Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Mokestinis ginčas kilo dėl to, kad pareiškėjas nesutiko su Šiaulių AVMI vertinimu ir konstatavimu, jog pareiškėjo išlaidos atitinkamais laikotarpiais viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas, dėl to, kaip mokesčių administratorius nustatė mokesčių bazę bei apskaičiavo mokesčius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsniu (pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą), ir su jais susijusias sumas.

2.2. Dėl procedūrinių pažeidimų

2.2.1. VMI 2014 m. liepos 11 d. sprendime Nr. 68-138 „Dėl A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-06-28 skundo nagrinėjimo sustabdymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 68-138), nusprendė sustabdyti pareiškėjo 2014 m. birželio 28 d. skundo dėl sprendimo Nr. FR0682-313 nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo pasiūlymas pasirašyti susitarimą. Remiantis VMI 2014 m. liepos 25 d. raštu Nr. (24.12-31.5)-R-5688 „Dėl pasiūlymo pasirašyti susitarimą“, VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pasiūlymą sudaryti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, įvertinusi patikrinimo medžiagą, vadovaudamasi MAĮ 71 straipsniu, nustatė, kad nėra pagrindo pasirašyti susitarimą su pareiškėju dėl mokesčių ir su jais surijusiu sumų dydžio, taigi, VMI priėmė sprendimą, tačiau toks sprendimas pareiškėjui neįteiktas. Be to, VMI per MAĮ nustatytą terminą neišnagrinėjo skundo dėl Šiaulių AVMI sprendimo, o 2014 m. spalio 2 d. sprendime patvirtino sprendimą Nr. FR0682-313, tačiau sprendimas Nr. 68-187 priimtas, pažeidžiant MAĮ nustatytus skundo nagrinėjimo terminus, o skundo šiame sprendime atnaujintas nepagrįstai. Pareiškėjas, VMI per 60 dienų nepriėmus sprendimo dėl mokestinio ginčo, vadovaudamasis MAĮ 152 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą Komisijai per VMI. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad VMI sprendimą priėmė skubos tvarka (2014 m. spalio 2 d.) tik po to, kai gavo pareiškėjo skundą, adresuotą Komisijai dėl VMI nepriimto sprendimo. Komisija 2014 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjo skundą iš VMI gavo 2014 m. rugsėjo 30 d., VMI pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 19 d. skundą gavo 2014 m. rugsėjo 25 d. Komisijai 2014 m. spalio 6 d. rašte pasiūlius patikslinti skundą, nurodant nesutikimo su sprendimu Nr. 68-187 motyvus, pareiškėjas pateikė Komisijai patikslintą skundą, kurį Komisija išnagrinėjo, tačiau sprendime Nr. S-234(7-195/2014) akivaizdžiai dangstomi VMI veiksmai dėl pareiškėjo.

2.2.2. VMI 2014 m. liepos 25 d. informavus apie pareiškėjo pasiūlymo nagrinėjimo rezultatus, nuo 2014 m. liepos 26 d. turėjo būti atnaujintas skundo nagrinėjimas. Komisija sprendime Nr. S-234(7-195/2014) nurodė, kad 2014 m. liepos 25 d. raštas vertintinas kaip informacinio pobūdžio, o ne kaip sprendimas dėl skundo nagrinėjimo sustabdymo procedūros užbaigimo, jame nebuvo atnaujintas skundo nagrinėjimas, nes tai atlikta būtent sprendime Nr. 68-187, nurodant kad tarp pareiškėjo ir VMI susitarimas nepasirašytas. Komisija nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimo ir priimto sprendimo negaliojimo, kad galima spręsti tik dėl to, ar mokesčių administratorius buvo pakankamai operatyvus, atnaujindamas skundo nagrinėjimą bei priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės. Pasak Komisijos, aplinkybės, kad mokesčių administratoriaus veiksmai nebuvo pakankamai operatyvūs, gali turėti įtakos delspinigių dydžiui, tačiau ne pareigai mokėti mokesčius, kuri patvirtinta sprendime Nr. 68-187. Komisija pripažino VMI veiksmus neoperatyviais.

2.2.3. Akivaizdu, kad Komisijos sprendimo motyvais bandoma pateisinti VMI neveikimą. VMI atnaujino skundo dėl Šiaulių AVMI sprendimo nagrinėjimą ir priėmė sprendimą dėl skundo tą pačią dieną, 2014 m. spalio 2 d., viename sprendime, tačiau jeigu ši mokestinė byla yra tokia nesudėtinga, kad sprendimą galima priimti per 1 dieną, kyla pagrįstas klausimas, kodėl sprendimo priėmimui VMI reikėjo 3 mėn. Pareiškėjo nuomone, MAĮ ydingai nustatyta pareiga mokesčių mokėtojui – priminti centriniam mokesčių administratoriui, kad jis pamiršo priimti sprendimą dėl mokesčio mokėtojo, toks reglamentavimas prieštarauja MAĮ nustatytai pareigai mokesčių administratoriui – tiksliai laikytis mokesčių teisės aktuose nustatytų procedūrų ir neviršyti suteiktų įgaliojimų.

Akivaizdu, kad sprendime Nr. 68-187 nurodytas sprendimas atnaujinti pareiškėjo skundo nagrinėjimą turi būti naikinamas, kadangi yra neteisėtas, priimtas siekiant pateisinti VMI neveikimą, t. y. netinkamą deleguotų funkcijų vykdymą.

2.2.4. Sprendime Nr. 67-187 nurodyta, kad VMI, vadovaudamasi MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 2 punktu, nusprendė atnaujinti pareiškėjo skundo nagrinėjimą ir patvirtinti sprendimą Nr. FR0682-313. Pagal MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 2 punktą VMI turėjo panaikinti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, tačiau priėmė sprendimą – patvirtinti, o susipažinusi su pareiškėjo pateiktu skundu Komisijai, šio esminio neatitikimo neištaisė. Be to, nurodyta teisės norma neturi nieko bendro su skundo nagrinėjimo atnaujinimu, taigi, priimant sprendimą Nr. 68-187 nenurodytas teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi VMI atnaujino skundo nagrinėjimą. Komisija sprendime nurodė, kad per klaidą nurodyta netiksli teisės norma, jos nuomone, iš sprendimo Nr. 68-187 turinio aišku, jog buvo sutikta su Šiaulių AVMI pozicija dėl pareiškėjo apmokestinimo, todėl sprendimo Nr. 68-187 rezoliucinėje dalyje esantis rašymo apsirikimas nelaikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio turi būti naikinamas mokesčių administratoriaus sprendimas.

Pažymėtina, kad apmokestinimo aiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad mokesčių administratorius turi pareigą priimti mokesčių mokėtojui realiai suvokiamą sprendimą.

2.3. Dėl nepagrįstai apmokestintų pajamų

2.3.1. Šiaulių AVMI, atlikusiai pareiškėjo įmonės ((duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Įmonė) patikrinimą, ir VMI, nagrinėjusiai mokestinį ginčą po Šiaulių AVMI patikrinimo, buvo žinoma, kad Įmonė veikė pelningai, Įmonėje buvo apyvartinių lėšų, o pareiškėjas, kaip Įmonės savininkas, šiomis lėšomis disponavo, t. y. turėjo galimybę ir panaudojo Įmonės lėšas, t. y. pasiskolino iš Įmonės buto ir automobilio įsigijimui bei paskolų UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikimui, tačiau šių faktų mokesčių administratorius, atlikdamas atliekant mokestinį patikrinimą ir priimdamas sprendimą tinkamai neįvertino, pareiškėjo nurodytas pajamų šaltinis sprendimuose tik pacituotas ir neįvertintas, dėl to nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjui 2008 ir 2009 m. trūksta pajamų išlaidoms pagrįsti ir padaryta išvada, kad pareiškėjas gavo kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, kurios patikrinimo metu buvo apmokestintos.

2.3.2. Sprendime Nr. 68-187 nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ir padaryta išvada, kad Šiaulių AVMI pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakyme Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktu ir pareiškėjui mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų dydį nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydama išlaidų metodą. Pareiškėjas dar 2011 m. spalio 26 d. paaiškinime (toliau – ir Paaiškinimas) aiškiai nurodė, kad per 2006 m.–2010m. jo pajamų šaltinis buvo Įmonės piniginės lėšos. Sprendime nurodyta, kad nustatyta, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėtos neribotos atsakomybės vieneto dalyvio pajamos iš Įmonės pelno po apmokestinimo; tačiau mokesčių administratorius nenustatė, kad pareiškėjas neturėjo galimybės skolintis iš Įmonės, o jo panaudotos skolintos iš Įmonės lėšos negali būti pripažintos jo nedeklaruotomis ir neapmokestintomis pajamomis, nes jo pasiskolintos lėšos negali būti apmokestintos. Paaiškinime įrašyta (Paaiškinimą spausdino patikrinimą atlikęs Šiaulių AVMI specialistas, pareiškėjas jį tik pasirašė), kad „Negaliu atsakyti į klausimą, ar kaip fizinis asmuo esu kam nors suteikęs arba gavęs skolintų lėšų“. Akivaizdu, kad pareiškėją suklaidino mokesčių administratorius, nes pareiškėjas suprato, kad kalbama apie paskolas iš kitų asmenų, todėl apie pasiskolintas lėšas iš Įmonės nepasisakė. Individualios įmonės turtas neatskiriamas nuo savininko kaip asmens turto, todėl pareiškėjas nemanė, kad jo klausiama apie sau paskolintas Įmonės lėšas.

2.3.3. VMI sprendime nurodyta, kad Įmonės patikrinimo metu konstatuota, jog Įmonė neįtraukė į apskaitą visų pardavimo pajamų ir remiantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi Įmonei apskaičiuota 74 925 Lt pelno mokesčio. Tai, kad Įmonė turėjo lėšų, kurias pareiškėjas kaip Įmonės savininkas galėjo skolintis, patvirtina tai, kad Įmonei buvo apskaičiuotas pelno mokestis, kurį Įmonė sumokėjo. Tai yra objektyvus įrodymas, kad Įmonė turėjo lėšų, kurias pareiškėjas iš Įmonės skolinosi, jį nustatė mokesčių administratorius, o tai, kad pareiškėjo pajamų šaltinis buvo Įmonės piniginės lėšos, jis nurodė Paaiškinime. VMI, kuri patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą dėl Įmonės patikrinimo akto tvirtinimo (taip pat ir sumokėti pelno mokestį), sprendime Nr. 68-187nurodė, kad nėra aišku, jeigu „pasak Pareiškėjo, individualios įmonės veikla buvo pelninga, tai kodėl nebuvo išmokėtas individualios įmonės pelnas, kuris pagal GPMĮ nuostatas yra priskiriamas B klasės pajamoms ir atitinkamai apmokestinamas GPM“; taigi, dabar VMI abejoja savo priimtu sprendimu, kad Įmonės veikla buvo pelninga.

Prievolės Įmonei dirbant pelningai išmokėti jos savininkui individualios įmonės pelną nėra. Pareiškėjas kaip Įmonės savininkas nusprendė skolintis iš Įmonės, būtent skolintos lėšos ir buvo jo pajamų šaltinis, kurį mokesčių administratorius vertina taip, kaip jam naudingiau, kad tik būtų įmanoma apmokestinti. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (administracinė byla Nr. A575-371/2011) joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, rinktis tokį, pagal kurį jam kiltų didžiausia mokestinė prievolė; įstatymai taip pat neįpareigoja (nenustato prievolės) rinktis tokį turto perleidimo (sandorių sudarymo) būdą, kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui.

Motyvuojamoji dalis

2.3.4. Pagal iki 2008 m. gruodžio 29 d. galiojusią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 12 straipsnį pajamomis iš paskirstyto pelno buvo laikomos neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos, gautos iš šio vieneto apmokestinto pelno. Tik nuo 2012 m. deklaruojant pajamas pajamomis iš paskirstytojo pelno laikomos neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos iš šio vieneto, išskyrus neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš šio vieneto dalį, priskiriamą su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms (Pagal 2012 m. birželio 29 d. įstatymą Nr. XI- 2166 nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2012 m. ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas).

2.3.5. Pareiškėjas mokesčių administratoriui nurodė, kad kiek iki 2008 m. į Įmonę įnešė įnašų, kiek tiksliai paskolino ir pasiskolino iš Įmonės, neturi galimybė nurodyti, nes netinkamai tvarkė Įmonės apskaitą, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-228-77/2011 (toliau – ir Nuosprendis) yra pripažintas kaltu, nuteistas bei paskirta bauda, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, jų neišsaugojo, apgaulingai tvarkė Įmonės apskaitą ir pateikė neteisingus duomenis apie pajamas (už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.). Šie faktai patvirtina, kad pareiškėjas neturi galimybės mokesčių administratoriui pateikti dokumentų, tačiau nepaneigia to, kad jis turėjo galimybę skolintis iš Įmonės ir taip elgėsi.

2.3.6. Komisija, įvertinusi tai, kad tarp šalių kyla ginčas dėl to, ar turėjo mokesčių administratorius teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nagrinėjo, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti bei byloje esantys dokumentai yra pakankami, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjui mokesčius už 2008 m.–2009 m. pagal įstatymuose nustatytą tvarką. Komisija sutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog Įmonė neįtraukė į apskaitą pajamų, ir iš esmės šiomis į apskaitą neįtrauktomis pajamomis kaip individualios įmonės savininkas disponavo pareiškėjas; tačiau pastebėjo, kad aplinkybes, jog pareiškėjas Įmonės lėšas naudojo asmeninėms reikmėms, gavęs šias lėšas kaip paskolas, arba grąžintus iki 2008 m. atliktus įnašus ar kitokiu būdu, turi įrodyti pareiškėjas, ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir MAĮ (nors ir netiesiogiai) įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Prievolė paneigti visus per mokestinį ginčą pateikiamus įrodymus ir argumentus dėl papildomai apskaičiuotų sumų klaidingumo tenka mokesčių administratoriui. Pareiškėjas Komisijos posėdyje nurodė, kad skolinosi iš Įmonės pinigines lėšas, pradžioje pildydamas paskolos raštus, tačiau jų neišsaugojo. Komisija konstatavo, jog neatmestina galimybė, kad pareiškėjas galėjo skolintis ar disponavo iš Įmonės kitokiu būdu gautomis lėšomis, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokio fakto realumą, todėl atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 4.1 punktu ir pareiškėjui mokėtiną GPM ir PSD įmokų dydį nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.

Pagal MAĮ 10 straipsnį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą; vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia (LVAT administracinė byla Nr. A438-201/2011). Nuostata, kad mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai negali nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, reiškia, kad net esant kuriam nors nurodytam mokesčių mokėtojo elgesio atvejui, visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl to mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (tiesiogiai); pastaroji sąlyga turi būti konstatuota, atsižvelgiant į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, t. y. jų pagrindu, o pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui (LVAT administracinė byla Nr. A502-1305/2008).

Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius, neįrodė, kad pareiškėjas neturėjo galimybės disponuoti Įmonės lėšomis, o netiesioginiai įrodymai pagrindžia, kad pareiškėjo nurodytas pajamų šaltinis buvo realus, mokesčių administratorius nepagrįstai mokesčius apskaičiavo pagal savo įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą ir kvalifikuodamas pareiškėjo pajamas kaip nepagrįstas realiais gavimo šaltiniais, ir priėmė sprendimą, neatitinkantį protingumo ir teisingumo kriterijų.

2.4. Dėl nepagrįstai paskirtų baudų

Minėta, kad pareiškėjas neturi galimybės pateikti duomenų, kiek iki 2008 m. į Įmonę įnešė įnašų, kiek paskolino ir pasiskolino iš Įmonės, nes netinkamai tvarkė Įmonės apskaitą (tai mokesčių administratoriui yra žinoma), kad pareiškėjas už tai, jog būdamas atsakingas už Įmonės apskaitos dokumentų išsaugojimą jų neišsaugojo, apgaulingai tvarkė Įmonės apskaitą ir pateikė neteisingus duomenis apie pajamas (laikotarpis nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.), yra nubaustas Nuosprendyje yra pripažintas kaltu ir nuteistas bei paskirta bauda, padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, todėl tiek 8 831 Lt GPM bauda, tiek 1 166 Lt PSD įmokų bauda pareiškėjui paskirta neteisėtai, pažeidus non bis in idem principą. Šiuos argumentus VMI įvertino kaip nepagrįstus, nurodydama, kad šiuo atveju dvigubo nebaudimo už tą patį dalyką negalimumo principas negali būti taikomas, nes pareiškėjui kriminalinė bausmė ir mokesčių įstatymuose nustatytos baudos paskirtos už skirtingas veikas, kurių esminiai požymiai nesutampa. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius, remdamasis tuo, kad pareiškėjas negali pateikti dokumentų, nes netinkamai tvarkė Įmonės apskaitą ir už tai buvau nubaustas, nepagrįstai pareiškėjo panaudotas skolintas iš Įmonės traktuoja kaip pareiškėjo nedeklaruotas ir neapmokestintas pajamas, jas apmokestina ir skiria baudas.

Komisija sprendime nurodė, kad ginčo byloje bauda pareiškėjui skirta dėl to, kad jis juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais nepagrindė savo patirtų išlaidų, t. y. turėjo neapmokestintų pajamų, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo ir nemokėjo mokesčių.

Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai mokesčius apskaičiavo pagal savo įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą ir kvalifikuodamas pareiškėjo pajamas kaip nepagrįstas realiais gavimo šaltiniais, nėra teisinio pagrindo skirti baudas.

2.5. Dėl nepagrįstai apskaičiuotų delspinigių

2.5.1. VMI visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo 2014 m. birželio 28 d. skunde pateiktų argumentų dėl nepagrįstai apskaičiuotų delspinigių.

2.5.2. Akivaizdu, kad pareiškėjo kaip mokesčių mokėtojo – fizinio asmens – tikrinimas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo atliekamas dar 2011 m., mokesčių administratoriui jau tuomet tapo žinoma apie tai, kad galimai pareiškėjo įsigyto turto vertė ir asmeninės išlaidos yra didesnės už pajamas, tai patvirtina ir mokesčių administratorius, nurodydamas sprendime, kad Šiaulių AVMI atliko kontrolės veiksmus, kurių metu surinkta informacija, vertinama šio mokestinio patikrinimo metu: 2011 m. lapkričio A. T. mokestinis turto ir pajamų šaltinių tyrimas Nr. MT-272 už 2006 m.–2010 m.; 2011 m. gruodžio 9 d. UAB „(duomenys neskelbtini) operatyvus patikrinimas Nr. OP-1077, siekiant nustatyti, ar A. T. įnešė ar išėmė pinigines lėšas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, apie kurias mokesčių administratoriui informacija nebuvo pateikta.

Patikrinimas truko nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., t. y. metus, mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas beveik 9 mėn. dėl su pareiškėju nesusijusių aplinkybių (nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. spalio 14 d. dėl skubių VMI užduočių vykdymo, nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2014 m. vasario 5 d. – kol bus baigtos skubios užduotys). Akivaizdu, kad mokesčių administratorius sąmoningai siekė, jog patikrinimas būtų pradėtas kuo vėliau, nesudėtingas fizinio asmens patikrinimas buvo vilkinimas, t. y. tęsėsi metus, dėl to mokesčių administratorius apskaičiavo 49 895 Lt GPM delspinigių bei 5 179 Lt PSD įmokų delspinigių, iš viso – 55 074 Lt delspinigių, kai mokesčių apskaičiuota 99 970 Lt.

2.5.3. Komisija sprendime nurodė, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas, kuris dėl įvairių priežasčių buvo stabdomas ir atnaujinamas, tęsėsi praktiškai metus, kas nėra visiškai suderinama su MAĮ ir Taisyklių nuostatomis, su nuostatomis, jog mokesčių administravimas turi būti atliekamas, nepažeidžiant mokesčio mokėtojo teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtoją bei stengiantis įvykdyti valstybės priskirtas funkcijas kuo operatyviau. Komisija nustatė, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas vyko pakankamai ilgai, be to, jo sustabdymas nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. vasario 5 d. buvo dėl skubių VMI užduočių, kurios nebuvo susijusios su informacijos apie pareiškėjo apmokestinimą rinkimu, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais konstatavo, jog yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo ginčo delspinigių dalies, susidariusios per laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. vasario 4 d. imtinai, t. y. nuo 6 914,99 Lt GPM delspinigių ir nuo 912,66 Lt PSD įmokų delspinigių mokėjimo.

Komisija sprendime visiškai nepasisakė dėl VMI atliktų mokestinių tyrimų 2011 m., nes būtent tuomet mokesčių administratoriui jau tapo žinoma apie tai, kad galimai pareiškėjo įsigyto turto vertė ir asmeninės išlaidos yra didesnės už pajamas, tai patvirtino ir pats mokesčių administratorius, įrašydamas apie tai savo sprendime. Tai, kad mokesčių administratorius 2011 m. nepradėjo mokestinio patikrinimo, nustatęs galimus mokesčių įstatymų pažeidimus, vienareikšmiškai vertintinas kaip vilkinimas atlikti tinkamai mokesčių administratoriui deleguotas funkcijas, o tuo pačių ir pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, teisių pažeidimas, dėl ko nepagrįstai apskaičiuoti delspinigiai.

II

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 93–98, 99–101).

1. Ginčas byloje kilo dėl to, ar Šiaulių AVMI teisėtai ir pagrįstai, vertindama nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjo išlaidos atitinkamais mokestiniais laikotarpiais viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas, mokesčių bazę nustatė bei mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu.

2. Šiaulių AVMI atlikto patikrinimo metu pareiškėjo 2008 m.–2009 m. GPM bazę nustatė pagal jos atliktą įvertinimą. Remiantis bylos medžiaga, pareiškėjo mokestinis patikrinimas inicijuotas po 2013 m. kovo 29 d. atlikto mokestinio tyrimo Nr. MT-41, kurio metu, išanalizavusi pareiškėjo pajamų ir išlaidų duomenis, Šiaulių AVMI nustatė, kad realiais pajamų šaltiniais nepagrįstos 2008 m.–2009 m. pareiškėjo išlaidos nekilnojamam turtui ir automobiliui įsigyti, suteiktos paskolos ir išlaidos gyvenimui. Mokestinio patikrinimo metu įvertinusi trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis, elektroninio deklaravimo sistemos duomenis, bankų pateiktus duomenis, pateiktus paaiškinimus, kitą turimą informaciją, Šiaulių AVMI nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. pajamų negavo, tačiau patyrė 3 077,89 Lt gyvybės draudimo išlaidas UAB „(duomenys neskelbtini)“; 2009 m. pajamų negavo, tačiau patyrė 3 077,89 Lt gyvybės draudimo išlaidas UAB „(duomenys neskelbtini)“; 2010 m. gavo 2 330 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, gautų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir patyrė 3 231,81 Lt gyvybės draudimo išlaidas UAB „(duomenys neskelbtini)“; 2011 m. gavo 1094,37 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, gautų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir patyrė 3 393,34 Lt gyvybės draudimo išlaidas UAB „(duomenys neskelbtini)“.

3. Šiaulių AVMI 2011 m. gruodžio 13 d. atlikto Įmonės operatyvaus patikrinimo Nr. OP-1061 metu pareiškėjas raštu informavo, kad Įmonės pirminių buhalterinės apskaitos kasos dokumentų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neturi, o registrų pavadinimu „Kasos apskaitos registrai“ nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nevedė. Šiaulių AVMI pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Šiaulių apygardos valdybos specialisto 2008 m. gruodžio 10 d. išvadą Nr. 5-4/77, 2009 m. gegužės 7 d. išvadą Nr. 5-4/35 ir 2010 m. balandžio 19 d. išvadą Nr. 5-4/43, surašytas atlikus Įmonės 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpio ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2012 m. gruodžio 13 d. atliko Įmonės mokestinį patikrinimą Nr. 35-170, kurio metu nustatė, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, nes tiriamuoju laikotarpiu Įmonei vadovavo pats jos savininkas, t. y. pareiškėjas, jis taip pats tvarkė Įmonės buhalterinę apskaitą. Remiantis FNTT specialisto 2009 m. gegužės 7 d. išvados Nr. 5-4/35 duomenimis, patikrinimo metu nustatyta, kad Įmonė vykdė atsiskaitymo su pirkėjais ir pardavėjais operacijas, valiutos konvertavimo, sąskaitų papildymo grynaisiais pinigais ir grynųjų pinigų išėmimo iš sąskaitos operacijas. Patikrinimo metu nustatyta, jog Įmonės savininkas apskaitos dokumentais, kasos pajamų orderiais, neįformino iš banko į Įmonės kasą priėmimo ir panaudojimo 33 4971 Lt ir kasos išlaidų orderiais neįformino 53 3924 Lt išdavimo iš kasos operacijų. Specialisto išvadoje konstatuojama, kad dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymo iš dalies negalima nustatyti asmens, A. T. individualios įmonės, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006 m., 2007 m. ir 2008 metų sausio–rugpjūčio mėn. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad Įmonė per tikrinamąjį laikotarpį nėra pateikusi pažymų apie Gyventojams išmokėtų išmokų pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms (forma FR0471) bei, remiantis atliktu Įmonės 2011 m. gruodžio 13 d. operatyviu patikrinimu Nr. OP-1061, atliktu 2012 m. gruodžio 13 d., Įmonės mokestiniu patikrinimu Nr. 35-170 ir 2014 m. kovo 12 d. Įmonės operatyviu patikrinimu, nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėtos neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos iš Įmonės pelno po apmokestinimo.

Be to, 2011 m. lapkričio 8 d. A. T. mokestinio tyrimo Nr. MT-272 metu pareiškėjui 2011 m. spalio 26 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Pareiškėjas Paaiškinime nurodė, kad jokių fizinio asmens vardu metinių pajamų mokesčio deklaracijų nėra teikęs, B klasės pajamų per laikotarpį nuo 2006 m. iki 2010 m. nėra gavęs; negali atsakyti į klausimą, ar kaip fizinis asmuo yra kam nors suteikęs arba gavęs skolintų lėšų.

Šių duomenų pagrindu Šiaulių AVMI konstatavo, kad pareiškėjo pinigų likutis tikrinamojo laikotarpio pradžioje yra lygus nuliui.

4. Šiaulių AVMI, patikrinimo metu remdamasi 2011 m. gruodžio 9 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ operatyvaus patikrinimo Nr. OP-1077 surinkta priešpriešine informacija, nustatė, kad pareiškėjas pagal 2009 m. liepos 13 d. paskolos sutartį Nr. 1 UAB „(duomenys neskelbtini)” suteikė 5 000 Lt ilgalaikę beprocentinę paskolą ir 2009 m. liepos 13 d. pagal kasos pajamų orderį ARK Nr. 00001 įnešė į bendrovės kasą 5 000 Lt. Pareiškėjas 2009 m. liepos 22 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą įnešė 72 999 Lt asmeninių lėšų pagal 2009 m. liepos 22 d. ilgalaikę beprocentinę paskolos sutartį Nr. 2. Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 18 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą įnešė 10 000 Lt asmeninių lėšų pagal 2009 m. gruodžio 18 d. ilgalaikę beprocentinę paskolos sutartį Nr. 3. Pareiškėjui banko pavedimais UAB „(duomenys neskelbtini)” grąžino 7 306 Lt (2010 m. spalio 14 d. – 500 Lt, 2010 m. spalio 18 d. – 1 796 Lt, 2010 m. lapkričio 23 d. – 5 010 Lt). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pagal 2008 m. lapkričio 20 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėjas už 235 000 Lt iš M. D. įsigijo butą, pardavėjo prašymu 157 485,09 Lt sumą pervedė į Danske Bank A/S, padengdamas pardavėjo įsiskolinimą bankui, 77 514,91 Lt sumokėjo pardavėjui, prieš pasirašydamas sutartį. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2009 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo naują automobilį „(duomenys neskelbtini)“ už 90 750 Lt. Pareiškėjas 2011 m. spalio 26 d. Paaiškinime nurodė, kad: jokių fizinio asmens vardu metinių pajamų mokesčio deklaracijų nėra teikęs, B klasės pajamų per laikotarpį nuo 2006 m. iki 2010 m. nėra gavęs; negali atsakyti į klausimą, ar kaip fizinis asmuo yra kam nors suteikęs arba gavęs skolintų lėšų; ištuoka su R. T. įregistruota 2007 m. gegužės 17 d., bendro ūkio su sutuoktine nuo 2006 m. sausio 1 d. nevedė, vaikams mokėjo pinigus išlaikymui, įnešdamas grynaisiais į žmonos banko sąskaitą: 2006 m. sumokėjo 7 200 Lt, 2007 m. – 7 200 Lt, 2008 m. – 6 600 Lt, 2009 m. – 3 600 Lt; 2006 m.–2010 m. kaip pajamų šaltinis buvo naudojamos Įmonės piniginės lėšos; išlaidų gyvenimui įvertinti negali, neatsimena, dokumentų neišsaugojo. Šiaulių AVMI, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas apie išlaidas vartojimo reikmėms apskaičiavimų nepateikė, išlaidas vartojimui patikrinimo metu apskaičiavo pagal Statistikos departamento skelbiamas normas. Mokestinio patikrinimo metu pagal LR Statistikos departamento internetiniame puslapyje www.stat.gov.lt namų ūkio biudžetų tyrimas skelbtas vidutines pinigines vartojimo išlaidas didžiuosiuose miestuose (Šiauliai), apskaičiuotos pareiškėjo vidutinės piniginės vartojimo išlaidos per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kurios sudarė: 2008 m. vienam namų ūkio nariui per mėnesį 893,30 Lt ir per metus 10 719,60 Lt, 2009 m. vienam namų ūkio nariui per mėnesį 737,30 Lt ir per metus 8 847,60 Lt, 2010 m. vienam namų ūkio nariui per mėnesį 700,90 Lt ir per metus 8 410,80 Lt, 2011 m. vienam namų ūkio nariui per mėnesį 743,50 Lt ir per metus 8 922 Lt.

5. Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo pajamų ir išlaidų tyrimą bei įvertinusi visus turimus pajamų ir išlaidų šaltinius: nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, asmeninių bankų sąskaitų išrašus, Šiaulių AVMI turimus duomenis apie trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis bei surinktą informaciją ir paaiškinimus kitų kontrolės veiksmų metu A. T. susijusiose įmonėse, nustatė trūkstamų pajamų šaltinių dydį patirtoms išlaidoms pagrįsti. Šiaulių AVMI nustatė, kad: 2008 m. pareiškėjas oficialių (GPMĮ nustatyta tvarka apmokestintų) pajamų negavo, vaikų išlaikymui skyrė 6 600 Lt, įsigijo butą už 235 000 Lt, sumokėjo draudimą 3 077,89 Lt, patyrė 10 719,60 Lt vartojimo išlaidų, iš viso patyrė 255 397,49 Lt išlaidų (pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas 255 397,49 Lt); 2009 m. pareiškėjas apmokestintų pajamų negavo, vaikų išlaikymui skyrė 3 600 Lt, įsigijo automobilį už 90 750 Lt, sumokėjo draudimą 3 077,89 Lt, suteikė beprocentinių paskolų UAB „(duomenys neskelbtini)“ 87 999 Lt, patyrė 8 847,60 Lt vartojimo išlaidų, iš viso patyrė 194 274,49 Lt išlaidų (pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas 194 274,49 Lt); 2010 m. pareiškėjas gavo 2 330 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžino paskolą 7 306 Lt, Įmonė pervedė 4 000 Lt (iš viso gavo 13 636 Lt pajamų), pareiškėjas sumokėjo draudimą 3 231,81 Lt, patyrė 8 410,80 Lt vartojimo išlaidų, iš viso patyrė 11 642,61 Lt išlaidų (pinigų likutis – 1 993,39 Lt); 2011 m. pareiškėjas gavo 1 094,37 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais, Įmonė grąžino 69 038,81 Lt savininko įnašų (iš viso gavo 70 133,18 Lt pajamų), pareiškėjas sumokėjo draudimą 3 393,34 Lt, patyrė 8 922 Lt vartojimo išlaidų, iš viso patyrė 123 15,34 Lt išlaidų (pinigų likutis – 57 817,84 Lt).

6. MAĮ 8 str. 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. MAĮ 40 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę; turi pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais. GPM įstatymo 27 str. 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas bei už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.

7. Atsakovė remiasi MAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsniu, GPMĮ 27 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. A442-635/2010, Nr. A11-603/2007), nurodo, kad Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo 2008 m.–2011 m. pajamų ir išlaidų išsamią analizę, nustatė, jog 2008 m. ir 2009 m. pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas 449 672 Lt, taigi, pareiškėjas 2008 m.–2009 m. disponavo pajamomis, kurių nedeklaravo ir kurių gavimo šaltiniams pagrįsti nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių 4.1 punktu ir pareiškėjui mokėtino GPM ir PSD įmokų dydį nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.

8. Pareiškėjas skunde nurodo, jog minėtos lėšos – tai iš Įmonės gautos lėšos paskolų ir grąžintų įnašų pavidalu, tačiau dėl netinkamai tvarkytos Įmonės apskaitos negali savo argumentų pagrįsti įrodymais, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad neva gautos sumos nebuvo įformintos atitinkamais dokumentais; nuo lėšų gavimo momento iki mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo tiek pareiškėjas, tiek Įmonė nebuvo deklaravę ir neaišku ar būtų jas deklaravę, jeigu ne atlikti mokestiniai patikrinimai.

Šiaulių AVMI atlikus Įmonės patikrinimą nustatyta, jog Įmonė vykdė eksporto procedūras ir nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. pardavė į Rusijos Federaciją iš Lenkijos ir iš Lietuvos ūkių įsigytų vaisių ir daržovių už 102 814 830 Lt, o patyrė 137 369 893 Lt išlaidų. Prekių įsigijimo savikaina viršijo pajamas 34 555 063 Lt. FNTT Šiaulių apygardos (2010 m. balandžio 19 d. specialisto išvada Nr. 5-4/43) atlikto ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, kokiomis kainomis Įmonė faktiškai pardavė Rusijos pirkėjams vaisius ir daržoves. Specialisto išvadose surašytos 2007 m. ir 2008 m. sausio mėn. pardavimų PVM sąskaitos faktūros, kuriose įformintas vaisių ir daržovių pardavimas ne tomis kainomis, kuriomis buvo faktiškai parduotos, bet mažesnėmis negu jų įsigijimo kainos, t. y. kainomis, kurias, savininko A. T. teigimu, nurodė Rusijos pirkėjai. Šiose pardavimų PVM sąskaitose faktūrose nurodyti rekvizitai nepatvirtina ūkinių operacijų tapatumo, nes jose įrašytas rekvizitas – ūkinės operacijos rezultatas pinigine išraiška – neatitinka tikrovės. Įvertinus nurodytas aplinkybes, faktus ir duomenis, kai ūkinės operacijos rezultatas pinigine išraiška neatitinka tikrovės, padaryta išvada, kad Įmonės savininkas A. T., formino vaisių ir daržovių pardavimą Rusijos pirkėjams ne tomis kainomis, kuriomis buvo faktiškai parduoti, o pačių pirkėjų nurodytomis kainomis, mažesnėmis už įsigijimo kainas, todėl pateiktose metinėse pelno deklaracijose pateikti duomenys apie gautas pajamas ir sąnaudas yra neteisingi. Įmonė negalėjo deklaruoti pajamų mažiau negu prekių įsigijimo kaina, turėjo deklaruoti pajamas tomis kainomis, už kurias buvo parduotos prekės Rusijos pirkėjams ir deklaruoti parduotų prekių įsigijimo kainą, už kurią buvo prekės perkamos. Remiantis šiomis aplinkybėmis Įmonės patikrinimo metu konstatuota, kad Įmonė neįtraukė į apskaitą visų pardavimo pajamų, ir remiantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi Įmonei apskaičiuota 74 925 Lt pelno mokesčio.

Būtent šios aplinkybės patirtina, jog Įmonė neįtraukė į apskaitą pajamų, ir iš esmės šiomis pajamomis kaip individualios įmonės savininkas disponavo pareiškėjas. Įvertinus ir pareiškėjo patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, t. y. nenuoseklūs pareiškėjo paaiškinimai, jog jis jokių paskolų nėra gavęs, pateiktame skunde taip pat pareiškėjas pateikia tik paaiškinimus, jog tai galėjo būti gautos lėšos kaip paskolos, arba grąžinti įnašai, tačiau nepaaiškina nei galimų šių lėšų proporcijų, nei išmokėjimo momento, taip pat neaišku, jeigu, pasak pareiškėjo, individualios įmonės veikla buvo pelninga, tai kodėl pareiškėjui neišmokėtas individualios įmonės pelnas, kuris pagal GPMĮ priskiriamas B klasės pajamoms ir atitinkamai apmokestinamas GPM, todėl, nesant pareiškėjo paaiškinimus patvirtinančių faktinių duomenų, pareiškėjo argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.

9. Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo argumentai dėl vartojimo išlaidų, įvertinus tai, jog pareiškėjas gyvena Šiauliuose, įsigytame bute, taip pat yra įsigijęs automobilį, tai vien šio turto priežiūrai ir eksploatacijai yra patiriamos reikšmingos išlaidos, taip pat įvertinus kitas būtinas asmens išlaidas gyvenimui, pareiškėjo nurodyta 500 Lt per mėnesį išlaidų suma neatitinka objektyvių kriterijų.

10. Vadovaujantis GPMĮ įtvirtintu pajamų apibrėžimu, GPMĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, už 2008 m. nustatytas 255 397,49 Lt skirtumas tarp pajamų ir išlaidų (išlaidos viršija pajamas), pagrįstai apmokestintas kaip kitos pareiškėjo nedeklaruotos pajamos, kurios apmokestinamos 24 proc.; už 2009 m. nustatytas 194 274,49 Lt skirtumas tarp pajamų ir išlaidų pagrįstai apmokestintas 15 proc. GPM, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi – PSD įmokomis.

11. Remiantis sprendimu Nr. FR0682-313, Šiaulių AVMI, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsniu ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, skyrė pareiškėjui 10 proc. dydžio 8 831 Lt GPM baudą ir 1 166 Lt PSD įmokų baudą. Remiantis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nuosprendžiu, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2012 m. vasario 14 d. nutartimi, Įmonės savininkas A. T. buvo nuteistas už BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir 220 straipsnio 1 dalyje (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas) numatytų nusikaltimų padarymą bei nubaustas 14 300 Lt bauda. Šiuo atveju dvigubo nebaudimo už tą patį dalyką negalimumo principas negali būti taikomas, nes pareiškėjui kriminalinė bausmė ir mokesčių įstatymuose nustatytos baudos paskirtos už skirtingas veikas, kurių esminiai požymiai nesutampa. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), ir Lietuvos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad priėmus galutinį sprendimą byloje negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis: Šiaulių miesto apylinkės teismas, 2011 m. kovo 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-228-77/2011 pripažino pareiškėją, Įmonės savininką, kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė pareiškėjui 14 300, 00 Lt dydžio baudą, taip pat atmetė Šiaulių AVMI ieškinį; Šiaulių apygardos teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-246-64/2011 Nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio revoliucinę dalį, kuria atmestas civilinis ieškinys ir patenkino Šiaulių AVMI civilinį ieškinį, priteisė iš A. T. valstybės biudžetui 78 408 Lt, iki civilinio ieškinio visiško patenkinimo paliko galioti byloje paskirtą procesinę prievartos priemonę, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą; LAT 2012 m. vasario 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2012 nuteistojo A. T. kasacinį skundą atmetė.

2. Šiaulių AVMI, patikrinusi pareiškėjo įmonę (kodas 145037627), 2012 m. gruodžio 13 d. patikrinimo akte Nr. 35-170 (toliau – ir PA Nr. 35-170) papildomai apskaičiavo 81 038 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM) (Komisijos byla (t. 4, b. l. 79–91)), 2013 m. vasario 21 d. sprendime Nr. 44.1-4-7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 44.1-4-7) iš dalies patvirtino PA Nr. 35-170 ir nurodė Įmonei sumokėti: 74 925 Lt PM, 53 255 Lt PM delspinigių ir 7 492 Lt PM baudą (Komisijos byla (t. 4, b. l. 69–78)). VMI 2013 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. 69-68 „Dėl A. T. individualios įmonės (į. k. 145037627) 2013-03-14 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 69-68) patvirtino sprendimo Nr. 44.1-4-7 nurodymus Įmonei sumokėti į biudžetą 74 925 Lt PM ir 53 255 Lt PM delspinigius, panaikino paskirtą 7 492 Lt PM baudą (Komisijos byla (t. 4, b. l. 61–68)); šį VMI sprendimą patvirtino Komisija 2013 m. liepos 23 d. sprendime Nr. S-127(7-131/2013) „Dėl A. T. įmonės 2013-06-14 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. S-127(7-131/2013)) (Komisijos byla (t. 4, b. l. 49–60)).

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos A. T. įmonės skundą atsakovei VMI, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių AVMI dėl sprendimų Nr. 44.1-4-7 ir Nr. 69-68 dalies bei sprendimo Nr. S-127(7-131/2013) panaikinimo, 2014 m. sausio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-988-580/2014 pareiškėjos skundą atmetė, šis sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjęs.

3. Šiaulių AVMI pareigūnė, vykdydama 2013 m. kovo 29 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-22, nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. patikrino (mokestinis patikrinimas sustabdytas nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. dėl darbuotojo ligos; pratęstas nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. birželio 3 d., pasibaigus darbuotojo nedarbingumui, akto surašymui; sustabdytas nuo 2013-05-20 iki 2013-10-14 dėl skubių VMI prie FM užduočių vykdymo; sustabdytas nuo 2013 m. spalio 14 d. iki bus baigtos skubios užduotys; pratęstas nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 20 d. informacijos apibendrinimui, akto surašymui,; sustabdytas nuo 2014 m. vasario 12 d. iki bus surinkta priešpriešinė informacija; pratęstas nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. papildomai surinktos informacijos apibendrinimui) mokesčių mokėtoją A. T. dėl GPM nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir PSD įmokų nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. bei 2014 m. balandžio 3 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-275 (toliau – ir PA Nr. FR0680-275) pagal MAĮ 70 straipsnį papildomai apskaičiavo pareiškėjui 88 314 Lt GPM ir 11 656 PSD įmokų (Komisijos byla (t. 1, b. l. 39–47)). PA Nr. FR0680-275, be kita ko, nurodyta:

3.1. VMI duomenimis, pareiškėjas 1995 m. sausio 23 d. įregistravo Įmonę, pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2011 m. gegužės 6 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 20 d. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas. Pagal trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis pareiškėjui už 2011 m. iš UAB „(duomenys neskelbtini)” apskaičiuota 1 094,37 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais. Pajamų iš paskirstyto pelno ar kitų pajamų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nenustatyta. Pagal trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis apie išlaidas pareiškėjas gyvybės draudimo išlaidų bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. sumokėjo 3 077,89 Lt, 2009 m. – 3 077,89 Lt, 2010 m. – 3 231,81 Lt, už 2011 m. – 3 393,34 Lt. Pareiškėjas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nėra pateikęs jokių deklaracijų VMI. Pagal trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis apie pareiškėjo įsigyto turto vertę ir asmeninės išlaidos yra didesnės už pajamas per 2008 m.–2011 m. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas 2013 m. balandžio 2 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (41.2)S-4579 prašomų dokumentų, galinčių pagrįsti pajamų šaltinius bei išlaidas gyvenimui už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nepateikė.

9. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. birželio 28 d. skundą, 2014 m. spalio 2 d. sprendime Nr. 68-187 „Dėl A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-06-28 skundo“, vadovaudamasi MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 2 punktu, nusprendė atnaujinti pareiškėjo skundo nagrinėjimą ir patvirtinti sprendimą Nr. FR0682-313 (Komisijos byla (t. 1, b. l. 15–20)). Sprendime Nr. 68-187, be kita ko, nurodyta:

9.2. Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo 2008 m.–2011 m. metų pajamų ir išlaidų išsamią analizę, nustatė, kad 2008 m. ir 2009 m. pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas 449 672 Lt, taigi, pareiškėjas 2008 m.–2009 m. disponavo pajamomis, kurių nedeklaravo ir kurių gavimo šaltiniams pagrįsti nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių 4.1 punktu ir pareiškėjui mokėtino GPM ir PSD įmokų dydį nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.

9.4. Laikytini nepagristais ir pareiškėjo argumentai dėl vartojimo išlaidų, įvertinus tai, jog pareiškėjas gyvena Šiauliuose, įsigytame bute, taip pat yra įsigijęs automobilį, vien šio turto priežiūrai ir eksploatacijai patiriamos reikšmingos išlaidos, taip pat įvertinus kitas būtinas asmens išlaidas gyvenimui, pareiškėjo nurodyta 500 Lt per mėnesį išlaidų suma neatitinka objektyvių kriterijų.

10. Pareiškėjas pateikė Komisijai 2014 m. rugsėjo 19 d. skundą „Dėl valstybinės mokesčių inspekcijos nepriimto sprendimo nagrinėjant 2014-06-28 skundą dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-06-03 sprendimo Nr. FR0682-313 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriame nurodė, kad VMI per MAĮ nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo bei prašė perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (Komisijos byla (t. 1, b. l. 2–7)).

11. Komisija 2014 m. spalio 6 d. rašte Nr. 5-642(7-195/2014) „Dėl skundo tikslinimo“, be kita ko, nurodė, kad VMI informavo Komisiją apie 2014 m. spalio 2 d. priimtą sprendimą Nr. 68-187 ir pateikė sprendimo kopiją, kad atsižvelgdama į tai Komisija siūlo patikslinti skundą, nurodant nesutikimo su sprendimu Nr. 68-187 motyvus ir pateikiant tai patvirtinančius įrodymus bei atitinkamus reikalavimus Komisijai pagal jos kompetenciją (Komisijos byla (t. 1, b. l. 21)).

12. Pareiškėjas pateikė Komisijai 2014 m. spalio 17 d. skundą „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-10-02 sprendimo Nr. 68-187 „Dėl A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-06-28 skundo“, kuriame prašė panaikinti sprendimą Nr. 68-187 (Komisijos byla (t. 1, b. l. 39–45)).

13. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. spalio 17 d. patikslintą skundą (posėdyje dalyvavo pareiškėjas), 2014 m. gruodžio 1 d. sprendime Nr. S-234(7-195/2014) „Dėl A. T. 2014-10-17 patikslinto skundo“ nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies: patvirtino sprendimo Nr. 68-187 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 88 314 Lt GPM, 11 656 Lt PSD įmokas, 49 895 Lt GPM delspinigius, 5 179 Lt PSD įmokų delspinigius, 8 831 Lt GPM baudą, 1 166 Lt PSD įmokų baudą; atleido pareiškėją nuo GPM ir PSD įmokų delspinigių dalies mokėjimo, skaičiuojamos už mokestinio patikrinimo laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. vasario 4 d. imtinai, t. y. nuo 6 914,99 Lt GPM delspinigių ir 912,66 Lt PSD įmokų delspinigių mokėjimo (Komisijos byla (t. 4, b. l. 114–126)). Sprendime Nr. S-234(7-195/2014), be kita ko, nurodyta:

13.1. Dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų, priimant sprendimą Nr. 68-187

Mokestinės bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo skundas dėl sprendimo Nr. FR0682-313 VMI gautas 2014 m. liepos 4 d. (gavimo spaudas Nr. MGS-910), VMI 2014 m. liepos 11 d. sprendime Nr. 68-138 nusprendė sustabdyti pareiškėjo skundo nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas jo pasiūlymas pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, o 2014 m. liepos 25 d. rašte VMI informavo pareiškėją, kad išnagrinėjo jo 2014 m. birželio 28 d. pasiūlymą sudaryti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio bei įvertino patikrinimo medžiagą ir nustatė, kad nėra pagrindo pasirašyti susitarimą. Šis raštas vertintinas kaip informacinio pobūdžio, o ne kaip sprendimas dėl skundo nagrinėjimo sustabdymo procedūros užbaigimo, jame nebuvo atnaujintas skundo nagrinėjimas, nes būtent skundžiamame sprendime Nr. 68-187 VMI atnaujino pareiškėjo skundo nagrinėjimą, nurodydama, kad tarp pareiškėjo ir VMI susitarimas nebuvo pasirašytas. Tokiu būdu, išnykus pareiškėjo skundo nagrinėjimo sustabdymo pagrindui – VMI atsisakius pradėti tarpusavio susitarimo procedūrą pagal MAĮ 71 straipsnį – VMI kilo pagrindas skundo nagrinėjimą atnaujinti ir priimti vieną iš MAĮ 154 straipsnyje nustatytų sprendimų, ką VMI padarė sprendime Nr. 68-187. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimo ir priimto sprendimo negaliojimo pareiškėjo skunde nurodytu pagrindu. Komisijos vertinimu, ginčo byloje galima spręsti klausimą tik dėl to, ar mokesčių administratorius buvo pakankamai operatyvus, atnaujindamas skundo nagrinėjimą bei priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės. Aplinkybės, kad mokesčių administratoriaus veiksmai nebuvo pakankamai operatyvūs, gali turėti įtakos delspinigių dydžiui, tačiau ne pareigai mokėti mokesčius, kuri yra patvirtinta VMI sprendime. Tokią išvadą patvirtina ir LVAT praktika (žr. administracines bylas Nr. A14-416/2005, Nr. A438-401/2010).

13.2. Dėl rašymo apsirikimo sprendime Nr. 68-187 (pasak pareiškėjo, sprendimas Nr. 68-187 neatitinka teisės akto, kuriuo vadovaujantis yra priimtas)

Iš sprendimo Nr. 68-187 matyti, kad VMI nusprendė patvirtinti sprendimą Nr. FR0682-313, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kuris nustato, kad centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą. Taigi, sprendimo Nr. 68-187 rezoliucinėje dalyje per klaidą nurodyta netiksli teisės norma, nes iš priimto sprendimo ir jo motyvacijos matyti, kad turėjo būti vadovaujamasi MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 1 punktu, pagal kurį vietos mokesčių administratoriaus sprendimas yra tvirtinamas. Komisijos nuomone, iš sprendimo Nr. 68-187 turinio aišku, jog buvo sutikta su vietos mokesčių administratoriaus pozicija dėl pareiškėjo apmokestinimo, todėl VMI sprendimo rezoliucinėje dalyje esantis rašymo apsirikimas nelaikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio turi būti naikinamas mokesčių administratoriaus sprendimas.

13.3. Pareiškėjas, remiantis jo skundu, neginčija faktinių mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių bei skundžiamame sprendime pateikto teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimą GPM ir PSD įmokomis, taikymo, tačiau laikosi pozicijos, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jo mokestinę bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą, ir tvirtina, kad pajamos, kurias jis panaudojo nekilnojamojo turto, automobilio įsigijimui, buvo būtent iš Įmonės paskolintos lėšos. Mokesčių administratorius konstatavo, kad 2008 m.–2009 m. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 449 672 Lt, t. y. pareiškėjas išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo deklaruotos ir apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka. Pastarasis pažeidimas atitinka Taisyklių 4.1 punkte įtvirtintą nuostatą. Mokesčių mokėtojas ginčija tokią mokesčių administratoriaus poziciją kaip nepagrįstą, argumentuodamas tuo, jog mokesčių administratoriui, atlikusiam jo individualios įmonės patikrinimą ir nagrinėjusiam mokestinį ginčą, yra žinoma, kad Įmonė veikė pelningai, Įmonėje buvo apyvartinių lėšų, o pareiškėjas, kaip Įmonės savininkas, šiomis lėšomis disponavo, t. y. turėjo galimybę ir panaudojo Įmonės lėšas, jas pasiskolinant iš įmonės, buto, automobilio įsigijimui bei paskolų UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikimui. Komisija, įvertinusi tai, jog tarp šalių kyla ginčas dėl to, ar turėjo mokesčių administratorius teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nagrinės, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti bei bylos medžiagoje esantys dokumentai yra pakankami, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjui mokesčius už 2008 m.–2009 m. laikotarpį įstatymuose nustatyta tvarka.

13.3.1. Remiantis Paaiškinimu, pareiškėjas pripažino, kad jokių fizinio asmens vardu metinių pajamų mokesčio deklaracijų nėra teikęs, B klasės pajamų nuo 2006 m. iki 2010 m. negavo, atsakyti į klausimą, ar kaip fizinis asmuo yra kam nors suteikęs arba gavęs skolintų lėšų, negalėjo, per 2006 m.–2010 m. kaip pajamų šaltinį naudojo Įmonės pinigines lėšas. Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad Įmonė per tikrinamąjį laikotarpį nėra pateikusi pažymų apie Gyventojams išmokėtas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas B klasės pajamoms (forma FR0471) bei, remiantis atliktu Įmonės 2011 m. gruodžio 13 d. operatyviu patikrinimu Nr. OP-1061, Šiaulių AVMI atliktu 2012 m. gruodžio 13 d. Įmonės mokestiniu patikrinimu Nr. 35-170 ir 2014 m. kovo 12 d. Įmonės operatyviu patikrinimu, nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėtos neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos iš Įmonės pelno po apmokestinimo.

13.3.3. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes Komisija sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog Įmonė neįtraukė į apskaitą pajamų ir iš esmės šiomis pajamomis kaip individualios įmonės savininkas disponavo pareiškėjas. Pažymėtina, kad aplinkybes, jog pareiškėjas Įmonės lėšas naudojo asmeninėms reikmėms, gavęs šias lėšas kaip paskolas, arba grąžintus iki 2008 m. atliktus įnašus ar kitokiu būdu, turi įrodyti pats pareiškėjas. Remiantis LVAT praktika, įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai; įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas), ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms; tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (administracinės bylos Nr. A1-203/2005, Nr. A556-2069/2013). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriui iš surinktų duomenų nustačius, kad pareiškėjo pinigų likutis tikrinamojo laikotarpio pradžioje yra lygus nuliui, o pareiškėjui teigiant, kad pasiskolintos iš individualios įmonės lėšos buvo jo pajamų šaltiniu tikrinamuoju laikotarpiu, pajamų šaltinių įrodinėjimo pareiga tenka mokesčių mokėtojui. Pastebėtina, jog pareiškėjas mokesčių administratoriui nurodė neturintis galimybės pateikti duomenų, kiek iki 2008 m. į Įmonę įnešė įnašų, kiek paskolino ir pasiskolino iš Įmonės tikrinamuoju laikotarpiu, nes netinkamai tvarkė Įmonės apskaitą, dėl ko Nuosprendyje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Komisijos posėdyje pareiškėjas taip pat nurodė, kad skolinosi iš savo individualios įmonės pinigines lėšas, iš pradžių pildydamas paskolos raštus, tačiau pasakyti, kiek, kada yra skolinęsis, pateikti tai patvirtinančius įrodymus negali, nes tokių dokumentų neišsaugojo.

13.4. Komisija sutinka su VMI sprendimo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl vartojimo išlaidų laikytini nepagrįstais, įvertinus tai, jog pareiškėjas gyvena Šiauliuose, įsigytame bute, taip pat yra įsigijęs automobilį, todėl vien šio turto priežiūrai ir eksploatacijai patiriamos reikšmingos išlaidos, taip pat įvertinus kitas būtinas asmens išlaidas gyvenimui, pareiškėjo nurodyta 500 Lt per mėnesį išlaidų suma neatitinka objektyvių kriterijų. Be to, atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais, tokios pozicijos laikosi ir LVAT (žr. administracines bylas Nr. A11-603/2007, Nr. A4j⁸-2491/201 1). Minėta, kas pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl turėtų kitokio dydžio vartojimo išlaidų, tik abstraktaus pobūdžio paaiškinimus, kad jo išlaidos per visą tikrinamą laikotarpį buvo ženkliai mažesnės negu statistinės vartojimo išlaidos, tačiau detalaus savo išlaidų apskaičiavimo neturi galimybių parengti ir pateikti, todėl Komisija neturi pagrindo kitaip vertinti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes.

13.5. Dėl pareiškėjo argumento, kad jam mokesčių administratoriaus paskirtos baudos pažeidžia non bis in idem principą

LVAT ne kartą pasisakė, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktuose, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius kyla pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (žr. administracines bylas Nr. A6-238/2007, Nr. A442-635/2010). Komisija sutinka su VMI išvada, kad pareiškėjui kriminalinė bausmė ir mokesčių įstatymuose nustatytos baudos paskirtos už skirtingas veikas, kurių esminiai požymiai nesutampa, nes LAT 2012 m. vasario 14 d. nutartyje A. T. įmonės savininkas A. T. buvo nuteistas už BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir 220 straipsnio 1 dalyje (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas) numatytų nusikaltimų padarymą bei nubaustas 14 300 Lt bauda. Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į LVAT praktiką dėl non bis in idem principo taikymo, 2013 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. 69-68 atleido Įmonę nuo 7 492 Lt baudos mokėjimo. Ginčo byloje bauda pareiškėjui skirta dėl to, kad jis juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais nepagrindė savo patirtų išlaidų, t. y. turėjo neapmokestintų pajamų, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo ir nemokėjo mokesčių, todėl Šiaulių AVMI pagrįstai skyrė pareiškėjui 10 proc. dydžio 8 831 Lt GPM baudą ir 1 166 Lt PSD įmokų baudą, vadovaudamasis MAĮ 139 straipsniu bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi.

13.6.1. Vadovaujantis MAĮ, mokesčių mokėtojui apskaičiuojamų delspinigių dydis priklauso nuo mokesčių administratoriaus atliekamo mokestinio patikrinimo trukmės. Pagal MAĮ 119 straipsnio 6 dalį mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Ši nuostata perkelta ir į VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakyme Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 40 punktą, kuriame inter alia nurodyta, jog rekomenduotini mokestinio patikrinimo atlikimo terminai pateikiami šių taisyklių priede. Pagal minėtą priedą vienam kompleksiniam patikrinimui skiriama nuo 15 iki 35 darbo dienų, atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo kategoriją ir metinę visų uždirbtų ir / arba gautų pajamų (apmokestinamų ir neapmokestinamų) sumą.

13.6.2. Komisija sutinka, jog tam, kad būtų užtikrinamas mokesčių mokėjimas į valstybės biudžetą, itin svarbus mokesčių administratoriaus vaidmuo, nes MAĮ 8 straipsnyje įtvirtinta teisingumo ir visuotinio privalomumo principo nuostata įpareigoja mokesčių administratorių užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą, vadovaujantis teisingumu ir protingumu pagrįstais kriterijais. Šiuo atveju siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus bei pareigas. Protingumo kriterijus reikalauja, kad mokesčių administratorius elgtųsi atidžiai, teisingai ir sąžiningai, taikydamas sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus, atsižvelgtų į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. LVAT, nagrinėdamas mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus, taip pat vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių (baudų) klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teisino suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (žr. administracines bylas Nr. A556-2343/2011, Nr. A556-3447/2011, Nr. A556-2544/2011, Nr. A575-2144/2011).

13.6.3. Remiantis bylos medžiaga, pareiškėjo mokestinis patikrinimas atliktas, vykdant Šiaulių AVMI 2013 m. kovo 29 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-22. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. dėl darbuotojo ligos; nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. birželio 3 d. pratęstas, pasibaigus darbuotojo nedarbingumui, akto surašymui; sustabdymas pratęstas nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. spalio 14 d. dėl skubių VMI užduočių vykdymo; dar kartą sustabdymas pratęstas nuo 2013 m. spalio 14 d. iki bus baigtos skubios užduotys; nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 20 d. mokestinis patikrinimas pratęstas informacijos apibendrinimui, akto surašymui; sustabdytas nuo 2014 m. vasario 12 d. iki bus surinkta priešpriešinė informacija; nuo 2014 m. kovo 20 d. pratęstas papildomos informacijos apibendrinimui ir baigtas iki 2014 m. balandžio 3 d. Šiaulių AVMI 2014 m. gruodžio 1 d. rašte informavo Komisiją, kad mokestinio patikrinimo sustabdymas nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. vasario 5 d. buvo dėl skubių VMI užduočių, kurios nebuvo susijusios su informacijos apie pareiškėjo apmokestinimą rinkimu. Minėtos aplinkybės rodo, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas, kuris dėl įvairių priežasčių buvo stabdomas bei atnaujinamas, tęsėsi praktiškai metus, kas nėra visiškai suderinama su MAĮ ir Taisyklių nuostatomis, o taip pat su nuostatomis, jog mokesčių administravimas turi būti atliekamas, nepažeidžiant mokesčių mokėtojo teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtoją bei stengiantis įvykdyti valstybės priskirtas funkcijas kuo operatyviau. Pareiškėjui mokėtini 88 314 Lt GPM delspinigiai už mokestinio patikrinimo metu nustatytus pažeidimus buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. ir 5 179 Lt PSD įmokų delspinigiai – už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2014 m. balandžio 3 d.. Komisija, nustačiusi, jog pareiškėjo mokestinis patikrinimas vyko pakankamai ilgai, be to, šio patikrinimo sustabdymas nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. vasario 5 d. buvo dėl skubių VMI užduočių, kurios nebuvo susijusios su informacijos apie pareiškėjo apmokestinimą rinkimu, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, jog yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo ginčo delspinigių dalies, susidariusios per laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. vasario 4 d. imtinai.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą sprendžiama, ar Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. S-234(7-195/2014) „Dėl A. T. 2014-10-17 patikslinto skundo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. 68-187 „Dėl A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-06-28 skundo“ bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m birželio 3 d. sprendimas Nr. FR0682-313 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra teisėti ir pagrįsti.

2. Pareiškėjas pirmiausia pateikia argumentus dėl procedūrinių pažeidimų, kurių pagrindu, pasak pareiškėjo, reikėtų naikinti skundžiamus sprendimus. A. T. ypač pabrėžia, kad yra nepagrįsta skundžiamame VMI sprendime Nr. 68-187 atnaujinti skundo nagrinėjimą ir tuo pačiu metu patvirtinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m birželio 3 d. sprendimą Nr. FR0682-313.

Mokestinės bylos medžiagoje nustatyta, jog pareiškėjo skundas dėl sprendimo Nr. FR0682-313 VMI gautas 2014 m. liepos 4 d. (gavimo spaudas Nr. MGS-910) (Komisijos byla, t. 1, b. l. 24), VMI 2014 m. liepos 11 d. sprendime Nr. 68-138 (b. l. 28) nusprendė sustabdyti pareiškėjo skundo nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas jo pasiūlymas pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, o 2014 m. liepos 25 d. rašte (b. l. 29) VMI informavo pareiškėją, kad išnagrinėjo jo 2014 m. birželio 28 d. pasiūlymą sudaryti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio bei įvertino patikrinimo medžiagą ir nustatė, kad nėra pagrindo pasirašyti susitarimą. Teismas visiškai sutinka su Komisijos padaryta išvada, jog pastarasis raštas vertintinas kaip informacinio pobūdžio, o ne kaip sprendimas dėl skundo nagrinėjimo sustabdymo procedūros užbaigimo, jame nebuvo atnaujintas skundo nagrinėjimas, nes būtent skundžiamame sprendime Nr. 68-187 VMI atnaujino pareiškėjo skundo nagrinėjimą, nurodydama, kad tarp pareiškėjo ir VMI susitarimas nebuvo pasirašytas. Pabrėžtina, kad, išnykus pareiškėjo skundo nagrinėjimo sustabdymo pagrindui – VMI atsisakius pradėti tarpusavio susitarimo procedūrą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnį – VMI kilo pagrindas skundo nagrinėjimą atnaujinti ir priimti vieną iš Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnyje nustatytų sprendimų, ką VMI padarė sprendime Nr. 68-187. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimo ir priimto sprendimo negaliojimo pareiškėjo skunde nurodytu pagrindu. Tai, kad nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2014 m. spalio 2 d. sprendimo priėmimo skundo nagrinėjimas nebuvo atnaujintas reiškia tik aplinkybę, jog mokesčių administratoriaus veiksmai nebuvo pakankamai operatyvūs, o tai gali turėti įtakos delspinigių dydžiui, tačiau ne pareigai mokėti mokesčius, kuri yra patvirtinta VMI sprendime. Tokią išvadą patvirtina ir LVAT praktika (žr. administracines bylas Nr. A14-416/2005, Nr. A438-401/2010).

Tai, kad sprendime Nr. 68-187 nurodyta, jog VMI nusprendė patvirtinti sprendimą Nr. FR0682-313 ir sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kuris nustato, kad centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, rodo techninę VMI klaidą. Tokią išvadą teismas, sutikdamas su Komisijos argumentais, daro, nes iš priimto sprendimo ir jo motyvacijos matyti, kad turėjo būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 1 punktu, pagal kurį vietos mokesčių administratoriaus sprendimas yra tvirtinamas. Teismo vertinimu, iš sprendimo Nr. 68-187 turinio aišku, jog buvo sutikta su vietos mokesčių administratoriaus pozicija dėl pareiškėjo apmokestinimo, todėl VMI sprendimo rezoliucinėje dalyje esantis rašymo apsirikimas nelaikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio turi būti naikinamas mokesčių administratoriaus sprendimas.

Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo pajamų ir išlaidų tyrimą bei įvertinusi visus turimus pajamų ir išlaidų šaltinius: nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, asmeninių bankų sąskaitų išrašus, Šiaulių AVMI turimus duomenis apie trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis bei surinktą informaciją ir paaiškinimus kitų kontrolės veiksmų metu A. T. susijusiose įmonėse, nustatė trūkstamų pajamų šaltinių dydį patirtoms išlaidoms pagrįsti. Šiaulių AVMI nustatė, kad: 2008 m. pareiškėjas oficialių (GPMĮ nustatyta tvarka apmokestintų) pajamų negavo, vaikų išlaikymui skyrė 6 600 Lt, įsigijo butą už 235 000 Lt, sumokėjo draudimą 3 077,89 Lt, patyrė 10 719,60 Lt vartojimo išlaidų, iš viso patyrė 255 397,49 Lt išlaidų (pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas 255 397,49 Lt); 2009 m. pareiškėjas apmokestintų pajamų negavo, vaikų išlaikymui skyrė 3 600 Lt, įsigijo automobilį už 90 750 Lt, sumokėjo draudimą 3 077,89 Lt, suteikė beprocentinių paskolų UAB „(duomenys neskelbtini)“ 87 999 Lt, patyrė 8 847,60 Lt vartojimo išlaidų, iš viso patyrė 194 274,49 Lt išlaidų (pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas 194 274,49 Lt); 2010 m. pareiškėjas gavo 2 330 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžino paskolą 7 306 Lt, Įmonė pervedė 4 000 Lt (iš viso gavo 13 636 Lt pajamų), pareiškėjas sumokėjo draudimą 3 231,81 Lt, patyrė 8 410,80 Lt vartojimo išlaidų, iš viso patyrė 11 642,61 Lt išlaidų (pinigų likutis – 1 993,39 Lt); 2011 m. pareiškėjas gavo 1 094,37 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais, Įmonė grąžino 69 038,81 Lt savininko įnašų (iš viso gavo 70 133,18 Lt pajamų), pareiškėjas sumokėjo draudimą 3 393,34 Lt, patyrė 8 922 Lt vartojimo išlaidų, iš viso patyrė 123 15,34 Lt išlaidų (pinigų likutis – 57 817,84 Lt) (žr. patikrinimo aktą). Be to, pareiškėjas pripažino, kad jokių fizinio asmens vardu metinių pajamų mokesčio deklaracijų nėra teikęs, B klasės pajamų nuo 2006 m. iki 2010 m. negavo, atsakyti į klausimą, ar kaip fizinis asmuo yra kam nors suteikęs arba gavęs skolintų lėšų, negalėjo, per 2006 m.–2010 m. kaip pajamų šaltinį naudojo Įmonės pinigines lėšas. Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad Įmonė per tikrinamąjį laikotarpį nėra pateikusi pažymų apie Gyventojams išmokėtas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas B klasės pajamoms (forma FR0471) bei, remiantis atliktu Įmonės 2011 m. gruodžio 13 d. operatyviu patikrinimu Nr. OP-1061, Šiaulių AVMI atliktu 2012 m. gruodžio 13 d. Įmonės mokestiniu patikrinimu Nr. 35-170 ir 2014 m. kovo 12 d. Įmonės operatyviu patikrinimu, nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėtos neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos iš Įmonės pelno po apmokestinimo. Tai, kad Įmonė neišmokėjo pareiškėjui minėtų pajamų (po pelno apmokestinimo), įrodyta mokesčių administratorių sprendimais, kuriuos patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. įsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr. I-988-580/2014.

Aplinkybes, jog pareiškėjas Įmonės lėšas naudojo asmeninėms reikmėms, gavęs šias lėšas kaip paskolas, arba grąžintus iki 2008 m. atliktus įnašus ar kitokiu būdu, turi įrodyti pats pareiškėjas. Remiantis LVAT praktika, įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai; įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas), ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms; tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (administracinės bylos Nr. A1-203/2005, Nr. A556-2069/2013). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriui iš surinktų duomenų nustačius, kad pareiškėjo pinigų likutis tikrinamojo laikotarpio pradžioje yra lygus nuliui, o pareiškėjui teigiant, kad pasiskolintos iš individualios įmonės lėšos buvo jo pajamų šaltiniu tikrinamuoju laikotarpiu, pajamų šaltinių įrodinėjimo pareiga tenka mokesčių mokėtojui. Pastebėtina, jog pareiškėjas mokesčių administratoriui nurodė neturintis galimybės pateikti duomenų, kiek iki 2008 m. į Įmonę įnešė įnašų, kiek paskolino ir pasiskolino iš Įmonės tikrinamuoju laikotarpiu, nes netinkamai tvarkė Įmonės apskaitą, dėl ko Nuosprendyje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas (minėta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, 2011 m. kovo 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-228-77/2011 pripažino pareiškėją, Įmonės savininką, kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė pareiškėjui 14 300, 00 Lt dydžio baudą, taip pat atmetė Šiaulių AVMI ieškinį; Šiaulių apygardos teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-246-64/2011 Nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio revoliucinę dalį, kuria atmestas civilinis ieškinys ir patenkino Šiaulių AVMI civilinį ieškinį, priteisė iš A. T. valstybės biudžetui 78 408 Lt, iki civilinio ieškinio visiško patenkinimo paliko galioti byloje paskirtą procesinę prievartos priemonę, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą; LAT 2012 m. vasario 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2012 nuteistojo A. T. kasacinį skundą atmetė). Vadinasi, pareiškėjui neįrodžius skolinimosi aplinkybių, mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimai dėl mokesčių sumų sumokėjimo yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

4. Nors pareiškėjas teigė, kad jo išlaidos buvo mažesnės negu vidutinės, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl turėtų kitokio dydžio vartojimo išlaidų, tik abstraktaus pobūdžio paaiškinimus, kad jo išlaidos per visą tikrinamą laikotarpį buvo ženkliai mažesnės negu statistinės vartojimo išlaidos. Todėl ir šiuo aspektu negalima suabejoti mokesčių administratorių bei Komisijos priimtų sprendimų teisėtumu bei pagrįstumu.

5. Pareiškėjas išreiškė abejones dėl dvigubo baudimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog pakartotinis baudos susijusiems subjektams skyrimas yra neleidžiamas. Non bis in idem principas draudžia persekioti ir bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 nurodė, kad non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą, nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rūšių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas (pavyzdžiui, civilinę atsakomybę), taip pat nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis ar bausti tą patį asmenį už skirtingas veikas. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, skundžiamais mokesčių administratorių sprendimais gavo gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo socialinio draudimo įmokų baudas, o baudžiamąja tvarka buvo nubaustas dėl finansinės atskaitomybės netinkamo tvarkymo. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-988-580/2014 buvo sprendžiami A. T. įmonės atsakomybės klausimai; paties A. T. atsakomybė nebuvo vertinama. Todėl dvigubo baudimo, kai baudos paskirtos dėl kitų mokesčių (gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo socialinio draudimo įmokų) nemokėjimo, šioje administracinėje byloje nėra.

6. Pareiškėjas skunde teigia, jog Komisija sprendime visiškai nepasisakė dėl VMI atliktų mokestinių tyrimų 2011 m., nes būtent tuomet mokesčių administratoriui jau tapo žinoma apie tai, kad galimai pareiškėjo įsigyto turto vertė ir asmeninės išlaidos yra didesnės už pajamas, tai patvirtino ir pats mokesčių administratorius, įrašydamas apie tai savo sprendime. Anot pareiškėjo, tai, kad mokesčių administratorius 2011 m. nepradėjo mokestinio patikrinimo, nustatęs galimus mokesčių įstatymų pažeidimus, vienareikšmiškai vertintinas kaip vilkinimas atlikti tinkamai mokesčių administratoriui deleguotas funkcijas, o tuo pačių ir pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, teisių pažeidimas, dėl ko nepagrįstai apskaičiuoti delspinigiai. Teismas nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas atliktas vykdant Šiaulių AVMI 2013 m. kovo 29 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-22, tuo tarpu 2011 m. buvo tikrinamas ne pareiškėjas, o jo įmonė. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. S-234(7-195/2014) „Dėl A. T. 2014-10-17 patikslinto skundo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. 68-187 „Dėl A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-06-28 skundo“ bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m birželio 3 d. sprendimas Nr. FR0682-313 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

8. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjo skundas netenkintinas, tai priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.