Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2023 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2023 m. balandžio 9 d. apie 14.25 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), vieną kartą ranka trenkė į dešinį petį L. U., taip sukeldamas L. U. fizinį skausmą.

2. Apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatyta, jog G. K. vieną kartą ranka trenkdamas į dešinį petį L. U. sukėlė jai fizinį skausmą, kaltinamojo veika kvalifikuota tinkamai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis G. K. prašė jį išteisinti arba sumažinti paskirtą bausmę, jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė rasti galimybę netaikyti realios laisvės atėmimo bausmės. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuteistasis G. K. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jo veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, prašo jį išteisinti arba paskirti švelnesnę bausmę, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktų duomenų visumą ir pagrįstai konstatavo, jog G. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas. Vis tik teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta aiškiai per griežta bausmė, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

7. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai. Nagrinėjamu atveju G. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad vieną kartą ranka trenkė į dešinį petį nukentėjusiajai, taip jai sukeldamas fizinį skausmą.

8. Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis G. K. viso proceso metu savo kaltę neigė. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jokio nusikaltimo nepadarė, tai pati nukentėjusioji prie jo prikibo, apkaltindama vagyste, griebė jam už striukės, jis tik norėjo ją nusistumti nuo savęs, ji spyrė jam, dabar jis dar gavo baudą už neva vagystę.

9. Sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo turinio, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nukentėjusiosios parodymais, kadangi jos elgesys buvo provokuojantis, o tai, kad nukentėjusioji delsė parašyti pareiškimą policijoje ir nesikreipė į medikus, rodo, kad skausmo nepatyrė. Tačiau vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti / paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą skundo nagrinėjimui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo nurodytą įvykio versiją vertina kaip gynybinę, kadangi šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. G. K. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visų pirma patvirtina nukentėjusiosios L. U. duoti parodymai. Atsižvelgiant į skundo argumentus reikia pažymėti, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti nukentėjusiojo parodymais, jei jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apklausta pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu L. U. parodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) parduotuvėje, G. K. pažįsta kaip (duomenys neskelbtini) miestelio gyventoją, tą dieną, balandžio 9, jis atėjo į parduotuvę kartu su dar dviem vyriškiais, tie vyriškiai pirko, G. K. vaikščiojo po parduotuvę ir laidė visokius žodžius, stovėjo pasirėmęs į prekystalį, paskui jie išėjo, viena moteris pasakė, ar jis susimokėjo už tai, ką buvo paėmęs. Ji (L. U.) pasivijo G. K. į parduotuvės koridorių, pasakė, kad atiduotų, ką paėmė, G. K. sakė, kad nieko neėmė, tada pastūmė ją, ji atsitrenkė į sieną prie taromato, po sutrenkimo skaudėjo ranką, sukilo kraujo spaudimas, dirbo dar kelias dienas, o po to turėjo nedarbingumą, dabar parduotuvėje nebedirba, nustačius trūkumą pardavėjoms pačioms tenka atlyginti nuostolius, buvo nustatytas trūkumas, trūko sausainių. Iš esmės analogiškas aplinkybes ji nurodė ir protokole-pareiškime, kad 2023 m. balandžio 9 d. apie 14 val. 25 min. jai dirbant parduotuvėje, į ją atėjo iš matymo pažįstamas G. K., kuris bandė iš parduotuvės pavogti saldainius ir sausainius. Bandant asmenį sulaikyti su pavogtomis prekėmis šis jai vieną kartą stipriai su ranka sudavė į kairį petį. Dėl tokių G. K. veiksmų labai skaudėjo petį ir ji pajuto fizinį skausmą. Nenustačius nukentėjusiosios parodymuose esminių neatitikimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais rėmėsi, be to, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji būtų turėjusi pagrindą apkalbėti G. K. nepagrįstai jį apkaltindama. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad nukentėjusiosios parodymus dėl patirto smūgio vietos (kairysis petys) ir smūgio stiprumo patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas.

11. Šiame vaizdo įraše, kaip jau buvo nustatyta, neginčijamai užfiksuota, kad G. K. iš parduotuvės išeina dešinėje rankoje už nugaros laikydamas dėžutę. Netrukus grįžta į filmuojamą patalpą, išmeta ant žemės kitą dėžutę ir tuo tarpu į tą pačią patalpą įeina L. U., kuri paima už G. K. striukės, kažką jam sako. Reaguodamas G. K.ranka suduoda jai į kairį petį ir išeina iš patalpos. Vertinant šį vaizdo įrašą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistojo nukentėjusiajai suduotas smūgis į kairįjį petį negali būti vertinamas tiesiog atstūmimu nuo savęs, kadangi smūgis buvo stiprus – nukentėjusioji nuo smūgio net žengė žingsnį atgal, kas neabejotinai sukėlė jai fizinį skausmą. Nors skunde teigiama priešingai, vaizdo įrašas nepatvirtina nuteistojo nurodytos versijos, kad nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis, kad ji sugriebė už krūtinės, plėšė rūbus, taip sukeldama jam fizinį skausmą. Nors iš tiesų vaizdo įraše matyti, jog L. U. pasivijusi nuteistąjį, jį iš tiesų bandė sugriebti už drabužių, tačiau ji tai darė, būdama įsitikinusi (o tai matyti ir vaizdo įraše), jog G. K. išėjo iš parduotuvės nesumokėjęs už dvi prekes (antrąją prekę jis išmetė (arba prekė iškrito) prie durų). Taigi apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nuteistojo gynybinė versija, kurios nepatvirtino bylos įrodymų visetas. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėja turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis vertino netinkamai. Reikia pažymėti ir tai, kad nukentėjusiosios reikalavimas grąžinti pavogtą prekę galėjo nulemti spontaniškus nuteistojo veiksmus, tačiau tai nuteistojo neteisėto elgesio nepateisina. G. K. skunde teigia, jog nesiekė tyčia sukelti nukentėjusiajai skausmo, tačiau teismų praktika patvirtina, kad dažnai tokio pobūdžio nusikaltimus nulemia impulsyvus asmens elgesys, tačiau tai kaltininko baudžiamosios atsakomybės nešalina.

12. Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir G. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Šios teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

13. Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka ir su jam paskirta bausme, laikydamas ją per griežta, neįvertinus aplinkybės, kad jis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę pastūmus nukentėjusiąją pripažino ir parodymus davė.

14. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas G. K. tiek bausmės rūšį, tiek dydį atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nusikalto veikdamas tyčia, padarytas nesunkus baigtas nusikaltimas, nuteistasis anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, yra nedirbantis, nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis – turinį nurodyta, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Kaip jau minėta, šiuo atveju G. K. nesutiko su jo veiksmų teisiniu vertinimu, kaltę dėl jam kilusio susierzinimo ir to pasėkoje suduoto smūgio vertė nukentėjusiajai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad tokia nuteistojo pozicija rodo jo savanorišką prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti esant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

16. Vis tik, įvertinusi bausmės individualizavimui reikšmingas nurodytas aplinkybes bei tai, kad fizinis skausmas nukentėjusiajai buvo sukeltas vienu staigiu poveikiu, kad nuteistasis šiuos veiksmus nutraukė savo valia, sužalojimų nukentėjusioji nepatyrė, į medicinos įstaigą nesikreipė, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neproporcinga, todėl turi būti pakeista švelnesne (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgiant į jau minėtas aplinkybes, G. K. skirtina arešto bausmė, jos dydį nustatant artimą šios bausmės rūšies vidurkiui (BK 49 straipsnio 3 dalis).

17. Aukštesniojo teismo vertinimu, BK 64¹ straipsnio nuostatos šioje byloje nuteistojo atžvilgiu netaikytos pagrįstai. Pagal BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu; ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. G. K. savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, byla pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėta pagreitinto ar sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, todėl pagrindų nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas nenustatyta.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs G. K. charakterizuojančius duomenis, taip pat nenustatė pagrindų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tokiam sprendimui pritaria ir aukštesnysis teismas, kadangi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės tikslai šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nusikaltimo pobūdį ir nuteistojo asmenybę (už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką teisiamas ne pirmą kartą), nebus pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo, be to, prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama asmenį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl G. K. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutas netaikytinas.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

19. 2024 m. vasario 14 d. Kauno apygardos teisme gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl 125 Eur (vieno šimto dvidešimt penkių eurų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam G. K. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

20. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. K. nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme skundžiamas nuosprendis pagal nuteistojo apeliacinį skundą keičiamas dalyje dėl netinkamai paskirtos bausmės. Byla nėra didelės apimties, apeliacine tvarka išnagrinėta vieno posėdžio metu, įrodymų tyrimas nebuvo atliktas. Šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistajam gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kas reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Be to, nuteistasis nedirba, byloje duomenų apie jo turimą turtą, į kurį būtų galima nukreipti priverstinį proceso išlaidų išieškojimą, nėra. Dėl šių aplinkybių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš G. K. nepriteisiamos. Pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nebuvo priteistos ir skundžiamu nuosprendžiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2023 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. K. paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

G. K., pripažintam kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paskirti 55 (penkiasdešimt penkių) parų arešto bausmę.

Kita Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2023 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo G. K. nepriteisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.