- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-21
- Bylos Nr.
- ATP-291-135/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-00234-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Bronius Zalaga
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Bronius Zalaga, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. J. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimo, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir jam paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems mėnesiams, be to, V. J. pripažintas kaltu pagal 130 str. 1 d. ir jam paskirta 3000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems), vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., V. J. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. nubaustas už tai, 2012 m. balandžio 20 d., apie 9 val. 57 min., (duomenys neskelbtini) pastato kieme, vairuodamas automobilį „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir važiuodamas atbuline eiga kliudė ir apgadino kitą automobilį, „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį B. Z., ir pasišalino iš įvykio vietos, nepranešdamas apie įvykį policijai, tuo pažeidė ATPK 127 str. 2 d., bei 130 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. J. prašo pakeisti 2012-05-02 Kelmės rajono apylinkės teismo nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6.-521-322/2012 ir nutraukti administracinę bylą pagal LR ATPK 130 str. 1 d., pripažinti jį kaltu padarius veiką, numatytą LR ATPK 127 str. 2 d., ir, pritaikius 30¹ str. nuostatas, skirti piniginę baudą. Taip pat skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Skunde nurodoma, kad apeliantas į įvykio vietą atvyko atlikti darbines funkcijas, į minėtą vietą atvyksta dažnai, net po du kartus per savaitę, jį iš matymo žino šalia dirbantys kiti verslininkai, dėl įvykio buvo nežymiai apgadintas kitas automobilis, tačiau įmonės transporto priemonei žala nebuvo padaryta, jo automobilis buvo su informacija ant kėbulo – įmonės pavadinimu ir įmonės kontaktiniais duomenimis, ant apgadinto automobilio nebuvo jokių informacinių duomenų ir praeiviai nežinojo automobilio savininko duomenų. Atsižvelgdamas į tai, apelianto teigimu, jis suvokė, kad įvykis bus užfiksuotas įvykio vietą filmuojančių vaizdo kamerų, įvykio vietoje išbuvo apie 40 min., tačiau savininko nepavyko rasti, todėl iš įvykio vietos pasitraukė, manydamas, kad po pietų dar kartą atvyks į įvykio vietą ir galės spręsti klausimą su automobilio savininku. Apelianto teigimu, toks jo elgesys gali būti prilyginamas būtinajam reikalingumui, ir tai lengvina jo teisinę padėtį ir atsakomybę. Nurodo, kad nuvykęs į policiją pasiaiškinti dėl įvykio apgailestavo, jog neadekvačiai pasielgė nepranešdamas apie faktą policijai, tvirtina, kad po įvykio nesiekė pabėgti iš įvykio vietos ir taip išvengti gresiančios atsakomybės dėl veiksmų, o išvyko privalėdamas atlikti dar kitus darbdavio pavedimus ir toks elgesys buvo lemtas to, kad neturėjo tokio pobūdžio įvykio ir stokojo patirties, kaip teisingai pasielgti tokiu konkrečiu atveju. Teigia, kad susisiekęs su nukentėjusiuoju pirmiausia jo atsiprašė ir paaiškino situaciją, nukentėjusysis jam atleido, su policijos pareigūnai nesiginčijo, nuoširdžiai paaiškino visas įvykio aplinkybes, jos nekėlė jokio neaiškumo. Nurodo, kad byloje yra duomenų, jog praeityje yra baustas už eismo taisyklių pažeidimus, tačiau nusižengimai nebuvo piktybiniai, o susieję su greičio viršijimu, baudos sumokėtos. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog padarytas pažeidimas nevertintinas kaip mažareikšmis ir nuobauda turi būti parenkama pagal sunkesnio pažeidimo sankcijos ribą ir kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nurodo, kad nagrinėjant bylą nebuvo sprendžiamas klausimas, ar yra galimybė taikyti LR ATPK 30¹ str. ir skirti švelnesnę, nei numatyta sankcijose, nuobaudą.
Teigia, kad teismas, nors jis neneigė vairavęs automobilį, neneigė padaręs pažeidimą, pripažino savo kaltę ir nurodė faktines aplinkybes, jos sutampa su byloje esančiais duomenimis, išreiškė savo gailėjimąsi dėl padaryto elgesio, prašė neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nuobaudos, nutarime nurodė, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta. Apeliantas daro išvadą, kad teismas teisine prasme netinkamai vertino jo elgesį, neargumentavo, kodėl pažeidimą vertino kaip nemažareikšmį, skirdamas nuobaudą nesivadovavo įstatyme nustatytomis išimtimis, nevertino to, kad nukentėjusysis nėra suinteresuotas jo (apelianto) griežtu nubaudimu, byloje nebuvo nustatyta ir konstatuota, kad pasitraukimas iš įvykio vietos yra susijęs su tiesioginiu tikslu išvengti atsakomybės už pažeidimą. V. J. nuomone, teismas skyrė nuobaudas neįvertinęs realios situacijos, objektyvaus elgesio ir subjektyviosios pusės, ir skirta nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui, tai baudžia ne tik jį (apeliantą), bet ir jo šeimą, nes jis netenka ne tik darbo ir darbo užmokesčio, tačiau negali tenkinti ir kitų šeimos poreikių, sukelia nepatogumus buityje, bendraujant.
Apelianto nuomone, teismas, nagrinėdamas jo bylą, neteisingai aiškino ir taikė LR ATPK 284 str., kadangi netinkamai ištyrė bei vertino bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius faktinius duomenis, taip pažeisdamas ir LR ATPK 257 str. numatytas įrodymų vertinimo nuostatas. V. J. ginčija jo veiksmuose buvus ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėtį, kadangi, jo teigimu, jis neturėjo tyčios pasislėpti ir išvengti atsakomybės, ir ne dėl tokio tikslo išvyko iš įvykio vietos. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad yra pagrindas nutraukti jo atžvilgiu šią administracinės bylos dalį. Vadovaudamasis Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktika, nurodo, kad teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas, turi nustatyti, ar vairuotojas, pasišalindamas iš įvykio vietos, turėjo sąmoningai siekiamą tikslą išvengti savo pasišalinimu teisinės atsakomybės, ar buvo kitokio pobūdžio motyvas, ir tai leidžia spręsti, ar asmuo yra kaltas pagal LR ATPK 130 str. Teigia, kad iš jo elgesio ir aiškinimų matyti, kad jis išvyko iš įvykio vietos manydamas, jog veikia teisingai, tikėdamasis su nukentėjusiu asmeniu susisiekti, neadekvačiai pasielgė dėl to, kad automobilis buvo nežymiais apgadintas, nepaskambino policijai dėl formalumo atlikimo, nes galvojo, jog nesant padarytos didelės žalos kitam asmeniui, tokių eismo įvykių policija netiria, jų neįformina. Mano, kad toks jo elgesys rodo, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į neteisėtą tyčinį bei priešingą teisės normoms veikimą ir sprendimas nutraukti tą bylos dalį atitiktų LVAT suformuotą praktiką. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad teismas bylos nesprendė ir sutiko su policijos pareigūno protokole nurodytais kaltinimais, teismui pateiktais duomenimis ir priėmė nepagrįstą sprendimą dėl griežčiausių nuobaudų skyrimo pagal kaltinimą padarius LR ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus teisės pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliantas mano, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti LR ATPK 30¹ str. ir parinkti švelnesnę nuobaudos rūšį – baudą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apylinkės teismas tinkamai įvertino visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog V. J. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Pagal šio pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo pasireiškia tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Pripažįstant asmenį kaltu minėto pažeidimo padarymu, būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai pasišalino iš įvykio vietos.
Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančio pranešimo apie įvykį (3 b. l.), 2012-04-20 13.37 val. K. PK vyr. patrulis L. R. gavo OVP specialisto pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), kieme yra techninis eismo įvykis, o nuvykus į įvykio vietą automobilio „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas S. Z. paaiškino, kad 2012-04-20 apie 9 val. paliko kieme stovėti automobilį, o apie 13.10 val. atėjęs prie automobilio pastebėjo, kad yra apgadintas automobilio bagažinės dangtis. Kas galėjo tai padaryti, nežino. Tame pačiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad peržiūrėjus filmuotą vaizdo medžiagą matyti, kaip vairuotojas apie 9.57 val. automobiliu „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas atsitrenkė į stovinčią „Renault Laguna“, išlipęs pasižiūrėjo į minėto automobilio galinę dalį, patraukė savo automobilį į priekį, iškrovė prekes, po to sėdo į savo automobilį ir, nepranešęs policijai, iš eismo įvykio pasišalino. Atvykę policijos pareigūnas nubraižė eismo įvykio vietos schemą (4 b.l.), kurioje pažymėjo automobilio „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvimo vietą, o taip pat nurodė jam padarytą sugadinimą – bagažinės dangtis, bagažinės apdaila. Fotonuotraukose (7 b.l.) užfiksuoti automobilio „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinės dangčio apgadinimai. S. Z. rašytiniame paaiškinime (5 b. l) nurodė, jog 2012-04-20 apie 9.00 val. jis atvažiavo į turgelį prekiauti, apie 12.50 val. išvažiavo iš stovėjimo aikštelės ir nepastebėjo automobilio sugadinimo, grįžęs 13.10 val. pastebėjo sugadintą automobilio galą, kaltininkų nebuvo, iškvietė policijos pareigūnus, peržiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame buvo užfiksuota, kad apie 9.47 val. krovininis automobilis, stumdamasis atgal, trenkė į jo automobilio galą, išlipęs vairuotojas priėjo prie automobilio galo ir pasižiūrėjo, po to pavažiavo į priekį, iškrovė prekes, sėdo atgal į automobilį ir nepranešęs policijai nuvažiavo. S. Z. jam padarytą žalą įvertino apie 400 Lt. Iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės išrašo (6 b. l.) matyti, kad automobilis „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso V. D. įmonei ,,V.“. V. J. 2012-04-21 rašytiniame paaiškinime (9 b. l.) nurodyta, kad išsikrovimo aikštelėje K. turguje, manevruodamas atbuline eiga, bamperio kampu prisilietė prie stovinčio aikštelėje automobilio bagažinės dangčio ir nežymiai įlenkė, apžiūrėjęs įlenkimą išsikrovė prekes, o nesulaukęs automobilio savininko ir manydamas, kad apgadinimas mažas, nepranešė policijai. Taip pat nurodyta, kad filmavimo kameros užfiksavo įmonės pavadinimą ant automobilio ir automobilio valstybinį numerį, o kaltininkas nežinojo, kad nesulaukus automobilio savininko reikia pranešti policijai. Analogiškos pozicijos V. J. laikėsi ir teismo posėdyje.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog V. J. padaryti pažeidimai įrodyti byloje surinktais rašytiniais įrodymais, jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.
V. J. teiginiai, kad jis ieškojo automobilio vairuotojo ir tik jo neradęs bei nesulaukęs, išvažiavo iš įvykio vietos, nepagrįsti ir atmestini, paneigti byloje esančiais įrodymais, kadangi iš vaizdo įraše užfiksuotų eismo įvykio aplinkybių ir V. J. veiksmų iš karto po eismo įvykio matyti, kad jis suprato, jog dėl jo veiksmų įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis, iš karto išlipo iš automobilio, priėjo prie abiejų automobilių kontakto vietos, ir tai rodo, kad jis suvokė, jog kliudė automobilį „Renault Laguna“, po to išsikrovė prekes ir išvažiavo. V. J. paaiškinimai, kad jis bandė ieškoti automobilio savininko, laukė, kol jis prieis, žinojo, kad apie įvykyje dalyvavusį automobilį bus užfiksuota informacija vaizdo įraše, tikėjosi susitikti savininką pakartotinai atvykęs į įvykio vietą, jo atsakomybės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nešalina. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad V. J. įvykusio eismo įvykio vietoje išbuvo tik tiek laiko, kiek reikėjo išsikrauti prekes, o po to iškart išvyko, ir tai paneigia V. J. teiginius, kad jis ieškojo apgadinto automobilio savininko, jo laukė. Kaip matyti iš St. Z. paaiškinimo, apie eismo įvykį jam niekas nepranešė, nors jis tuo metu prekiavo turguje ir automobilio apgadinimus jis pastebėjo tik po antro atvykimo į įvykio vietą. Tai rodo, kad, jeigu V. J. būtų norėjęs surasti automobilio savininką ar valdytoją, jis tokią galimybę turėjo.
KET 234 punktas nustato, kad, jei dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Šiuo atveju V. J., apgadinęs kitą transporto priemonę, nepranešė apie eismo įvykį, o pasišalino iš įvykio vietos. Tai, kad jis, kaip pats nurodo, dėjo pastangas surasti nukentėjusįjį asmenį ir iš eismo įvykio vietos išvažiavo tik jo neradęs, bei kitos aplinkybės, nurodytos skunde, neturi reikšmės, nustatant faktines pažeidimo padarymo aplinkybes bei apelianto kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo pagal LR ATPK 130 str. 1 d. Pažymėtina, kad atsakomybei taikyti pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį nėra būtina nustatyti, jog asmens tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės, o būtina nustatyti, jog jis suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, iš karto policijai apie eismo įvykį nepranešė ir sąmoningai iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Šios aplinkybės nustatytos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu.
Apygardos teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į V. J. veiksmus po įvykio – kad jis po automobilių susidūrimo pamatęs, jog apgadino automobilį, įvykio vietoje buvo tik tiek laiko, kiek reikėjo prekėms išsikrauti, ir, nepriėjus prie jo apgadinto automobilio savininkui, apie įvykį nepranešė policijai ir išvyko iš įvykio vietos, pagrįstai konstatavo, jog V. J., po įvykusio eismo įvykio nesilaikydamas KET reikalavimų, padarė LR ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą. Šios aplinkybės nustatytos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos ATPK 248 str., 257 str., 284 str. 1 d. numatytas nuostatas.
Tačiau, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su skundo argumentais dėl per griežtos nuobaudos – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 3 metams paskyrimo. Apylinkės teismas šiuo atveju nepagrįstai nepritaikė Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, prieštaringai pasisakė dėl pažeidėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, netinkamai įvertino teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo pasekmes bei kitas ypatingas aplinkybes, bylojančias asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinės nuobaudos, naudai.
Pažymėtina, kad ATPK 30¹ straipsnis nustato, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei, sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.
Konstatuotina, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino nubaustojo V. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos ATPK 31 str. 1 d. 1 p., nors pats skundžiamame nutarime nurodė, kad pažeidėjas visiškai pripažįsta savo kaltę. Teismų praktikoje yra laikoma, kad nuoširdus gailestis nėra savitikslis dalykas – jis turi rodyti aiškų asmens požiūrį (smerkimą) į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimą, be to, nuoširdus gailėjimasis gali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai asmuo tai atlieka savo noru iki pažeidimo nagrinėjimo, o ne po to, kai kaltė patvirtinama surinktais įrodymais ar tik apeliacinės instancijos teisme.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. J. tiek rašytiniame pasiaiškinime, tiek pirmosios instancijos teisme visiškai prisipažino padaręs pažeidimą bei dėl to nuoširdžiai gailėjosi. Todėl apylinkės teismas skundžiamame nutarime nepagrįstai nurodė, kad nėra V. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos ATPK 31 str. 1 d. 1 p. Taip pat pažymėtina, kad LR ATPK 31 str. 10 p. yra numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama ir tada, kai teisės pažeidimą padarė neįgalus asmuo ar asmuo, sulaukęs 65 metų. Kaip matyti iš byloje esančių aplinkybių, V. J. yra gimęs (duomenys neskelbtini) ir pažeidimo padarymo metu jam buvo 68 metai, todėl jo atsakomybę lengvina ir aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos ATPK 31 str. 1 d. 10 p. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė apelianto sunkinančių aplinkybių, įvertino tai, kad V. J. anksčiau baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, jog dirba. Pabrėžtina ir tai, jog V. J. yra charakterizuojamas teigiamai (17, 33, 34 b. l.), atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (35 b. l.), apelianto darbas susijęs su automobilio vairavimu, susisiekimas automobiliu būtinas ir šeimos narių poreikių tenkinimui (V. J. sutuoktinė taip pat yra pensinio amžiaus), todėl vairuotojo pažymėjimo netekimas ilgesniam laikui labai apsunkintų bei pablogintų gyvenimo kokybę. Taip pat pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog apeliantas po šioje byloje jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų būtų padaręs naujų teisės pažeidimų.
Taigi, įvertinus visas šias aplinkybes ir pritaikius ATPK 30¹ str. nuostatas bei protingumo, teisingumo principus, šiuo atveju už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymą V. J. skirtina teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nuobauda, mažesnė nei ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytas šios nuobaudos minimalus dydis, kadangi net minimalus sankcijoje numatytas specialios teisės atėmimo terminas, t. y. treji metai, šiuo konkrečiu atveju yra per griežtas ir neatitinka teisingumo principo keliamų reikalavimų.
V. J. apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kviesti jį į teismo posėdį. ATPK 302¹⁰ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis apeliacinį skundą, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimą ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 31 str. 1 d. 1 p., 10 p., pripažinti V. J. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis nuoširdžiai gailisi padaręs pažeidimą ir pažeidimą padarė būdamas vyresnis nei 65 metų amžiaus.
V. J., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., palikti pirmosios instancijos teismo paskirtą 3000 litų baudą ir, vadovaujantis ATPK 30¹ str., paskirti nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių.
Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., subendrinti V. J. paskirtąsias nuobaudas pagal ATPK 127 str. 2 d., ATPK 130 str. 1 d. ir galutinę nuobaudą V. J. paskirti 3000 (trijų tūkstančių) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.