- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- 2A-11-370/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01509-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- D. P., E. P., J. D. P., L. B., S. K., U. P., A. G., V. P., M. V., R. D., Ž. V., R. Š., J. Š., V. B., V. L., A. K. B., R. V., P. V., V. M., A. K., E. S., S.L. S., D. V., G. M.-S., H. R. Š., D. K., J. Z., G. L., H. G., A. N., V. P. M.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų D. P., E. P., J. D. P., L. B., S. K., U. P., A. G., V. P., M. V., R. D., Ž. V., R. Š., J. Š., V. B., V. L., A. K. B., R. V., R. D., P. V., V. M., A. K., E. S., S.L. S., D. V., G. M.-S., H. R. Š., D. K., A. K., J. Z., G. L., H. G., A. N., V. P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2836-603/2015 pagal ieškovų ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl ieškovų pripažinimo atsakovės indėlininkais (tretieji asmenys: valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, akcinė bendrovė bankas „FINASTA“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai D. P., E. P., J. D. P., L. B., S. K., U. P., A. G., V. P., M. V., R. D., Ž. V., R. Š., J. Š., V. B., V. L., A. K. B., R. V., R. D., P. V., V. M., A. K., E. S., S. L. S., D. V., G. M.-S., H. R. Š., D. K., A. K., J. Z., G. L., H. G., A. N., V. P. M. (toliau kartu – ieškovai) teismo prašė juos pripažinti BAB banko SNORAS indėlininkais Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 3 dalies prasme.
Šalies argumentai
2. Ieškovai nurodė, kad 2010-12-21 vykusiame neeiliniame visuotiniame atsakovės akcininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas padidinti atsakovės įstatinį kapitalą nuo 494 217 107 Lt iki 874 300 000 Lt, išleidžiant 380 082 893 paprastąsias vardines 1 Lt nominalios vertės akcijas. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija 2011-02-03 sprendimu Nr. 2K-18 patvirtino atsakovės vertybinių popierių prospektą, o 2011-03-17 sprendimu Nr. 2K-63 šio prospekto priedą. Pagal šiuos dokumentus ieškovai laikotarpiu nuo 2011-03-09 iki 2011-05-15 su atsakove sudarė akcijų pasirašymo sutartis, kurių pagrindu ieškovai į AB banko „FINASTA“ kaupiamąją sąskaitą Nr. LT98 7050 0220 0000 0005 pervedė 893 475 Lt už įsigyjamas 893 475 paprastąsias vardines 1 Lt nominalios vertės atsakovės akcijas.
3. Ieškovų teigimu, 2011-11-22 Lietuvos bankui atsisakius išduoti leidimą registruoti atsakovės įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo tapo aišku, kad akcijų pasirašymo sutarčių atidedamosios sąlygos – Lietuvos banko leidimo įregistruoti atsakovės įstatinio kapitalo padidinimą – objektyviai nebus galima įvykdyti (CK 1.68 str., 6.32 str.), todėl akcijų pasirašymo sutartys tapo negaliojančiomis būtent šią dieną (2011-11-22), t. y. iki 2011-11-24 įvykusio draudžiamojo įvykio. Tai reiškia, kad ieškovai, akcijų pasirašymo sutarčių pagrindu pervedę 893 475 Lt už išleidžiamas atsakovės akcijas, turi teisę atgauti sumokėtas lėšas. Ieškovai pažymėjo, kad už akcijas sumokėtos lėšos, akcijų pasirašymo sutartims tapus negaliojančiomis, turi būti vertinamos kaip indėliai (IĮIDĮ 2 str. 4 d.), o ieškovai – indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme.
Atsiliepimas
4. Atsakovė BAB bankas SNORAS ieškovų ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą.
5. Bankas nesutiko su ieškovų pozicija, kad tiek 2010-12-21 neeilinio visuotinio banko SNORAS akcijų susirinkimo priimtas sprendimas didinti banko įstatinį kapitalą, tiek akcijų pasirašymo sutartys tapo negaliojančiomis nuo 2011-11-22, kai Lietuvos bankas viešai paskelbė apie atsisakymą išduoti leidimą registruoti atsakovės įstatų pakeitimą dėl įstatinio kapitalo didinimo. Atsakovės teigimu, nei iki draudžiamojo įvykio dienos, nei bankroto bylos iškėlimo dieną ieškovai nebuvo sumokėtų pinigų savininkais (sprendimas didinti įstatinį kapitalą, o kartu ir sudarytos akcijų pasirašymo sutartys iki 2011-12-21 galiojo ir buvo teisėtos), todėl ieškovų sumokėtos lėšos, esant iškeltai atsakovės bankroto bylai, jiems turi būti grąžinamos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) ir Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – BĮ) nustatyta tvarka. Be to, atsakovės nuomone, ieškovai turi būti laikomi investuotojais (ne indėlininkais), o lėšų sumokėjimas pagal akcijų pasirašymo sutartis apibrėžtas kaip investavimas (ne kaip indėlio laikymas banke). Kitoks aiškinimas prieštarautų visai indėlių draudimo sistemai ir jos tikslui.
Atsiliepimas
6. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas R. D. nurodė klaidingą sumą, kurią bankas SNORAS jam turėtų grąžinti pagal akcijų pasirašymo sutartį. Pažymėjo, kad ieškovas yra pateikęs 2011-03-17 akcijų pasirašymo sutartį už 6 485 Lt bei šią sumą atitinkantį mokėjimo nurodymą, ir 2011-04-04 akcijų pasirašymo sutartį už 3 484 Lt bei 3 489 Lt sumos mokėjimo nurodymą. Tačiau banko SNORAS turimais duomenimis R. D. yra pasirašęs akcijų tik už 9 969 Lt, nes jam buvo grąžinta 5 Lt permoka pagal 2011-04-04 akcijų pasirašymo sutartį.
7. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovų ieškinį prašė atmesti.
8. Trečiojo asmens teigimu, ieškovai įgijo teisę iš banko reikalauti akcijų (vertybinių popierių), o ne pinigų. Be to, jie laikytini ne indėlininkais, bet investuotojais, todėl jiems negali būti taikoma indėlių draudimo apsauga ir ieškovai negali turėti teisės į indėlių draudimo išmoką pagal reikalavimus dėl lėšų, sumokėtų pagal sutartis.
9. Trečiasis asmuo AB bankas „FINASTA“ ieškovų ieškinį prašė nagrinėti teismo nuožiūra, pažymint, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškovus laikyti indėlininkais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas – solidariai iš ieškovų atsakovei BAB bankui SNORAS priteisė 1 016,4 Eur, o trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ – 506,84 Eur išlaidų, susijusių su atstovavimu pirmosios instancijos teisme.
11. Teismas pažymėjo, kad atsakovės 2010-12-21 neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas dėl įstatinio kapitalo didinimo galiojo iki 2011-12-20 ir tik po šios datos atsakovės akcijų emisijos akcijų įsigiję asmenys (ieškovai) būtų įgiję teisę reikalauti sugrąžinti jiems už akcijas sumokėtas lėšas (BĮ 45 str. 5 d., 41 str. 1 d., Akcinių bendrovių įstatymo 49 str. 7 d.). Aplinkybė, kad Lietuvos banko valdyba 2011-11-22 sprendimu atsisakė išduoti leidimą registruoti atsakovės įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo didinimo ir savo pranešime nurodė, kad atsakovės akcijas apmokėję asmenys įgijo teisę reikalauti, jog atsakovė jiems grąžintų už akcijas sumokėtas lėšas, teismo vertinimu, nereiškia, kad ieškovai įgijo teisę reikalauti sugrąžinti jų sumokėtas lėšas nuo 2011-11-22, nustačius, kad 2010-12-21 neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas dėl įstatinio kapitalo didinimo būtų galiojęs iki 2011-12-20, jeigu bankui SNORAS nebūtų iškelta bankroto byla.
12. Teismas nurodė, kad Lietuvos banko valdybos sprendimu paskelbtas atsakovės veiklos moratoriumas taip pat pats savaime nesukūrė ieškovams teisės reikalauti iš atsakovės grąžinti jų sumokėtas lėšas nuo moratoriumo paskelbimo momento, nes ir galiojant moratoriumui, atsakovės įstatinis kapitalas galėjo būti didinamas.
13. Teismas konstatavo, kad tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarčiai dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, kuris iš esmės sutapo su atsakovės 2010-12-21 neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl įstatinio kapitalo didinimo galiojimo pabaiga, ieškovai įgijo teisę reikalauti grąžinti jų sumokėtas lėšas. Taigi, ieškovų reikalavimo teisė atsirado po draudžiamojo įvykio, įvykusio 2011-11-24 (IĮIDĮ 2str. 2 d., 9 str. 1 d.), todėl ieškovai, net jei jų sumokėtos sumos atsakovei būtų laikomos indėliais, negalėtų pretenduoti į indėlio draudimo išmokas pagal IĮIDĮ nuostatas.
14. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovų atsakovei sumokėtos lėšos už akcijas apskritai negali būti vertinamos kaip indėliai IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme, o ieškovai – indėlininkais pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį.
15. Teismas pažymėjo, kad kitose civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-3743-611/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2334/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013 ir kt.), kuriose atsakovės naujai leidžiamos emisijos akcijų įsigiję asmenys buvo pareiškę ieškinį dėl sumokėtų už akcijas lėšų pripažinimo jų nuosavybe, taip pat pripažinti investuotojais.
16. Teismas, remdamasis ĮIĮDĮ 2 straipsnio 4 dalyje pateiktu indėlio apibrėžimu, išskyrė tokias indėlių grupes: pirma, pinigai, laikomi kredito įstaigoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartį; antra, pinigai, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais; trečia, pinigai, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, ir nurodė, kad ieškovų ieškinys, grindžiamas tuo, kad akcijų pasirašymo sutartims nuo 2011-11-22 tapus negaliojančiomis, atsakovei sumokėtos už akcijas lėšos turi būti laikomos indėliais, iš esmės atitinka antrąjį indėlio pagrindą, t. y. kad sumokėtos lėšos yra pinigai, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais.
17. Teismas pažymėjo, kad ieškovų ir atsakovės nesieja banko sąskaitos ar banko indėlio sutartys, o ieškovų sumokėtos lėšos negali būti vertinamos kaip pinigai, į kuriuos jie turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas. IĮIDĮ vartojama operacijų sąvoka, atsižvelgiant į 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva) nuostatas (1 str. 1 d.) turi būti aiškinama kaip operacija, susijusi su kredito įstaigos įprastų paslaugų teikimu klientui, atliekant mokėjimus ar lėšų pervedimus iš vienos sąskaitos į kitą, tačiau ši samprata neapima tokių operacijų, kai vyksta atsiskaitymai tarp kliento ir kredito įstaigos tiesiogiai tarpusavyje ir nesusiję su kredito įstaigos įprastų bankinių paslaugų suteikimu klientui. Teismo vertinimu, šalių tarpusavio veiksmai ir atitinkamai atsakovės prievolė ieškovams sugrąžinti jų sumokėtas už akcijas lėšas negali būti prilyginami atsakovės kaip kredito įstaigos įprastinių banko paslaugų ieškovams teikimu, juolab kad lėšas ieškovai mokėjo į atsakovės vardu AB banke „FINASTA“ atidarytą sąskaitą (ne tiesiogiai atsakovei), o bankines operacijas (lėšų įskaitymą į sąskaitą) atliko ne atsakovė, o trečiasis asmuo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
18. Ieškovai teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą ir patenkinti ieškinį dėl apeliantų pripažinimo indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme.
19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Nesutiktina, kad atsakovei pareiga ieškovams grąžinti pinigus, sumokėtus už akcijas, kilo tik 2011-12-20, o ne nuo 2011-11-22, t. y. momento, nuo kurio tapo aišku, kad ateityje objektyviai nebus galima gauti Lietuvos banko leidimo įregistruoti atsakovės įstatinio kapitalo padidinimo (CK 1.68 str., 6.32 str.). Tokia teismo išvada padaryta neatsižvelgiant ir nepasisakant dėl ieškovų išdėstytų argumentų, susijusių su 2011-11-22 Lietuvos banko valdybos rašto teisinėmis pasekmėmis visai akcijų emisijai, apeliantams savo reikalavimą grindžiant sąlyginės (ne terminuotos) prievolės teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis nurodant, kad BĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga didinant banko įstatinį kapitalą gauti Lietuvos banko leidimą yra atidedamoji, kuri emisijos metu išplatintų atsakovės akcijų pasirašymo sutartis daro sąlyginėmis (su atidedamąja sąlyga). 2011-11-22 sąlygai dėl įstatinio kapitalo padidinimo įregistravimo tapus objektyviai neįvykdomai, tuo pačiu metu akcijų pasirašymo sutartys tapo negaliojančiomis, nelaukiant akcijų pasirašymo sutartyse ir prospekte nurodyto 12 mėn. termino.
19.2. Teismui ginčą išsprendus neatsižvelgiant į ieškovų suformuotą ieškinio pagrindą ir argumentus dėl sąlyginio sandorio negaliojimo nuostatų (CK 6.32 str. 1 d., CK 1.68 str.), buvo pažeista teisė į teisingą teismą ir tinkamą procesą (EŽTK 6 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Šios aplinkybės taip pat suponuoja išvadą dėl neteisingai išnagrinėtos bylos, kaip pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą (CPK 330 str.). Tuo atveju, jei teismas būtų vertinęs emisiją per sąlyginio sandorio prizmę, o ne vertinant tik terminuotos sąlygos atsiradimą, būtų padaryta išvada, kad atsakovės pareiga apeliantams grąžinti sumokėtas lėšas atsirado dar 2011-11-22.
19.3. Teismo sprendimas naikintinas ir kaip esantis be motyvų, nes sprendime nėra pateikti jokie argumentai, kurių pagrindu būtų aišku, dėl kokių priežasčių teismas nusprendė apskritai netaikyti CK 1.68 straipsnio ir 6.32 straipsnio nuostatų ir nusprendė vadovautis tik BĮ 41 straipsnio 5 dalimi, nors šioje byloje kaip tik ir buvo keliamas klausimas dėl CK 6.32 straipsnyje nustatytų sąlyginio sandorio aplinkybių taikymo atsiradusių iki BĮ 41 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino ir CK 1.68 straipsnyje įtvirtintų sąlyginio sandorio pasekmių taikymo.
19.4. Teismas išvadą dėl ieškovų buvimo investuotojais (ne indėlininkais) padarydamas remiantis kitomis civilinėmis bylomis, pažeidė CPK 13 straipsnyje nustatytą apeliantų teisę pasirinkti konkretų savo pažeistos teisės gynimo būdą. Apeliantai būtent ir atsižvelgdami į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2334/2012, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013, pateiktus išaiškinimus, suformulavo naują ieškinio reikalavimą ir savo pažeistas teises siejo su prievoliniais reikalavimais, o ne nuosavybės teisiniais santykiais. Be to, teismo sprendime nurodytų bylų ir šios bylos ratio decidendi skiriasi, todėl teismas jomis apskritai negalėjo remtis ir daryti išvados, kad apeliantai negali būti pripažinti indėlininkais.
19.5. Teismo išvada, kad apeliantų už emisiją sumokėti pinigai neatitinka IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos indėlį apibrėžiančios sąvokos, nes nepatenka į įprastų bankinių paslaugų klientams sampratą, yra nemotyvuota. Sprendime teismas visiškai nepasisakė, kuo remiantis jis apibrėžia, kas yra „įprastinės bankinės paslaugos“, kokias apkritai operacijas apimta tokios „įprastinės bankinės paslaugos“ ir kodėl apeliantų į atsakovę turėta reikalavimo teisė į už emisiją sumokėtus pinigus neatitinka „įprastinės bankinės operacijos“ kriterijų. Teismui sprendime nenurodant motyvų, kokiu pagrindu, kaip ir kodėl teismas išaiškino „įprastinių bankinių paslaugų“ sąvoką, teismo sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.
19.6. Pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į ESTT dėl Direktyvos teksto aiškinimo, arba pateikti direktyvos sąvokos aiškinimą remdamasis ESTT praktika.
Atsiliepimas
20. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teismo prašo apeliantų skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Teismai jau yra išnagrinėję analogišką bylą, kurioje kitų ieškovų tokio paties pobūdžio ieškinio reikalavimai buvo atmesti (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4231-611/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-326-370/2015).
21.2. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad apeliantai reikalavimo teisę įgijo nuo 2011-12-20, t. y. po draudžiamojo įvykio dienos. Išvada, kad ieškovai įgijo teisę reikalauti grąžinti už SNORO akcijas sumokėtas lėšas ne nuo Lietuvos banko sprendimo dėl atsisakymo registruoti atsakovės įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo didinimo priėmimo datos (2011-11-22), o Juridinių asmenų registrui nepateikus atsakovės įstatų pakeitimų iki 2011-12-21, padaryta ir šiai bylai aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-326-370/2015. Atsižvelgiant į tai, net ir tuo atveju, jei apeliantai būtų pripažinti indėlininkais, jie negautų draudimo išmokos (IĮIDĮ 2 str. 2 d., 9 str. 1 d.).
21.3. Šios aplinkybės taip pat suponuoja išvadą, kad nei iki draudžiamojo įvykio dienos (2011-11-24), nei bankroto bylos bankui SNORUI iškėlimo dieną apeliantai nebuvo sumokėtų piniginių lėšų savininkais, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad lėšos jiems grąžintinos bankroto teisės aktų nustatyta tvarka.
21.4. Teismas sprendime išsamiai motyvavo, kodėl apeliantai negali būti laikomi indėlininkais, teismo argumentai šiuo klausimu yra pagrįsti. Kita vertus, nustačius, kad reikalavimo teises apeliantai įgijo jau po draudžiamojo įvykio, ieškovų, kaip indėlininkų, kvalifikavimas apskritai neturi teisinės reikšmės.
21.5. Apeliantai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir, nepaisydami ankstesnių išaiškinimų, siekia apeiti imperatyvias ĮBĮ normas gaunant išmoką iš VĮ „Indėlių ir investicijų“ draudimo.
Atsiliepimas
22. Atsakovė BAB bankas SNORAS teismo prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
23. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Šiuo atveju teisiškai reikšminga laikytina Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-326-370/2015, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas (šioje byloje ieškovų nurodyti apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra identiški tiems, dėl kurių nepagrįstumo minėtoje civilinėje byloje pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas).
Žemesnės instancijos teismas
23.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai, pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad apeliantai įgijo reikalavimo teisę į banką tik nuo 2011-12-20, t. y. jau po draudžiamojo įvykio dienos. Todėl apeliantai, net jei jų sumokėtos sumos atsakovei būtų laikomos indėliais, neturi teisės pretenduoti į indėlio draudimo išmokas pagal IĮIDĮ nuostatas, o jų sumokėtos lėšos, bankui SNORAS esant iškeltai bankroto bylai, turi būti grąžinamos ĮBĮ ir BĮ nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
23.3. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas paneigė jų teisę į teisminę gynybą bei neleido jiems patiems spręsti dėl savo pažeistų teisių gynimo būdo. Ieškovų nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Teismas neprivalo savo sprendimo grįsti tomis pačiomis teisės normomis, kurias ieškinyje nurodo ieškovai, ypatingai jei jos nėra taikomos analizuojamam teisiniam santykiui.
23.4. Reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, kad teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl kiekvieno ieškinyje (skunde) nurodyto argumento. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo visas aplinkybes, turinčias reikšmės banko SNORO 2010-12-21 neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl įstatinio kapitalo didinimo galiojimui, savo išvadas grindė teisės normomis, todėl nesutiktina su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo išvadų.
Žemesnės instancijos teismas
23.5. Tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovus (apeliantus) pripažino investuotojais remdamasis kitomis bylomis, jokiu būdu nereiškia jų teisės pasirinkti savo teisių gynimo būdą apribojimo, nes teismas nenutraukė bylos, o ją išnagrinėjo, aptarė ir įvertino kiekvieną argumentą bei taikė nagrinėjamiems teisiniams santykiams aktualias teisės normas. Be to, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo negali pakeisti šalies reiškiamas kitokio pobūdžio reikalavimas (pažeistų teisių siejimas su prievoliniais reikalavimais, o ne su nuosavybės teisės gynimu).
23.6. Sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl apeliantai negali būti laikomi indėlininkais. Sutiktina su teismo išvada, kad neįregistravus banko įstatų pakeitimo Juridinių asmenų registre, apeliantų lėšos netapo indėliais, o ieškovų sumokėtos lėšos už ketinamas įsigyti akcijas negali būti vertinamos kaip pinigai, į kuriuos jie turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas. Taigi, nors ieškovai turi reikalavimo teises į atsakovę, tačiau šis banko įsipareigojimas nėra susijęs su IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje minimomis operacijomis, todėl ieškovų lėšos, sumokėtos už atsakovės akcijas, negali būti laikomos indėliais, o ieškovai – indėlininkais IĮIDĮ prasme.
23.7. Priešingai nei teigia apeliantai, nacionalinis teismas gali ir turi savo kompetencijos ribose aiškinti ES teisės aktus, juolab kad nagrinėjamu atveju direktyvos aiškinimas yra visiškai akivaizdus.
23.8. Pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nėra dar ir dėl to, kad ieškovų, kaip indėlininkų, kvalifikavimas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes, kaip minėta, reikalavimo teisę ieškovai įgijo jau po draudžiamojo įvykio dienos, todėl bet kokiu atveju jie neturi teisės į draudimo išmoką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).
25. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo, kuriuo ieškovų ieškinys juos pripažinti atsakovės indėlininkais, atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
26. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad atsakovės 2010-12-21 vykusiame neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas padidinti banko SNORAS įstatinį kapitalą, papildomais įnašais išleidžiant 380 082 893 paprastąsias vardines 1 Lt nominalios vertės akcijas. Vertybinių popierių komisija 2011-02-03 sprendimu Nr. 2K-18 patvirtino šių leidžiamų banko paprastųjų vardinių akcijų su pasirašymo teisėmis prospektą, o 2011-03-17 sprendimu Nr. 2K-63 – šio prospekto priedą. Dėl šios priežasties atsakovė AB banke „FINASTA“ atidarė kaupiamąją sąskaitą.
27. Pagal ieškovų į bylą pateiktus duomenis ir ieškinio turinį jie laikotarpiu nuo 2011-03-09 iki 2011-05-15 su atsakove sudarė akcijų pasirašymo sutartis, kurių pagrindu į atsakovės atidarytą sąskaitą AB banke „FINASTA“ ieškovai nurodo iš viso sumokėję 893 475 Lt už įsigyjamas 893 475 akcijas: 1) D. P. sutarties Nr. 20110322/V57 pagrindu 7 486 Lt sumą; 2) E. P. sutarties Nr. 20110314/V30 pagrindu 5 610 Lt sumą; 3) J. D. P. sutarties Nr. 20110322/V75 pagrindu 3 206 Lt; 4) L. B. sutarties Nr. 20110429/B8 pagrindu 44 727 Lt; 5) S. K. sutarties Nr. 20110318/V25 pagrindu 102 335 Lt; 6) U. P. sutarties Nr. 20110314/V31 pagrindu 2 255 Lt; 7) A. G. sutarties Nr. 20110420/B10 pagrindu 397 578 Lt; 8) V. P. sutarties Nr. 20110420/V45 pagrindu 5 000 Lt (kartu su ieškiniu pridėtoje lentelėje nurodyta 2 485 Lt suma); 9) M. V. sutarties Nr. 20110404/V5 pagrindu 14 837 Lt; 10) R. D. sutarties Nr. 20110315/K8 pagrindu 3 206 Lt; 11) Ž. V. 24 849 Lt; 12) R. Š. sutarties Nr. 20110318/V18 pagrindu 13 305 Lt; 13) J. Š. sutarties Nr. 20110314/V17 pagrindu 3 006 Lt; 14) V. B. sutarties Nr. 20110323/K9 pagrindu 40 580 Lt; 15) V. L. sutarties Nr. 20110315/V16 pagrindu 16 831 Lt; 16) A. K. B. sutarties Nr. 20110323/k25 pagrindu 2 470 Lt; 17) R. V. sutarties Nr. 20110502/B1 pagrindu 69 576 Lt; 18) R. D. sutarčių Nr. 20110317/V16 ir Nr. 20110404/V1 pagrindais 9 974 Lt; 19) P. V. sutarties Nr. 20110322/V68 pagrindu 22 709 Lt; 20) V. M. sutarties Nr. 20110427/S2 pagrindu 7 455 Lt; 21) A. K. sutarties Nr. 20110323/V46 pagrindu 5 049 Lt; 22) E. S. sutarties Nr. 20110314/S2 pagrindu 10 112 Lt; 23) S. L. S. sutarties Nr. 20110429/B7 pagrindu 14 909 Lt; 24) D. V. sutarties Nr. 20110323/S5 pagrindu 1 826 Lt; 25) G. M.-S. sutarties Nr. 20110322/V34 pagrindu 2 095 Lt; 26) H. R. Š. sutarties Nr. 20110314/V8 pagrindu 2 290 Lt; 27) D. K. sutarties Nr. 20110322/V119 pagrindu 15 636 Lt; 28) A. K. sutarties Nr. 20110322/V116 pagrindu 12 337 Lt; 29) J. Z. sutarties Nr. 20110315/V1 pagrindu 16 896 Lt; 30) G. L. sutarties Nr. 20110323/K28 pagrindu 8 015 Lt; 31) H. G. sutarties Nr. 20110309/V14 pagrindu 8 015 Lt; 32) A. N. sutarties Nr. 20110321/A4 pagrindu 3 612 Lt; 33) V. P. M. sutarties Nr. 20110323/V68 pagrindu 3 813 Lt.
28. Pažymėtina, kad bankas SNORAS neginčijo aukščiau ieškovų nurodytų sumų, sumokėtų pagal akcijų pasirašymo sutartis, išskyrus R. D., nurodant, kad pagal banko turimus duomenis jo reikalavimo suma sudaro ne 9 974 Lt, kaip nurodyta kartu su ieškiniu pridedamoje lentelėje, tačiau 9 969 Lt, nes jam buvo grąžinta permoka pagal 2011-04-04 akcijų pasirašymo sutartį. Kartu su atsiliepimu pateikė šį argumentą patvirtinantį įrodymą – AB banko „FINASTA“ 2011-04-06 mokėjimo nurodymą Nr. 105943.
29. Lietuvos bankas 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovės veiklos apribojimą (moratoriumą). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-16 nutarimu Nr. 1329 atsakovės akcijos paimtos visuomenės poreikiams. Lietuvos bankas 2011-11-22 sprendimu atsisakė išduoti leidimą registruoti atsakovės įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo didinimo ir nurodė, kad atsakovės akcijas apmokėję asmenys įgijo teisę reikalauti, jog atsakovė jiems grąžintų už pasirašytas akcijas sumokėtas lėšas. Lietuvos bankas 2011-11-24 sprendimu Nr. 03-196 atšaukė atsakovės banko licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2011-12-20).
30. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinio juos pripažinti banko indėlininkais netenkino konstatuodamas, kad viena vertus, jų teisė reikalauti sumokėtų pagal akcijų pasirašymo sutartis sumų atsirado jau po draudžiamojo įvykio, todėl jie pagal IĮIDĮ įtvirtintą reguliavimą negalėtų pretenduoti į indėlio draudimo išmokas; kita vertus, teismas nurodė, kad ieškovų sumokėtos lėšos už akcijas nėra indėliai, o ieškovai nelaikytini indėlininkais (jie – investuotojai). Apeliantams dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikus apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovų, į kaupiamąją banko sąskaitą, atidarytą AB banke „FINASTA“, sumokėjusių pinigines lėšas pagal akcijų pasirašymo sutartis, kuomet atsakovės akcijų emisija taip ir neįsigaliojo, reikalavimą juos pripažinti indėlininkais IĮIDĮ prasme.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju civilinės bylos pagal ieškovų apeliacinį skundą teisingam išnagrinėjimui reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, iki kurios priėmimo ir paskelbimo buvo sustabdyta nagrinėjama byla, pateikti išaiškinimai.
32. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 nurodė, kad pagal ESTT išaiškinimus, pateiktus 2018-03-22 prejudiciniame sprendime, priimtame sujungtose bylose Nr. C 688/15 ir C 109/16, skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų. Tuo atveju, kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek Direktyvoje 94/19/EB, tiek Direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą.
33. Kasacinis teismas nagrinėtoje byloje, kurios ratio decidendi sutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovai už akcijas sumokėję sutartyse nurodytas sumas neįgijo akcijų pagal pasirašytas sutartis, nes įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo didinimo nebuvo įregistruoti, o akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto; teismas taip pat pažymėjo, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas skolinių reikalavimų, atsiradusių iš nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos, nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš direktyvų, todėl, vadovaujantis aukščiau pateiktais ESTT išaiškinimais, nurodė tokiu atveju esant svarbu nustatyti, ar skolinių reikalavimų turėtojai (ieškovai) siekia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal vieną iš nacionalinėje teisėje įtvirtintų apsaugos sistemų įgyvendinant aukščiau nurodytas dvi direktyvas.
34. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvų spręstina, kad ieškovų valiai dėl indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo sistemos pasirinkimo nustatyti pakanka įvertinti jų bylos nagrinėjimo metu išreikštą (įrodinėtą) poziciją.
35. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio reikalavimą (ieškovai ieškiniu prašė juos pripažinti indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 punkto prasme), šio procesinio dokumento turinį (jame be kita ko remtasi ir Direktyva 94/19/EB bei ją iš dalies keičiančia Direktyva 2009/14/EB), taip pat, kad toks ieškovų reikalavimas bei jį pagrindžiantys argumentai buvo palaikomi ir apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, sprendžia, kad ieškovų valia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB, yra aiškiai išreikšta. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliaciniam teismui atnaujinus šios bylos nagrinėjimą ir suteikus byloje dalyvaujantiems asmenims teisę pateikti paaiškinimus, nei atsakovė BAB bankas SNORAS, nei trečiasis asmuo „Indėlių ir investicijų draudimas“ nekėlė jokių abejonių dėl šioje konkrečioje byloje ieškovų kompensacijos sistemos (ne)pasirinkimo ir (ar) neaiškaus pasirinkimo.
36. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų reikalavimas pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ prasme tenkintinas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, plačiau nepasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 185 str.).
37. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
38. Byloje nesant duomenų apie tai, kad ieškovai būtų patyrę kokių nors su bylinėjimusi susijusių išlaidų (ieškovai žyminio mokesčio nei už ieškinį, nei už apeliacinį skundą nemokėjo, į bylą taip pat nepateikti dokumentai dėl išlaidų, susijusių su jų atstovavimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose), bylinėjimosi išlaidos, panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovams nepriteistinos (CPK 93, 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų D. P., E. P., J. D. P., L. B., S. K., U. P., A. G., V. P., M. V., R. D., Ž. V., R. Š., J. Š., V. B., V. L., A. K. B., R. V., R. D., P. V., V. M., A. K., E. S., S. L. S., D. V., G. M.–S., H. R. Š., D. K., A. K., J. Z., G. L., H. G., A. N., V. P. M. ieškinį tenkinti ir pripažinti jiems teisę į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.