Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. byla Nr. 1A-477-348/2011

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00609-2009-3

2011 m. spalio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: J. K. ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei, gynėjui advokatui R. G., nuteistajam K. P., nukentėjusiajam R. P., jo atstovui advokatui Daniui Svirinavičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro, nukentėjusiojo R. P. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistojo K. P. apeliacinius skundus dėl 2011 m. balandžio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 28 str. 3 d., 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš K. P. priteista 10000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam R. P. ir 5313,03 Lt Kauno teritorinei ligonių kasai.

Pripažinta nukentėjusiajam bei civiliniam ieškovui R. P. teisė į ieškinio dėl turtinės žalos bei teismo išlaidų patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio mėn. 8d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), peržengdamas būtinosios ginties ribas, gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu daiktu sudavė nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam R. P. į galvos sritį, padarydamas galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimą kairės akies srityje su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje kaktinėje srityje, kairės pusės kaktikaulio - smilkinkaulio ir kairiosios akiduobės išorinės vidinės sienelių lūžimą, ko pasėkoje išsivystė galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje kaktinėje srityje, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo K. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nukentėjusiojo R. P. atstovo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Nors teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis K. P. kaltu neprisipažino, tačiau jo parodymais nustatyta, jog 2009-08-08, jam būnant namuose su drauge A. K., apie 22.05 val. išgirdo skambutį į duris. Atsidaręs lauko duris pamatė stovinčius du vyriškius, iš kurių vienas buvo nukentėjusysis, kuris buvo neblaivus. Pastarasis pasakė, kad nori su juo pasikalbėti. Nukentėjusysis aiškino, kad jo ieško policija, minėjo kažkokio automobilio markę, todėl norėdamas sužinoti, dėl kokių priežasčių jo gali ieškoti policijos pareigūnai sutiko išeiti į kiemą ir išsiaiškinti. Kalbantis kieme nukentėjusysis pradėjo jį kaltinti tuo, kad jis išdaužė jo automobilio langus. Supratęs, kad nukentėjusysis kalba tikrovę neatitinkančius faktus, apie dešimt kartų paprašė jo bei su juo buvusį vyriškį gražiuoju išeiti iš kiemo. Tačiau nei nukentėjusysis, nei su juo buvęs vyriškis neketino išeiti. Nukentėjusysis pradėjo jam nerišlia kalba grasinti žodžiu, jį užgaulioti, bei užsimojo jam akmeniu sveriančiu apie 2-3 kg. Tada jis trenkė jam į galvos sritį vieną kartą su dešinės rankos kumštimi. Nuo smūgio nukentėjusysis krito ant betoninio kiemo grindinio, tačiau sąmonės neprarado. Nukentėjusiojo smūgio jis išvengė neleisdamas nukentėjusiajam iki galo atlikti jo ketinimų ir pats suduodamas smūgį. ir jam trenkė. Kitos galimybės išvengti puolimo neturėjo. Kartu su nukentėjusiuoju atėjęs vaikinas padėjo jam atsikelti ir jie nuėjo, tačiau eidamas dar pagrasino susidorojimu. Po to jie įsėdo į jų laukiančią mašiną ir išvažiavo jam nežinoma kryptimi. Tuo metu į lauką buvo išdėjusi ir jo draugė, su kuria po įvykio nuėjo į namo vidų. Įvykio metu buvo blaivus, pats viską gerai atsimena. Jo manymu, nukentėjusiojo užpuolimas buvo pavojingas, abu vyriškiai buvo girti, ketino smogti jam akmenimis. Jis aiškiai matė, kaip R. užsimojo į jį akmeniu. Užpuolimas buvo realus, nes abu vyriškiai įsibrovė į jo kiemą, jam grasino, įžeidinėjo, ketino smogti jam akmenimis ir galėjo sužaloti arba užmušti jį ir jo draugę.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nuteistojo K. P., nukentėjusiojo R. P., aukščiau aptartų liudytojų parodymus bei apylinkės teisme apklaustų liudytojų M. P., N. P., D. P. A. P. parodymus, daro išvadą, jog nukentėjusiojo R. P. veiksmai buvo pavojingi, K. P. buvo iškilęs realus, akivaizdus pavojus, todėl gindamasis padarė žalą R. P. sveikatai. Tačiau kaltinamasis K. P. peržengė būtinosios ginties ribas. Teismas išsamiai motyvavo, kodėl nuteistojo gynyba buvo aiškiai neproporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui, įvertino tiek K. P., tiek R. P. atliktus veiksmus ir panaudoto smurto pobūdį. Kolegija sutinka su teismo išvada, kad K. P. peržengęs būtinosios ginties ribas padarė sunkų sužalojimą R. P..

Kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų duomenų visetas duoda pagrindą daryti išvadą, kad dėl R. P. veiksmų K. P. sveikatai grėsė realus ir akivaizdus pavojus, nes R. P. buvo agresyviai nusitekęs, pas kaltinamąjį buvo atėjęs ne vienas, koliojo necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, grasino susidoroti, tačiau nuteistojo veiksmai jį sustabdė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvykio metu buvo būtinosios ginties (LR BK 28 str.2 d.) situacija, nes K. P. sveikatai grėsė realus ir akivaizdus pavojus, jis nebuvo pasibaigęs kuomet nuteistasis atliko smurtinius veiksmus. Nuteistojo reakcija į nukentėjusiojo veiksmus buvo staigi, tačiau nuteistasis K. P. veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, nes veikė tiesiogine tyčia, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, ir jo gynyba aiškiai neatitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Iš LR BK 28 straipsnio matyti, kad asmuo, gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo nusikalstamo kėsinimosi, privalo elgtis taip, kad dėl gynybos besikėsinančiajam nebūtų padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos pasikėsinta. Aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ir interesai, padaroma, kai veikiant tiesiogine tyčia sunkiai sutrikdoma sveikata. Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nereikalaujama, kad besiginantis asmuo veiktų taip, kad gynybos priemonės ir gynybos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pavojingumą. Iš to darytina išvada, kad pagal baudžiamąjį įstatymą gynyba turi būti proporcinga kėsinimosi pavojingumui.

Nagrinėjamoje byloje K. P. būtinosios ginties situacijoje veikdamas tiesiogine tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą R. P., todėl teismas pagrįstai svarstė klausimą, ar gynyba buvo proporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Nustatytos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas buvo aiškiai neadekvatus nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. P. nebuvo padarytas joks sveikatos sutrikdymas, sunkių pasekmių nekilo, o nuteistojo fizinis smurtas buvo žymiai intensyvesnis, jis panaudotas į gyvybei pavojingą vietą - galvą, pasekmės sukeltos sunkios - sunkus sveikatos sutrikdymas.

Iš to seka, jog apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, kad nuteistasis K. P. padarydamas tiesiogine tyčia sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam R. P. peržengė būtinosios ginties ribas, nes gynyba buvo aiškiai neproporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone yra nepagrįstas, todėl atmestinas nuteistojo K. P. apeliacinio skundo argumentas, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje ir būtinosios ginties ribų neperžengė, nes surinktų duomenų visuma neduoda pagrindo šiai išvadai daryti. LR BK 28 str. 2 d. numato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kadangi byloje nustatyta, kad K. P. peržengė būtinosios ginties ribas, todėl nėra įstatyminio pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti LR BK 28 str. 2 d.

Apeliantas K. P. skunde nesutinka su apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl smūgių sudavimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas nustatė, jog K. P. nenustatytu daiktu sudavė nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam R. P. į galvos sritį. Teismas, darydamas tokias išvadas, pagrįstai vadovavosi ne kaltinamojo parodymais, o specialisto išvada. Minėtoje išvadoje konstatuotas R. P. padarytas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimas kairės akies srityje su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje kaktinėje srityje, kairės pusės kaktikaulio - smilkinkaulio ir kairiosios akiduobės išorinės vidinės sienelių lūžimas, ko pasėkoje išsivystė galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje kaktinėje srityje, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus kairę galvos pusę. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Taip pat išvadoje nurodyta, jog sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu paveikus kairę galvos pusę, tai galėjo būti padaryta tiek suduodant smūgius kietu buku daiktu, tiek nugriuvus ir kairiąja galvos puse atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius (t. 1 b. l. 23-24). Šia išvadą patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas specialistė S. Makšimaitė. Specialistė paaiškino, jog padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje paveikus kairę galvos pusę kietu buku daiktu. Teismas pagrįstai, įvertinęs prieštaringus kaltinamojo ir bei liudytojų parodymus apie suduotų smūgių skaičių, vadovavosi specialisto išvada.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nukentėjusiojo atstovo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo K. P. veikoje nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo taip pat yra nepagrįsti. Kadangi apylinkės teismo nuosprendyje yra nurodyti motyvai ir argumentai, kodėl nuteistojo nusikalstama veika atitinka LR BK 28 str. 3 d., BK 135 str. 1 d., su kuriais nėra pagrindo nesutikti, o su nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais sutikti pagrindo nėra. Teismo nuosprendyje pateikti išsamūs būtinosios ginties situacijos argumentai, todėl jie nekartojami. Kolegija su jais sutinka ir pažymi, kad teismo padaryta išvada dėl būtinosios ginties situacijos pagal byloje surinktų įrodymų visumą yra įvertinta tinkamai.

Pagal LR BK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog K. P. nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 1 d., padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, tokia teismo išvada atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįsta bylos medžiaga. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog LR BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija, gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas.

Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 str. 3 d.). Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo, kai tiesiogine tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta, ir pasikėsinimui buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ar buvo, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, įvertino kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai išanalizavo susidariusią būtinosios ginties situaciją, t. y. remdamasis bylos duomenimis, vertino, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, taip pat patikrino, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Taigi, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog R. P. veiksmai – esant neblaiviam, vakare, atvykimas aiškintis santykių pas kaltinamąjį, be to, pas kaltinamąjį buvo atvykęs ne vienas, iš tiesų buvo pavojingas kėsinimasis. Iš aptartų aplinkybių apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog K. P. buvo iškilęs realus, akivaizdus pavojus, todėl gindamas galėjo padaryti žalą R. P. sveikatai. Nagrinėjamu atveju kėsinimasis buvo realus, akivaizdus ir pavojingas, jis nebuvo pasibaigęs, kuomet nuteistasis sudavė R. P. į galvą. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad K. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį R. P. be jokio pagrindo, nes byloje nustatytos priešingos aplinkybės. Tačiau, kaip pagrįstai nustatė ir apylinkės teismas, K. P. veiksmai buvo aiškiai neadekvatūs nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Aptartų aplinkybių visetas rodo, jog K. P. gynyba neatitiko kėsinimosi pavojingumo, nes nukentėjusiajam R. P. buvo suduota į pavojingą gyvybei vietą – galvą, jis suvokė, kad smūgiuoja į gyvybiškai svarbią kūno vietą, kad tokie jo veiksmai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai, tai suprasdamas jis numatė, kad gali padaryti pavojingą kūno sužalojimą, to norėjo ir siekė. Šios aplinkybės įrodo, kad smūgiuodamas nukentėjusiajam kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia. Tačiau byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo smurtiniai veiksmai nebuvo tokie pavojingi kaip nuteistojo. Todėl padaryta pagrįsta išvada, jog K. P. peržengė būtinosios ginties ribas, o būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą (LR BK 28 str. 3 d.).

Nuteistasis K. P. pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai jo atžvilgiu nepripažino atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų LR BK 59 str. 1 d. 6 p. ir 9 p.

LR BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė t.y. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, o šio straipsnio 1 dalies 9 p. numato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog kaltinamasis K. P. nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 1 d. padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas ir, kad kaltinamojo veikos padarymui turėjo įtakos paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys (necenzūrinių, įžeidžiančių, grasina pobūdžio žodžių vartojimas) kaltinamojo K. P. atžvilgiu. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pripažįsta kaltinamojo K. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog veikos padarymui įtakos tyrėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.) ir, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (LR BK 59 str. 1 d. 9 p.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl aiškiai per švelnios bausmės K. P. paskyrimo yra iš dalies teisingi. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas nepakankamai įvertino LR BK 54 str. 1 d., 2 d. numatytus bausmės skyrimo kriterijus, todėl šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis turi būti pakeistas, nes apylinkės teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą dėl ko buvo neteisingai paskirta bausmė (LR BPK 328 str. 1 p. 2 p.).

LR BK 41 str. nustatyta bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę teismas turi vadovautis šiais tikslais ir skirti tokią bausmę, kuri būtų būtina ir kartu pakankama priemonė pasiekti nurodytus tikslus.

LR BK 54 str. nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal LR BK 61 str. 1 ir 2 dalių nuostatas teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Apeliacinės instancijos teismas nustatydamas bausmės dydį atsižvelgia į tai, jog nors nagrinėjamu atveju, K. P. nusikalstamą veiką padarė peržengęs būtinosios ginties ribas, tačiau jis padarė sunkų nusikaltimą, dėl jo veiksmų kilo sunkios pasekmės - nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, taip pat neaiškios tolimesnės pasekmės. Nors šiuo metu teistumas išnykęs, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog jis buvo teistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą, niekur nedirbo, yra neįgalus. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, apeliacinės instancijos teismas nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Esant tokiom aplinkybėm, įvertinus lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį, kaltinamojo asmenybę bei kitas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad K. P. turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė mažesnė nei jos vidurkis, tačiau didesnė nei ją paskyrė apylinkės teismas.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje klausimą, vadovautasi Civilinio kodekso normomis. Šio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.).

Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu, negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusio asmens padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją, vadovaudamasis LR CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, kur nurodyta, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nors nukentėjusysis savo vidiniu vertinimu mano, kad jam buvo padaryta 60 000 litų neturtinė žala, tačiau teismas pagrįstai jo ieškinį tenkino tik iš dalies ir nustatė mažesnę t.y. 10 000 litų neturtinę kompensaciją. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, jog R. P. buvo konstatuotas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimas kairės akies srityje su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje kaktinėje srityje, kairės pusės kaktikaulio - smilkinkaulio ir kairiosios akiduobės išorinės vidinės sienelių lūžimas, ko pasėkoje išsivystė galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje kaktinėje srityje, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusiajam buvo atlikta operacija, po kurios jis patyrė didelių nepatogumų, buvo reikalinga aplinkinių pagalba, buvo sumažėjusios jos bendravimo su aplinkiniais galimybės, gydimas tęsiamas iki šiol. Įvertinusi padaryto nusikaltimo sunkumą, konkrečias jo aplinkybes, nuteistojo kaltę, paties nukentėjusiojo veiksmus, pasekmes nukentėjusiosios sveikatai, o taip pat atsižvelgus į tai, jog pats nuteistasis yra neįgalus, jam nustatytas 50 % darbingumas, kolegija daro išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginė kompensacija nėra aiškiai per maža ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į LR BK 135 str. 1 d. nuostatomis saugomų vertybių svarbą, atsižvelgė į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai suprato įtvirtintus įstatyme t.y. CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str. neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.

Dėl turinės žalos ir išlaidų už advokatą

Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialūs (imperatyvūs) reikalavimai civilinio ieškinio pareiškimo turiniui (LR BPK 112 str.), tačiau teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas.

Netikslus ieškinio pareiškimo turinio suformulavimas, reikalingos informacijos apie padarytą žalą nepateikimas nagrinėjant bylą, apsunkina civilinio ieškinio išsprendimo klausimą. Teismas, kaip ginčus sprendžianti institucija, gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, kai į jį besikreipiantis asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindą. LR BPK 109 str. nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas. Turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 str. 1 d. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis R. P. pareikštame civiliniame ieškinyje nurodė, jog dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos padarymo jis patyrė 55656 Litų turinę žalą ir taip pat jam turi būti priteistos išlaidos už advokato pagalbą. Nors tiek pirmos instancijos teisme, tiek ir skundo nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme tiek nukentėjusysis, tiek jo atstovas advokatas D. Svirinavičius prašė priteisti skunde nurodyto dydžio turtinę žalą ir išlaidas už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų apie žalos dydį nepateikė. Nors apylinkės teismui buvo pateiktos sąskaitos apie vaistų pirkimą, tačiau tai tik dalis duomenų kurie sudaro turinę žalą. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog byloje nėra nei vieno dokumento iš kurios būtų galima nustatyti kokio dydžio išlaidas patyrė nukentėjusysis už advokato pagalbą, todėl nėra galimybės išspręsti šios dalies civilinio ieškinio.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išdėstęs poziciją, kad, taikant LR BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir nagrinėjimą, o būtent - LR BPK 7 str. nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 str. nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą- tampa akivaizdu, jog ieškinio dydžio nustatymui esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo pozicija, kurią jis turi pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-29/2009). Būtent tokio pagrįstumo nebuvimą šioje byloje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nors pirmosios instancijos teismo sprendimas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos ir išlaidų advokatui perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka nėra pakankamai motyvuotas, tačiau kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada. Teismas įrodinėjimo procese yra nešališkas arbitras ir neprivalo nustatyti aplinkybių, kurių nenurodo šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Teismo pareiga ištirti visus byloje esančius įrodymus ir juos įvertinti. Pagal BPK 115 str. 2 d. išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, civiliniam ieškovui pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas negalėjo priimti sprendimo dėl turtinės žalos, nes gydimas nėra baigtas ir nėra aišku ar tam tikros išlaidos buvo patirtos būtent dėl kaltinamojo veiksmų.

Pažymima, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas pagal CPK taisykles. Todėl nukentėjusysis nebus apsunkintas būsimo bylinėjimosi civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1d. 1p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.

nusprendė:

nukentėjusiojo R. P. atstovo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo K. P. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti K. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.) ir, kad veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas (LR BK 59 str. 1 d. 9 p.).

K. P. už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. padarymą skirti laisvės atėmimą - 2 (dvejiems) metams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.