- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-1087/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“
- Atsakovas
- A. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovui A. M. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ nurodė, kad 2008 m. vasario 29 d. sudarė su UAB „Transimex“ keturias lizingo sutartis, kuriomis lizingavo šiam asmeniui transporto priemones. Tos pačios dienos laidavimo sutartimis atsakovas A. M. laidavo ieškovui už tinkamą lizingo gavėjo įsipareigojimų vykdymą. Lizingo gavėjui ir atsakovui netinkamai vykdant savo pareigas, ieškovas nutraukė lizingo sutartis. Lizingo objektai buvo grąžinti ieškovui, vėliau – perleisti kitiems asmenims. Ieškovo teigimu, dėl lizingo sutarčių nutraukimo jis patyrė 19 971,02 Lt susigrąžinto turto saugojimo išlaidų, 1 888 Lt turto remonto sąmatų sudarymo išlaidų, 2 125 Lt turto vertinimo išlaidų, 5 334,58 Lt turto pardavimo komisinio mokesčio išlaidų bei 131 045,37 Lt nuostolių, patirtų realizavus turtą, iš viso 160 363,97 Lt. Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo nurodytas sumas, taip pat procesines palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo visus prašytus nuostolius, išskyrus 5 334,58 Lt dydžio turto pardavimo komisinį mokestį.
Teismas nustatė, kad 2010 m. balandžio 30 d. ieškovas ir UAB „Skuba“ sudarė bendradarbiavimo sutartį. Pagal šią sutartį, jeigu UAB „Skuba“ suranda turtui pirkėją, kuris yra kita lizingo bendrovė, tai UAB „Skuba“ pats nuperka turtą iš ieškovo už šalių suderintą kainą; tokiu atveju komisinis mokestis bus mokamas UAB „Skuba“ pateikus dokumentus, įrodančius turto pardavimą pirkėjui, kuris yra kita lizingo bendrovė, už tokią pačią kainą, už kurią UAB „Skuba“ įsigijo turtą iš ieškovo. 2010 m. lapkričio 10 d. ieškovas ir UAB „Skuba“ sudarė vienos iš lizingo sutarčių dalyku buvusių transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo perleisti UAB „Skuba“ šį turtą nuosavybės teise, o UAB „Skuba“ – sumokėti ieškovui kainą; 2010 m. lapkričio 12 d. UAB „Skuba“ turtą priėmė. 2010 m. lapkričio 11 d. UAB „Skuba“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą UAB „Nordea Finance Lithuania“; sąskaitą prašyta apmokėti iki 2010 m. lapkričio 11 d. Teismo įsitikinimu, toks turto perleidimas kitai lizingo bendrovei negali būti vertinamas kaip sukeliantis kokių nors teisinių pasekmių lizingo gavėjui ir atsakovui. 2010 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovui pardavus turtą UAB „Skuba“, turto savininku nuo 2010 m. lapkričio 12 d. tapo šis asmuo. Taigi būtent nuo nurodytos turto pirkimo–pardavimo kainos – 106 691,52 Lt turėtų būti skaičiuojamas nuostolis iš turto pardavimo, o komisinių mokesčių mokėjimas UAB „Skuba“, kuris dar turto jam neperdavus 2010 lapkričio 11 d. išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą sumokėti 5 334,58 Lt dydžio komisinį mokestį už turto pardavimą pagal bendradarbiavimo sutartį, laikytinas tik šių asmenų teisinių santykių dalyku, kuris niekaip negali daryti įtakos atsakovui. Teismas atkreipė dėmesį, kad lizingo ir laidavimo sutartys buvo sudarytos anksčiau nei minima bendradarbiavimo sutartis, apie ją atsakovas negalėjo žinoti. Teismas nesutiko, kad komisinis mokestis už turto pardavimą turėtų būti skaičiuojamas remiantis lizingo sutarčių 6.1.12. punktu, kuriuo įsipareigota atlyginti lizingo davėjui visus nuostolius ir išlaidas (įskaitant, bet neapsiribojant, bylinėjimosi ir teismo sprendimo vykdymo išlaidas), kurias jis turėjo dėl turto grąžinimo. Teismo nuomone, komisinis mokestis, sumokėtas pačiam turto pirkėjui, negali būti laikomas lizingo davėjo nuostoliu, kadangi tokiu atveju būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Teismas pažymėjo, kad tokiu būdu pardavinėjant susigrąžintą turtą nuostoliai iš turto pardavimo gali būti dirbtinai didinami, kadangi lizingo davėjas, sudaręs panašaus pobūdžio sutartis su trečiaisiais asmenimis, iš esmės mažina turto pardavimo kainą, tačiau, mokėdamas komisinius mokesčius pačiam pirkėjui, didina skolos sumą, priteistiną iš lizingo gavėjo ir laiduotojo. Konstatavus, jog komisinis mokestis turto pirkėjui, dėl kurio mokėjimo lizingo ir laidavimo sutartyse nebuvo sutarta, neįeina į lizingo gavėjo ir atsakovo įsipareigojimus atlyginti išlaidas, susijusias su lizinguojamu turtu nutraukus sutartis, reikalavimas dėl 5 334,58 Lt komisinio mokesčio priteisimo negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliantas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
Apelianto teigimu, komisinis mokestis UAB „Skuba“ buvo sumokėtas ne už tai, kad šis asmuo tarpininkavo pardavimo metu, o būtent už tai, kad jis surado turto pirkėją. Faktinės aplinkybės patvirtina būtent tokios paslaugos suteikimą; atsiskaitymą už jas numato 2010 m. balandžio 30 d. bendradarbiavimo sutartis. Apelianto įsitikinimu, nesikreipiant į UAB „Skuba“ turto pardavimas galėjo dar ilgiau užsitęsti, kas būtų sąlygoję didesnį turto nuvertėjimą. Teismas formaliai aiškino aptariamos bendradarbiavimo sutarties turinį. Apeliantas taip pat pažymi, kad reikalavimas sumokėti komisinį mokestį atitinka lizingo sutarčių 12.5.4 puntą, laidavimo sutarčių 6.1.12 punktą, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnio 1 dalyje, 6.574 straipsniuose įtvirtintą reglamentavimą. Tai, kad bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta vėliau nei lizingo ir laidavimo sutartys, aptariama reikalavimui neturi jokios įtakos – lizingo gavėjas ir atsakovo žinojo, kad turės atlyginti visus nuostolius, atsiradusius dėl turto grąžinimo apeliantui. Lizingo sutarčių sudarymo metu apeliantas negalėjo žinoti, kokių trečiųjų asmenų paslaugų gali prireikti nutraukus šias sutartis. Turto saugojimo, remonto ir vertinimo paslaugos, kurioms patirtas išlaidas teismas priteisė, yra tapačios turto pardavimo paslaugai.
Atsakovas A. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisiškai įvertinus bylos aplinkybes, matyti, kad apeliantas pareiškė reikalavimą atlyginti nuostolius (CK 6.249 str. 1 d.). Nurodyti nuostoliai kildinami iš to, kad lizingo gavėjas netinkamai vykdė lizingo sutartis, todėl apeliantas jas vienašališkai nutraukė, susigrąžino sutarčių dalyku buvusį turtą ir perleido jį kitiems asmenims. Nuostolių prašoma ne iš lizingo gavėjo, o iš atsakovo, kaip solidaraus bendraskolio, kuris, laidavęs už tinkamą lizingo gavėjo įsipareigojimų pagal lizingo sutartis vykdymą, savo pareigų pagal laidavimo sutartis nevykdė.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino tik vieno apelianto reikalavimo – priteisti nuostolių, kuriuos sudaro 5 334,58 Lt komisinis mokestis, sumokėtas UAB „Skuba“ už vienos iš lizingo sutarčių dalyku buvusios transporto priemonės perleidimą trečiajam asmeniui, atlyginimą. Su šia sprendimo dalimi negalima sutikti. Nagrinėdama apeliacinį skundą, teisėjų kolegija vadovaujasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kurios šalių nėra kvestionuojamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).
Vienas iš kreditoriaus galimų pažeistos teisės gynimo būdų yra reikalavimas atlyginti nuostolius, t. y. taikyti skolininkui civilinę atsakomybę (CK 1.138 str. 6 p., 6.245 str. 1 d.). Nuostolius sukėlė lizingas gavėjas, netinkamai vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus. Lizingo gavėjas yra verslininkas, todėl pagal įstatymą jo atsakomybei kilti kaltė nėra reikalinga (CK 6.256 str. 4 d., 6.574 str.); išimčių iš šios taisyklės nenumatyta ir šalių sudarytose lizingo sutartyse. Kadangi verslininko atsakomybė atsiranda be kaltės, jis atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę (CK 6.258 str. 4 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad apeliantas, kuris verčiasi tik finansine veikla, susigrąžinęs lizinguotą turtą bus priverstas jam ieškoti naujo pirkėjo, saugoti turtą ir rūpintis jo būkle iki pardavimo, be kita ko, šiems veiksmas atlikti pasitelkdamas trečiuosius asmenis, lizingo gavėjo galėjo būti protingai numatyta lizingo sutarčių sudarymo metu. Todėl dėl nurodytų veiksmų atsiradusios apelianto išlaidos gali būti priskirtos prie nuostolių, sukeltų lizingo gavėjo neteisėtų veiksmų, kurie turi būti atlyginti (CK 6.247, 6.251 str.). Savo ruožtu atsakovo atsakomybė už šiuos nuostolius kyla laidavimo pagrindu – atsakovas atsako tokia pačia apimtimi kaip ir lizingo gavėjas (CK 6.81 str. 2 d., lizingo sutarčių 3.1 p.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino apelianto ir UAB „Skuba“ santykius. Tiek iš šių asmenų sudarytos 2010 m. balandžio 30 d. bendradarbiavimo sutarties (3, 5.3 p.), tiek iš faktinių aplinkybių (t. 1, b. l. 170-172, 188-190) matyti, kad turto perleidimas UAB „Skuba“ tebuvo formalus veiksmas – šį turtą UAB „Skuba“ nedelsiant už tą pačią kainą perleido UAB „Nordea Finance Lithuania“, t. y. aptariamoje turto perleidimo grandinėje UAB „Skuba“ iš esmės atliko tarpininko, o ne tikrojo turto įgijėjo vaidmenį; nurodyta visiškai atitinka bendradarbiavimo sutarties turtinį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantu, kad aptariamu atveju 5 334,58 Lt buvo sumokėti UAB „Skuba“ už turto pirkėjo – UAB „Nordea Finance Lithuania“ – suradimą (bendradarbiavimo sutarties 3.3, 5.3 p.); jokių priešingų duomenų, galinčių paneigti šį teiginį, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismo nuogąstavimai, kad nurodytu turto perleidimo mechanizmu gali būti nepagrįstai didinami apelianto nuostoliai, stokoja pagrįstumo, – turto kaina, nepaisant kelių jo perleidimo sandorių, išliko tokia pati, o kainos didinimą draudė pati bendradarbiavimo sutartis (5.3 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas komisinis mokestis, vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, pagrįstai priskiriamas prie apeliantui atlygintinų nuostolių. Tuo tarpu šio mokesčio dydžio atsakovas neginčijo; teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti jo per dideliu – mokestis sudaro 5 proc. perleisto turto kainos (t. 1, b. l. 181). Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad bendradarbiavimo sutartis sudaryta vėliau nei lizingo ir laidavimo sutartys, atsakovas nežinojo apie bendradarbiavimo sutartį, neturi reikšmės, nes, minėta, tokio pobūdžio nuostoliai galėjo būti protingai numatyti.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas, todėl iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 330 str.). Ši sprendimo dalis pakeičiama ir apelianto ieškinys tenkinamas visiškai, papildomai priteisiant 5 334,58 Lt nuostoliams atlyginti, taip pat visas pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas – 4 207 Lt (t. 1, b. l. 4, 147, 163) (CPK 93 str. 1, 5 d.).
Tenkinus apeliacinį skundą, apeliantui iš atsakovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, – 160 Lt dydžio žyminis mokestis (t. 3, b. l. 121) (CPK 93 str. 1, 3 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą. Išdėstyti teismo sprendimo rezoliucinę dalį taip:
„Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Citadele faktoringas ir lizingas“ (į. k. 126233315) iš atsakovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 160 363,97 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt tūkstančių tris šimtus šešiasdešimt tris litus ir 97 ct) nuostoliams atlyginti, 4 207 Lt (keturis tūkstančius du šimtus septynis litus) žyminiam mokesčiui atlyginti, iš viso 164 570,97 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt keturis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt litų ir 97 ct), ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 160 363,97 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.
Priteisti apeliantui uždarajai akcinei bendrovei „Citadele faktoringas ir lizingas“ (į. k. 126233315) iš atsakovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 160 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.