Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

nukentėjusiajai V. S. , jos atstovei advokato padėjėjai Daivai Garkauskaitei, nuteistajam D. V. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. :

pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams šešiems mėnesiams; pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 111 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme ketveriems metams ir šešiems mėnesiams.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir D. V. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

V. S. iš D. V. priteista penki tūkstančiai šeši šimtai septyniasdešimt tris (5673) Lt padarytai turtinei žalai atlyginti ir penkiasdešimt tūkstančių (50000) Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, šeši šimtai (600) litų turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos atstovas, paslaugoms apmokėti.

Iš D. V. į valstybės biudžetą priteista 281,97 Lt proceso išlaidų.

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM civilinis ieškinys dėl ekstradicijos išlaidų išieškojimo iš kaltinamojo D. V. atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad 2001 m. lapkričio 4 d., apie 20 val., Tauragės m., D. Poškos g. 26, lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ teritorijoje, dėl asmeninio nesutarimo, tyčia peiliu dūrė A. D. į pilvą, padarydamas kiaurinę durtinę-pjautinę kairės pusės žaizdą, sukėlusią realų pavojų A. D. gyvybei, tuo padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą.

D. V. taip pat nuteistas už tai, kad 2001 m. lapkričio 4 d., apie 21. 30 val., Tauragės m., D. Poškos g. 26, lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ teritorijoje, dėl asmeninio nesutarimo, tyčia peiliu dūrė M. S. į pilvą, padarydamas durtinį-pjautinį pilvo sienelės sužalojimą, dėl ko išsivysčius ūmiam vidiniam ir išoriniam nukraujavimui M. S. nuo padarytų sužalojimų 2001 m. lapkričio 5 d. ligoninėje mirė.

pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 111 straipsnio 1 dalį (1961 m. Lietuvos Respublikos BK redakcija) ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki sankcijoje numatyto minimumo. Panaikinti teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnį (1961 m. Lietuvos Respublikos BK redakcija) dėl M. S. nužudymo ir jį išteisinti. Atmesti V. S. pareikštus civilinius ieškinius.

Nuteistasis skunde nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jis nužudė M. S. . Nuteistasis teigia neturėjęs tikslo ir galimybės nužudyti M. S. . Šis žuvo įvykus nelaimingam atsitikimui. Byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis peiliu, kuris buvo rastas įvykio vietos apžiūros metu, mirtinai sužalojo M. S. .

Nuteistojo manymu, liudytojo V. M. parodymai prieštaringi ir vertintini kritiškai. V. M. pirminės apklausos metu parodė, kad neatkreipė dėmesio į tai kas nubėgo nuo sužaloto M. S. , o prokurorei parodė, jog nuo sužaloto M. S. bėgo būtent jis (nuteistasis). Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą teisme šios aplinkybės nebuvo ištirtos. Tačiau V. M. parodymai patvirtina nuteistojo parodymus, jog jis su M. S. grūmėsi ir jie virto ant žemės. V. M. parodė, kad M. S. , būdamas dar gyvas, sakė jam, kad jam dūrė, tačiau nesakė kas dūrė. Teisminio nagrinėjimo metu V. M. taip pat neparodė, kad būtų matęs kaip nuteistasis peiliu dūrė M. S. , peilio nuteistojo rankose V. M. nematė, jis taip pat nepatvirtino, kad M. S. jam būtų sakęs, kad nuteistasis jam dūrė peiliu. D. V. apeliaciniame skunde mano, kad tai yra svarbi aplinkybė, kurią teismas turėjo vertinti jo naudai, nes jeigu jis būtų tyčia peiliu sužalojęs M. S. , nukentėjusysis neabejotinai būtų apie tai pasakęs įvykio vietoje buvusiam ir į pagalbą atskubėjusiam V. M. , o po to ir medikams, suteikusiems pirminę medicinos pagalbą.

Nuteistasis nesutinka su teismo padaryta išvada, jog niekas kitas, be jo, negalėjo sužaloti M. S. .

Teismas įrodymu pripažino aplinkybę, jog 2001-11-12 poėmio protokole ir 2001-11-14 daiktinių įrodymų apžiūros protokole užfiksuota, kad ant nukentėjusiojo drabužių nėra žemės pėdsakų tuo remdamasis atmetė nuteistojo parodymus apie vykusį grūmimąsi su M. S. . Nuteistasis nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, jog įvykio metu buvo sausas oras, purvo nebuvo, jie grūmėsi ant šaligatvio ir šalia jo, kur purvo nebebuvo. Nukentėjusiojo rūbai buvo paimti tik 2001-11-12, t. y. po 8 dienų. Žemės per 8 dienas galėjo nubyrėti. Teismas, darydamas išvadą apie galimą rūbų sutepimą žemėmis, turėjo išsiaiškinti dėl oro sąlygų įvykio metu, apie tai gauti meteorologinių tarnybų pažymas.

Nuteistojo parodymus apie grūmimąsi su M. S. patvirtina M. S. teismo medicinos ekspertizės 2001-11-06 aktas Nr. 139. Eksperto išvadoje nurodyta, kad be kiauryminio pilvo sienelės pažeidimo pilvo kairėje pusėje, rasti ir kiti sužalojimai: odos nubrozdinimai dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje ir kairės blauzdos vidurinio 1/3 priekiniame paviršiuje; odos nubrozdinimai galėjo būti padaryti į minėtas kūno vietas suduodant kietu buku daiktu arba jam pačiam griūvant ir atsitrenkiant į tokius. Taigi, eksperto išvados neginčijamai patvirtina nuteistojo parodymus, kad odos nubrozdinimai dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir kairės blauzdos nubrozdinimas M. S. padarytas jiems griūvant ant žemės ir ant gyvatvorės. Teismas, nuteistojo manymu, buvo šališkas ir visiškai nevertino eksperto nustatytų M. S. dešinio kelio ir kairės blauzdos sužalojimų.

Nuteistasis nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nukentėjusių A. D. ir M. S. rūbai buvo pažeisti vienu peiliu – tuo, kuris rastas įvykio vietoje. 2002-02-15 ekspertizės akto Nr. 3 išvadose nurodyta, kad yra tikėtina, jog A. D. drabužių pažeidimai yra padaryti tyrimui pateiktu peiliu, tačiau kategoriška išvada nėra galima todėl, kad tiek tiriamuose, tiek ir tyrimui pateiktų peilių padarytuose eksperimentiniuose pažeidimuose užsifiksavusių požymių visuma nėra pakankamai individuali. Yra tikėtina, kad M. S. drabužių pažeidimai yra padaryti tyrimui pateiktu peiliu, o kategoriškos išvados duoti negalima todėl, kad požymių visuma nėra individuali, ji yra tik grupinės priklausomybės lygio. Teismo posėdyje dalyvavęs specialistas A. Zakaras patvirtino, kad A. D. ir M. S. rūbų sugadinimų žymės yra tarpusavyje siejamos tik grupinės lygmens, grupinės priklausomybės požymiais, kad kategoriškai išvadai duoti nepakanka individualių požymių. Nuteistojo manymu, byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad A. D. ir M. S. buvo sužaloti tuo pačiu peiliu.

D. V. skunde mano, kad teismas šališkai vertino byloje esamus įrodymus apie M. S. jam padarytus sužalojimus. 2006-11-28 ekspertizės akte Nr. EG 2548/06(03) nustatyta, kad nuteistojo krūtinės ląstos dešiniajame priekiniame paviršiuje bei pilvo dešiniajame priekiniame paviršiuje yra buvusių sužalojimų pasekmės - randai, kurie susidarė sugijus žaizdoms. Sužalojimai yra daugiau nei 1,5 metų senumo. Ekspertizės išvados patvirtino D. V. parodymus apie sužalojimus, kurios 2001-11-04 grumtynių metu jam padarė M. S. . Teismas, nuteistojo manymu, šališkai panaudojo netiksliai užfiksuotus jo sesers parodymus, nurodant sužalojimų vietą. Pasak nuteistojo, jeigu tai teismui buvo svarbi aplinkybė, teismo posėdžio metu L. P. reikėjo tiesiog pasiūlyti parodyti vietas ant jo kūno, kur ji matė sužalojimus. Teismo metu ji galėjo suklysti. Nuteistasis mano, kad L. P. parodymus būtina tikslinti apeliacinės instancijos teisme. Kadangi paaiškėjo, kad teismui yra labai svarbi jo sužalojimų padarymo aplinkybės, nuteistasis prašo į apeliacinės instancijos teismo posėdį kviesti ir kaip liudytojus apklausti jo motiną T. V. , L. P. ir J. Ž. bei jos vyrą A. Ž. . . Jie turėtų paliudyti, kad 2001-11 -04 jis buvo sužalotas.

Kadangi byloje yra įrodyta, kad 2001-11-04 D. V. buvo sužalotas peiliu, tai skunde jis daro išvadą, kad įvykio vietoje rastas peilis priklausė M. S. ir šiuo peiliu buvo sužalotas nuteistasis, nes antro peilio įvykio vietoje nebuvo rasta. Teismas nevertino to, kad sunkiai sužalojęs A. D. ir jį palydėjęs į ligoninę, nuteistasis negalėjo grįžti į įvykio vietą tik tam, kad dar be jokios priežasties nužudytų M. S. . Nuteistasis teigia į įvykio vietą sugrįžęs be peilio. Peilį jis buvo išmetęs, o sugrįžo tam, kad galėtų draugams paaiškinti įvykio aplinkybes ir atsiprašyti. Būdamas girtas, M. S. jį užsipuolė norėdamas atkeršyti už A. D. , jis turimu peiliu sužalojo besiginantį nuteistąjį ir grumtynių metu įvyko nelaimingas atsitikimas – M. S. susižalojo pats.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusioji V. S. , jos atstovė advokato padėjėja Daiva Markauskaitė ir prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo kaltė padarius inkriminuotus nusikaltimus įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltumo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė faktų, kurie patvirtintų apeliacinio skundo teiginius apie pirmosios instancijos teismo šališkumą vertinant įrodymus. Įrodymų įvertinimas nuosprendyje ne taip kaip juos vertina apeliantas, nelaikytinas teismo šališkumo patvirtinimu.

Dėl A. D. sužalojimo

Motyvuojamoji dalis

Tokie apeliacinio skundo teiginiai pagrįsti iš dalies.

Nukentėjusysis A. D. parodė, kad jokio konflikto su D. V. jis nepradėjo. Atvirkščiai, jis parodė, kad su I. M. tik ginčijosi, o muštis neketino. D. V. liepė jam dingti ir įdūrė peiliu. Jis pats (nukentėjusysis) peilio neturėjo ir nemosikavo (b. l. 139-141, t. 2).

Vertindama prieštaraujančius vieni kitiems nuteistojo ir nukentėjusiojo A. D. parodymus apie pastarojo sužalojimo priežastis, kolegija vadovaujasi nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtina ir įvykio vietoje buvusio liudytojo I. M. parodymai. Šis patvirtino, kad su A. D. tik kalbėjosi ir jo ginti nuo A. D. nereikėjo. D. V. atitraukė nukentėjusįjį A. D. ir jis (liudytojas) nuėjo (b. l. 143, t. 2).

Taigi matyti, kad nuteistojo nurodytos aplinkybės apie tai, kad A. D. sukėlė konfliktą su I. M. , o po to, kai nuteistasis stojo ginti I. M. , A. D. pradėjo konfliktą su juo (nuteistuoju), nepasitvirtino ir pripažinti tokią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo.

D. V. parodymai apie šio konflikto aplinkybes, kuriuose savo veiksmus D. V. bando iš dalies pateisinti netinkamu nukentėjusiojo elgesiu (jau pasisakyta, kad tokie parodymai nėra teisingi) nepatvirtina nuteistojo apeliacinio skundo teiginio, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą. Todėl nėra pagrindo pripažinti ir tokios D. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tai, kad nukentėjusysis sutiko taikytis, jam atleido ir nepareiškė civilinio ieškinio, Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 2 dalis leidžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nurodytos aplinkybės daugiau priklausė nuo nukentėjusiojo, o ne nuo kaltininko valios, tokios D. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažintinos.

Nukentėjusysis A. D. patvirtino nuteistojo aiškinimą, kad po sužalojimo D. V. lydėjo jį iki ligoninės. Tokie nuteistojo veiksmai - sužeisto asmens lydėjimas iki gydymo įstaigos - patvirtina, kad D. V. bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tai Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažino. Todėl nuosprendis keistinas dėl šio netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Dėl M. S. nužudymo

Nuteistasis D. V. neneigė, kad konfliktavo ir grūmėsi su M. S. , tačiau tvirtina, kad peilio tuo metu neturėjo ir juo M. S. nedūrė. Pasak nuteistojo, peilį šio konflikto metu turėjo pats M. S. ir tuo peiliu nestipriai sužalojo D. V. , keletą kartų įdurdamas į krūtinę. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. S. galėjo susižaloti virsdamas ir užgriūdamas ant savo turėto peilio.

Toks nurodomas M. S. sužalojimo būdas prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

2002 m. vasario 15 d. Teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 3 nustatyta, jog yra tikėtina, kad A. D. ir M. S. drabužių pažeidimai yra padaryti tyrimui pateiktu peiliu. M. S. drabužių pažeidimų išsidėstymas atitinka kūno sužalojimo sritį, todėl tikėtina, kad kūno sužalojimas galėjo būti padarytas tyrimui pateiktu peiliu. Užgriūnant ant peilio ir susižaloti pačiam galima tik su sąlyga, jei peilio rankenos laisvas galas būtų įremtas į nejudamą pagrindą (b. l. 87- 104, t. 1).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas Algirdas Zakaras patvirtino ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad atliekant ekspertizę eksperimentai buvo daromi su M. S. bei A. D. drabužiais ir su tyrimui pateiktu peiliu. Buvo lyginami nusikaltimo metu padaryti M. S. ir A. D. drabužių pažeidimai su eksperimento metu tyrimui pateiktu peiliu padarytais drabužių pažeidimais. Drabužių pažeidimai sutapo su pažeidimais, padarytais tyrimui pateiktu peiliu eksperimento metu. Pažeidimai sudaro grupinį požymį, todėl duota išvada, jog tikėtina, kad M. S. ir A. D. drabužių pažeidimai padaryti su tyrimui pateiktu peiliu. Kadangi tyrimui pateiktas peilis nesiskiria nuo kitų tokio tipo peilių, todėl buvo duota išvada, kad padaryti pažeidimai sudaro grupinį požymį.

Nors eksperto išvada ar M. S. bei A. D. sužaloti tuo pačiu peiliu ir yra tik tikėtina, tokia tikimybė gana didelė, atsižvelgiant į tai, kad abu asmenys sužaloti to paties darželio teritorijoje, tą patį vakarą, sužalojimo metu šalia esant D. V. . Pastarasis, kaip minėta, neneigia sužalojęs A. D. , tačiau, nors ir pripažįsta buvęs prie M. S. , neigia jį sužalojęs. Tokį jo aiškinimą paneigia ir kiti bylos duomenys.

Liudytojas V. M. , be kita ko, parodė ir tai, kad jis išgirdo sušunkant „ai“ ir atsisukęs į tą pusę pamatė, kad susmunka M. S. , po ko pamatė nuo nukentėjusiojo nubėgantį D. V. . Apeliacinės ir pirmosios instancijos teisme V. M. taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, esančius b. l. 23-24, t. 1. Juose taip pat užfiksuota, kad liudytojas išgirdo šauksmą „ai“, ir pamatė susmunkantį M. S. . Pastarasis, pribėgusiam liudytojui V. M. dar pasakė, kad jam įdūrė.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad liudytojo V. M. parodymai prieštaringi ir vertintini kritiškai. Teigiama, kad V. M. pirminės apklausos metu parodė, kad neatkreipė dėmesio į tai kas nubėgo nuo sužaloto M. S. , o prokurorei parodė, jog nuo sužaloto M. S. bėgo būtent jis (nuteistasis).

Su tokiu šio liudytojo parodymų vertinimu kolegija nesutinka. Pirmosios šio liudytojo apklausos, vykusios 2001-11-05 nuo 9 val. 55 min. protokole yra nurodyta, kad „pamačiau, kad M. S. nugriuvo ir kaip iš mūsų rato du nuvijo vieną, kas tokie nusivijo ir ką aš neatkreipiau dėmesio“. Tačiau, toje pačioje apklausoje jis gana aiškiai papildė savo parodymus, nurodydamas „nubėgau link Vido ir Kęsto bei jiems pasakiau, kad V. padūrė Marių“ (b. l. 21-22, t. 1). Tą pačią dieną nuo 13 val. 45 min. apklausiamas kaip liudytojas papildomai V. M. davė išsamesnius parodymus ir parodė, kad „eidamas iš darželio teritorijos, išgirdau šauksmą „ai“. Atsisukęs į tą pusę pamačiau kaip susmuko Marius, o nuo jo nubėgo V.“ ... „Kai pribėgau prie Mariaus, jis pasakė, kad jam dūrė. Aš neprisimenu ar jis sakė, kad jam dūrė V., bet kai mačiau, kad Mariui sušukus „ai“ nuo jo nubėgo V,., tai ir supratau, kad daugiau niekas negalėjo durti“ (b. l. 23-24, t. 1). Taigi, jau ir pačioje pirmojoje apklausoje liudytojas V. M. aiškiai įvardijo D. V. kaip M. S. įdūrusį asmenį. Jo pasakymą toje apklausoje „kas tokie nusivijo ir ką aš neatkreipiau dėmesio“ kolegija vertina kaip gana dažnai sutinkamą reiškinį, kai liudytojas dėl tariamo draugiškumo, baimės ar kitų priežasčių nenori išdėstyti visų žinomų aplinkybių ir tai padaro tik įsitikinęs, kad klausiantys asmenys suvokia, jog liudytojas kažką žino, bet vengia sakyti. Tai matėsi ir iš liudytojo V. M. apklausos apeliacinės instancijos teisme, kai liudytojas iš karto tvirtino jog nieko nepamena, tačiau ištyrus ankstesnius parodymus, pripažino, kad jo pirmiau duoti parodymai yra teisingi.

Todėl kolegija šio liudytojo parodymus laiko įrodymais ir jais vadovaujasi.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pagrįstais ir D. V. teiginių, kad jie su M. S. grūmėsi ir virto. Tokios aplinkybės liudytojas V. M. , priešingai tvirtinimui apeliaciniame skunde, neparodė. Atvirkščiai, kaip jau minėta, jis parodė, kad M. S. susmuko prieš tai sušukęs „ai“. Tai patvirtina, kad jis buvo sužalotas stovintis. Tokia nukentėjusiojo pozicija nurodyta ir 2001-11-06 teisės medicinos ekspertizės akto Nr. 139 išvadų 6 punkte, kur teigiama, kad sužalojimo padarymo metu M. S. galėjo būti vertikalioje padėtyje (b. l. 63, t. 1). 2001-11-12 poėmio protokolas patvirtina, kad pas nukentėjusiąją V. S. buvo paimti drabužiai - džinsinės kelnės, marškinėliai, pilkos spalvos bluzonas, tamsiai žalios spalvos bluzonas, juodos spalvos bluzonas, kuriuos M. S. dėvėjo 2001 m. lapkričio 4 d. (b. l. 69, t. 1). Iš šių daiktinių įrodymų apžiūros protokolo matyti, kad drabužiuose neužfiksuoti sutepimai kuo nors kitu kaip krauju, nors iš įvykio vietos apžiūros, darytos netrukus po M. S. sužalojimo, protokolo, matyti, kad įvykio vietoje teritorijos paviršius padengtas žemėmis, žole, lapais (b. l. 11, 69 – 74, t. 1). Nepriklausomai nuo oro sąlygų įvykio metu šių daiktų pėdsakai turėtų likti ant nukentėjusiojo drabužių, jei būtų vykusios grumtynės ant žemės, kaip tai tvirtina nuteistasis. Tokių pėdsakų nebuvimas ant nukentėjusiojo drabužių patvirtina, kad tokių grumtynių nebuvo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2001-11-06 teisės medicinos ekspertizės akte Nr. 139 nurodyti nukentėjusiojo kūno sužalojimai: odos nubrozdinimai dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje ir kairės blauzdos vidurinio 1/3 priekiniame paviršiuje, patvirtina nuteistojo parodymus, kad šie sužalojimai M. S. padaryti jiems griūvant ant žemės ir ant gyvatvorės. Tačiau su tuo sutikti negalima, nes iš šio ekspertizės akto matyti, kad odos nubrozdinimai galėjo būti padaryti dvejopai: į minėtas kūno vietas suduodant kietu buku daiktu arba jam pačiam griūvant ir atsitrenkiant į tokius. Jei M. S. šie sužalojimai ir padaryti griūvant, tai visiškai neįrodo, kad jis griuvo ne vienas, o grumdamasis su apeliantu.

Šie įrodymai vieni kitus atitinka ir jie vienareikšmiškai patvirtina, kad M. S. sužalojimas padarytas ne griūvant, bet stovint ir kad tai padaryti galėjo tik D. V. , kuris vienintelis tuo metu buvo prie nukentėjusiojo. Todėl atmestina kaip nepagrįsta nuteistojo versija, kad M. S. galėjo susižaloti grumtynių metu griūdamas ant savo paties rankoje laikyto peilio.

Tokios išvados nepaneigia tai, kad M. S. , būdamas dar gyvas į pagalbą atskubėjusiam V. M. , o po to ir medikams, suteikusiems pirminę medicinos pagalbą nepasakė kas dūrė. Iš jau minėtų V. M. parodymų matosi, kad jis tiksliai nepamena ar sakė M. S. kas dūrė, ar nesakė. Tačiau net ir jei nesakė, tai nepaneigia V. M. parodymų, kad nieko kito be D. V. sužalojimo metu prie nukentėjusiojo nebuvo. Todėl pastarajam galėjo būti aišku, kad V. M. ir pats matė, kas buvo šalia ir nubėgo nuo nukentėjusiojo. Iš 2001-11-06 teisės medicinos ekspertizės akto Nr. 139 matyti, kad po sužalojimo M. S. judėti, atlikti aktyvius veiksmus, šauktis pagalbos galėjo tik labai trumpą laiką (b. l. 63, t. 1). Todėl tuo paaiškinama ir tai, kad M. S. apie sužalojimą padariusį asmenį nepapasakojo medikams, kurie prie sužalotojo atsirado dar vėliau. Atmesdama kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog M. S. nepasakymą V. M. ir medikams, kad nuteistasis jam dūrė peiliu teismas turėjo vertinti jo naudai, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad negalima iš mirtinai sužeisto asmens reikalauti, jog jis kaip apklausoje papasakotų pirmiausiai šalia atsiradusiam asmeniui svarbiausias tyrimui reikalingas aplinkybes.

Nėra pagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, kad pats apeliantas buvo sužalotas M. S. (tai duotų pagrindą svarstyti ar apeliantas neveikė būtinosios ginties situacijoje arba ar neperžengė ginties ribų). Byloje pirmosios instancijos teismas 2006-11-27 nutartimi paskyrė D. V. kūno tyrimą siekdamas išsiaiškinti ar jo kūne yra sužalojimai, kada jie galėjo būti padaryti (b. l. 24-25, t. 3). Iš ekspertizės akto Nr. EG 2548/06 (03) matosi, kad ekspertas D. V. kūne rado buvusių sužalojimų pasekmes – randus krūtinės ląstos dešiniajame priekiniame paviršiuje, pilvo dešiniajame priekiniame paviršiuje bei kairės plaštakos IV-V pirštų nugariniuose paviršiuose, kurie susidarė sugijus žaizdoms. Buvusių žaizdų pobūdžio, apimties, senumo nustatyti nebėra galimybės. Pagal randų morfologinius požymius jie yra senesni kaip 1,5 metų, jie galėjo būti padaryti ir nurodytu 2001 metų rudens laikotarpiu (b. l. 39, t. 3).

Taigi, šis ekspertizės aktas konstatavo sužalojimus apelianto kūne, tačiau nei patvirtino, nei paneigė, kad sužalojimai padaryti 2001-11-04, kaip teigia nuteistasis.

Tą aplinkybę nuteistasis bando įrodyti liudytojų parodymais. Apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja T. V. (nuteistojo motina) parodė, kad 2001-11-04 vakare sutemus grįžo jos sūnus. Jis buvo susinervinęs, susijaudinęs, ėmė dėtis drabužius. Sakė, kad susipyko su draugais. Ant sūnaus striukės ji matė įplyšimus, ant bliuzono ir apatinių marškinėlių su rankovėmis – kraujo dėmes. Ji siūlė sutepti žaizdas, tačiau sūnus atsisakė ir pasakęs, kad skuba, išėjo. Po to sūnaus ji nematė ketverius metus.

Tokie parodymai lyg ir patvirtintų nuteistojo aiškinimą, kad jis buvo sužalotas 2001-11-04 konflikto metu, tačiau kolegija liudytojos T. V. parodymų nelaiko teisingais. Ji, kaip motina, gali būti suinteresuota savo parodymais padėti sūnui. Kad ji iš tikrųjų turi tokį norą, galima spręsti iš jos parodymų kaitos. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta 2001-11-07. Tada ji parodė, kad 2001-11-04 vakare sūnus D. V. grįžęs pasakė, kad susipyko su draugais ir išeina. Paklausus kur eina, nieko neaiškino, tik pasakė neieškoti. Po to liudytoja sūnaus nematė (b. l. 107, t. 1). Šiuose parodymuose nėra net užsiminta, kad D. V. tą vakarą būtų sužalotas. Aiškindama skirtumus parodymuose, liudytoja parodė, kad apie sūnaus sužalojimą 2001-11-07 apklausoje ji nieko nepasakė bijodama pakenkti sūnui. Tokį aiškinimą kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Liudytojai, kaip matyti iš 2001-11-07 apklausos protokolo, buvo išaiškinta teisė išvis neliudyti apie įtariamo šeimos nario veiksmus, tačiau ji, suprasdama šią teisę, sutiko duoti parodymus, nors galėjo atsisakyti, bijodama pakenkti sūnui. Be to, iš 2001-11-07 apklausos turinio nesunku suprasti, kad jos sūnus gali būti įtariamas nužudymu ar bent kūno sužalojimo padarymu, kadangi paminėta, jog darželyje kažkas buvo perdurtas, klausinėta apie sūnaus galimai turėtus peilius. Liudytoja šioje apklausoje jau buvo parodžiusi, kad sūnus iš kažkur vėlai grįžo, sakė, kad susipyko sudraugaus, kad žada išvykti. Šios aplinkybės dar labiau turėjo sustiprinti liudytojos įtarimą, kad sūnus susijęs su minėtu kažkokio asmens perdūrimu. Liudytoja netvirtino, kad sūnus būtų buvęs namie ar dėl kitų priežasčių nebūtų galėjęs dalyvauti su perdūrimu susijusiuose įvykiuose. Tokiu atveju paties D. V. sužalojimas net ir neturinčiam teisinio išsilavinimo asmeniui turėtų būti laikomas D. V. palankia aplinkybe, o ne jo padėtį sunkinančia aplinkybe, todėl tokio fakto (jei D. V. iš tikro būtų buvęs sužalotas 2001-11-04) slėpimas yra nelogiškas ir nesuvokiamas. Iš to daroma išvada, kad 2001-11-07 apklausoje liudytoja T. V. apie sūnaus sužalojimą ar matytas žaizdas 2001-11-04 neparodė ne dėl to, kad bijojo pakenkti sūnui, o dėl to, kad to tiesiog nematė.

Liudytoja L. P. (nuteistojo sesuo) pirmosios instancijos teisme parodė, kad brolio pilve matė dvi žaizdas – vieną aukščiau, kitą žemiau, jas tvarkė, nes bėgo kraujas. Buvo kruvini ir marškinėliai (b. l. 22-23, t. 3). Apklausta pirmosios instancijos teisme pirmą kartą ji parodė, kad D. V. ji matė Tauragėje. Buvo praėjusios 2 dienos po įvykio. Brolis jai sakė, kad apsistumdė ir nieko daugiau nepasakojo. Ji matė, kad D. V. krūtinėje yra du sužalojimai. D. V. pas ją išbuvo dvi dienas. Kadangi su vyru buvo nutarusi važiuoti į Ispaniją pasiteirauti dėl darbų, ten nuvežė ir D. V. . Liudytoja nurodė ir tai, kad prieš išvykimą jos brolis buvo pas draugę, pas kitus draugus, pas motiną (b. l. 114-115, t. 2). Po šių parodymų D. V. į teisėjo klausimą atsakė, kad iki važiavimo į Ispaniją buvo pas draugą vardu Tomas, paskui „visur blaškėsi“, tačiau Visagino miesto neminėjo (b. l. 115, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme D. V. jau parodė, kad 2001-11-05 jau buvo Visagine pas seserį Jolitą Žuk. Pas juos išbuvo 5 dienas ir iš ten sesuo Jolita jį nuvežė į Lenkiją (b. l. 95, t. 3).

Liudytoja Jolita Žuk (nuteistojo sesuo) parodė, kad 2001 m. lapkričio mėnesį pas ją ir jos vyrą į Visagino miestą atvyko apeliantas. Jis buvo blogos nuotaikos, sakė, kad truputėlį susipešė su vaikinais Tauragėje. Kai brolis ėjo praustis, ant jo baltų marškinėlių viršuje dešinėje pusėje matė įdūrimo žymę. Brolio kūne buvo giloka, bet nekraujuojanti žaizda. Tą žaizdą ji patepė jodu, užklijavo pleistru, o marškinėlius išskalbė.

Šios liudytojos vyras liudytojas Aleksandras Žuk parodė, kad kai atvykęs į svečius apeliantas ėjo praustis, ir jis matė apelianto krūtinės dešinėje pusėje įdūrimo žymę ir šalia įbrėžimą. Žaizdos buvo begyjančios, užsidėjęs šviežias šašas.

Ir šių asmenų parodymai nėra patikimi. Matosi, kad šiais parodymais siekiama įtikinti teismą, jog visi šie liudytojai po 2001-11-04 bendravo su nuteistuoju, matė sužalojimus. Tačiau sugretinus tų asmenų parodymus matosi, kad jie tarpusavyje prieštarauja ir liudytojų bei nuteistojo nurodomų aplinkybių visuma negalėjo būti. D. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš Tauragės išvyko į Vilnių, o po to į Ispaniją (b. l. 112, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme jis jau parodė, kad tuoj po 2001-11-04 įvykių iš Tauragės išvyko į Visaginą pas seserį Jolitą Žuk, kuri jį po penkių dienų nuvežė į Lenkiją (b. l. 95, t. 3). Tačiau jo sesuo L. P. parodo, kad D. V. kelias dienas iki vykimo į Ispaniją buvo Tauragėje, tame tarpe ir pas motiną. Tačiau iš asmenų, kirtusių valstybinę sieną sąrašo matyti, kad tiek nuteistasis, tiek jo seserys, tiek nuteistąjį vežęs A. Žuk per Lietuvos Respublikos –Lenkijos sieną iš Lietuvos Respublikos išvyko jau 2001-04-08 anksti ryte, t.y. jau po 3 dienų (b. l. 105-108, t. 3). Liudytoja T. V. (nuteistojo motina), kaip minėta, parodė, jog 2001-11-04 D. V. tik trumpam užsuko į namus ir po to sūnaus ji nematė keletą metų. Nesutampa nuteistojo ir liudytojo A. Žuk parodymai dėl susitarimo, kad D. V. atvyks pas liudytojus į Visaginą. D. V. parodo atvykimo išvakarėse įspėjęs Žukus apie būsimą atvykimą, o A. Žuk parodė, kad D. V. atvyko netikėtai, nepranešęs iš anksto. Liudytojai Žuk gana prieštaringai apibūdino D. V. kūno sužalojimą: A. Žuk parodė, kad matė šašą ant D. V. kūno, o J. Žuk parodė mačiusi kraujuojančią žaizdą. Todėl, atsižvelgdama į liudytojų parodymų prieštaravimą tarpusavyje, kolegija jų nelaiko įrodymais ir jais nesivadovauja, o vertina juos kaip artimų giminių norą palengvinti nuteistojo padėtį.

Taigi, D. V. versija apie tai, kad jis pats buvo užpultas nukentėjusiojo ir tik gynėsi, nėra teisinga. Ja pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo ir teisingai D. V. veiksmus kvalifikavo pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnį kaip tyčinį nužudymą.

Dėl bausmės ir civilinių ieškinių

Nustačius vieną D. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę jam pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 111 straipsnio 1 dalį paskirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė, nes Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis skiriant bausmę įpareigoja atsižvelgti ir į atsakomybę lengvinančių aplinkybių kiekį ir pobūdį. Tačiau dėl šios aplinkybės mažinti šią bausmę iki minimalios, nėra pagrindo. Galutinė bausmė D. V. paskirtina tokia pati, kokią yra paskyręs pirmosios instancijos teismas. Bausmės teisingai subendrintos dalinio sudėjimo būdu, o prie bausmės, paskirtos už sunkesnį nusikaltimą pridėta dalis bausmės, paskirtos už 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 111 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nėra per didelė. Todėl galutinė bausmė nemažintina.

Nėra pagrindo ir tenkinti apeliacinio skundo prašymą atmesti nukentėjusiosios civilinius ieškinius. Nėra jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis konstatuota, kad vienintelio sūnaus nužudymu nukentėjusiajai buvo sukelti dideli dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimas, ilgalaikis emocinis stresas. Todėl priteistas nukentėjusiajai 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimas tikrai nelaikytinas per didelis ir nemažintinas. Turtinės žalos dydis yra pagrįstas dokumentais, todėl šios žalos atlyginimas taip pat priteistas pagrįstai ir teisingai (b. l. 25-32, t. 2).

Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir padarė, priteisdamas nukentėjusiajai V. S. 600 Lt litų turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusioji pateikė kvitą, įrodantį, kad ji atstovei 2007-05-24 dar sumokėjo 400 Lt ir prašo jai iš nuteistojo priteisti ir šių išlaidų atlyginimą (b. l. 128, t. 3). Šis prašymas tenkintinas ir nukentėjusiajai iš nuteistojo papildomai priteistina 400 litų atlyginti išlaidoms, turėtoms byloje dalyvavusios atstovės paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 23 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti, kad D. V. atsakomybę už 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 111 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą lengvina tai, kad jis nukentėjusįjį lydėjo iki gydymo įstaigos ir bandė išvengti sunkesnių padarinių.

D. V. už 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 111 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi prie D. V. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnį paskirtos aštuonerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį – dvejus metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo bausmės, paskirtos jam už 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 111 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą ir paskirti jam galutinę bausmę – laisvės atėmimą vienuolikai metų, atliekant ją pataisos namuose.

V. S. iš D. V. papildomai priteisti keturis šimtus litų atlyginti išlaidoms, turėtoms byloje dalyvavusios atstovės paslaugoms apmokėti.

Kitos Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalies nekeisti.