- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-07
- Bylos Nr.
- I-163-505/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3Žala
nedalyvaujant pareiškėjui G. K., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodė, jog jis nuo 2015 m. lapkričio 1 d. ne vieną kartą buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Teigė, jog Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, trūko gyvenamojo ploto, todėl buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Pažymėjo, kad kamerose sienos dažai atsilupę, nebuvo tinkamos ventiliacijos, tualetas įrengtas toje pačioje gyvenamoje patalpoje. Kameroje Nr. 147 (karceryje) unitazas surūdijęs, per visas duris įstatytas stiklas, todėl pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją, atliekant gamtinius reikalus, trūko spintelių indams ir asmeniniams daiktams susidėti, kameroje neįrengtas radijo imtuvas. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas jautė nepatogumus, buvo suvaržyta judėjimo laisvė, sukelti išgyvenimai. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 28-31).
Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog visą laiką pareiškėjas buvo laikomas didesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m) normą, kamerose. Kauno tardymo izoliatoriuje sanitarinių mazgų įrengimas visiškai atitinka higienos normos reikalavimus. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jo konstrukcija neleidžia kanalizacijos dujoms išeiti į patalpą. Sanitariniame mazge įrengti praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė, turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, atskirtas nuo kameros 2,1 m aukščio atitvarais.
Kamera Nr. 147 yra baudos izoliatoriuje. Pareiškėjui atliekant gamtinius reikalus jo intymumas nebuvo pažeidžiamas – jį užtikrina tualeto mazgo atitvarai. Pažymėjo, jog pareiškėjas šioje kameroje kalėjo tik 1 parą.
Laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas laisvai galėjo naudotis teise būti pasivaikščiojimo kieme, pasinaudoti kiemeliais su sportine įranga, teniso kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, koplyčia. Pareiškėjas argumentuoja patirtą neturtinę žalą deklaratyviai, tik nurodydamas mažo ploto pasekmes, neteisingai nurodydamas kitas laikymo sąlygas. Pareiškėjas dėl blogų kalinimo sąlygų nesikreipė. Mano, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
Pareiškėjui, atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 74 str. 1 d.). Jų neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam kalinti Kauno TI nuo 2015 m. lapkričio 1 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjo kameros kortelės ir Kauno TI 2016 m. rugpjūčio 31 d. pažymos Nr. 11-4449 „Apie G. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d., nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 9 d., nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. balandžio 1 d., nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. gegužės 19 d., nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 216 m. birželio 23 d., nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 30 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 127, 154, 245, 233, 147, 237, 336, 245 (b. l. 32-34, 35-36).
Iš teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 37 paras ir jo laikymo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimui, todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjas skunde minėjo, jog kamerose sienos dažai atsilupę, nebuvo tinkamos ventiliacijos, tualetas įrengtas toje pačioje gyvenamoje patalpoje.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos, blogos sienų būklės. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, sienų būklės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (ventiliacijos, blogos sienų būklės) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2009 m. liepos 17 d.) 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taisyklių 14.5. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą (b. l. 41-43), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 147 (karceryje) unitazas surūdijęs, per visas duris įstatytas stiklas, todėl pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją, atliekant gamtinius reikalus, trūko spintelių indams ir asmeniniams daiktams susidėti, kameroje neįrengtas radijo imtuvas.
Sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimams drausmės izoliatoriuje taikomi tie patys teisės aktų reikalavimai, kaip ir dėl sanitarinio mazgo įrengimo kamerose (jų įrengimas buvo aptartas aukščiau). Iš pateiktų byloje fotografijų matyti, jog kameroje Nr. 147 sanitarinis mazgas atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas (b. l. 38-41), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir jo stebėjimo atliekant gamtinius reikalus, esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje (karceryje) trūko spintelių indams ir asmeniniams daiktams susidėti, kameroje neįrengtas radijo imtuvas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės), reglamentuojančių kamerų įrengimą III skyriuje nurodyta, jog drausmės izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinis mazgas, praustuvas, pritvirtinta prie grindų metalinė lova, sieninė lentyna asmens higienos reikmenims sudėti, viršutinių drabužių pakaba ir pritvirtinti prie grindų stalas bei taburetė (15 punktas). Iš į bylą pateiktų foto lentelių (b. l. 38, 39, 40) duomenų matyti, jog Kauno TI drausmės izoliatoriaus kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad atsižvelgus į kamerų plotus, baldų skaičius bei dydis laikytini pakankamais, kadangi didesnių ir daugiau baldų nebūtų galima laikyti teisės aktų nustatyto dydžio kameroje, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl spintelių kamerose trūkumo.
Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nustatyti reikalavimai gyvenamosioms patalpoms. Šioje Higienos normoje HN 134:2015 nėra numatytas radijo taškų įrengimas gyvenamosiose patalpose, radijo taškų įrengimas nereglamentuotas ir Taisyklių 15 punkte, todėl pareiškėjo argumentai šioje skundo dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje nepateikta įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu ar apie jo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.