Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal S. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutarimo, kuriuo S. H. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nubaustas 1000 (vieno tūkstančio) litų bauda;

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kategoriškai nesutinka su jam paskirta bauda. Jis yra padavęs prašymą Vasltybinei mokesčių inspekcijai dėl veiklos, kurią jis vykdo, detalaus išaiškinimo, todėl mano, kad byla turėtų būti peržiūrėta iš naujo sulaukus Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Teismų praktikoje, aiškinant Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, laikomasi nuomonės, jog kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų.

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p., keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. H. leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi neturėjo, o nuo 2012-12-20 jis vykdė individualią automobilio su vairuotoju nuomos veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, kuriai toks leidimas nereikalingas. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas atriboti taksi veiklą ir automobilio nuomos su vairuotoju veiklos, pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 6.512 str., pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį, nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.513 str. nuostatas, transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Lietuvos Respublikos CK 6.515 str. 3 d. įtvirtinta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, S. H. niekada nebuvo UAB „V.“ darbuotoju, o nuo 2012-12-20 jis vykdė individualią veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymėjimą. Iš dispečerinės paslaugų teikimo sutarties (b. l. 16) matyti, kad 2012-12-19 S. H. su dispečerine UAB „V.“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią S. H. įsipareigojo už dispečerinės suteiktas paslaugas neatlygintinai vežti klientus pagal ilgalaikes sutartis sudariusias įmones su dispečerine, mainais į tai, S. H. iš dispečerinės gauna iškvietimus – užsakymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia bendradarbiavimo sutartis negali būti laikoma darbo sutartimi, pasirašyta tarp S. H. ir UAB „V.“ Lietuvos Respublikos darbo kodekso prasme.

Nors nagrinėjamoje byloje pateiktos automobilio su vairuotoju nuomos sutartys, kurių pagrindu S. H. teigė vykdantis automobilio su vairuotoju nuomos veiklą (b. l. 19-34), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių sutarčių, kaip įrodymo, nevetina. Pažymėtina, kad minėtose sutartyse nenurodyti nuomininkų duomenys, be kurių identifikuoti šių asmenų neįmanoma, yra tik jų parašai. Iš minėtų sutarčių kopijų taip pat matyti, kad kai kuriose iš jų nurodytos ir nuomininkų pavardės, tačiau, kiti asmenų duomenys – asmens kodai, telefono numeriai ir pan., į minėtas sutartis neįrašyti. Taigi šiuo atveju, neįmanoma patikrinti pateiktų sutarčių kopijų tikrumo, identifikuoti šias sutartis pasirašiusių asmenų, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 256 str. nuostatomis, šie įrodymai atmetami kaip nepatikimi.

Vadovaujantis teismų praktika, vienas iš pagrindinių taksi veiklos ir automobilio su vairuotoju nuomos atribojimo kriterijų – asmuo, vykdydamas taksi veiklą, atlygį už jos atlikimą skaičiuoja pagal nuvažiuotus kilometrus, t.y. pagal atstumą, kurį asmuo, vykdydamas taksi veiklą nuvežė keleivius, tuo tarpu pagal automobilio su vairuotoju nuomos sutartį atlygis skaičiuojamas pagal su klientu sugaištą laiką.

Pirmosios intsnacijos teismo posėdžio metu apklaustas administracinėn atsakomybėn traukiamas S. H. paaiškino, kad užsakymus gaudavo iš UAB „V.“, su šia įmone jis buvo pasirašęs sutartį. Kainą nustatydavo pagal sutartį, kurią sudarydavo pats S. H.. Tarėsi dėl to, kad vežiojo žmones. Iš karto sudarydavo sutartį, po to tie, kas sudarė sutartį, duodavo pinigus. Atstumas toks, kaip susitarsi. Už 20 Lt galima nuvažiuoti nuo Senamiesčio iki Pašilaičių. Dokumentų, sudarydamas su jais automobilių su vairuotoju nuomos sutartis, neprašė. Papildomai nurodė, kad jo vykdoma veikla nuo taksi veiklos skiriasi tuo, kad jis gali su keleiviais susitarti dėl užmokesčio, o tuo tarpu vykdant taksi veiklą, užmokestis skaičiuojamas pagal taksometrą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tokius apelianto parodymus, sprendžia, kad S. H. atlygį už savo vykdytą veiklą taip pat skaičiuodavo pagal nuvažiuotą atstumą, o ne pagal laiką, kurį užtrukdavo su klientu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad S. H., prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju veikla, kuriai teisėtai vykdyti teisės aktai numato mažesnius reikalavimus nei taksi paslaugos teikimui, faktiškai teikė paslaugas, savo pobūdžiu analogiškas taksi veiklai, nors automobilis, kuriuo buvo pervežami keleiviai, tokios paslaugos teikimui nebuvo pritaikytas, t.y. automobilyje nebuvo taksometro, skiriamojo taksi žymėjimo.

Sprendžiant iš byloje pateiktų įrodymų visumos, S. H. vykdyta veikla visiškai atitiko taksi veiklos požymius: buvo vykdomas keleivių vežimas lengvuoju automobiliu, kurio poreikis klientams buvo skubus ir momentinis, dažniausiai trumpalaikei kelionei iš vienos miesto vietos į kitą, t.y. automobilio poreikis ne tam tikram laikui, bet tam tikram maršrutui, keleiviai užsakymus pateikdavo skambindami trumpuoju telefonu, užsakymai buvo skubiai perduodami radijo ryšio priemonėmis ne vienam, bet keliems radijo ryšį turintiems vairuotojams, tarp kliento ir vairuotojo buvo vykdomas dispečerinės tarpininkavimas. Tai, kad S. H. savo veiklai suteikė automobilio nuomos su vairuotoju formą, jokiais būdais nekeičia teikiamos paslaugos turinio, kuris nagrinėjamu atveju visiškai atitinka taksi veiklos turinį.

Siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., be viso ko, būtina nustatyti jo vykdytos veiklos sistemingumą ir aplinkybę, jog už vykdytą veiklą asmuo gavo tam tikras pajamas. Bylos medžiaga nustatyta, kad S. H. laikotarpiu nuo 2013-01-23 iki 2013-04-22 vykdė taksi veiklą, neturėdamas privalomo leidimo ir per minėtą laikotarpį gavo 1291 Lt pajamų, kurias apskaitė gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnale.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, kurių pagrindų priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, keliamas ir S. H. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, teigiant, kad jam paskirta nuobauda yra per griežta.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. sankciją, asmeniui už šio administracinio teisės pažeidimo padarymą gresia bauda vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Iš šios nuostatos seka, kad asmeniui, padariusiam šiame straipsnyje įtvirtintą pažeidimą, privalomai skiriama tiek bauda, tiek pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į jo asmenybę – galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirbantis, į pažeidimo pobūdį – nesusijęs su šiurkščiu norminių aktų reikalavimų pažeidimu, vadovaudamassi Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatomis, skyrė jam švelnesnę, nei Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. sankcijoje numatytą, administracinę nuobaudą - 1000 (vieno tūkstančio) litų baudą be pajamų, gautų iš neteisėtos veiklos konfiskavimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo motyvus, kuriais remiantis S. H. buvo paskirta administracinė nuobauda, bei apelianto argumentus, kuriais prašoma šią nuobaudą sušvelninti, sprendžia, kad dar labiau švelninti ir taip švelnią apeliantui paskirtą nuobaudą, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. H. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.