Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Donato Jatužio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Pritaikius BK 64¹ straipsnį bausmė sumažinta 1/3, iki 6 mėnesių laisvės atėmimo.

Išieškota iš A. B. Panevėžio teritorinei ligonių kasų naudai 562,07 Eur už apmokėtas nukentėjusiajam E. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Išieškota iš A. B. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus naudai 234,85 Eur už nukentėjusiajam E. K. išmokėtą ligos pašalpą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu A. B. nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. rugsėjo 1 d., apie 16 valandą, Ignalinos mieste, už parduotuvės „D.“ pastato, esančio (duomenys neskelbtini) , asmeninio konflikto su E. K. metu, tyčia dešiniu kumščiu tris kartus sudavė nukentėjusiajam E. K. į veidą, po to E. K. parkritus ant žemės vieną kartą dešine koja spyrė jam į veidą, tuo nukentėjusiajam padarydamas poodinę kraujosruvą galvoje, minkštųjų audinių patinimą kairiame žande, apatinio žandikaulio lūžį 36 ir 45 dantų srityje – dėl apatinio žandikaulio lūžimo padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio suprantama, jog nuteistasis prašo jį išteisinti motyvuodamas, kad nukentėjusiajam smūgius sudavė nuo jo gindamasis, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai A. B. nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Šioje vietoje pažymima, kad, sutinkamai su BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, t.y. teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nėra niekaip saistomas kitų proceso dalyvių nuomone šiuo klausimu. Todėl vien tai, jog skundžiamas sprendimas netenkina apelianto ar jo ginamųjų interesų, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu ir įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmos instancijos teismas, todėl skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės atitinka faktines bylos aplinkybes, yra pagrįstos ir teisingos.

Byloje neginčijamai nustatyta, ir to apeliantas neginčija, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp A. B. ir nukentėjusiojo E. K. kilus konfliktui, A. B. sudavė smūgius nukentėjusiajam ir padarė jam nesunkų sveikatos sužalojimą.

Iš ekspertės J. M. Č. išvados matyti kad E. K. nustatyta poodinė kraujosruva galvoje, minkštųjų audinių patinimas kairiajame žande, apatinio žandikaulio lūžis 36 ir 45 dantų srityje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2015-09-01. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip 2 trauminiais poveikiais. Sužalojimai, dėl apatinio žandikaulio lūžio, kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 36-38).

Minėta, kad nuteistasis neginčija, jog specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus nukentėjusiajam padarė jis, apklausiamas apylinkės teisme teigė sudavęs E. K. tris smūgius į veidą, o nugriuvusiam dar ir spyrė koja į veido sritį, ką apklausų metu patvirtino ir nukentėjusysis, tačiau apeliaciniame skunde A. B. teigia, kad smūgius E. K. sudavė gindamasis. Skundą nagrinėjantis teismas tokius A. B. teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2015).

Priešingai nei argumentuojama apeliaciniame skunde, byloje nenustatyta būtinosios ginties sąlygų – pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio asmuo turi teisę gintis. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad konfliktas tarp apelianto ir nukentėjusiojo kilo dėl to, kad pastarasis paprašė A. B. cigaretės, o apeliantui liepus jų nueiti nusipirkti pačiam, nukentėjęs priėjęs sudavė jam į veido sritį, po ko A. B. vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu – sudavė tris kartus kumščiu į veido sritį ir nugriuvusiam spyrė į veido sritį. Iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad jis buvęs boksininkas, įvykio metu buvo su draugu, tuo tarpu E. K. apelianto teigimu buvo akivaizdžiai neblaivus, eidamas artyn sverdėjo, ką patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo E. M. parodymai. Šie duomenys patvirtina, kad E. K. veiksmai nebuvo keliantys realų pavojų A. B. sveikatai ar gyvybei, dėl ko šis turėjo teisę gintis suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą – gyvybiškai pavojingą vietą, padarydamas nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, o nugriuvusiam spirti į veidą. Dėl to A. B. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties situacijoje.

Pažymėtina, kad aplinkybę, jog nuteistojo veiksmus nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, apylinkės teismas pripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kas turėjo įtakos skiriant jam švelnesnę bausmės trukmę.

Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad A. B. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. B. veiką, teismas vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad iki nusikalstamų veikų, už kurias A. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo nuteistasis buvo jau devynis kartus teistas bauda bei laisvės atėmimu, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus. Tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. B. padarė neišnykus teistumui. Prieš tai jo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu jis buvo teistas laisvės atėmimu už analogišką nusikaltimą. Jis taip pat ne kartą baustas administracine tvarka už įvairius administracinės teisės pažeidimus.

Visos šios aplinkybės rodo, kad jokiomis švelnesnėmis nei realus laisvės atėmimas bausmėmis ar priemonėmis A. B. atžvilgiu pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų, o ypač sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo neįmanoma, todėl apylinkės teismo apeliantui parinkta BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra visiškai pagrįsta ir teisinga.

Skundžiamu nuosprendžiu A. B. laisvės atėmimo bausmė paskirta žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytas jos vidurkis, kuri, be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 2 dalies nuostata, t.y. atsižvelgiant į tai, kad apeliantas savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, sumažinta 1/3 ir realiai jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, atsižvelgiant į apelianto asmenybę, ankstesnius teistumus ir polinkį nusikalsti, negali būti laikoma per griežta.

Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. B. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskyrė teisingą tiek rūšimi, tiek ir dydžiu bausmę, todėl tenkinti apelianto skundą ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, ar skirti švelnesnę bausmę, nėra pagrindo.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti BPK pažeidimai ar tinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai, nepriklausomai nuo to, ar apie tokius pažeidimus nurodoma apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į BPK 302 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuosprendžio keitimas dėl nustatytų pažeidimų nelaikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu.

Bylos duomenimis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – Fondo valdyba) už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. spalio 16 d. išmokėjo nukentėjusiajam E. K. 234,85 eurus ligos pašalpą ir dėl nukentėjusiajam E. K. išmokėtų sumų pareiškė civilinį ieškinį šioje baudžiamojoje byloje (b. l. 52-58).

Taigi, šiuo atveju Fondo valdyba E. K. ligos pašalpą išmokėjo dėl įvykusio draudiminio įvykio, t.y. tarpusavio sutarties pagrindu, o Fondo valdybai A. B. nusikalstamais veiksmais žala tiesiogiai nebuvo padaryta.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog regresiniai ieškiniai baudžiamajame procese nenagrinėjami (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2014). BPK 109 straipsnis nustato, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Fondo valdybos regresiniai reikalavimai draudiminį įvykį sukėlusiam asmeniui nagrinėtini civilinio proceso tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, Fondo valdybos pareikštas regresinis ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas naikinant jo dalį dėl 234,85 Eur turtinės žalos civilinio ieškinio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui priteisimo iš A. B. (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 234,85 Eur turtinės žalos civilinio ieškinio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui priteisimo iš A. B. ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.