Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-282/2010

1.2.4.8.1., 1.2.20.5., 2.4.6.2.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. vasario 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. išteisinta, kaip nepadariusi nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d., požymių, o A. G. išteisinta, kaip nepadariusi nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., požymių.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

I. S. buvo kaltinama tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 42-1-301-08, pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str., 2008-04-14, 2008-04-16, 2008-06-19, 2008-09-15 apklausiama liudytoja davė melagingus parodymus, t. y. nenurodė, jog 2008-04-13 jos bute vyko išgertuvės ir kad šių išgertuvių metu A. G. mušė O. P..

A. G. buvo kaltinama tuo, kad 2008-04-13 laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), suduodama delnais ir atbula ranka nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau trijų smūgių nukentėjusiajai O. P. į veidą, sukėlė O. P. fizinį skausmą.

Skunde nurodoma, kad I. S. veiksmai negali būti vertinami kaip pasyvūs, nes pastaroji liudytoja buvo apklausiama keletą kartų, visą laiką pati skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, o pareiškus įtarimą ir, dalyvaujant advokatei, apklausus, prisipažino, jog melagingus parodymus davė, norėdama padėti A. G.. Tuo pačiu nurodoma, kad I. S. apklausų metu nebuvo galima užduoti konkrečių klausimų – ar bute buvo A. G., A. M. ir ar A. G. sudavė smūgius O. P., nes apklausų metu pastarosios aplinkybės dar nebuvo žinomos, o A. G., duodama prieštaringus ir melagingus parodymus, apsunkino bylos tyrimą.

Be to skunde teigiama, kad smūgių sudavimas, nepriklausomai nuo smūgių stiprumo, smūgių skaičiaus, naudojamų priemonių ar smurto pobūdžio, visada sukelia nemalonius pojūčius, fizines ir dvasines kančias, ir nors O. P. yra mirusi, ir pagal jos parodymus negalima nustatyti, ar ji patyrė fizinį skausmą, visgi, byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad A. G. smurtavo ir sukėlė fizinį skausmą O. P.. Tuo pačiu skunde nurodoma, kad ir liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina, jog O. P. patyrė fizinį skausmą – po A. G. smūgio, panaudoto smurto, O. P. atsigulė į lovą, ji ,,gargaliavo”, ,,knarkė“, jai iš burnos bėgo kraujas. Skunde nurodoma, kad pati A. G. ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę ir parodė, jog po jos suduoto smūgio O. P., pastaroji pakilo ir bandė suduoti atgal, o tai reiškia, kad O. P. jautė nemalonius išgyvenimus, fizines ir dvasines kančias dėl patirto smurto ir reagavo į tai. Apelianto teigimu liudytojas A. M. taip pat patvirtino, kad A. G. smurtavo prieš O. P., kuri, po jai suduotų smūgių, apsiramino, o tai rodo, kad O. P. jautė fizinį skausmą.

Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas nesirėmė ir neanalizavo A. G., I. S., A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nors pastarieji iš dalies prieštarauja teisme duotiems parodymams.

Prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą.

Išteisintosios I. S., A. G. bei jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. G. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pagrindinis motyvas, dėl ko apylinkės teismas priėmė tokį sprendimą, buvo tas, kad teismui kilo abejonės, ar jautė nukentėjusioji O. P. fizinį skausmą dėl A. G. suduotų smūgių, ar ne. Iš tikrųjų, nukentėjusioji O. P. neužilgo po įvykio mirė (t. 1, b. l. 53-54), tačiau ne vien iš nukentėjusiosios parodymus galima spręsti ar dėl smūgių sudavimo buvo jaučiamas fizinis skausmas, ką teisingai pažymėjo ir apylinkės teismas savo nuosprendyje.

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. G. vieną kartą trenkė gulinčiai O. P. ranka per veidą. To neneigė nei pati A. G.. Vadinasi fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją buvo naudotas. Konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą, ar nukentėjusioji O. P. jautė fizinį skausmą dėl pavartoto smurto prieš ją, negalima koncentruotis į tam tikros rūšies įrodymų buvimą ar nebuvimą (dėl objektyvių aplinkybių – mirties, pati O. P. apklausta nebuvo) – būtina įvertinti įrodymų visumą ir tada daryti išvadą, patyrė nukentėjusioji skausmą ar ne, A. G. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką ar ne.

Iš teisiamajame posėdyje apklaustų kaltinamųjų I. S., A. G., liudytojo A. M. parodymų matyti, kad jie visi įvykio metu buvo įvykio vietoje ir matė, kaip A. G. sudavė smūgį ranka O. P. per veidą. Šias aplinkybes paminėti asmenys, tame tarpe A. G., patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 1, b. l. 60-62; 69-74; 75-80). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad A. G. O. P. sudavė daugiau nei vieną smūgį. Tiesa, parodymų patikrinimo vietoje A. M. tvirtino, kad A. G. delnais sudavė nukentėjusiajai O. P. du smūgius – į dešinįjį ir kairįjį skruostus, tačiau vėliau, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 81-82) ir teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 192) pripažino, kad iš esmės smūgių nematė, nes sėdėjo į O. P. ir A. G. atsisukęs nugara, tačiau suprato, kad A. G. trenkė nukentėjusiajai, nes pastaroji po smūgio nutilo. A. G. ir I. S. tvirtino, kad O. P. buvo suduotas vienas smūgis ranka į veidą. Tokių parodymų nepaneigia ir specialisto išvada, kuria buvo nustatyta, jog sužalojimai O. P. veide buvo padaryti apytikriai 2 parų bėgyje ir prieš 3-6 paras iki mirties (t. 1, b. l. 46-48). Tokiu būdu galima daryti neginčijamą išvadą tik dėl vieno smūgio sudavimo O. P. į veidą, nes iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų negalima tiksliai nustatyti, ar tik dėl A. G. smurto atsirado sužalojimai O. P. veide. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas J. Sakalas taip pat negalėjo nurodyti O. P. padarytų sužalojimų eiliškumo ir tikslaus jų padarymo laiko. Tai nebuvo nustatyta ir atlikus teismo medicinos ekspertizę (t. 1, b. l. 86-93). Tiesa, ekspertas J. Sakalas pripažino, kad A. G., atbula ranka suduodama per veidą O. P., galėjo pastarajai padaryti kraujosruvą dešiniame skruoste, tačiau ar būtent dėl to bėgo kraujas, patvirtinti negalėjo. Tačiau tai nereiškia, kad dėl suduoto vieno smūgio į veidą O. P. nejautė fizinio skausmo.

Kaip buvo minėta, liudytojas A. M. patvirtino, kad po A. G. suduoto smūgio O. P., pastaroji nurimo. I. S. tvirtino, kad A. G. nesmarkiai sudavė vieną kartą O. P. per veidą, kuri dėl skausmo nesiskundė. Kita vertus iš A. G. parodymų suprantama, kad smūgis buvo stipresnis, nei teigė I. S.. Pasak A. G., iškart po suduoto smūgio O. P. pradėjo pulti ant jos, čiupo ją ties krūtine (t. 1, b. l. 184-185). Iš tokios O. P. reakcijos į suduotą smūgį galima daryti išvadą, kad ir būdama neblaivi (vidutinis girtumo laipsnis t. 1, b. l. 53-54) nukentėjusioji į jos atžvilgiu panaudotą smurtą reagavo adekvačiai – mėgino fiziškai gintis, vadinasi pojūtis buvo negatyvus. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas J. Sakalas patvirtino, kad ir būdama girta O. P. turėjo jausti fizinį skausmą, tačiau nurodė, kad smūgis plaštaka asmeniui stipraus skausmo nesukelia.

A. G. 2008-04-13, laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), suduodama vieną kartą nukentėjusiajai O. P. į veidą, sukėlė pastarajai fizinį skausmą ir tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Tačiau A. G. padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga ją bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, todėl, kolegijos nuomone, yra pagrindas svartyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo instituto taikymo klausimą (BK 37 str.).

Sutinkamai su BK 37 str., padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (kaltininko tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Kiekvienu atveju, ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia teismas – tai vertinamasis kriterijus.

Byloje nustatyta, kad A. G. smurtą prieš nukentėjusiąją O. P. panaudojo siekdama sutramdyti pastarąją, nes ji prieš I. S. smurtavo (spyrė į nugarą, trenkė ranka) ir vadino ją necenzūriniais žodžiais, tai yra kėlė konfliktą. A. G. atlikti objektyvūs veiksmai O. P. atžvilgiu atskleidžia ir subjektyviuosius padarytos veikos elementus. Kaip jau buvo minėta, A. G. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai, smūgis nebuvo stiprus, kas rodo jos neapibrėžtą tyčią, nes sukelti didelį fizinį skausmą ar padaryti tam tikrus sužalojimus A. G. nesiekė. Teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme apklausti I. S. ir liudytojas A. M. patvirtino A. G. parodymus, kad suduodama smūgį O. P., ji norėjo, tiesiog, sudrausminti nukentėjusiąją, kad nepultų ant I. S.. Akivaizdu, kad pati O. P., būdama girta, savo netoleruotinu elgesiu iššaukė smurtą prieš save, kuris, kaip jau buvo minėta, buvo minimalus ir momentinis.

Taigi, kolegija, atsižvelgusi į ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad A. G. padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme (BPK 140 str. 1 d.) numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl sudėties požymių ypatumo (nusikaltimo padarymo būdas, motyvas, tikslas, aiškiai nežymūs padariniai) jos padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga ją už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme. Tokiu būdu A. G. padarytas nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, dėl ko yra pagrindas atleisti A. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d., o baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 327 str. 2 p.).

Prokuroras, prašydamas nuteisti I. S. dėl melagingų parodymų davimo, kaip esminį argumentą nurodė tai, jog pastaroji pati prisipažino, kad melagingus parodymus davė norėdama padėti A. G.. Pažymėtina, kad BK 235 str. 1 d. numatyto nusikaltimo kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Pagal BK 235 str. 1 d. atsako tas, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus. Konkrečiu atveju melagingais liudytojo parodymais būtų laikomi parodymai, kurie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, kuomet liudytojas juos sąmoningai iškraipo, nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Tuo pačiu pažymėtina, kad parodymai nėra melagingi, jeigu liudytojas, duodamas juos, sąžiningai klydo. Taigi, sprendžiant, ar asmuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., būtina nustatyti, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Vadinasi, būtina nustatyti, jog kaltininkas suprato savo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar paaiškinimus. Jei asmuo suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar paaiškinimus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje – jis atsako pagal baudžiamąjį įstatymą.

Išteisintoji I. S. buvo kaltinama tuo, kad apklausiama liudytoja nenurodė, jog 2008-04-13 pas ją bute vyko išgertuvės ir kad išgertuvių metu A. G. sudavė smūgį O. P.. Iš tikrųjų, apklausiama 2008-04-14 (t. 1, b. l. 29-31), 2008-04-16 (t. 1, b. l. 32-34), 2008-06-19 (t. 1, b. l. 35-37), 2008-09-15 (t. 1, b. l. 38-39), I. S. nenurodė, kad 2008-04-13 pas ją namuose vyko išgertuvės, nepaminėjo, kad tą dieną pas ją buvo A. M. ir A. G., kuri atbula ranką trenkė O. P. per veidą. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme, neišsamų savo parodymų turinį I. S. teisino tuo, jog duodama parodymus ikiteisminio tyrimo tyrėjui, nemanė, kad minėtos aplinkybės yra svarbios bylos tyrimui, o be to apie tokias aplinkybes jos nebuvo klausiama. Tą patį patvirtino liudytoju apklaustas ikiteisminio tyrimo vyriausiasis tyrėjas A. G., nurodydamas, kad konkrečių klausimų I. S. apie išgertuves ir jose dalyvavusius asmenis nebuvo užduota, o nustačius minėtus faktus ir uždavus konkrečius klausimus I. S. – pastaroji juos patvirtino. Liudytojo teigimu, I. S. nesąmoningai nenurodė kai kurių aplinkybių – apklausiama ji painiojosi laike ir negalėjo atpasakoti įvykių eiliškumo, todėl, pasak A. G., sunku buvo gauti tikslų atsakymą.

Konkrečiu atveju nelogiška būtų reikalauti iš asmens parodymų apie tai, apie ką pastarasis nebuvo klausiamas. Tai, kad I. S. dėl savo subjektyvaus įvykio vertinimo laikė tam tikras aplinkybes svarbiomis ir jas nurodė, o kitas – tokiomis nelaikė ir jų nenurodė, nėra pagrindas teigti, ką savo skunde tvirtina prokuroras, jog I. S. suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų nusikalstamą pobūdį, numatė padarinius ir jų siekė, tai yra norėjo, kad klaidinga informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose. Tik paklausta apie konkrečias įvykio aplinkybes (išgertuvėse dalyvavusius asmenis, A. G. smurtą prieš O. P. ir kt.) – I. S. jas patvirtino (t. 1, b. l. 40-42; 43-44). Nėra jokio pagrindo tokį I. S. elgesį laikyti nesąžiningu ir vertinti, kaip nusikalstamą, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad I. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d., požymius. Taigi, tenkinti prokuroro apeliacinio skundo reikalavimą pripažinti I. S. kalta pagal LR BK 235 str. 1 d. nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 1 p., kolegija

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nuosprendį dalyje dėl A. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 str. A. G., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.