Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Egidijus Mickevičius, sekretoriaujant Skaistei Jauniškytei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Eligijui Karbauskui, atsakovo atstovei advokatei Indrei Selvestravičiūtei, teismo posėdyje išnagrinėjęs A. R. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriui dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje šalių atstovų paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad 2007 m. gegužės 30 d. su atsakovu sudarė sutartį dėl 1 000 000,00 Lt kredito žemės sklypui įsigyti (b.l. 9-11). Kreditas turėjo būti grąžinamas kiekvieną mėnesį mokant įmokas iki 2037 m. gegužės 15 d. Prievolės pagal sutartį įvykdymui buvo įkeistas ieškovui priklausantis žemės sklypas. Ieškovui nesilaikant palūkanų mokėjimo grafiko, atsakovas 2009-01-15 ir 2009-02-17 jam išsiuntė reikalavimus sumokėti skolą (b.l. 53-54). Vėliau, 2009 m. kovo 27 d. šalys sudarė papildomą susitarimą, kuriuo buvo atidėta kredito gražinimo pradžia, keistos kitos sutarties sąlygos (b.l. 55-67). 2009-04-10, 2009-04-27, 2009-05-27ieškovui buvo pasiųsti priminimai ir reikalavimai mokėti skolą (b.l. 69-71), o 2009-08-10 išsiųstas pranešimas apie sutarties nutraukimą nuo 2009-08-25.

Dėl sutarties pažeidimo kvalifikavimo esminiu sąlygų

CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Teismas pažymi, kad sutartis gali būti nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai.

Nagrinėjamoje byloje iš rašytinės medžiagos (kreditavimo sutarties, jos pakeitimų, reikalavimų mokėti skolą, duomenų apie ieškovo sąskaitos operacijas – b.l. 106-170 ir kt.) nustatyta, kad ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus iš emės vykdė. Nuo 2007 m. gegužės mėn. mokėjo palūkanas, pasikeitus ekonominei situacijai kreipėsi į atsakovą ir suderino mokėjimų, paskolos grąžinimo ir kitas sutarties pakeitimo sąlygas. Su atsakovo sutikimu pardavęs įkeisto turto dalį 2008-09-03 sumokėjo atsakovui 170 000,00 Lt. Tai reiškia, kad byloje nėra duomenų, jog, turėdamas galimybę sutartį vykdyti, ieškovas nevykdė jos tyčia, nesąžiningai. Atsakovas nepagrįstai sureikšmina eilinės palūkanų įmokos svarbą, vertinant sutarties pažeidimo esmingumą, nes paties atsakovo veiksmai atidedant mokėjimus, patvirtina, kad ilgalaikės sutarties tikslas yra ne momentinė nauda, o pelnas ateityje. Atsakovas nepagrįstai laikino nemokumo riziką perkelia vien ieškovui. Neabejotina, kad ieškovui negalėjo būti nežinoma aplinkybė, kad jis gali netekti dalies pajamų, tačiau atsakovui, kaip veikiančiam finansinių paslaugų srityje (užsiimančiam kreditų išdavimu), turinčiam galimybę prognozuoti tiek šalies, tiek pasaulio ekonominę situaciją, neabejotinai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Ieškovo sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes: negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo uždelsimo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo, o dėl objektyvių priežasčių; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos. Atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių ilgalaikei sutarčiai išsaugoti, sutartį nutraukė nesant tam pakankamo pagrindo, todėl atsakovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas savo kaip stipresnės sandorio šalies padėtimi ir sutarties vykdymo principų pažeidimas (CK 1.137, 6.4 straipsniai, 6.8 straipsnio 3 dalis, 6.158, 6.200 straipsniai).

Dėl vartotojų apsaugos kreditavimo santykiuose

Kredito sutartis, dėl kurios vykdymo yra kilęs ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Dėl to nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad sutarčių laisvės ribojimai CK 6.188 straipsnio nustatyta apimtimi taikomi sudarant vartojimo sutartis. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

Atsižvelgiant į tai, kas virš išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-2972/2012).

Atsakovo nuomonė, jog tarp šalių sudaryta sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, yra klaidinga ir nepagrįsta. Jau pačioje sutartyje yra aiškiai nurodyta kredito paskirtis – vartojimo poreikiams tenkinti (b.l.9, Sutarties 2.7. punktas), todėl ieškovo teisės turi būti ginamos vartojimo teisinių santykių pagrindu.

Teismo nuomone, ieškovo – skolininko pagal sutartį veiksmai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojami tokiais, kurie eliminuotų sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę, taip užtikrinant galiojančios sutarties išsaugojimo nuostatą, arba, kitaip tariant, lemtų kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Tai reiškia, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta ir atitinkamai negali būti laikoma apskritai nutraukta, nes, kaip nurodyta pirmiau, sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai ir pagrįstai. Atsakovas, pakeisdamas sutarties sąlygas ir kredito grąžinimo pradžią atidėdamas iki 2010 m. sausio 15 d. (b.l. 55) pats pažeidė sutartines nuostatas nuo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutraukdamas sutartį, t.y. – ją nutraukė dar neatsiradus ieškovo pareigos pradėti grąžinti paskolą.

Patenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, b.l. 7 (CPK 79 str., 80 str.1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3, 6 p .p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 285 - 287 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti kreditavimo sutarties Nr. KK0705425S, sudarytos tarp A. R. ir Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus nutraukimą neteisėtu.

Priteisti iš Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus 500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų A. R..

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.