Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-949-279/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-02-17
Bylos Nr.: I-949-279/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00228-2015-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas: A. B.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

1.15.2.3.2Neturtinė žala

Administracinė byla Nr. I-949-279/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00228-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 1.21.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 17 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, teismui pateiktu prašymu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 161, 163).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti jam 1000,00 eurų neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Anykščių rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Anykščių r. PK areštinė), atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2008 m. spalio mėn. ir nuo 2014-02-22 iki 2014-09-08 jis buvo laikomas Anykščių r. PK areštinės kameroje kartu su 1 iki 4 asmenimis. Teigė, jog kameroje veikė 20 vatų lemputė, joje nebuvo karšto vandens, tualete vanduo nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai; kamerų sienos, lubos ir grindys buvo avarinės ir antisanitarinės būklės. Taip pat nurodė, kad kameroje nebuvo ventiliacijos, todėl dažnai trūko oro, oras patekdavo tik pro kameros durų langelį, kai būdavo pateikiamas maistas. Dėl ventiliacijos stokos, kameroje visada buvo drėgna, dėl to išskalbti rūbai nedžiūvo, pradėdavo pūti. Kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, čiužinyje – parazitų, dėl to, pareiškėjas negalėjo užmigti. Maisto energetinė vertė buvo apie 1200-1400 kcal. Taip pat nurodė, kad pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę; į areštinėje esantį kiemelį vienai valandai būdavo vedamas kartu su kitais laikomais asmenimis. Pareiškėjo nuomone, Anykščių r. PK areštinės pastato konstrukcijoje, t. y. sienose, stogo šiferyje, kanalizacijoje yra asbesto, kuris visą laiką žalojo pareiškėjo sveikatą. Teigė, jog policijos pareigūnai teismo salėje jį laikė su antrankiais ir patalpoje su grotomis. Taip pat pareiškėjas paaiškino, jog negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, aiškinantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgą laiką negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Pareiškėjo nuomone, Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, todėl patirta neturtinė žala dėl netinkamų laikymo sąlygų privalo būti atlyginta adekvačiai nurodyta pinigine išraiška.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Utenos AVPK) atsiliepime (b. l. 8-14) nurodė, kad su pareiškėjo skunde išdėstytais reikalavimais dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 5-V-959/V-98 „Dėl policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ nuostatomis dėl dokumentų saugojimo terminų, visa areštinės saugoma informacija turi būti saugoma trejus metus, todėl duomenų apie pareiškėjo laikymą Anykščių r. PK areštinėje nuo 2008 m. iki 2008 m. spalio negali pateikti, kadangi šie duomenys yra sunaikinti. Pareiškėjo reikalavimams, susijusiems su jo kalinimu Anykščių r. PK areštinėje 2008 m., prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu 2014 metais Anykščių r. PK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas periodiškai, t. y. nuo 2014-02-25 iki 2014-03-03; nuo 2014-05-12 iki 2014-05-19 ir nuo 2014-09-01 iki 2014-09-08. Atsakovo teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1. punkte įtvirtinta, kad iki Laivės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu pareiškėjas buvo laikomas dvivietėse kamerose Nr. 1, Nr. 4, Nr. 6, kurių plotas yra 11,65 kv. m. Paaiškino, kad areštinės kamerose sumontuoti nauji antivandaliniai klozetai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus; taip pat įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Karštas vanduo yra dušinėse, kuriomis naudojamasi pagal nustatytą tvarką. Paaiškino, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ 54 punktu, areštinėje laikomi asmenys kiekvieną dieną 1 valandą yra vedami pasivaikščioti. Pasivaikščioti paprastai vedami vienoje kameroje laikomi asmenys. Taip pat pažymėjo, jog buvo atvejų, kai pareiškėjas atsisakė eiti pasivaikščioti. Nurodė, kad Anykščių r. PK areštinės kameros vėdinamos per langus, areštinėje įrengta rekuperacinė patalpų vėdinimo sistema; kamerose yra skaidraus stiklo langai su vaizdo skaidymo sistema, prie lango stiklo pritvirtintas metalinis tinklas. Areštinės kamerose įrengta dirbtinė apšvieta (liuminescencinės lempos) ne mažesnė kaip 200 lx (dvivietėse kamerose po keturis šviestuvus), dirbtinė naktinė apšvieta – nišoje virš durų įrengta lemputė, uždengta metaliniu tinklu, papildomai galimas vietinis dirbtinis apšvietimas. Pažymėjo, kad Anykščių r. PK areštinės kameros profilaktiškai dezinfekuojamos pagal 2013 m. lapkričio 14 d. Dezinfekcijos ir deratizacijos paslaugų pirkimo pardavimo sutartį; pažymėjo, kad duomenų apie parazitų ir graužikų buvimą ginčo laikotarpiu nebuvo užfiksuota. Taip pat nurodė, kad maitinimo paslaugos teikiamos pagal 2013 m. gruodžio 4 d. sutartį su UAB „Puntuko viešbutis“. Anykščių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai atliekant patikrinimą, 2014 m. lapkričio 4 d. patikrinimo akte Nr. VMĮP -85 nustatyta, kad maisto teikimas atitinka Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) 2004 m. balandžio 29 d. Nr. 852/2004 maisto produktų higienos reikalavimus. Paaiškino, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtintų Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų 38 punkte numatyti atvejai, kai asmenims, juos išvedus iš policijos areštinės kameros, gal būti uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu dėl netinkamų laikymo sąlygų į Anykščių r. PK areštinės administraciją ar pareigūnus nesikreipė, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų patirtą žalą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Anykščių r. PK areštinės kamerose.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Anykščių r. PK areštinėje, atlyginimą.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Sprendžiant, ar atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovės atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikoje ieškinio senaties klausimus reglamentuoja CK I knygos VII skyrius. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2008 m. spalio mėn. ir nuo 2014-02-22 iki 2014-09-08. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo žinoma, kad jo teisės yra pažeidžiamos, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog konkrečius reikalavimus užtikrinant tinkamas kalinimo sąlygas pirmiausiai numato Lietuvos nacionaliniai teisės aktai, tuo tarpu Konvencija numato, be kita ko, pagrindines asmenų teises ir garantijas, pvz., kaip Konvencijos 3 straipsnis numatantis kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą. EŽTT aiškina Konvencijos nuostatas ir konkrečiu atveju vertina, ar valstybės individualiais atvejais įvykdė atitinkamus Konvencijos nuostatų pažeidimus. Atsižvelgus į tai, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui nesusipažinus su išverstais EŽTT sprendimais, aiškinančiais Konvencijos nuostatas, jo teisės įgyvendinti teisminę gynybą buvo visiškai apribotos ar apsunkintos. Be to, ginčo teisiniams santykiams aktualūs nacionaliniai teisės aktai buvo viešai paskelbti teisės aktų numatyta tvarka ir pareiškėjas neteigė, kad jie jam nebuvo prieinami. Kita vertus, pastebėtina, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, taip pat galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A301-858/2015). Teismas sprendžia, jog tai, kad pareiškėjas negalėjo susipažinti su į lietuvių kalbą neišverstais EŽTT sprendimais, susijusiais su Konvencijos 3 straipsnio aiškinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo pažeidžiamas teises, t. y. kad jis yra laikomas Anykščių r. PK areštinės kamerose netinkamomis sąlygomis.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties termino. Pažymėtina, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52). (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A227-858/2016; 2016 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A220-858/2016; 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1806-858/2015)

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir teisminę praktiką bei tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Anykščių r. PK areštinėje sąlygų, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. liepos 21 d. (b. l. 4). Įvertinus tai, kad pareiškėjas į Anykščių r. PK areštinę buvo pristatytas ir joje laikomas nuo 2008 m., teismas sprendžia, jog nuo ginčo laikotarpio pradžios pareiškėjas žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie netinkamas, kuriuo nors iš skundžiamu aspektu, laikymo sąlygas Anykščių r. PK areštinės kamerose, todėl elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, skundą teismui dėl žalos atlyginimo galėjo paduoti per trejus metus nuo ginčo laikotarpio pradžios, t. y. nuo pristatymo į Anykščių r. PK areštinę 2008 metais, tačiau su skundu į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 21 d.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1408-575/2015). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nuo 2008 m. kai, buvo pristatytas į Anykščių r. PK areštinę, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Taip pat byloje nėra duomenų bei tokių duomenų nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis siekė pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba ar buvo kitų svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo pasinaudoti advokato pagalba ar kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį 2008 m., todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiami pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį pagal atsakovės atstovo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo bei priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus. Pagal minėtosios higienos normos HN 37:2009 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms; veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės). Nagrinėjamam ginčui taikomos ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio (areštinės) vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Utenos AVPK viršininko 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 89-V-190 (b. l. 105-122), pakeistos bei papildytos 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 89-V-600 (b. l. 123).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013).

Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, kad Anykščių r. PK areštinės kamerose buvo laikomas perpildytose kamerose.

Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2250-662/2015). Nagrinėjamu aspektu pažymima, kad Areštinių veiklos taisyklių 81 punkte numatyta, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Iš aptariamų Areštinių veiklos taisyklių 80 punkto ir 81 punkto nuostatų matoma, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą policijos areštinės kameroje, baldų užimamas plotas nėra minusuojamas.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Anykščių r. PK areštinę buvo pristatytas 2014-02-24 (21.00 val. ataskaitos duomenys) ir paskirtas į kamerą Nr. 6, kurioje buvo laikomas su dar vienu asmeniu iki 2014-02-26 (9.00 val. ataskaitos duomenys) (b. l. 56-59); nuo 2014-02-26 (21.00 val. ataskaitos duomenys) iki 2014-02-28 (9.00 val. ataskaitos duomenys) toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas (b. l. 60-64); o nuo 2014-02-28 (21.00 val. ataskaitos duomenys) iki 2014-03-03 (9.00 val. ataskaitos duomenys) minėtoje kameroje buvo laikomas dviese su kitu asmeniu (b. l. 65-70). Taip pat į Anykščių r. PK areštinę pareiškėjas buvo pristatytas 2014-05-12 (21.00 val. ataskaitos duomenys) ir iki 2014-05-13 (9.00 val. ataskaitos duomenys) laikomas vienas kameroje Nr. 1 (b. l. 71-72); nuo 2014-05-13 (21.00 val. ataskaitos duomenys) iki 2014-05-14 (9.00 val. ataskaitos duomenys) toje pačioje kameroje buvo laikomas dviese (b. l. 73-74); o nuo 2014-05-14 (21.00 val. ataskaitos duomenys) iki 2014-05-16 (9.00 val. ataskaitos duomenys) su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 4 (b. l. 75-78); nuo 2014-05-16 (21.00 val. ataskaitos duomenys) iki 2014-05-19 (9.00 val. ataskaitos duomenys) taip pat buvo laikomas dviese kameroje Nr. 6 (b. l. 79-84). Laikotarpiu nuo 2014-09-01 iki 2014-09-07 pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo laikomas Anykščių r. PK areštinės kamerose: kameroje Nr. 1 nuo 2014-09-01 (21.00 val. ataskaitos duomenys) iki 2014-09-03 (9.00 val. ataskaitos duomenys) (b. l. 85-88) ir kameroje Nr. 4 nuo 2014-09-03 (21.00 val. ataskaitos duomenys) iki 2014-09-07 (21.00 val. ataskaitos duomenys) (b. l. 89-97).

Kaip matyti ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose: Nr. 1, Nr. 4 ir Nr. 6. Pagal Utenos AVPK Anykščių r. PK areštinės patalpų eksplikacijos duomenis, kameros Nr. 1 plotas yra 11,63 kv. m.; o kamerų Nr. 4 ir Nr. 6 plotas – 11,65 kv. m. (b. l. 151-152). Vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais bei įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą (b. l. 151-152), teismas sprendžia, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas buvo laikomas su dar vienu asmeniu, t. y. 14 parų, vienam asmeniui tenkanti ploto norma buvo nežymiai mažesnė nei 5 kv. m.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Anykščių r. PK areštinės kameroje veikė 20 vatų lemputė, nebuvo karšto vandens, ventiliacijos; kamerų sienos, lubos ir grindys buvo avarinės ir antisanitarinės būklės; kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, čiužinyje – parazitų.

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.).

Reikalavimus policijos areštinės kameros natūraliam ir dirbtiniam apšvietimui nustato Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktai. Pagal higienos normos 21 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Tuo tarpu policijos areštinės kameroje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx (22 punktas).

Atsakovo teigimu, Anykščių r. PK areštinės kamerose įrengti skaidraus stiklo langai su vaizdo skaidymo sistema, prie lango stiklo pritvirtintas metalinis tinklas. Areštinės kamerų dirbtinė apšvieta ne mažesnė nei 200 lx, įrengtos liuminescencinės lempos (dvivietėse kamerose po keturis šviestuvus) ir dirbtinė naktinė apšvieta. Šiuos duomenis patvirtina Utenos visuomenės sveikatos centro Anykščių skyriaus 2012-12-18 patikrinimo akte Nr. 9PT-92 užfiksuoti patikrinimo rezultatai (b. l. 128-132).

Higienos normos HN 37:2009 20 punktas numato, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas <...>, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Iš aptariamos teisės normos matoma, kad karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo Higienos norma HN 37:2009 nenumato. Vadovaujantis atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, šalto vandens tiekimo sistema sanitariniame mazge yra įrengta, taip pat sanitarinio mazgo zonoje įrengta šalinimo sistema (b. l. 11, 130). Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde neneigė aplinkybės, jog sanitariniame mazge nėra šalto vandens. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjo reikalavimai dėl karšto vandens įrengimo kamerose vertintini kritiškai.

Pareiškėjas teigė, kad tualete vanduo nusileisdavo labai blogai arba nenusileisdavo. Vadovaujantis atsakovo rašytiniais paaiškinimais, pareiškėjo reikalavimai vertintini kritiškai, kadangi Anykščių r. PK areštinės kamerose įrengti nauji tualetai. Tokius atsakovo rašytinius paaiškinimus patvirtina byloje pateiktos kamerų Nr. 1, Nr. 4, Nr. 6 fotonuotraukos (b. l. 146-150).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog Anykščių r. PK areštinėje nebuvo užtikrintas reikiamas vėdinimas, teismas pažymi, kad Higienos normos HN 37:2009 23 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Anykščių r. PK areštinėje veikia mechaninė rekuperacinė patalpų vėdinimo sistema; taip pat nurodė, kad kameros vėdinamos per langus. Tokių vėdinimo sąlygų būvimą patvirtina ir Utenos visuomenės sveikatos centro Anykščių skyriaus 2012-12-18 patikrinimo akte Nr. 9PT-92 nustatyti patikrinimo rezultatai (b. l. 130). Pareiškėjas skunde pateikdamas reikalavimą dėl reikiamo vėdinimo neužtikrinimo, nurodė, kad išskalbti drabužiai nedžiūdavo, pradėdavo pūti. Vadovaujantis byloje atsakovo pateikto Areštinėje laikomų asmenų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo žurnalo duomenimis, pareiškėjas skundų ir (ar) prašymų (pareiškimų) Anykščių r. PK areštinės administracijai ginčo laikotarpiu nepateikė (b. l. 31). Taip pat ir iš Tikrintojų pastabų ir pasiūlymų žurnalo duomenų matoma, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas jokių pastabų ar reikalavimų, tame tarpe ir dėl vėdinimo stokos, policijos pareigūnams nepateikė (b. l. 34-53). Atkreiptinas dėmesys, kad pateikdamas reikalavimą dėl netinkamo vėdinimo, pareiškėjas nenurodė, kad kamerų vėdinimas buvo netinkamas dėl mechaninės patalpų vėdinimo sistemos, ar dėl to, kad nebuvo sudarytos galimybės kamerą vėdinti natūraliu būdu per langus, be to, didžiąją dalį ginčo laikotarpiu pareiškėjas Anykščių r. PK areštinės kameroje buvo laikomas šiltuoju metų laikotarpiu, t. y. nuo 2014-05-12 iki 2014-05-19 ir nuo 2014-09-01 iki 2014-09-08, todėl minėtasis pareiškėjo reikalavimas laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad kameros sienų, lubų ir grindų būklė yra avarinė ir antisanitarinė, tačiau šio reikalavimo pareiškėjas nepaaiškino.

Utenos visuomenės sveikatos centro Anykščių skyriaus specialistui 2012 m. gruodžio 3 d. atliekant periodinį Anykščių r. PK areštinės sąlygų atitikties Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams patikrinimą, nustatyta, kad Anykščių r. PK areštinė įrengta naujose rekonstruotose patalpose; grindų (plytelės, spec. danga), sienų (dažytos plaunamais dažais, plytelės), lubų (pakabinamos, dažytos plaunamais dažais) vidaus apdailai panaudotos medžiagos lengvai valomos ir dezinfekuojamos; policijos areštinės kamerose užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos; patalpose ant sienų ir lubų nėra pelėsių; visos patalpos kiekvieną dieną valomos; dušinės, sanitarinės švaryklos, kamerų, sanitarinių mazgų grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės kiekvieną dieną plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų (b. l. 129-130). Tai, kad Anykščių r. PK areštinės kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra rekonstruotos patvirtina atsakovo byloje pateiktos kamerų Nr. 1, Nr. 4, Nr. 6 fotonuotraukos (b. l. 146-150). Pateikta vaizdinė medžiaga sudaro pagrindą išvadai, kad kamerų Nr. 1, Nr. 4, Nr. 6 sienų, lubų, grindų būklė yra labai gera, todėl negalėtų būti vertintina kaip avarinės ir (ar) antisanitarinės būklės.

Pareiškėjas taip nurodė, kad kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, čiužinyje – parazitų.

Higienos normos HN 37:2009 53 punkte nustatyta, kad Policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama teritorinėse policijos įstaigose nustatyta tvarka.

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo laikotarpiu Anykščių r. PK areštinėje dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugos buvo teikiamos pagal Utenos AVPK su UAB „Utenos deratizacija“ 2013 m. lapkričio 14 d. sudarytą Dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 89-IL-2732 (b. l. 140-142). 2014 m. liepos 24 d. Dezinsekcijos darbų atlikimo aktas Nr. 2 patvirtina, kad Anykščių r. PK areštinėje periodiškai suteikiamos dezinsekcijos paslaugos pagal su dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas teikiančia įmone sudarytą sutartį.

Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog Utenos AVPK Anykščių r. PK areštinės patalpose yra užtikrinamas graužikų ar kitų parazitų naikinimas, todėl pareiškėjo argumentas, kad areštinės patalpose buvo kenkėjų ir kitų parazitų, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir dėl to, jog pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę.

Higienos normos HN 37:2009 60 punkte nurodyta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Utenos AVPK viršininko 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 89-V-190 patvirtintų Anykščių r. PK areštinės vidaus tvarkos taisyklių 8.10 punkte įtvirtinta areštinėje laikomų asmenų teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę (ketvirtadienį), nusiprausti po šiltu dušu. Atsakovo pateikto Asmenų uždarytų į areštinę išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į dušą buvo vedamas 2014-02-25, 2014-05-13, 2014-09-04 (b. l. 22-31). Minėtieji duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Anykščių r. PK areštinės kamerose, t. y. nuo 2014-02-24 iki 2014-03-03, nuo 2014-05-12 iki 2014-05-19 ir nuo 2014-09-01 iki 2014-09-08, jo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai.

Pareiškėjo teigimu, neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, kad pasivaikščiojimai lauke trukdavo tik 1 valandą, kas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, jog šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr.CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Taip pat teigė, kad pasivaikščioti būdavo vedami visi kameroje esantys asmenys, kai tuo tarpu pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 7 kv. m.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Higienos normos HN 37:2009 16-17.4 punktuose nustatyti reikalavimai policijos areštinių pastatams, teritorijai. Higienos normos HN 37:2009 17 punkte nurodyta, kad policijos areštinių teritorija turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama (17.1 punktas); teritorijoje turi būti įrengtas dirbtinis apšvietimas; tamsiuoju paros metu apšvietimo lygis žemės paviršiuje turi būti ne mažesnis kaip 20 lx (17.2 punktas); teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens (17.3 punktas); buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų iki policijos areštinės kamerų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais (17.4 punktas).

Aptartoje teisės normoje nėra reglamentuoti areštinių pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai, todėl pareiškėjo argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydžiai vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą argumentuoja ir asbesto buvimu pastato konstrukcijoje.

Vadovaujantis atsakovo pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, matoma, jog policijos komisariato pastato sienos yra iš plytų, vandentiekio tinklai, nuotekų tinklai ir lietaus nuotekų tinklai iš plastiko (b. l. 98-101). Atsakovo rašytiniais paaiškinimais, Anykščių r. PK areštinės stogas yra skardinis šiltintas, pagamintas naudojant ekologines medžiagas (b. l. 12). Šie duomenys leidžia spręsti, kad Anykščių r. PK areštinės pastato konstrukcijoje nėra asbesto.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl jo laikymo su antrankiais teismo posėdžio salėje.

Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą. Taisyklių 3 punkte pateikta konvojaus sąvokos definicija, pagal kurią konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Vertinant minėtas nuostatas pažymėtina, jog konvojavimą į teismą atlieka konvojus (viešojo saugumo pajėgos), todėl pareiškėjas nurodydamas, kad konvojuojant buvo galimai pažeidžiamos jo teisės, neturtinę žalą turėtų kildinti būtent iš konvojaus (viešojo saugumo tarnybos) veiksmų, tačiau ne iš Anykščių r. PK areštinės pareigūnų veiksmų, nes areštinės pareigūnų veiksmai nesusiję su pareiškėjo teisių užtikrinimu konvojavimo metu.

Pažymėtina ir tai, jog Konvojavimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 8 d.) 195 punkte numatyta, kad <...> nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Tais atvejais, kai konvojuojamieji yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariami, kaltinami ar nuteisti už labai sunkių nusikaltimų padarymą, jie gali būti laikomi su antrankiais. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą (Konvojavimo taisyklių 223.2 punktas).

Iš aptarto teisinio reguliavimo matoma, kad pareiškėjas teismo posėdžių salėje galėjo būti laikomas su antrankiais.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad maisto energetinė vertė buvo 1200-1400 kcal.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas; maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Atitinkamą nuostatą įtvirtina Areštinių veiklos taisyklių 59 punktas, kuriame nustatyta, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Tuo tarpu, minėtųjų taisyklių 61 punktas numato, kad asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (ginčui aktuali 2013 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. V-87 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. liepos 20 bei 2015 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. V-270 redakcija), reglamentuojančių maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, 5 punkte nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, o tų pačių taisyklių 7 punktas numato, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad maitinimo paslaugos Anykščių r. PK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo teikiamos pagal Utenos AVPK ir UAB „Puntuko viešbutis“ 2013 m. gruodžio 4 d. sudarytą Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo ir pardavimo sutartį Nr. 89-IL-2903 (b. l. 153-155). Pagal minėtosios sutarties 3 punktą, paslaugos teikėjas įsipareigojo teikti paslaugas vadovaujantis Lietuvos Respublikos maisto įstatymu, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu, Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“ ir kitais, galiojančiais su maisto ruošimu, transportavimu, pateikimu susijusiais Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų reikalavimais.

Atkreipiamas dėmesys, kad Anykščių valstybinė maisto veterinarijos tarnyba 2014 m. lapkričio 4 d. atliko Anykščių r. PK areštinės patikrinimą (b. l. 133-135). Atlikus patikrinimą, 2014 m. lapkričio 4 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akto Nr. VMĮP-85 išvadose pažymėjo, kad Anykščių r. PK areštinė, vykdydama maisto išdalinimą, atitinka Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 2004-04-29 Nr. 852/2004 maisto produktų higienos reikalavimus. Minėtame akte veterinarijos tarnyba taip pat pažymėjo, kad jokių skundų nebuvo gauta nuo paskutinio patikrinimo, atlikto 2012-09-05. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors sveikatos sutrikimus dėl netinkamo maitinimo, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Vien teiginys, jog maisto kaloringumas buvo per mažas, nepatvirtina tai, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas.

Taigi, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad pareiškėjui periodiškai (iš viso 14 parų) Anykščių r. PK areštinėje nebuvo užtikrinta nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, dėl ko yra pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą).

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, nėra pagrindo neigti, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus būdamas vienoje kameroje kartu su dar vienu asmeniu. Tačiau vertinat jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas jų nekonkretizavo, bei konkrečiai nenurodė, kuo pasireiškė jo laikymo Anykščių r. PK areštinėje sąlygos. Byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu Anykščių r. PK areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad pareiškėjas per visą buvimo Anykščių r. PK areštinės kamerose laiką kokiu nors būdu būtų skundęsis šios įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta bendroje sumoje 14 parų, jį laikant su kitu asmeniu), teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia

pareiškėjo A. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė