Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-664/2013

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-12-13
Bylos Nr.: 3K-3-664/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-07962-2010-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Laužikas, Juozas Šerkšnas, Birutė Janavičiūtė
Ieškovas: Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Atsakovas: I. G., AB „Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo: V. B.

Civilinė byla Nr. 3K-3-664/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-07962-2010-5Procesinio sprendimo kategorijos: 38; 73.2.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos kasacinį skundą dėl ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovams I. G. ir AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. B.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas, nuo kada Policijos departamentui, išmokėjusiam eismo įvykio metu nukentėjusiam darbuotojui kompensaciją dėl tarnybos metu patirto sužalojimo ir reiškiant reikalavimą priteisti iš kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko išmokėtas sumas, prasideda ieškinio senaties terminas.

Šalies argumentai

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo I. G. 56 476,32 Lt išmokėtos kompensacijos trečiajam asmeniui V. B. Teismas 2011 m. balandžio 14 d. protokoline nutartimi civilinėje byloje bendraatsakoviu įtraukė AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau –Vilniaus m. VPK) Nuolatinė nelaimingų atsitikimų darbe tyrimų komisija (toliau – Komisija), atlikusi patikrinimą dėl Vilniaus m. viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Mobilios kuopos (toliau – Kuopa) vyriausiojo patrulio V. B. 2007 m. sausio 8 d. patirtos traumos nustatė, kad 2007 m. sausio 8 d. nuo 06.30 val. Vilniaus m. Kuopos vyriausiasis patrulis V. B. dirbo pagal planą „Mobilūs postai“ (duomenys neskelbtini). Apie 07.03 val. buvo pastebėtas nuo Kirtimų gatvės atvažiuojantis automobilis „Nissan Sunny“ (duomenys neskelbtini), kuris nereagavo į greitį ribojančius ženklus, nesustojo prie „Stop kontrolė“ ženklo, nepakluso Kuopos l-ojo būrio vado E. S. reikalavimui sustoti ir važiuodamas toliau partrenkė vyriausiąjį patrulį V. B., kuris tuo metu bandė stabdyti šį automobilį. Po to automobilis staiga apsisuko, spruko iš įvykio vietos, tačiau po persekiojimo buvo sustabdytas. Automobilį vairavusio I. G. kraujyje buvo rasta 2,23 promilės etilo alkoholio. Po eismo įvykio V. B. nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2007 m. gegužės 5 d. buvo nedarbingas. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, V. B. buvo pripažintas nukentėjusiuoju. 2007 m. lapkričio 23 d. įsakymu V. B., atsižvelgiant į Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – CMEK) pažymą (dėl sveikatos būklės) buvo atleistas iš vidaus tarnybos. 2007 m. lapkričio 14 d. teismo nuosprendžiu I. G. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. VPK Komisija surašė tarnybinio patikrinimo išvadą bei tarnybinio patikrinimo aktą Nr. 5 ir pripažino, kad V. B. buvo sužalotas tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas, todėl jam mokėtina kompensacija dėl tarnybos metu patirto sužalojimo. CMEK 2008 m. balandžio 1 d. pažymoje Nr. 1043 konstatavo, kad V. B. įvykio metu gauta trauma priskirtina prie sunkaus laipsnio sveikatos sutrikdymų, todėl, remiantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 2008 m. birželio 2 d. išmokėjo jam 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, t. y. 56 476,32 Lt. Atsižvelgiant į Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygos, Sąlygos) 26 punktą, CK 6.280 straipsnio 1 dalį, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas prie VRM) įgijo regreso teisę į žalos atlyginimą iš atsakovo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 15 000 Lt žalos atlyginimo.

Teismo spręsta, kad ieškovas Policijos departamentas prie VRM įgijo regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo, sukėlusio eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas pareigūnas. Teismas pažymėjo, kad žalos dydžio nustatymas teismo nuosprendyje nepaneigia Vidaus tarnybos statute įtvirtintų pareigūnų socialinių garantijų ir neatleidžia institucijų nuo pareigos išmokėti pareigūnui kompensaciją sveikatos sutrikdymo atveju. Ieškovai apskaičiavo ir išmokėjo kompensaciją V. B. pagal standartizuotus kriterijus, kurie įtvirtinti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygose ir Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintose Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklėse. Teismas pažymėjo, kad nuosprendžiu priteista žala pagal savo pobūdį nėra tapati socialinėms pareigūnų garantijoms, įtvirtintoms Vidaus tvarkos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, be to, aplinkybė, jog teismas nuosprendžiu priteisė žalą iš atsakovo, savaime nepaneigia, kad sužalotas pareigūnas V. B. nepatyrė tokio dydžio žalos, kuri jam buvo išmokėta kaip kompensacija. Civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų – sukėlus eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas pareigūnas, t. y. pažeidus įstatyme nustatytą pareigą, todėl jis yra atsakingas už padarinius, atsiradusius sužalojus policijos pareigūną. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kompensacija buvo skaičiuota pagal specialiųjų teisės aktų normas – Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį ir Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 nuostatas, todėl atsakovų teiginius, kad ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog išmokėta kompensacija pagrindžia V. B. patirtą turtinę žalą, atmetė; pažymėjo, kad teismo nuosprendžiu iš atsakovo I. G. buvo priteista ne tik turtinė, bet ir 10 000 Lt neturtinė žala, kuri pagal savo prigimtį nėra tapati Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytai kompensacijai, mokamai sveikatos sutrikdymo atvejais. Pareigūnui V. B. atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu žalos kompensavimo būdu, nustatytu 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX–1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 5 punkte, todėl ieškovas, kaip išmoką išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš atsakingo už žalą asmens.

Teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką bei į byloje konstatuotą aplinkybę, kad eismo įvykio metu galiojo atsakovo I. G. ir AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, padarė išvadą, jog ieškovas Policijos departamentas prie VRM, išmokėjęs socialinio draudimo išmoką V. B., įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko. Teismas pabrėžė, kad atsakovas I. G. eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas policijos pareigūnas, sukėlė būdamas neblaivus, todėl, remiantis Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsniu, AB „Lietuvos draudimas“, išmokėjęs draudimo išmoką, turės teisę ją reikalauti iš atsakovo I. G. Teismas konstatavo, kad CK 6.251 straipsnio 1 dalies reikalavimas visiškai atlyginti nuostolius turi būti vertinamas su byloje nustatytomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovo gana sunkia turtine padėtimi, jo teigiamu elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo – iki teismo nuosprendžio priėmimo jis buvo sumokėjęs V. B. 7000 Lt žalos atlyginimo, o nuosprendžiu priteistą 12 078,52 Lt sumą (10 000 Lt neturtinė žala ir 1078,52 Lt turtinė žala) yra atlyginęs, paimdamas iš banko vartojimo kreditus, taip pat atsižvelgiant į nukentėjusio asmens galimybes – šiuo metu jis yra darbingas, jo gaunamos pajamos labai nesumažėjo, neįgalumo laipsnis jam nėra nustatytas, taip pat į aplinkybę, kad V. B. VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo 9216 Lt draudimo sumą dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirtos traumos. Teismas, atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, ieškovo prašomą priteisti sumą sumažino iki 15 000 Lt.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją, įgijo subrogacinį reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką, padarė išvadą, jog tarp ieškovo ir atsakovo (draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje Nr.1A-59/08 esantys duomenys liudija, jog AB „Lietuvos draudimas“ buvo informuotas apie 2007 m. sausio 8 d. įvykusį eismo įvykį, šį įvykį pripažino draudžiamuoju ir 2007 m. rugsėjo 25 d. priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo VĮ Valstybinei ligonių kasai, o 2007 m. spalio 29 d. –V. B., ir šias sumas draudimo bendrovė sumokėjo. Teismas pažymėjo, kad pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 15 straipsnio 1 dalį, 19 straipsnio 15 dalį draudikas apie eismo įvykį buvo informuotas tinkamai ir laiku, ir jam atsirado pareiga pradėti žalos administravimo procesą, todėl neturi teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimą. Teismas įvertino ir aplinkybę, kad atsakovas, atlygindamas turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai ir V. B., pripažino prievolę, taip nutraukė ieškinio senaties terminą pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ buvo priteista ieškovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos 15 000 Lt žalai atlyginti ir valstybei bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir dėl šios dalies ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atmetė, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Policijos departamentas prie VRM, atlyginęs dėl kalto asmens atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas kompensacijas dėl sveikatos sutrikdymo ar mirties, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens (ar jo draudiko) tokio dydžio, kokią nukentėjusiam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkinamas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo padaryta kaltojo asmens veiksmais.

Byloje nustatyta, kad ieškovai ieškinį teismui pateikė 2010 m. gruodžio 23 d., eismo įvykis įvyko 2007 m. sausio 8 d., nukentėjusiajam pareigūnui piniginė kompensacija buvo išmokėta 2008 m. birželio 2 d., o AB „Lietuvos draudimas“ atsakovu byloje įtrauktas 2011 m. balandžio 14 d. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles, tačiau nepagrįstai buvo taikyta CK 1.130 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, liudijantys prievolės pripažinimą. Tai, kad baudžiamosios bylos Nr.1A-59/08 duomenimis AB „Lietuvos draudimas“ buvo informuotas apie įvykusį eismo įvykį ir jį pripažino draudžiamuoju, priėmė sprendimus dėl draudimo išmokų išmokėjimo VĮ Valstybinei ligonių kasai ir V. B., t. y. kad pagal TPVCAPDĮ nuostatas draudikas apie eismo įvykį buvo informuotas tinkamai ir jam atsirado pareiga pradėti žalos administravimo procesą (TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2–4 dalys, kt.), gali reikšti prievolės pripažinimą pirmiau išvardytų asmenų atžvilgiu, tačiau jokiu būdu nereiškia, jog draudikui savaime atsirado prielaida išmokėti draudimo išmoką ir ieškovams, taip pat tai, kad jis pripažino prievolę jiems ir kad šiuo atveju ieškovai buvo atleisti nuo pareigos įstatymo nustatyta tvarka bei terminais pareikšti reikalavimą atlyginti žalą draudikui. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai pasinaudojo jiems įstatymo suteikta teise ir per įstatymo nustatytą terminą su pretenzija dėl žalos atlyginimo kreipėsi į atsakovą, o šis nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad yra suėjęs TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas ketverių metų terminas nuo eismo įvykio dienos pretenzijai pareikšti ir kad draudiko prievolė yra pasibaigusi CK 6.124 straipsnyje nustatytu pagrindu, nes eismo įvykis įvyko 2007 m. sausio 8 d., o draudikas atsakovu įtrauktas tik 2011 m. balandžio 14 d. Nurodyta, kad policijos įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose, todėl išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka, o šio termino pradžia yra laikoma eismo įvykio diena. Aplinkybė, kada policijos įstaiga išmokėjo išmoką žalą padariusiam asmeniui, nėra teisiškai reikšminga, nes subrogacijos teisę įgyvendinanti policijos įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija vertino, kad išmoką gavęs asmuo V. B. apie savo teisių pažeidimą sužinojo eismo įvykio metu, t. y. 2007 m. sausio 8 d., todėl ieškinio senatis pasibaigė 2010 m. sausio 8 d., o ex officio nenustačius byloje pagrindų senaties termino atnaujinimui, taikytina senatis ir tuo savarankišku pagrindu ieškovų ieškinys atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ atmestas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl ieškinio senaties termino ir jo pradžios aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino ieškovo teisių reikalauti iš atsakovo įvykdyti savo prievolę pagal draudimo sutartį. Ieškovas, išmokėjęs kompensaciją, perėmė nukentėjusiojo V. B. teises ir pareigas bei nuo kompensacijos išmokėjimo momento gali CK 1.130 straipsnio 2 dalies pagrindu, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudiko dalį šios išmokos grąžinti, atsižvelgiant į išmokėtas sumas baudžiamojo proceso metu nukentėjusiajam. Atsakovai neprašė taikyti ieškinio senatį ir pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo klausimo dėl ieškinio senaties termino taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai ir neteisėtai, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, sprendė klausimą dėl ieškinio senaties taikymo ir tuo pagrindu ieškovų ieškinį atmetė. Ieškinio senaties terminas negali būti tapatinamas su TPVCAPDĮ nustatytais pretenziniais terminais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, išaiškino, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atsakovams AB „Lietuvos draudimas“ ir I. G. buvo pareikštas žalos atlyginimo reikalavimas, kuris iš dalies buvo patenkintas ir klausimas dėl kitos jo dalies patenkinimo turėjo būti sprendžiamas pagal TPVCAPDĮ ir CK nuostatas. Taigi, šiuo atveju eismo įvykio diena teisiškai nėra reikšminga, nes subrogacijos teisę įgyvendinanti policijos įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo, kurio atžvilgiu atsakovai savo prievolės iki galo neįvykdė. Ieškovai, teikdami ieškinį dėl žalos atlyginimo I. G., neturėjo jokios informacijos apie I. G. ir AB „Lietuvos draudimas“ bei jų ir V. B. draudimo santykius. Aplinkybė, kad į šios bylos nagrinėjimą atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ buvo įtrauktas 2011 m. balandžio 14 d. teismo protokoline nutartimi, nereiškia, jog jis nebuvo informuotas apie eismo įvykį kaip apie draudimo sutartimi prisiimtos rizikos atsiradimą. Įstatyme nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas apie eismo įvykį turi pranešti draudikui per tris darbo dienas nuo eismo įvykio dienos. Informavimo funkciją atlieka ir nukentėjusio asmens pateikiama pretenzija (reikalavimas) draudikui išmokėti draudimo išmoką (TPVCAPDJ 13 straipsnis). Pretenzijos pateikimas bet kuriam iš TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų tiek, kiek jie pagal įstatymą yra privalantys mokėti draudimo išmoką, suteikia tapačią draudimo apsaugą. Pretenzija pripažįstama tinkama, nepriklausomai nuo to, kam ji pateikta (valdytojui, draudikui), net ir tuo atveju, jeigu atsakingas už žalos padarymą transporto priemonės valdytojas neįvykdo ar netinkamai įvykdo savo pareigą per penkias darbo dienas raštu pranešti draudikui apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Ieškovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatas prisideda prie ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos kasacinio skundo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas I. G. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad sutinkama su Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą AB „Lietuvos draudimas” prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl ieškinio senaties termino ir jo pradžios aiškinimo ir taikymo. Kadangi kasatorius nėra pateikęs atsakovui pretenzijos dėl žalos atlyginimo teisės aktų nustatyta tvarka, o nuo eismo įvykio dienos yra praėję daugiau kaip ketveri metai, tai pagrįstai buvo atmestas ieškinys remiantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalimi. Teismų praktikoje konstatuota, kad civilinės atsakomybės draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką atsitikus draudžiamajam įvykiui kyla ne iš delikto, bet iš privalomojo draudimo sutarties ir privalomojo draudimo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų. Kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kuriuose speciali reikalavimo pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka. Taigi kasatorius subrogacijos pagrindu įstoja į nukentėjusio trečiojo asmens vietą ir privalo laikytis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytų pretenzijos padavimo terminų. Ši įstatymo nuostata nurodo, kad draudimo išmoka neturi būti mokama nuo eismo įvykio praėjus ketveriems ir daugiau metų. Remiantis teisiniu reglamentavimu darytina išvada, kad būtina draudimo išmokos mokėjimo sąlyga – pretenzijos pareiškimas draudikui per įstatyme nustatytą terminą. Nepagrįstai kasatorius teigia, kad bet koks draudiko informavimas apie eismo įvykį ir jo aplinkybes yra prievolės ieškovo atžvilgiu pripažinimas ir savaime pakankamas pagrindas draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių nagrinėjamu atveju susiklostė ne deliktinės civilinės atsakomybės, bet draudimo teisiniai santykiai, taikytinas būtent vienerių metų ieškinio senaties terminas. Bet net ir taikant trejų metų ieškinio senaties terminą, jis prasidėjęs eismo įvykio dieną pasibaigė 2010 m. sausio 8 d. Teismų praktikoje pasisakyta, kad reikalavimas netenkinti ieškinio dėl praleisto termino (nors ir remiantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalimi) iš esmės prilygsta prašymui taikyti ieškinio senatį. Kasatoriaus procesiniuose dokumentuose yra ganėtinai išsamiai aptariamas būtent ieškinio senaties taikymo klausimas, todėl ne tik teismui, bet ir šalims buvo akivaizdus ieškinio senaties taikymo prašymas. Ta aplinkybė, kad kasatorius ieškinį reiškė I. G., nekeičia ir negali keisti pirmiau nurodyto ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarkos bei trukmės. Byloje nenustatyta pagrindų, kurie lemtų kasatoriaus teisę reikalauti draudimo išmokos tik iš kaltininko, grindžiant reikalavimą deliktinės teisės normomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl policijos įstaigos, išmokėjusios specialiųjų teisės aktų reglamentuotą draudimo išmoką sužalotam pareigūnui, atgręžtinio reikalavimo teisės į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiką

Byloje nustatyta, kad eismo įvykio, įvykusio 2007 m. sausio 8 d., metu nukentėjusysis V. B. buvo sužalotas tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas, todėl jam buvo sumokėta kompensacija dėl tarnybos metu patirto sužalojimo. Kaltu dėl eismo įvykio 2007 m. lapkričio 14 d. teismo nuosprendžiu buvo pripažintas I. G. (pagal BK 281 straipsnio 2 dalį), kurio civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimu buvo apdrausta atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 5 punktu, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktu, Policijos departamentas prie VRM 2008 m. birželio 2 d. išmokėjo V. B. 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, t. y. 56 476,32 Lt. Policijos departamentas prie VRM ieškiniu prašė priteisti jam šią sumą iš žalą padariusio asmens ir jo civilinės atsakomybės draudimo AB „Lietuvos draudimas“.

Vidaus tarnybos statuto aštuntojo skirsnio 40 straipsnyje nustatytos kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygos, orientaciniai dydžiai, taip pat atvejai, kai kompensacijos nemokamos. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio ir netekto darbingumo, išmokama nuo vieno iki šešiasdešimt mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Šios nuostatos detalizuotos ir jų įgyvendinimo tvarka įtvirtinta Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygose, kurių 26 punkte nustatyta, jog įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime išaiškino, kad policijos ir kitos valstybės įstaigos, draudžiančios darbuotojus pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų reikalavimus, specialiaisiais teisės aktais prilyginamos socialinio draudimo įstaigoms, vykdančioms socialinio draudimo funkcijas. Taigi Policijos departamentas prie VRM, išmokėjęs valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį įgyja ir įgyvendina CK 6.290 straipsnio nuostatomis.

CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio kaltininkas I. G. savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs AB „Lietuvos draudimas“. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, – žalą padariusiam asmeniui. Taigi ieškovas įgytą atgręžtinio reikalavimo teisę pirmiausia turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam draudikui, ir tik jo nesant – žalą padariusiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos v. M. L., bylos Nr. 3K-3-584/2009; 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į kaltininko draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties bei draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Taigi tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UAB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Vadinasi, nukentėjusio asmens arba jam žalą atlyginusio ir atgręžtinio reikalavimo teisę įgijusio trečiojo asmens teisė reikalauti, kad draudikas išmokėtų draudimo išmoką, turi būti įgyvendinama laikantis įstatymo nuostatų. Privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja specialieji teisės norminiai aktai – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) ir kt. Šių teisės aktų reikalavimų turi laikytis ne tik draudimo sutarties šalys, bet ir nukentėję tretieji asmenys (ar jiems žalą atlyginę ir atgręžtinio reikalavimo teisę įgiję asmenys) tais atvejais, jeigu jie žalą atlyginti reikalauja tiesiogiai iš draudiko. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pats ar per savo atstovą privalo pateikti pretenziją dėl padarytos žalos. Ši norma detalizuota Taisyklėse, kuriose konkrečiai nurodyta, kad ne tik pageidaujantis gauti draudimo išmoką nukentėjęs trečiasis asmuo turi pateikti atsakingam draudikui pretenziją atlyginti žalą (34 punktas), bet ir regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį turintis asmuo, kuris atlygino nukentėjusiam trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą ar mokėjo išmokas siekdamas atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, pageidaujantis gauti draudimo išmoką, turi pateikti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui pretenziją sumokėti žalos atlyginimui išleistą sumą. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos. Pretenzijos tikslas – pareikalauti, kad draudikas įvykdytų jam iš draudimo sutarties kylančią prievolę. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad pretenzija atlieka tik informavimo funkciją, įgyvendintą draudiką įtraukus į baudžiamąją bylą, kurioje nukentėjusysis pareiškė reikalavimą žalą atlyginti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto VPK ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008, aiškindama TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalies normą, nurodė, kad bet kurio iš įstatyme nurodytų subjektų, t. y. tiek nukentėjusiojo, tiek žalą padariusio asmens, tiek policijos pareigūno, pranešimas draudikui apie eismo įvykį laikytinas tinkamu draudiko informavimu ir šiam atsiranda pareiga pradėti žalos administravimo procesą, t. y. surenkama reikalinga informacija tam, kad, pateikus reikalavimą atlyginti žalą, būtų galima tinkamai apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmoką. Taigi nuo to momento, kada draudikas informuojamas apie draudžiamojo įvykio atsitikimą, atsiranda tik prielaida draudimo išmokai išmokėti. O teisė į draudimo išmokos sumokėjimą įgyvendinama per TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus pateikiant pretenziją draudikui. Dėl to darytina išvada, kad būtina draudimo išmokos mokėjimo sąlyga – pretenzijos pareiškimas draudikui per įstatyme nustatytą terminą (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalis, Taisyklių 24 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-144/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Policijos departamentas prie VRM pretenziją atsakovui dėl draudimo išmokos išmokėjimo nepareiškė ir nuo įvykusio eismo įvykio praėjo daugiau kaip ketveri metai (2007 m. sausio 8 d.). Minėta, kad atgręžtinio reikalavimo teisė į žalą padariusio asmens draudiką įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, o pretenzijos draudikui pareiškimas per įstatyme nustatytus terminus yra būtina sąlyga teisei į draudimo išmoką atsirasti. Nustačius, kad ieškovas pretenzijos draudikui (atsakovui) nepareiškė, praleido pretenzijos pareiškimo naikinamąjį terminą, netinkamai gynė savo teises, teigtina, jog jo reikalavimas išmokėti draudimo išmoką negali būti patenkintas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pretenzijos nepareiškimas per įstatyme nustatytą ketverių metų nuo eismo įvykio terminą yra pagrindas atmesti ieškovo ieškinį dėl draudimo išmokos išmokėjimo, todėl kiti kasacinio skundo argumentai šioje byloje neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 51,96 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 188785847) 51,96 (penkiasdešimt vieną litą 96 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėEgidijus LaužikasJuozas Šerkšnas