Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

tretiesiems asmenims Ignalinos rajono 2-ojo notaro biuro notarei D. Š., G. M., A. Z., K. B., S. Ž. ir J. Z.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal J. Z. ieškinį Ž. Z. ir Ž. Z. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Ignalinos rajono 1-asis notaro biuras, Ignalinos rajono 2-asis notaro biuras, J. M. (įtrauktas į bylą, mirus trečiajam asmeniui jo motinai G. M.), B. B., S. Ž., A. Z., K. B. (įtraukta į bylą, mirus trečiajam asmeniui jos seneliui P. Z.) ir J. Z., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas J. Z. pateikė teismui ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, prašydamas pripažinti negaliojančiu savo brolio K. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), 2012 m. spalio 23 d. sudarytą ir Ignalinos rajono 2-ajame notaro biure patvirtintą testamentą, kuriuo jis visą savo turtą paliko atsakovams Ž. Z. ir Ž. Z. (t. 1, b. l. 19-21).

Ieškovas J. Z. prašė ieškinį patenkinti ir paaiškino, kad jo brolis K. Z. mirė (duomenys neskelbtini). Po brolio mirties Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime liko sodyba - gyvenamas namas su priklausiniais. Kai jis 2012 metų pavasarį lankė brolį ligoninėje, brolis sakė: „J., tau kaip broliui, va 7 arai“ ir jis 2012 metais atsiėmė šiuos žemės arus. Jis ieškinį pateikė dėl tos priežasties, kad viso tėvų buvo 57 arai žemės, pastatai visiems priklauso, visiems reikia išsidalinti, nes yra viena sesuo, ir brolis, ir kitas brolis, ir brolio mergaitė, neteisėtai nuskriausta sesuo, kuri rūpinosi K.. B. K. Z. pirmą kartą buvo traumuotas apie 1970 metus, jį nutrenkė sunkvežimis ir jis gulėjo ligoninėje dėl galvos traumos, buvo praradęs sąmonę. Vėliau brolis nesigydė, bet nepraėjo medicininės komisijos ir nebuvo paimtas į karinę tarnybą. K. dirbo MSV (melioracijos statybos valdyboje) ekskavatorininko padėjėju, kolūkyje vairuodavo traktorių „Belarus“, dirbdavo namuose, bet prieš 3-4 metus iki mirties jau traktoriaus nevairavo. Brolis savarankiškai sprendimų nepriiminėjo, visus reikalus pagal įgaliojimą tvarkė sesuo S. Ž.. Jis mažai bendravo su broliu, apie jo gaunamas pensijas, pašalpas nesiteiravo, kokius brolis vartojo vaistus, nežino. Apie 2010 metus brolis susirgo onkologine liga. K. pas gydytojus vežiojo sesuo S. Ž., dar vežiojo ir V.. Jam kelia abejonių K. sveikata todėl, kad yra parašyti keli testamentai - ir Ž., ir brolio A. vaikams. Galioja paskutinis testamentas, bet jeigu ir jis būtų nuėjęs pas brolį, ir jam būtų testamentą parašęs, nes brolis elgdavosi keistai. Jis nesutinka, kad K. pareiškė tokią valią, nesutinka, kad paveldėjimas būtų tvarkomas pagal testamentą. Paaiškino, jog jam nepatinka, kad K. parašė tokį testamentą, jam yra abejonių dėl brolio psichinės būklės sandorio sudarymo metu, brolis paskutinius 2-3 metus nebuvo savarankiškas, buvo priklausomas.

Atsakovas Ž. Z. ieškinio nepripažino ir paaiškino, kad ieškovas J. Z. yra jo dėdė - tėvo brolis. Jis nesutinku su ieškiniu, nes žmogus išreiškė savo valią, savo norą. Dar tais pačiais 2012 metais, vasarą jis matė dėdę K. Z. važiuojant traktoriumi, nors buvo tik grįžęs iš ligoninės, tą vasarą dėdė ir žvejodavo. Mano, jog testamento sudarymo metu K. buvo veiksnus. K. normaliai bendraudavo su visais žmonėmis. Jis mano, jog jam ir jo broliui K. parašė testamentą todėl, kad jie atvažiuoja į Š., jis jau 1996 metais atvažiavo čia gyventi ir gyveno iki 2007 metų, tada išvažiavo į Vilnių, bet beveik kiekvieną savaitgalį čia atvažiuodavo, o ir seniau jie su broliu vasaras praleisdavo Š., padėdavo dėdei K. - žolę pjaudavo, šieną tvarkydavo, kartu žvejodavo. Jis neprašė K. palikti jam turtą, nevežė jo pas notarą sudaryti to testamento, apie testamentą, kuriuo jiems dėdė paliko turtą, sužinojo 2013 metų pradžioje, neužilgo iki K. mirties, kai atnešė malkas į jo namus ir K. užsiminė apie testamentą, sakė jog palieka tėviškę, kad jis su broliu ją prižiūrėtų, bet jis to testamento nematė. Jis žada prižiūrėti dėdės turtą, juo rūpintis. 2012 m. vasarą ir rudenį jis lankydavosi pas dėdę K., bendraudavo su juo visą laiką, važiuodavo jam maisto nupirkti, kai dėdė buvo užsiėmęs. Dėdė ir pats važinėdavo autobusu į parduotuves, nes savo automobilio neturėjo. Mano, jog K. psichinė būklė buvo tikrai normali, su juo bendravo normaliai, nebuvo jokių įtarimų. K. buvo normalus, paprastas, ūkiškas kaimo žmogus. Jis nemano, kad ieškovo J. Z. ir K. santykiai buvo geri, nes K. kuo greičiau atsitvėrė tvora nuo ieškovo žemės, kurią pastarasis atsiėmė. Taip pat paaiškino, kad jam buvo žinoma ir apie kitus K. testamentus, jo manymu, visa giminė žinojo. K. kaitaliojo testamentus, nes norėjo, kad tėviškė liktų, nebūtų išparduota. Jis patvirtina, kad S. Ž. rūpindavosi K., jį vežiodavo.

Atsakovas Ž. Z. ieškinio nepripažino ir paaiškino, kad Ignalinos rajono savivaldybės Š. kaime gyvena nuo 1996 metų, gyvena gretimame name, kaimynystėje su dėde K., nebuvo niekur išvažiavęs. K. iki paskutinės dienos vairavo traktorių, tik nevairavo prieš pat mirtį, jis visą laiką buvo sąmoningas ir netgi paskutiniais metais dar sugebėjo auginti veršį. K. ir ieškovo J. Z. santykiai buvo prasti, J. grasindavo: „atiduok man daržinę, aš anūkėms namą statysiu“. Dėl to ieškovas ir nori pripažinti dėdę neveiksniu, kadangi kitų kelių dabar nėra. Jam nėra abejonių dėl K. testamento. Kad dėdė palieka jiems savo turtą, jis sužinojo panašiai kaip ir brolis Ž., jis neprašė dėdės, kad paliktų jam su broliu savo turtą. Dėdė pats kelis kartus buvo atėjęs pas jį ir sakė, kad aprašys turtą. Jis norėjo aprašyti turtą velioniui dėdei P., bet P. pats pasakė: „ne, man nereikia, aš irgi jau metuose, paskui po manęs vėl kam liks, geriau kam nors jaunesniam“. Tada K. nusprendė palikti turtą jiems, nes jie ir taip daugiausiai prižiūrėdavo tą sodybą, prižiūrėjo ir pastaruosius metus. Dėdė K. nei sutuoktinės, nei vaikų neturėjo, visą laiką buvo vienišas. Jis kasdien buityje matė K., kuris augindavo gyvulius, likus metams iki mirties, laikė karvę, pats ją melždavo, parduodavo pieną, paskutiniu metu augino tik veršį. Dėdė pats tvarkydavosi namuose, gamindavo sau valgį, ruošdavo šieną gyvuliams, jie tik padėdavo suvežti šieną. Kai K. gulėdavo ligoninėje, gyvulius jie ir velionis dėdė P. prižiūrėdavo. Kai dėdė grįždavo po onkologinės ligos procedūrų, tai pats tvarkėsi, bet kiek reikėdavo, jie pastoviai padėdavo. Nebuvo tokio laikotarpio, kad K. būtų buvęs visiškai bejėgis, gulėtų ir lauktų mirties, iki paskutinės minutės jis galvojo, kad bus viskas gerai. K. turėjo tris hektarus žemės, pats tvarkė visus ūkio dokumentus ir visus reikalus. Į seniūniją jį dažniausiai nuveždavo kaimynai arba S. Ž.. Dėdė pats yra pasakojęs, kad kažkur buvo, tvarkė reikalus, visur buvo jo parašai, taip pat puikiai tvarkėsi su pinigais, buvo taupus, visada planuodavo ką pirkti, jeigu reikėdavo pirkti didesnį pirkinį, tai ir pasitardavo. Jis niekada nešnekėjo su K. apie testamentus, tik buvo dėdės noras, kad neišdraskyt tėvų namų. Apie antrą dėdės testamentą jis žino tik tiek, kad S. Ž. dukra gyvena toli, Žemaitijoje, tai K. buvo abejonių, ar ji neparduos sodybos. 2013 metų sausio mėnesį K. sakė, kad parašė jiems testamentą. K. buvo mintis, kad palikti sodybą jam vienam, bet paskui nusprendė, kad nebūtų nuošaly brolis, tai parašė testamentą jiems abiems, nes jie čia visas vasaras praleisdavo nuo mokyklos laikų. Jis niekada dėdės K. neįkalbinėjo, kad jiems parašytų testamentą, nevežė dėdės pas notarą sudaryti testamento ir nežinojo, kad K. spalio mėnesį važiavo jo sudaryti. Jis nepastebėjo, kad K. nusišnekėtų, nepastebėjo jo keistų minčių, dėdė visą laiką sąmoningai kalbėjo ir buvo sąmoningas, paskutinį pusmetį iki mirties nebuvo nieko jame keisto, viskas buvo normaliai, bet gal buvo epilepsijos priepuolių, nors pats priepuolių nematė, bet girdėjo, kad jie buvo, apie tai sakė J. Z.. Kiek jam žinoma, P. Z. matė tą K. epilepsijos priepuolį. Žino, kad K. turėjo invalidumą, bet koks buvo jo darbingumo lygis, nežino.

Trečiojo asmens Ignalinos rajono 2-ojo notaro biuro notarė D. Š. ieškinio nepripažino ir paaiškino, kad ji sudarė tą testamentą, dėl kurio vyksta ginčas. Spalio 23 d. testatorius atvyko pats pas ją, aiškiai išreiškė savo valią, kurią ji ir patvirtino. Jai nesukėlė jokių įtarimų testatoriaus psichinė būklė. Ji gal kažkiek ilgiau pabendravo su juo, nes žmogus neturėjo sutuoktinės ir vaikų. Ji visada klausia, kodėl palieka turtą tiems žmonėms, gal kitų turi. Testatorius atsakė: „todėl, kad jie manimi rūpinasi ir kam daugiau paliksiu“. Jie dviese pabendravo, asmuo tikrai pasirodė veiksnus ir ji patvirtino jo valią, o jis yra laisvas išreikšt savo valią, palikt testamentu savo turtą kam nori, gali keisti tą valią ir ji jam taip pat tai išaiškino tvirtindama testamentą, todėl nemato jokių nei teisinių, nei faktinių pagrindų nuginčyti šį testamentą. Asmuo įėjo į jos kabinetą vienas, o ar jį kas nors atvežė, nežino. Ji ilgiau pakalbėjo su testatoriumi, ji atsimena šį atvejį, nes čia Š., netoli I., prie ežero. Jai nekilo jokių įtarimų, kad asmuo gali nesuprast ką daro, jis puikiai išdėstė savo valią, buvo šimtu procentų veiksnus. Jis pats atėjo, pasakė kam nori palikt, vardus ir pavardes turėjo pasiruošęs, turėjo savo asmens dokumentą, turbūt asmens kodus ant lapuko buvo užsirašęs, bet dabar neatsimena tokių niuansų. Tą pačią dieną buvo atšauktas ankstesnis asmens testamentas, matyt buvo pateiktas to testamento originalas. Paaiškino, kad 2010 metais buvo tvirtintas šito asmens įgaliojimas jo seseriai, tada jis buvo atvykęs su ta S. ir parašė įgaliojimą, kurį ji patvirtino. Bet sudarant testamentą, dėl to įgaliojimo neklausė, nematė reikalo.

Trečiojo asmens Ignalinos rajono 1-ojo notaro biuro notarė L. A. į teismo posėdžius neatvyko, pateikė teismui prašymus nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Trečiasis asmuo G. M. (duomenys neskelbtini), jos palikimą priėmė sūnus J. M., kuris 2015 m. spalio 6 d. teismo posėdžio metu įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu) ieškinio nepripažino ir paaiškino, kad testamentas surašytas teisingai. Namai, kuriuose gyveno jos brolis K. Z., buvo pastatyti jos krikšto tėvo L. B. tėvo ir jie pasakė, kad nebūtų jokių namų ardymų. Pirmas K. Z. testamentas buvo sudarytas A. Z. vaikui, bet šis ketino vietoje pirties pasistatyti vilą ir tada K. parašė kitą testamentą S. Ž. dukrai, bet kai pardavė karvę, atvažiavo S. Ž. toji dukra, kuri gyvena P., ir pareikalavo atiduoti pinigus už karvę, K. supyko, atšaukė testamentus ir parašė naują. K. buvo nevedęs ir gyveno tėviškėje su tėvais, jis pasirinko šiuos du brolio sūnus, nes jie čia ir apšienauja, ir dabar viskas tvarkinga. K. sveikata 1 - 2 metai iki mirties buvo labai gera, paskutiniais metais nebuvo jokių jo psichikos sutrikimų, nebuvo taip, kad jis nusišnekėtų ar darytų nesąmones. K. pats dirbo ekskavatoriumi. Jis mirė pakankamai jaunas dėl to, kad 1970 metais jį partrenkė mašina, tai jo ranka, kuri buvo tada sužeista, buvo visai plonutė, jokių psichikos sutrikimų jis neturėjo. Buvo gal galva sužalota kai partrenkė mašina, bet jis pilno proto buvo, jeigu ir ekskavatoriumi, ir traktoriumi dirbo. . teisingai pasielgė, kad paliko atsakovams turtą, nes ji mato kaip jie elgiasi ir kaip dirba. Nors ji gyvena (duomenys neskelbtini), visada atvažiuodavo pas brolį į Š., nes atstumas tik 12 kilometrų. Likus savaitei iki K. mirties, ji taip pat lankėsi pas brolį K., puikiai susikalbėjo. Paaiškino, jog K. turėjo žemės, laikė karvę, kurią pats melždavo, veršiuką augindavo, kiaules augino, vištų turėjo. Pas K. neateidavo jokia šeimininkė, jis pats valgyt gamindavo, o šieną tvarkyt padėdavo Ž., Ž. ir brolis J., nes vienam buvo sunku, tai visi draugiškai dirbdavo. 2012 metais ji padėjo K. pasodinti ir nukasti bulves. Kai K. sužinojo, kad jam vėžys, tai jis sakė: „sesute, gal aš pirma tavęs mirsiu“. K. nustojo vartoti alkoholį, kiekvieną dieną vartojo vaistus, jo elgesys buvo normalus, jis buvo sveikas žmogus, „nedurniuodavo“. Ieškovo J. Z. pas K. nebūdavo, o jeigu atvažiuodavo, tai pykdavosi ir bardavosi, K. atsitvėrė tvora nuo J. žemės sklypo.

Trečiasis asmuo J. M. į teismo posėdžius neatvyko, pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.

Trečiasis asmuo A. Z. ieškinį pripažino ir paaiškino, jog sutinka, kad brolio K. Z. testamentas būtų pripažintas negaliojančiu. Jis nuo 1987 metų gyvena (duomenys neskelbtini), pas brolį K. atvažiuodavo kartu su žmona beveik kiekvienas išeigines, turėjo daržą, apsistodavo pas K., buvo įsirengęs sau kambarį. K. įtakodavo, jis tikėjo tuo, ką jam šneka. Kai jis grižo po K. mirties iš reiso, iš Vokietijos, brolis J. pasakė, jog kai K. sužinojo, kad S. Ž. žada parduoti žemę, tai jie nuvažiavo ir perrašė testamentą Ž. ir Ž., K. pasakė, kad neišeitų pavardė iš Š.. Bet jo sūnus irgi yra Z., J. irgi Z. pavardė, tai kodėl tik jiems vieniems? O K. savo nuomonės neturėjo paskutiniu laiku, pagal jį pašnekėk, ir jis tą padarys, ką nori, galima sakyti, kad jis visą gyvenimą toks buvo, savo tvirtos nuomonės neturėjo. K. išsilavinimas buvo 6 klasių, jis baigė Švenčionėliuose mokslus, dirbo MSV ekskavatorininku, dirbo kolūkyje ir ten dirbdamas paskutiniu laiku buvo pradėjęs labai gerti, ir tada jam buvo prasidėjus epilepsija, o po to S. Ž. rado gydytoją, jį išgydė ir jis negėrė. Jis nesutinka su testamentu todėl, kad čia yra grynai prišnekėta, K. nesuprato ką darė, savo nuomonės neturėjo. Su juo pašneki vieną kartą, po kiek laiko jis jau tau šneka kitą nuomonę, jau viskas, jį kitas peršnekėjo. K. po laukus lakstyt nelakstė, dirbo traktoriumi, laikė gyvulius - čia įpratimas, jis nuo mažens kaime. Bet K. buvo labai lengva paveikti, kaip sakoma, paversti savo pusėn labai lengva ir gal jeigu paskutiniu laiku ir jis ten būtų buvęs, kažką būtų prišnekėjęs, ir būtų K. padaręs, nes K. savo nuomonės neturėjo. Jis įtaria, kad čia yra paveikta ir viskas, jis abejoja, kad testamento sudarymo metu K. galėjo savarankiškai ką nors padaryti. 1970 metais, kai jis gyveno Š., grįžtantį iš mokyklos K. nutrenkė mašina, K. net 14 parų prabuvo be sąmonės. Po to jo elgesyje atsirado keistenybių - kai ateidavo iš darbo MSV išgėręs, tai miegoti jo nepaguldydavo, jis pusę nakties vaikštinėdavo. Paskutiniu metu K. vartojo prednizoloną ir kitus vaistus; po to, kai metė gerti, epilepsijos priepuoliai pasibaigė. Keistenybių atsirado kai K. nepaėmė į kariuomenę, tai gali būti, kad dėl to jis ir šeimos neturėjo, gyveno visą laiką vienas, tvarkėsi ūkio darbus. Kol motina buvo gyva, tai ji K. pasirūpindavo, o kai motina mirė, S. pradėjo žiūrėti, o ypač jau kai liga prasidėjo, S. pradėjo tvarkyt. Jis negali pasakyti, ar K. suprato ką sako, sakydamas, kad palieka atsakovams. Paskutiniu laiku jis K.nematė, bet K. buvo prišnekintas ir jis abejoja, kad K. pats atvažiavo ir visą šitą sutvarkė, jis buvo čia atvežtas. Paaiškino, kad G. M. įtakojo K. parašyti testamentą jo sūnui, jis atvažiavo iš Utenos, paėmė G. M., tada ir paėmė K., nuvažiavo į Uteną ir padarė testamentą. Jis nežino, kodėl kiti broliai ir seserys neprašė panaikinti jo sūnui parašyto testamento. Dėl antro testamento jis nieko nežinojo ir apie paskutinį nežinojo, tik sužinojo, kai jam grįžtant iš Vokietijos, paskambino J. ir pasakė: „mano sūnums perrašė K. testamentą, nes S. ruošėsi parduoti sklypą“, sakė nenori tėviškės ardyt, bet kažkodėl yra paruošti dokumentai padalinti į du sklypus.

Trečiasis asmuo K. B. (2014 m. vasario 20 d. teismo posėdžio metu įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, (duomenys neskelbtini) mirus pirmesniam trečiajam asmeniui jos seneliui P. Z.) ieškinio nepripažino ir paaiškino, kad kai paskutiniu metu K. Z. susirgo, matė jį retai. Paskutinį kartą jį matė 2012 metais, kai K. kartu su seneliu P. Z. gulėjo ligoninėje, ją su sese atpažino, vardus žinojo. Senelis labai daug pasakojo, nes jis, kai K. Z. gulėjo ligoninėje, jam padėdavo. Senelis tikrai nesakė, kad K. kažko nesupranta, sakė, jog jis normaliai kalba ir nenusišneka, K. nelakstė po kaimą, dirbo savo darbus. Po dėdės K. mirties senelis pasakė, kad šis parašė testamentą Ž. ir Ž.. Į tai ji niekaip nesureagavo ir nepasipiktino, tikisi, kad į Š. įleis. Šiaip neturi priekaištų, jie ten visada gyvena, prižiūri ir jai tai netrukdo. Ji nežino, kodėl tai trukdo kitiems asmenims, kurie pareiškė ieškinį. Mano, jog jeigu būtų ir kitam aprašęs, irgi būtų tas pats, nes turbūt visi nori kažko gauti iš ten - kas namo, kas dar ko nors. Ji žino, kad jos senelis sakė, jog S. Ž. norėjo tą žemę parduoti, todėl K. norėjo apsaugoti tėviškę ir senelis tą patį sakė, kad nori apsaugoti. Paskutiniais metais iki mirties ji matė K., jis buvo sublogęs, nes sirgo onkologine liga, bet protiškai samprotavo, pasisveikindavo ir kalbėdavo, nenusikalbėdavo, atpažindavo ją su sese, žinojo kieno dukra ir kažkaip nepainiojo nei jos, nei sesers.

Trečiasis asmuo J. Z. ieškinio nepripažino ir paaiškino, kad jo brolis K. Z. negalėjo būti neveiksnus, nes visada dalyvaudavo rinkimuose, turėjo sąskaitą banke, pats nusiimdavo nuo sąskaitos pinigus, kortelę buvo davęs seseriai S. Ž., bet pamatęs, jog nuimami jo pinigai, banko kortelę atidavė jam, pasakydamas, jog žino, kad pinigai nepradings. K. buvo pilno supratimo ir paskutinę dieną prieš mirtį - vasario 2 d., jam padedant K. apsirengti, pastarasis pasakė: „J., aš gal negrįšiu, J., tvarkyk mano reikalus“. Tos pačios dienos vakare, aplankius K. ligoninėje, su juo pasišnekėjo, K. kalbėjo normaliai. K. iš pradžių norėjo aprašyti turtą P., paskui jam, bet jiems atsisakius, K. pamastęs, numatė turtą perrašyti lygiomis dalimis Ž. ir Ž., pasakydamas, jog jie prižiūrės jo kapą. Ir niekas dabar kitas kapo neprižiūri. Paaiškino, kad K. buvo traumuotas automobiliu 1970 metais, buvo sužalota jo galva. K. tik vieną kartą buvo epilepsijos priepuolis, jį tada išvežė greitoji, tai buvo, kai K. dar išgėrinėjo, o kai prieš 15 metų iki mirties nustojo gerti, nebuvo jokių epilepsijos priepuolių, jis garantuoja, nes visą laiką su juo buvo ir priepuolių nematė. K. teisė vairuoti traktorius buvo mediciniškai patvirtinta 2006 metais, kai keitė vairuotojo pažymėjimą. Brolis turėjo neįgalumą, bet sakydavo, kad į komisiją važiuoja ir vežasi pinigų pilną kišenę ir ungurių prisirūkęs. Invalidumo reikėjo, nes K. jau nedirbo, kolūkiai subyrėjo, pajamų nebuvo. Pas gydytojus K. vežiodavo S., kuriai, kai susirgo onkologine liga, buvo parašęs įgaliojimą, kad jam pačiam mažiau kratytis, mašiną nupirko, duodavo S. pinigų. Paaiškino, jog jis prie K. testamentų nesikišo. Tik paskutiniu metu, kai pas jį nueidavo, K. šnekėdavo, kad kai pardavė karvę, atvažiavo ši R. iš (duomenys neskelbtini) pinigų, nes K. kai negėrė, turėjo susitaupęs pinigų, priduodavo gyvulius ir dar invalidumą gaudavo. K. dėl to užpyko ir visą laiką šnekėjo, kad perrašys testamentą, dar K. skambindavo B. B. ir ragindavo perrašyti testamentą. K. apie spalio 15 d. pasakė: „paskutinį kartą važiuosiu į Santariškes, po to testamentą perrašysiu, šiuos visus anuliuosiu“, taip ir padarė. Tą dieną kai buvo sudarytas paskutinis testamentas, K. paprašė jį nuvežti į Ignaliną, paaiškindamas, jog reikia nusiimt pinigų. Jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), jis išleido K. prie „Cento“ parduotuvės ir nuvažiavo savo reikalais, susitarę čia pat susitikti, o kai jie susitiko, K. pasakė: „dabar reikalus susitvarkiau, galiu ramiai mirti“. Jis K. iki notaro biuro nelydėjo, K. pats rado biurą, nes trečią kartą ėjo į tą pačią kontorą. Taip pat paaiškino, jog nevertė K. rašyti testamento, jie bendravo labai gerai, padėdavo vienas kitam, nes gretimai gyveno.

Trečiasis asmuo S. Ž. ieškinį pripažino ir paaiškino, kad K. Z., kai susirgo onkologine liga ir reikėjo pirkti labai brangius vaistus, gulėjo onkologinėje ligoninėje prijungtas prie žarnelių, jį švitino ir taikė chemiją, jis negalėdavo pats nueiti į vaistinę, todėl, gydytojų patartas, parašė jai įgaliojimą, kad ji galėtų pirkti jam vaistus. O kad jis durnas buvo, tai jis nebuvo durnas, per laukus nelakstydavo. 1969 metais K. Z. pateko į avariją, dvi savaites buvo be sąmonės. Kai atėjo laikas tarnauti kariuomenėje, jį paguldė į (duomenys neskelbtini), buvo nuvežtas ir į (duomenys neskelbtini), ir buvo pripažintas netinkamu taikiu laiku tarnauti armijoje. Buvo K. ir epilepsijos priepuolių, vieną kartą priepuolio metu kaimynas ištraukė jį iš ežero, o šiaip kai jam užeidavo mirgėjimas prieš priepuolį, iškart gerdavo vaistus ir jam nebuvo tokių didelių priepuolių, kad visai nugriūtų. Paaiškino, jog ji gyveno netoli K. Z. ir jam padėdavo, bet kai vasarą atostogaudavo iš Vilniaus atvažiavęs J., ir A. grįžęs iš reisų, tai visi jam padėdavo. O kadangi ji niekur nedirbo, turėjo automobilį, pati vairavo ir jį vežiodavo. O testamentus K. keisdavo todėl, kad jį įkalbėdavo, savo nuomonės jis neturėjo. K. Z. pats techniką vairavo, turėjo teises, kai susirgo onkologine liga, tai paskutiniais 2012 metais dar važiavo, dar dirbo traktoriumi, bet mažiau. Priešpaskutinis testamentas buvo parašytas jos dukrai, bet K. apsigalvojo ir parašė kitą. Jos dukra gyvena (duomenys neskelbtini) ir, matyt, jam taip pasirodė, kad kai ji už 400 kilometrų, tai gali tėviškę parduoti ir tada suplanavo, kad neparduotų tėviškės, kad liktų tiems, kurie arčiau gyvena. Paaiškino, kad K. Z. iki onkologinės ligos, kuri buvo jam konstatuota 2010 m. gegužės mėnesį, ir valgyt pasidarydavo, kiaules turėdavo, karvę melždavo, o sirgdamas onkologine liga, pats nepagalėjo tvarkytis, jėgų nebuvo, 2012 metai pas gydytojus K. jį vežiodavo. Ji padėdavo K. tvarkyti ir invalidumo reikalus, bet į kabinetus K. eidavo vienas, pats kalbėdavo. Taip pat paaiškino, kad K. paskutiniu metu psichiatrinėse ligoninėse nesigydė, nebuvo durnas, jis buvo psichiatrinėje tik 18 metų amžiaus, kai paėmė į kariuomenę, o vėliau jis nebuvo jokiose psichiatrinėse ligoninėse, jis „nedurniavo“.

Trečiasis asmuo B. B. ieškinį pripažino iš dalies, dalyvavo tik 2013 m. gruodžio 16 d. posėdyje, bylą nepradėjus nagrinėti iš esmės, pateikė teismui prašymą bylą toliau nagrinėti jai nedalyvaujant.

J. Z. ieškinys netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė K. Z., gimęs (duomenys neskelbtini) (t. 1. b. l. 9), kuris savo 2012 m. spalio 23 d. testamentu, patvirtintu Ignalinos rajono 2-ojo notaro biuro notarės D. Š., visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei visą kitą turtą, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, lygiomis dalimis paliko atsakovams Ž. Z. ir Ž. Z. (t. 1, b. l. 115). Prieš šio testamento sudarymą tą pačią 2012 m. spalio 23 d. notarė D. Š. patvirtino K. Z. ankstesniojo testamento, sudaryto 2006 m. rugpjūčio 1 d., panaikinimą (t. 1, b. l. 107). Šiuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. testamentu, taip pat patvirtintu Ignalinos rajono 2-ojo notaro biuro notarės D. Š., K. Z. visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, buvo palikęs R. L. (t. 1, b. l . 11). Be to, K. Z. 1997 m. kovo 1 d. buvo sudaręs dar vieną testamentą, patvirtintą Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės J. N., kuriuo savo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), ir prie jo esantį žemės sklypą paliko brolio sūnui M. Z. (t. 1, b. l. 10).

Ieškovas J. Z. prašė pripažinti negaliojančiu savo brolio K. Z. 2012 m. spalio 23 d. sudarytą paskutinį testamentą, ankstesnio 2006 m. rugpjūčio 1 d. testamento panaikinimo neginčijo.

Testamentas - tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus. Pagal Civilinio kodekso 5.15 straipsnio 2 dalį testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Sudarytas testamentas gali būti nuginčijamas (Civilinio kodekso 5.17 straipsnis). Asmenų, kurie sudarydami testamentą nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir pasekmių, sudarytus testamentus galima pripažinti negaliojančiais pagal Civilinio kodekso 1.89 straipsnį, o ieškinį šiuo pagrindu gali pareikšti ne tik pats asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, bet ir jo įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Pagal Lietuvos civilinio proceso kodekso XXVIII skyriaus pirmojo ir antrojo skirsnių nuostatas asmuo gali būti pripažintas neveiksniu (neveiksniu tam tikroje srityje) (Civilinio kodekso 2.10 straipsnis). Šia tvarka asmenį pripažįstant neveiksniu, į ateitį suvaržomas jo civilinis veiksnumas, t. y. toks asmuo savo veiksmais negali įgyti civilinių teisių ir susikurti civilinių pareigų. Vadinasi, tokio asmens, dėl kurio pripažinimo neveiksniu yra priimtas ir galioja teismo sprendimas, sudarytas sandoris laikomas niekiniu, nes nėra išreikšta sandorį sudarančio asmens laisva valia (Civilinio kodekso 1.64 straipsnio 1 dalis, 1.78 straipsnio 1,3 dalys). Niekinio sandorio negaliojimo atvejis nustatytas Civilinio kodekso 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. nuo pat sudarymo negalioja testamentas, kurį sudarė asmuo, teismo sprendimu pripažintas neveiksniu (pripažintas neveiksniu šioje srityje). Tačiau tuo atveju, kai ginčijamas testamentas, kurio sudarymo metu testatoriaus atžvilgiu nebuvo galiojančio teismo sprendimo dėl jo pripažinimo neveiksniu, toks testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu (Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 2, 4 dalys, 5.16 straipsnio 2 dalis) Civilinio kodekso 1.89 straipsnio pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį fizinis asmuo sudarė nors ir būdamas juridiškai veiksnus - nesant galiojančio teismo sprendimo dėl pripažinimo neveiksniu - bet kuris sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pagrindu, t. y. faktiškai neveiksnus sudarant sandorį. Ar asmuo buvo tokios būsenos, dėl kurios jis nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir padarinių, nustatoma nagrinėjant ginčą dėl testamento kaip nuginčijamo Civilinio kodekso 1.89 straipsnio pagrindu sandorio pripažinimo negaliojančiu ir teismo sprendimu konstatuojama testamento sudarymo metu buvusi asmens būsena. Niekinio sandorio atveju, kai testamentas sudarytas teismo sprendimu pripažinto neveiksnaus asmens (Civilinio kodekso 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir nuginčijamo sandorio atveju, kai teismo sprendimu pripažįstama, kad testamentą sudarė asmuo, teismo pripažintas neveiksniu sandorio sudarymo metu (Civilinio kodekso 5.17 straipsnio 2 dalis), pasekmės turi būti analogiškos, nes abiem atvejais testamentą sudarė negalintis suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti asmuo, ir tai bylos atveju lemia anksčiau sudaryto testamento galiojimą.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad K. Z. ginčijamo testamento sudarymo ir patvirtinimo metu nebuvo pripažintas neveiksniu, tai įrodo testamentą patvirtinančios notarės pateiktas 2012 m. spalio 23 d. išrašas iš Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro (t. 1, b. l. 116). Testatorius pats atvyko į notaro biurą, pats pasirašė testamentą ir pats išreiškė savo valią, jis testamento sudarymo metu nebuvo senyvo amžiaus, jam buvo tik 57 metai. Ta aplinkybė, kad K. Z. testamento sudarymo metu sirgo onkologine liga, taip pat kitomis ligomis bei, kad jam įvairiais buitiniais bei kitais klausimais padėdavo kiti asmenys, taip pat tai, kad testamentas sudarytas ne ieškovo naudai ir, kad ieškovas nesutinka, jog testatorius išreiškė tokią savo valią, nėra pakankamas argumentas, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo neveiksnus, nesuprato savo veiksmų esmės ir prasmės.

Teismas, siekdamas nustatyti, ar testatorius K. Z., surašydamas testamentą, išreiškė savo tikrąją valią, ieškovo prašymu 2014 m. kovo 25 d. paskyrė byloje pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kurią pavedė atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriui. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimus ar K. Z. 2012 m. spalio 23 d. testamento sudarymo metu pilnai suprato tokio savo veiksmo reikšmę ir pasekmes, ir, ar K. Z. testamento sudarymo metu sugebėjo tokį savo veiksmą pilnai savarankiškai valdyti (t. 2, b. l. 80 - 81). Ekspertams buvo perduota ši civilinė byla ir K. Z. medicininė dokumentacija. Ekspertizė buvo atlikta ir teismui yra pateiktas 2014 m. spalio 21 d. - lapkričio 13 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas su išvada, kad K. Z. 2012 m. spalio 23 d. testamento sudarymo metu pilnai suprato tokio savo veiksmo reikšmę ir pasekmes bei sugebėjo tokį savo veiksmą pilnai savarankiškai valdyti (t. 2. b. l. 84 - 88). Atlikęs šią ekspertizę teismo psichiatrijos ekspertas K. M. 2015 m. spalio 6 d. teismo posėdžio metu savo išvadas patvirtino bei paaiškino, kad išanalizavus visas pateiktas K. Z. ligos istorijas nuo 1969 metų, matyti, jog psichinio susirgimo jam nustatyta nebuvo, nors ir buvo diagnozuota epilepsija, tačiau epilepsijos klinikinės eigos aprašymo nerado, po epilepsijos priepuolio ligonio psichikos būklė atsistato. 2010 m. rugpjūčio 26 d. atliktą K. Z. protinės veiklos tyrimą (MMSE), kai jo protinės būklės tyrimas buvo įvertintas 18 balų kaip vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimą, vertina kritiškai, nes nėra atlikti kiti psichologiniai tyrimai ir todėl MMSE testas negali būti objektyvus vien pagal žmogaus išsilavinimą, matyt tokia išvada susijusi su invalidumo grupės pratęsimu. Pagal įrašus medicininėje dokumentacijoje K. Z. 1999 m. liepos 23 d. buvo konsultuotas neurologo, kuris atžymėjo, jog asmuo objektyviai yra kiek dementiškas, tačiau tai nebuvo psichiatro konsultacija, be to, sąvoka „dementiškas“ yra nesuprantama, nes demencija yra psichikos sutrikimas su tam tikrais klinikiniais reiškiniais, o parašyta dementiškas. Taip pat asmens medicininiuose dokumentuose atžymėta, jog jis nėra psichiatro ir narkologo įskaitoje ir 1999 m. rugsėjo 3 d. K. Z. išduota pažyma Nr. 622, kurioje nurodoma, jog jis yra sveikas, vairuoti traktorių gali. K. Z. psichikos sutrikimų ekspertizės metu rasta nebuvo, jo medicininiuose dokumentuose parašytos diagnozės nerodo psichikos sutrikimų, demencija nustatyta nebuvo, nuo jos gydytas asmuo nebuvo, epilepsija taip pat kliniškai nenustatyta, pagal medicininę dokumentaciją jis nuo epilepsijos negydytas, jam skirtas fenobarbitalis yra daugiau miegą gerinantis, nors turi ir prieštraukulinį poveikį. Invalidumo grupė K. Z. turėjo būti nustatyta, nes jis sirgo ir sąnarių ligomis, o nuo 2010 metų prasidėjo stemplės vėžys. Nuo šios ligos K. Z. pastoviai buvo gydomas Vilniaus chemoterapijos ir radioterapijos skyriuose, kur tikrai žiūri psichiką, kur yra visa grupė psichiatrų, bet per visus gydymosi laikotarpius dėl jo psichikos būklės niekad nebuvo net kviečiamas psichiatras, reiškia, jam nereikalinga buvo jo konsultacija, nes tokiais atvejais dažnai psichiatras būna kviečiamas, psichikos būklės sutrikimų nėra atžymėta visose onkologinėse istorijose ir net siunčiant į darbingumo nustatymo tarnybą, niekad nebuvo atlikti psichologiniai tyrimai, nors diagnozavo silpnaprotystę su simptomine epilepsija. Įdomiausia yra tai, kad K. Z. 2012 m. spalio 3 - 12 dienomis gydėsi Ignalinos ligoninės Terapijos skyriuje dėl plaučių uždegimo ir nors jam buvo stemplės vėžys, per šį gydymosi laikotarpį psichikos sutrikimų nepažymėta. 2012 m. spalio 23 d. K. Z. sudaro testamentą, o 2012 m. spalio 24 d. gydytojų onkologų komisija parašo, kad jam yra stemplės naviko progresavimas po švitinimo ir chemoterapijos, chemoterapijos netoleravo, valgo gerai, savijauta patenkinama, specifinis gydymas neskiriamas ir jis nukreipiamas simptominiam gydymui pagal gyvenamąją vietą, psichikos sutrikimų neatžymėta, psichiatro konsultacija nereikalinga. Taip pat paaiškino, kad atlikdamas šią ekspertizę, jis vadovavosi tik medicinine dokumentacija ir nevertino teisme apklaustų liudytojų parodymų, taip pasielgė todėl, kad būtų nešališkas ir objektyvus. Liudytojų parodymus peržiūrėjo ir pagal tuos visus parodymus susidarė įspūdis, kad žmogus buvo tam tikro išsilavinimo, turėjo galvos smegenų traumą, turėjo sunkius somatinius susirgimus, gal kažkiek buvo, sakykim, keistokas, bet jis tikrai suprato, tikrai dirbo.

Tačiau ieškovas J. Z. ir jo atstovas, nesutikdami su šios ekspertizės išvadomis, pateikė prašymą paskirti byloje pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus I-jam teismo psichiatrijos skyriui, motyvuodami tuo, kad atliktos ekspertizės aktas prieštarauja K. Z. darbingumo lygio vertinimo ekspertizės aktams, kuriais jam konstatuoti keturi susirgimai, tiesiogiai susiję su smegenų pažeidimais ir smegenų veiklos sutrikimais. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovui kilo abejonių dėl šios ekspertizės išvadų ir, kad atliekant ekspertizę ekspertas visiškai nevertino apklaustų teisme notarės D. Š., patvirtinusios K. Z. testamentą, šalių, trečiųjų asmenų bei liudytojų, bendravusių su testatoriumi, parodymų apie testatoriaus sveikatos būklę, patenkino ieškovo prašymą ir 2015 m. spalio 21 d. nutartimi paskyrė byloje pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pavedant ją atlikti kitai ekspertizės įstaigai (skyriui) - Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus I-jam teismo psichiatrijos skyriui. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimus, ar K. Z. 2012 m. spalio 23 d. testamento sudarymo metu sirgo psichinėmis ligomis, laikinu trumpalaikiu psichikos sutrikimu arba silpnaprotyste, buvo liguistos psichinės veiklos sutrikimo būsenos, ar 2012 m. spalio 23 d. testamento sudarymo metu pilnai suprato tokio savo veiksmo reikšmę ir pasekmes ir ar 2012 m. spalio 23 d. testamento sudarymo metu sugebėjo tokį savo veiksmą pilnai savarankiškai valdyti (t. 3, b. l. 44 - 46). Ši ekspertizė taip pat buvo atlikta ir teismui yra pateiktas 2016 m. gegužės 24 d. - birželio 2 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas iš kurio matyti, kad atlikę šią ekspertizę du teismo psichiatrai ekspertai konstatavo, jog nėra pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų K. Z. patikimai nustatyti įgytos silpnaprotystės sindromą (demenciją) ar įgimtą protinį atsilikimą, jis nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, nesirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, jam konstatuojamas potrauminis sindromas; nėra objektyvių duomenų, kad K. Z. testamento sudarymo metu 2012 m spalio 23 d. būtų negalėjęs suprasti savo tokio veiksmo reikšmės ir pasekmių; nėra objektyvių duomenų, kad K. Z. testamento sudarymo metu 2012 m. spalio 23 d. būtų negalėjęs pilnai ir savarankiškai valdyti tokio veiksmo. Kaip matyti iš šio ekspertizės akto turinio, atliekant šią ekspertizę, ekspertai jau išanalizavo ir įvertino ne tik pateiktą jiems visą K. Z. medicininę dokumentaciją, bet ir bylos nagrinėjimo metu teisme apklaustų šalių, trečiųjų asmenų ir liudytojų parodymus. Šios pakartotinės ekspertizės akte taip pat nurodoma, jog buvo atliktas trumpasis K. Z. protinės būklės tyrimas (MMSE) ir gauti 18 balų, atspindintys vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimą, diagnozuota demencija (F02.8), nurodant potrauminę ir epileptinę jos kilmę bei kartu diagnozuojant potrauminį sindromą (F07.2), tačiau pažymėtina, kad tuo metu kognityvinės funkcijos psichologo netirtos, atminties sutrikimai nedetalizuoti, apsiribota vienkartiniu MMSE atlikimu, demencijos kilmė pagal demencijos ištyrimo algoritmą nepatikslinta, nustatant demencijos kilmę remtasi tik anamneze. Ekspertai taip pat nurodė, kad po to, kai 2010 metais K. Z. buvo diagnozuotas stemplės vėžys, medicininė dokumentacija orientuota į onkologinį procesą, aiškių požymių apie simptomus, galinčius apriboti asmens gebėjimą suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, neįžvelgta, iki pat onkologinio proceso letalios išeities (mirties) testatorius gyveno vienas, liudytojai aiškių testatoriaus psichikos pasikeitimo požymių nenurodė, ieškovo, atsakovų, trečiųjų asmenų parodymai prieštaringi. Ekspertai, išanalizavę visą medicininę dokumentaciją, bylos dalyvių ir liudytojų parodymus, priėjo išvadą, kad K. Z. patikimai patvirtinti anksčiau nustatyto įgimtos silpnaprotystės sindromo (demencijos) negalima, nes tam nepakanka objektyvių duomenų, nėra objektyvių duomenų, kad jis būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti testamento sudarymo metu 2012 m. spalio 23 d. (t. 3, b. l. 56 -61). Kaip matyti, šios pakartotinės ekspertizės išvados neprieštarauja pirmos teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoms ir ją atlikusio teismo psichiatrijos eksperto K. M. paaiškinimams teisme.

Tačiau ekspertizės išvada nėra išimtinis įrodinėjimo būdas ir turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais, todėl teismas, vertindamas abiejų ekspertizių išvadas, taip pat vertina ir bylos šalių, trečiųjų asmenų bei liudytojų parodymus apie testatoriaus sveikatos būklę. Kaip matyti iš jau nurodytų trečiojo asmens notarės D. Š., patvirtinusios K. Z. testamentą, parodymų teisme, jai nekilo jokių įtarimų, kad asmuo gali nesuprasti ką daro, jis puikiai išdėstė savo valią, buvo šimtu procentų veiksnus. Šiuos notarės paaiškinus teismas laiko svarbiais, nes ji bendravo su testatoriumi ne pirmą kartą (prieš trejus metus tvirtino jo įgaliojimą) ir jokių abejonių dėl jo psichinės būklės jai nekilo. Liudytojas G. J. paaiškino, kad apie 30 metų vasaromis lankantis Š. kaime bendraudavo su K. Z., 2012 metais pastarasis sirgo, bet laikė gyvulius, tvarkė šieną, vasarą žvejojo, jo elgesio, kalbos pakitimų jis nepastebėjo, įtarimų, kad jam kažkas ne taip su psichika, nebuvo. Liudytojas A. B., K. Z. kaimynas, paaiškino, jog K. Z., susirgus onkologine liga, savo gyvenimo būdo nepakeitė, kol galėjo, dirbo savo ūkyje, augino gyvulius, grįžęs iš ligoninės, sėsdavo į traktorių, atsiradus tai ligai, nepasikeitė ir jo elgesys, jis visą laiką kalbėdavo ir tokių veiksmų, kad būtų nesuprantamas, nesuvokiamas, nenusakomas, nepastebėjo. Per paskutinius 10 metų K. Z. psichinė būklė nepasikeitė, jis buvo toks pat. Liudytoja J. B., K. Z. kaimynė, paaiškino, kad susirgus vėžiu, K. Z. elgesys nepasikeitė, jis iki galo dirbo savo ūkyje, augino gyvulius, grįžęs iš ligoninės, sėsdavo į traktorių, šnekėdavo kaip visada normaliai, pasakodavo apie jam atliekamą chemoterapiją. Liudytoja B. D., gyvenanti vieno kilometro atstumu nuo Š. kaimo, paaiškino, jog dirbo laiškininke ir seniai pažinojo K. Z., bendravo su juo iki pat mirties. 2012 metų vasarą užeidavo pas K., jis elgdavosi labai puikiai, gerai šnekėdavo, skųsdavosi tik kojų skausmais. Liudytojas A. R., kiekvieną dieną būnantis Š. kaime tėvų sodyboje, paaiškino, jog kasdien sutikdavo K. Z., jo psichinių pasikeitimų nepastebėjo, jis visą laiką buvo toks pat iki mirties; paskutinę vasarą prieš mirtį, 2012 metais, dirbo traktoriumi. Liudytojas E. B., daug metų bendravęs su K. Z., paaiškino, jog lankė onkologine liga sergantį K. Z. Santariškėse, K. normaliai bendraudavo, nenusišnekėdavo. Liudytoja J. B., daug metų pažinojusį K. Z., paaiškino, jog paskutiniais metais prieš K. mirtį nei psichinių, nei fizinių ligų nepastebėjo, paskutinį kartą jį matė 2013 m. vasario 2 d., buvo nuėjusi aplankyti, K. klausė jos apie vyrą, vaikus, prisimindavo jų vardus. Liudytoja G. J., pažinojusi K. Z., paaiškino, kad matydavo jį Š., lankė jį ligoninėje, kai jis pirmą kartą ten buvo dėl onkologinės ligos, ta liga nepaveikė jo psichikos, jis nebuvo agresyvus, visą laiką būdavo nuotaikoje. Liudytoja G. T. K., pažinojusi K. Z., paaiškino, jog kai paskutinius dvejus metus K. Z. gulėdavo Vilniuje ligoninėje, visą laiką jį aplankydavo, buvo pas jį namuose Š. kaime ir dieną prieš mirtį, ir ją stebino tas, kad jis, sunkiai sirgdamas, dar buvo blaiviame prote. 2012 metų vasarą ji būdavo Š., matė kad K. elgėsi normaliai, nebuvo jokių pokyčių. Kaip matyti, visi šie teisme apklausi liudytojai, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, jokių testatoriaus psichinės būklės pasikeitimų nepastebėjo, iki paskutinės jo gyvenimo dienos, jis buvo sąmoningas, su juo buvo galima normaliai bendrauti ir susišnekėti, jis nebuvo praradęs atminties. Šių liudytojų parodymai, kaip ir trečiojo asmens notarės D. Š. parodymai, atitinka ir abiejų ekspertizių išvadas, eksperto K. M. paaiškinimus, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais netikėti. Todėl teismas, priimdamas sprendimą, vadovaujasi šių abiejų ekspertizių išvadomis, eksperto K. M., nurodytų liudytojų bei trečiojo asmens notarės D. Š. parodymais ir mano, jog šių įrodymų pakanka pripažinti, kad testatorius K. Z. ginčijamą testamentą sudarė pilnai suprasdamas savo veiksmų esmę ir galėdamas juos valdyti. Dėl šios priežasties teismas plačiau neanalizuoja jau aukščiau nurodytų šalių ir trečiųjų asmenų parodymų, nes šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, be to, šių asmenų parodymus apie testatoriaus psichinę būklę įvertino ekspertai, atlikę pakartotinę ekspertizę. Kartu teismas pažymi, jog net pats ieškovas J. Z. nenurodė aiškių testatoriaus psichikos sutrikimų, apklausti teisme kiti tretieji asmenys taip pat tokių psichikos sutrikimų nenurodė, tik A. Z. paaiškino, kad K. Z. neturėjo savo tvirtos nuomonės, ginčijamą testamentą surašė prišnekintas. Tačiau teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.18 straipsnio 1 dalį įprastinis suinteresuotų asmenų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikoma prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui. Nagrinėjant bylą, iki pirmos ekspertizės paskyrimo, buvo apklaustas ir liudytojas gydytojas - psichiatras V. R., atlikęs K. Z. jau minėtą MMSE testą (protinės veiklos tyrimą). Šis liudytojas paaiškino, kad 2010 metais, dirbdamas konsultacinėje poliklinikoje Santariškėse, tyrė K. Z. ir pastarasis, atlikęs testą, surinko 18 balų iš 30, kas atitinka vidutinio sunkumo mastymo sutrikimą. Jis tyrė K. Z. 40 minučių, kodėl pastarasis buvo atsiųstas atlikti šį testą, nežino. Atsakydamas į klausimą, ar atliktas testas leidžia abejoti žmogaus psichine būkle sudarant 2012 metais testamentą, paaiškino, jog nemano, kad po 2-3 metų žmogus bus sveikesnis, reikėtų, kad ekspertas įvertintų šią padėtį. Teismas plačiau neanalizuoja šio liudytojo parodymų, nes jo atliktas testas yra kritiškai įvertintas abiejų ekspertizių išvadose, kurių pagrįstumu teismas neturi pagrindo abejoti. Taip pat teismas mano, jog vienas atliktas testas negali paneigti dvejų ekspertizių išvadų ir vien šio testo rezultatai negali būti lemiamais sprendžiant apie testatoriaus psichinę būklę ginčijamo testamento sudarymo metru. Taip pat jau po pakartotinės pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo ieškovo prašymu dar buvo apklausti papildomi liudytojai - K. Z. gydę gydytojai N. Š., Benediktas A. P., L. K., A. L. bei gydytoja Vyda J. A., dirbanti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje. Paminėti testatorių gydę gydytojai davė paaiškinimus apie jo sveikatos būklę, komentuodami savo įrašus K. Z. medicininėje dokumentacijoje, kuri jiems buvo pateikta apklausų teisme metu. Liudytoja N. Š. - šeimos gydytoja terapeutė - paaiškino, kad K. Z. lankėsi pas ją dėl bendrų susirgimų - padidinto kraujospūdžio, nugaros skausmų, 2006 metais K. Z. praėjo vairuotojo medicininę komisiją, ambulatorinėje kortelėje yra gydytojo psichiatro - narkologo įrašas, jog jis gali vairuoti, į psichiatro kabineto įskaitą neįrašytas. Liudytojas B. A. P. - fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas - paaiškino, kad jis vertino tik K. Z. mechaninę pusę, vertinti psichinę būklę neturi teisės, jo įrašyti susirgimai neturi įtakos psichinei būklei. Liudytojas L. K. - gydytojas psichiatras - paaiškino, kad pagal įrašus medicininėje dokumentacijoje K. Z. po galvos traumos išsivystė epilepsija, o epilepsijos pasėkoje - epileptinė demencija. Paaiškino, kad pagal atliktą MMSE testą žmogus negali pilnai savarankiškai spręsti savo turto palikimo klausimų, taip pat paaiškino, kad vien vadovaudamasis šiuo testu, negali pasakyti, kad žmogus nežino, ką daro, tai turi patvirtinti psichiatras. Taip pat paaiškino, jog jis kaip gydytojas psichiatras K. Z. negydė, apie K. Z. konkrečiai nieko nesako, atsako tik teoriškai, remiantis dokumentais. Liudytoja A. L. - gydytoja neurologė - paaiškino, kad pagal įrašus medicininėje dokumentacijoje K. Z. turėjo galvos traumą ir jam kartojosi epilepsijos priepuoliai, turėjo spaudimo ligą, paskui prasidėjo onkologinė liga. Yra jos 2012 įrašas apie padarinius po buvusios senos sunkios galvos smegenų traumos ir mišrią potrauminę epilepsinę demenciją, dėl ko buvo dažni epilepsijos priepuoliai, ligonis visada tvarkingai vartojo vaistus, tik paskutiniu metu, kiek atsimena, nelabai galėjo jų gerti dėl onkologinės ligos. Demencija - tai sujaudinimas, liūdesys, nuotaikų kaita, gali būti verksmingumas, atminties defektai. Ji išrašydavo K. Z. vaistus nuo epilepsijos. Jeigu reguliariai vartoji vaistus, yra mažesnė tikimybė dėl priepuolių dažnumo, pasikartojimų. K. Z. pats ateidavo į jos kabinetą, normaliai bendraudavo, aiškių jo psichikos sutrikimų tikrai nesimatė. Liudytoja V. J. A. - gydytoja neurologė, dirbanti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje - paaiškino, kad pagal medicininius dokumentus K. Z. buvo diagnozuota potrauminė epilepsija ir pažinimo sutrikimas, paskui atsirado onkologinis susirgimas ir buvo nustatytas sunkesnis invalidumas. Paaiškino, kad po avarijos atsiradę epileptiniai priepuoliai duoda atminčiai sutrikimus, bet vieniems daugiau, kitiems mažiau, tai priklauso nuo žmogaus. Nors dėl teismui nesuprantamų priežasčių šie visi gydytojai ieškovo prašymu buvo apklausti jau atlikus byloje dvi pomirtines teismo psichiatrijos ekspertizes, o ne iki pirmos arba bent pakartotinės ekspertizės paskyrimo, jų parodymai nepaneigia ekspertų išvadų ir neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu, nes, kaip jau nurodyta, šie liudytojai, duodami paaiškinimus apie testatoriaus sveikatos būklę, vadovavosi savo įrašais medicininėje dokumentacijoje, o visi šie įrašai teismo psichiatrų ekspertų jau buvo išanalizuoti ir įvertinti. Todėl teismas, įvertinęs ir apibendrinęs visus surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų apie aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą, kad ginčijamą testamentą K. Z. sudarė būdamas tokios būsenos, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Todėl laikytina, jog jis savo valią testamente išreiškė laisvai ir aiškiai, ši valia gerbtina ir testamento sąlygos vykdytinos. Esant tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms, ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Atsakovai Ž. Z. ir Ž. Z. už advokatės pagalbą turėjo 2158,48 Eur išlaidų, tai patvirtina pinigų priėmimo 2013 m. liepos 11 d. ir 2016 m. spalio 26 d. kvitai (t. 3, b. l. 138 -139). Kadangi sprendimas priimamas atsakovų naudai, iš ieškovo J. Z. atsakovų naudai lygiomis dalimis priteisiamos šios išlaidos, nes jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtinto rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, o byla yra sudėtinga ir buvo nagrinėjama ilgą laiką.

Trečiasis asmuo Ignalinos rajono Ignalinos rajono 2-ojo notaro biuro notarė D. Š. už advokato pagalbą turėjo 1500 Lt (434,43 Eur) išlaidų - už susipažinimą su byla ir procesinio dokumento - atsiliepimo į ieškinį - surašymą, tai patvirtina 2013 m. rugpjūčio 6 d. mokėjimo nurodymas (t. 2, b. l. 111). Kadangi šis trečiasis asmuo yra atsakovų pusėje, sprendimas priimamas atsakovų ir trečiojo asmens naudai - nepanaikinamas šio notaro patvirtintas testamentas, o Civilinio proceso kodekso 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą), todėl iš ieškovo J. Z. trečiojo asmens naudai taip pat priteisiamos šios išlaidos, nes jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtinto rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, o byla yra sudėtinga ir buvo nagrinėjama ilgą laiką.

Kadangi ieškovo J. Z. ieškinys atmestinas, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Dėl procesinių dokumentų įteikimo teismas turėjo 115,22 Eur pašto išlaidų. Šios išlaidos priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir pagal Civilinio proceso kodekso 96 straipsnį turi būti išieškotos iš ieškovo J. Z. į valstybės biudžetą.

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - uždraudimas Ignalinos rajono 1-ojo notaro biuro notarei L. A. išduoti paveldėjimo teisės liudijimus į K. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), paveldimą turtą pagal 2012 m. spalio 23 d. testamentą, patvirtintą Ignalinos rajono 2-ajame notaro biure, atsakovams Ž. Z. ir Ž. Z. (t. 1, b. l. 32 - 33) - paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (Civilinio proceso kodekso 149, 150 straipsniai).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. Z. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo J. Z. atsakovų Ž. Z. ir Ž. Z. naudai lygiomis dalimis 2158,48 Eur (du tūkstančius šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus 48 ct) turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo J. Z. trečiojo asmens Ignalinos rajono 2-ojo notaro biuro notarės D. Š. naudai 434,43 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus 43 ct) turėtų išlaidų

advokato pagalbai apmokėti.

Išieškoti iš atsakovo J. Z. į valstybės biudžetą 115,22 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų 22 ct) pašto išlaidų.

Šiam sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2013 m. birželio 6 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nutartimi pritaikytas laikinosios apsaugos priemones - uždraudimą Ignalinos rajono 1-ojo notaro biuro notarei L. A. išduoti paveldėjimo teisės liudijimus į K. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), paveldimą turtą pagal 2012 m. spalio 23 d. testamentą, patvirtintą Ignalinos rajono 2-ajame notaro biure, atsakovams Ž. Z. ir Ž. Z..

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Ignalinos rajono apylinkės teismui.