- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- I-2080-596/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04682-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui K. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, pašydamas priteisti 31 000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau - ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:1999 nustatytus 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, kadangi laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 17 d. iki šiol jis buvo kalinamas kamerose Nr. 148, 345, 150, 342, kuriose kartu su juo visada būdavo keturi asmenys.
Dėl nurodytos priežasties kamerose nuolat kildavo konfliktai, tvyrojo įtampa ir baimė, kas neigiamai paveikė jo sveikatą. Pareiškėjas teigė, kad nuolat jaučia širdies skausmą, padažnėjęs pulsas, tenka vartoti vaistus. Pažymėjo, kad kartu su juo kameroje esantys kaliniai yra infekuoti ŽIV, kas kelia didelę užsikrėtimo grėsmę, o tai sukelia papildomą stresą, tenka stebėti, kad kiti asmenys nesinaudotų jo higienos priemonėmis, kas tai žemina jo orumą, mažina pasitikėjimą savimi ir savivertę, sudaro įspūdį, jog kiti suimtieji nori jam pakenkti ar net nužudyti.
Faktą, kad kameroje trūksta vietos, pareiškėjo teigimu, patvirtina stalas, ant kurio telpa tik 2 lėkštės, patalpoje yra tik dvi kėdės. Kol pavalgoma pamainomis, atšąla maistas, galimybių jį pasišildyti nėra. Dėl pirmumo teisės sėstis prie stalo kyla konfliktas, kas žeminą jį kaip žmogų.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose įrengti tualetai nėra pilnai atitverti, todėl valgymas prie unitazo labai žemina jo orumą.
Iki 2013 m. rugsėjo 24 d. kamerose buvo išimti langai dėl ko teko kęsti šaltį naktimis, kas itin kenkia jo sveikatai, sukelia diskomfortą.
Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, jog iki skundo padavimo dienos (2013 m. spalio 2 d.) dėl ploto reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų kreipėsi į teismą, kad būtų užtikrintos kalinimo sąlygos, tačiau teismas šį prašymą persiuntė pagal kompetenciją Kalėjimų departamentui, kuris persiuntė Lukiškių TI-K, tiesiogiai į administraciją nesikreipė.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra - 954. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą taip pat neturi teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013-06-17 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, plotas - 7,38 m², joje vakare buvo - 1 asmuo; 2013-06-18 perkeltas į kamerą Nr. 148, plotas - 8,02 m² (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje), 2013-06-19 - 2013-06-24 šioje kameroje buvo ryte - 3, vakare - 4 asmenys, 2013-06-25 kameroje Nr. 148 buvo ryte - 3, vakare - 4 asmenys, 2013-06-26 kameroje buvo ryte - 4, vakare - 4 asmenys, 2013-06-27 kameroje buvo ryte - 2, vakare - 3 asmenys, 2013-06-28 - 2013-06-29 kameroje buvo ryte - 3, vakare - 3 asmenys kameroje; 2013-06-30 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 123, plotas - 7,42 m² (ryte - 1, vakare - 1 asmuo kameroje); 2013-07-01 perkeltas į kamerą Nr. 345, plotas - 7,95 m² (joje - 1 asmuo kameroje), 2013-07-02 šioje kameroje buvo - 3 asmenys, 2013-07-03 kameroje buvo - 2 asmenys, 2013-07-04 - 2013-07-10 kameroje buvo 3 asmenys, 2013-07-11 buvo 2 asmenys, 2013-07-12 - 2013-07-17 kameroje buvo 3 asmenys, 2013-07-18 kameroje buvo 2 asmenys, 2013-07-19 - 2013-07-23 kameroje buvo 3 asmenys; 2013-07-24 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 337, plotas - 7,42 m² (joje buvo 3 asmeny), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 120, plotas - 7,38 m², joje buvo 1 asmuo; 2013-07-25 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 342, plotas - 8,10 m², joje buvo 2 asmenys kameroje, vėliau perkeltas į kamera Nr. 108, plotas - 7,38 m², joje buvo 2 asmenys; 2013-07-26 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 150, plotas - 7,56 m² (buvo 3 asmenys kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 106, plotas - 7,38 m², joje buvo 4 asmenys; 2013-07-27 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 150, plotas - 7,56 m² (3 asmenys kameroje), 2013-07-28 - 2013-08-01 laikotarpiu šioje kameroje buvo 4 asmenys, 2013-08-02 - 2013-08-06 laikotarpiu šioje kameroje buvo 3 asmenys, 2013-08-07 laikotarpiu kameroje buvo 2 asmenys, 2013-08-08 - 2013-08-19 laikotarpiu buvo 3 asmenys, 2013-08-20 buvo 4 asmenys, 2013-08-21 buvo 3 asmenys, 2013-08-22 - 2013-08-23 laikotarpiu buvo 3 asmenys kameroje); 2013-08-24 - 2013-09-02 laikotarpiu buvo 4 asmenys; 2013-09-03 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 342, plotas - 8,10 m² (3 asmenys kameroje), 2013-09-04 šioje kameroje buvo 4 asmenys; 2013-09-05 - 2013-09-11 laikotarpiu buvo 3 asmenys, 2013-09-12 - 2013-09-15 laikotarpiu buvo 4 asmenys, 2013-09-16 - 2013-09-23 laikotarpiu buvo 3 asmenys, 2013-09-24 - 2013-09-25 laikotarpiu buvo 4 asmenys, 2013-09-26 laikotarpiu buvo 3 asmenys, 2013-09-27 - 2013-09-30 laikotarpiu buvo 4 asmenys, t. y., pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu 2013-06-17 vakare, 2013-06-27 ryte, 2013-06-30 iki 2013-07-01, 2013-07-03, 2013-07-11, 2013-07-18, 2013-07-24 iki 2013-07-25, 2013-08-07 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, administracija nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos.
Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Be to, ir patys nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Papildomai atsakovas teismą informavo, jog teisės nuostatos nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 3 d. nustatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismo posėdyje nedalyvavo atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lukiškių TI-K atstovas, apie teismo posėdį jam pranešta tinkamai (b. l. 24), byla nagrinėta jam nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje ginčas kyla dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2013 m. birželio 17 d. laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis – kamerose neatitinkančiose vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, taip pat kalinant vienoje kameroje su ŽIV infekuotais asmenimis.
Šiuo atveju pažymėtina, kad Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 p. nustato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 p. nustato, jog laisvėje ŽIV infekuotiems asmenims netaikant segregacijos, izoliacijos ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimų, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu darytina išvada, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 4 d., pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų sergančius AIDS nuteistuosius. Minėtame straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Vadovaujantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 p. atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Metodinių rekomendacijų „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“ 26 p. taip pat nustatyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 p. pažymėta, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2477-12).
Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje kameroje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl kalinimo ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, atsižvelgiama į tai, kad sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nepateikiamos minimalaus kalinimo vietų kamerų ploto normos. Tačiau vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nustatytas draudimas kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str., nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme bei savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).
Pagal byloje pateiktą atsakovo atsiliepimą, taip pat Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelę matyti, jog nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, Nr. 120, Nr. 148, Nr. 123, Nr. 345, Nr. 337, Nr. 342, Nr. 106, Nr. 108, Nr. 150 (b. l. 6-7, 11). Įvertinus atsakovo nurodyto minėtų kamerų ploto ir jose buvusių asmenų skaičiaus santykį, matyti, jog tik 2013-06-17 vakare, 2013-06-27 ryte, laikotarpiu nuo 2013-06-30 iki 2013-07-01, 2013-07-03, 2013-07-11, 2013-07-18, 2013-07-24 vakare, 2013-07-25 bei 2013-08-07 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Iš čia darytina išvada, jog pareiškėjas ploto sąlygų neatitinkančiose kameroje išbuvo 95,5 paros, ginčo dėl to nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjo kalinimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė jam esminių nepatogumų, t. y., buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kamerose, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo šiuo atveju laikytinas pagrįstu. Teismas vertina, kad pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tęstinis, todėl vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teisingam žalos atlyginimui būtina nustatyti tikrąjį žalos dydį, padaryto pažeidimo įtaką pareiškėjo fizinei ir psichinei būsenai.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010). Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.250 str. 1 d. numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., kas ne kartą yra konstatuota Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
CK 6.250 str. 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad nors bylose dėl žalos atlyginimo ABTĮ 81 str. nustatytas aktyvus teismo vaidmuo, tačiau, įrodymų dėl padarytos žalos surinkimas yra ne tik teismo, bet ir prašančiojo žalos atlyginimo pareiga. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog buvo pateikęs skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Atsakovas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų (skundų kopijų ar kt.), patvirtinančių jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas reiškė nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų kamerose Nr. 107, Nr. 120, Nr. 148, Nr. 123, Nr. 345, Nr. 337, Nr. 342, Nr. 106, Nr. 108, Nr. 150. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais, niekaip neįrodytais ir teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos žalos dydžio, jais nesivadovauja.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, konstatuoja, kad atsakovė 95,5 paras neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų kameros ploto atžvilgiu ir tuo pažeidė pareiškėjo subjektines teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam tikslingai buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Žymių sveikatos sutrikimų kalinimo metu pareiškėjas nenurodė, byloje jų taip pat nenustatyta, pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, kas patvirtina, jog patirta žala nebuvo jam itin reikšminga. Kaip matyti iš su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarytos 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 102, Lukiškių TI-K administracija siekdama užtikrinti kalinimo sąlygas ėmėsi būtinų veiksmų kenkėjų profilaktikai, atlieka jų naikinimo darbus (b. l. 13-18), kaip patvirtino atsakovė atsiliepime į skundą, remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto parengtą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nors atsakovė nurodė, kad administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui ir jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas, todėl nurodyti atsakovės argumentai nevertinami, kaip neturintys teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, 38427/05) yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavima bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, atsakovo padarytais teisės pažeidimais patirtą pareiškėjo neturtinę žalą teismas vertina 380 Lt (ABTĮ 57 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendė:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti K. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus ? kalėjimo, 380 Lt (tris šimtus aštuoniasdešimt litų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.