esminius nesutikimo su atsakovo atskiruoju skundu argumentus:
1. Nors atsakovas atskirajame skunde ir tvirtina, kad jis buvo tik formalus įmonės vadovas, tačiau visiškai neaišku, ką reiškia „formalus įmonės vadovas“ ir kuo jis skiriasi nuo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje įtvirtintos įmonės vadovo sąvokos. Atsakovas R. S. buvo įregistruotas įmonės vadovu Juridinių asmenų registre, todėl jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už visą įmonės veiklą. Iš atsakovo atskirojo skundo matyti, jog pats atsakovas pripažįsta, kad jis tinkamai įmonės vadovo pareigų nevykdė, kadangi, kaip jis pats nurodo, tik pasirašinėjo visus jam valdybos pirmininko teikiamus pasirašyti dokumentus.
2. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas. Iš pateikto ieškinio ir prie jo esančių rašytinių įrodymų akivaizdžiai matyti, kad atsakovai neperdavė įmonės turto bankroto administratoriui, be to, aišku, kad turtas buvo prarastas dėl įstatymui prieštaraujančių sandorių sudarinėjimo ir kad už jų sudarymą yra atsakingi abu atsakovai.
3. Ta aplinkybė, kad apeliantas yra pensininkas ir turi mažas pajamas, negali turėti įtakos jo atsakomybei už jo padarytus neteisėtus veiksmus.
4. Viešasis interesas reikalauja, kad bankroto bylose visų prima būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra proporcinga sankcija atsakovams, kurie galimai slėpė ir prarado įmonės turtą, ir tuo apsunkino įmonės kreditorių finansinę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kvestionuojama pirmos instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsakovui R. S. buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas ir pagrįstumas. Atsakovas nesutinka su jam pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmos instancijos teismas visiškai nevertino ieškinyje nurodytų aplinkybių ir suformuluotų reikalavimų preliminaraus pagrįstumo, pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis pažeidė proporcingumo principą bei neįvertino to, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas.
Vertinant apelianto argumentus dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, kas yra būtina sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi vertinti ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo, nes tai atliekama išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo stadijoje, ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisiškai kvalifikavus šalių teisinius santykius (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015 ir kt.). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, t. y. vertinamas ieškinio reikalavimo pobūdis, ieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinys bei prie ieškinio pridėtų įrodymų sudėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-786-180/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1492-236/2015 ir kt.). Toks preliminarus vertinimas neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, todėl jam negali būti keliami ir tokie pat motyvavimo kriterijai, kaip priimant sprendimą išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi šioje proceso stadijoje, t.y. spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, teismas tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros. Kaip matyti iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų turinio, ieškovė ieškinyje nurodė savo argumentus, kuriais siekiama pagrįsti atsakovo neteisėtus veiksmus, sąlygojusius žalą ieškovei, bei pateikė atitinkamus įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, todėl šioje stadijoje būtų teisiškai nepagrįsta daryti išvadą, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo konstatavimui, jog ieškinys atsakovo R. S. atžvilgiu dėl žalos atlyginimo nėra net tikėtinai pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas R. S. buvo įregistruotas įmonės vadovu Juridinių asmenų registre, todėl jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už visą įmonės veiklą. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pabrėždamas, kad tiek ieškovės įrodinėjamos, tiek atsakovo neigiamos aplinkybės bus įvertintinos tik nagrinėjant bylą iš esmės, sprendžia, jog apelianto argumentai, kuriais jis neigia ieškinio preliminaraus pagrįstumo jo atžvilgiu savybę, yra nepagrįsti.
Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertintina ir grėsmė, kad galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. CPK nenustato kriterijų, kurių pagrindu galima būtų nuspręsti dėl byloje egzistuojančios teismo sprendimo, jei jis tikėtinai bus palankus ieškovui, neįvykdymo rizikos, todėl tai spręsti tenka teismui, įvertinus bylos faktines aplinkybes. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).
Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo tai, jog ieškinys pareikštas dėl didelės pinigų sumos. Nors didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad šios aplinkybės reikšmingumas pasireiškia grėsmės tinkamam sprendimo įvykdymui aspektu, nes akivaizdu, jog tikimybė, kad asmuo, kuriam reiškiamas didelės sumos reikalavimas, imsis neteisėtų priemonių turtui paslėpti, yra ženkliai didesnė nei esant nedidelės ir dėl to asmeniui nelabai reikšmingos sumos reikalavimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016). Nagrinėjamu atveju 219 150,84 Eur suma atsakovui, kuris yra fizinis asmuo, neabejotinai turėtų būti vertinama kaip didelė suma. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti paneigta įrodymais, kad atsakovas turi pakankamai turto ir todėl sprendimo įvykdymas jam nesukeltų sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, paneigiančių tokią išvadą. Priešingai, atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad jis yra pensininkas ir gauna nedideles pajamas. Taigi atsakovas nepasinaudojo savo teise paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją bei įrodyti, kad turi pakankamai turto ir todėl galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas jam nesukeltų jokių sunkumų.
Be to, apeliantas atskirajame skunde tvirtina, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo principą, kadangi buvo areštuotas absoliučiai visas jam ir jo sutuoktinei bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantis turtas. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas asmeniui, kurio atžvilgiu jos taikomos, visuomet sukelia tam tikrus nepatogumus, apribojimus bei iš to kylančias neigiamas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo piniginės lėšos, esančios bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose nebuvo areštuotos, nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto bei turtinių teisių areštas vertintinas kaip proporcinga laikinoji apsaugos priemonė, kuri neturėtų sutrikdyti žmogaus įprasto gyvenimo ir atimti galimybę patenkinti būtiniausius buitinius poreikius. Pažymėtina ir tai, kad teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nenurodė kokį konkretų turtą suvaržė, t.y. jį areštavo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad teismas areštavo ne tik jo bet ir sutuoktinės turtą. Tai kad antstolis aprašė apeliantui priklausantį turtą, kuris yra bendroje jungtinėje nuosavybėje su jo sutuoktine, nesuponuoja išvados dėl teismo nutarties neteisėtumo. Nenustačius konkrečios apelianto dalies šiame turte, antstolis neturi galimybių spręsti, kuris konkretus turtas ar jo dalis priklauso jam, o kuris sutuoktinei. Apeliantas turi teisę tokią dalį nusistatyti CPK 667 str. nustatyta tvarka.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.