Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2021-03-02 · Administracinė byla Nr. I1-1548-621/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-03-02
Bylos Nr.
I1-1548-621/2021
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02599-2020-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Žanas Kubeckas (pirm.)
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1548-621/2021Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02599-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1.; 55.1.3. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 2 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Žanas Kubeckas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu (1-10 b. l.) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Atsakovas), 2000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2020-08-05 iki 2020-11-24, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Neturėjo judėjimo laisvės bei galimybės užsiimti leistina veikla. Nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu. Pro stebėjimo akutę kameros duryse pareiškėją galėjo matyti pareigūnai (įskaitant ir moteris) ką jis daro sanitariniame mazge. Tualetai nebuvo uždengiami, jie buvo įmontuoti grindyse. Taip pat sanitariniai mazgai neatitverti ir laikino sulaikymo bei karantino kamerose. Laikino sulaikymo patalpose tualetai buvo atitverti tik dalinai, t. y. pertvara be jokios kabinos ir be užuolaidos. Nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas. Kamerose nebuvo lovų galuose atramų pagalvei, o tai neleisdavo išsimiegoti tinkamai, nes pagalvė nukrisdavo ant žemės. Nebuvo kopėtėlių užlipti į lovos antrą aukštą. Nebuvo signalizacijos mygtuko, todėl negalėjo laiku iškviesti pareigūno, tekdavo daužyti duris. Kamerose ventiliacija neveikia, tokios visai nėra, vėdinama tik per langą. Kamerose buvo drėgna ir tamsu, langą uždengdavo dviejų – keturių eilių grotos, todėl tai ribojo tiek vėjo, tiek natūralios šviesos patekimą. Kamerose metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Nebuvo užtikrinamas tinkamas kameros apšvietimas, lempos buvo be apsauginių gaubtų. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu, luposi dažai. Skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai nebuvo registruojami, o buvo išmetami. Be to, pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, iš pareigūnų patirdavo psichologinį spaudimą, kad su pareiškėju bus susidorota.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (58-67 b. l.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019-03-05 įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktą vienam suaugusiam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui. Taip pat nurodė, jog pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 kv. m., kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

Be to, pažymi, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas – durimis arba užuolaidėle, todėl tiek teiginiai dėl kamerų ploto neatitikimo ir sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra atmestini. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai ir dėl kitų pažeidimų.

Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 2000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2020-08-05 iki 2020-11-24. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2. punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2020-08-05 iki 2020-11-24 Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 99 (plotas 16,22 kv. m.), Nr. 67 (plotas 23,02 kv. m.), Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m.), Nr. 62 (plotas 17,01 kv. m.), Nr. 18 (plotas 18,56 kv. m.), Nr. 8 (plotas 16,72 kv. m.), Nr. 100 (plotas 20,14 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos (70-71 b. l.) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. Būtent šiame EŽTT sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas konstatuoja, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos (gyvenamosios kameros), kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma).

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. (6.12 15.4.8)PA-2905 (47-49 b. l.) matyti, kad patikrinimo metu 2020-08-13 gyvenamojoje kameroje Nr. 100 nustatyti Higienos normos 12 ir 39 punktų pažeidimai (sutrupėjęs veidrodis, ant lubų yra vizualiai matomų pelėsių), kitų Higienos normos pažeidimų šioje kameroje bei kameroje Nr. 62, nenustatyta.

Iš pažymos apie 2019 metais atliktus remonto darbus (38-46 b. l.) matyti, kad 2019 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 8 ir 67 buvo atliktas kosmetinis remontas.

Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pareiškėjo laikymo metu ar praėjus neilgam laiko tarpui prieš ar po pareiškėjo patalpinimo į šias patalpas), nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Žin., 2009, Nr. 84-3564, redakcija galiojusi iki 2020-12-22) (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numatė, kad „Šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais“. Šiaulių TI pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020). Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl blogo oro kameroje, nenustatyti.

Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė (31 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nurodė, jog skundai nebuvo registruojami, o dėl rašomų skundų pareigūnai darė psichologinį spaudimą, grasino susidoroti. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, nenurodė kada ir kokio turinio skundus rašė, kam juos įteikė, nenurodė kada, kas ir kokį spaudimą jam darė, nesikreipė į kompetentingas institucijas (į prokuratūrą ar kt.) dėl daromo spaudimo. Pareiškėjo teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose užfiksuotas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje kameroje Nr. 100, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatuoja, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, sanitarinis mazgas gyvenamosiose kamerose ir laikino sulaikymo patalpose nebuvo pilnai atitvertas nuo kameros erdvės.

Šiaulių TI nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ (32-33 b. l.) matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,80 m (kamera Nr. 18) iki 2,32 m (kameros Nr. 27 ir 100). Šias aplinkybes patvirtina fotonuotraukos (b. l. 51-57), iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas gyvenamosiose kamerose yra atitvertas nuo kameros erdvės sienele, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas užuolaida. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog toks sanitarinio mazgo atitvėrimas nelaikomas privatumo pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4971-556/2020, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A- 1301-756/2020 ir kt.).

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad asmenims, esantiems laikino sulaikymo kamerose, esant poreikiui pasinaudoti san. mazgu, asmenys gali paprašyti tarnybą vykdančių pareigūnų, jog būtų nuvesti į kitose patalpose esantį kitą privatų san. mazgą. Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs, pareiškėjas nenurodo kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, esant minėtam sanitarinio mazgo atitvėrimui. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, jog pareigūnų prašė nuvesti į uždarą tualetą, o pareigūnai būtų atsisakę patenkinti tokį pareiškėjo prašymą. Skundų dėl privatumo pažeidimo pareiškėjas Šiaulių TI administracijai neteikė. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengtas klozetas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tupimo unitazo įrengimas sanitariniame mazge tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių ir nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018 ir kt.). Nors atsakovas ir neužtikrino pareiškėjui galimybės naudotis sėdimu unitazu, tačiau pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodo kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, kuo pasireiškė neturtinė žala. Pareiškėjas dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Įvertinus paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą dėl sanitariniame mazge įrengto tupimo klozeto.

Pareiškėjas nurodė, kad neturėjo judėjimo laisvės bei galimybės užsiimti leistina veikla. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nurodytų aplinkybių jis nedetalizavo, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Konstatuotina, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo neužtikrinant judėjimo laisvės ir galimybės užsiimti leistina veikla, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog lovos buvo dviejų aukštų, todėl pareiškėjui buvo sunku užlipti į antrą aukštą, lovų galuose nebuvo atramų pagalvei.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (Žin., 2009, Nr. 84-3564, galiojusios iki 2020-12-22), kurių 14.6. punkte numatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Teisės aktai nedraudžia įrengti dviaukščių gultų. Iš fotonuotraukų (51-56 b. l.) matyti, kad antro aukšto gultų galuose yra atramos pagalvei, todėl atsakovas paneigė pareiškėjo teiginius dėl atramų pagalvei nebuvimo. Pareiškėjo teiginiai dėl dviaukščių gultų abstraktūs, nedetalizuoti. Pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymais ar skundais dėl galimybės sudarymo miegoti pirmo aukšto gulte. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl dviaukščių gultų atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, konstatuotina, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2018, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015 ir kt.). Tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginiai deklaratyvūs, todėl konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pavojaus mygtuko nebuvimo.

Pareiškėjas nurodė, jog pablogėjo jo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)

Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-624/2020 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo S. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo S. S. reikalavimą dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjas Žanas Kubeckas