- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-1429/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas (pran.), Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- V. A.
- Ieškovas
- AB Šiaulių banko
- Kategorijos
- 27.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos primininkas ir pranešėjas) ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1981-555/2012 pagal ieškovo AB Šiaulių banko ieškinį atsakovams V. A., V. A. dėl skolos priteisimo iš subsidiariai atsakingų pertvarkyto juridinio asmens dalyvių,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas yra dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, aiškinimo ir taikymo ir šiuos santykius reguliuojančių teisės normų.
Šalies argumentai
Ieškovas AB Šiaulių bankas pareikštu 2012 m. gegužės 9 d. ieškiniu prašė priteisti subsidiariai iš atsakovų V. A. ir V. A. 501 207,65 Lt skolos, kurią sudaro: 238 226,66 Lt skola pagal 2007 m. liepos 24 d. kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-002-18 ir 262 980,99 LTL skola pagal 2009 m. balandžio 21 d. kreditavimo sutartį Nr. IV-2009-001-18, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad AB Šiaulių bankas ir V. A. prekybos įmonė 2007 m. liepos 24 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-002-18 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, kurios pagrindu V. A. prekybos įmonei suteiktas 65 925,06 EUR kreditas laikotarpiui iki 2010 m. liepos 24 d., 2009 m. balandžio 21 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. IV-2009-001-18 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, kurios pagrindu V. A. prekybos įmonei suteiktas 72 405 EUR kreditas laikotarpiui iki 2011 m. balandžio 21 d. 2009 m. V. A. prekybos įmonė pertvarkyta iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę - UAB „Valdauta“. UAB „Valdauta“ iškėlus bankroto bylą, Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus AB Šiaulių banko 3 620 843,12 Lt finansinis reikalavimas BUAB „Valdauta“ bankroto byloje, banko reikalavimas nėra patenkintas, todėl, ieškovo teigimu, atsakovai V. A. ir V. A., kaip pertvarkyto juridinio asmens dalyviai, yra subsidiariai atsakingi AB Šiaulių bankui pagal 2007 m. liepos 24 d. kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-002-18 ir 2009 m. balandžio 21 d. kreditavimo sutartį Nr. IV-2009-001-18 (CK 2.104 str. 2 d.).
Pažymėjo, kad prievolių pagal anksčiau sudarytas kreditavimo sutartis Nr. IL-2006-015-18 ir IL-2007-02-18 įvykdymas yra užtikrintas pirminiu ir antriniu BUAB „Valdauta“ priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir V. A. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu, bei preliminariai vertinant, pardavus minėtą BUAB „Valdauta“ turtą bankroto proceso metu ir V. A. priklausantį turtą iš varžytynių, gautų lėšų nepakaks prievolėms bankui pagal kreditavimo sutartis Nr. KLL-2007-002-18 ir Nr. IV-2009-001-18 įvykdyti, todėl pagal šias sutartis paskolų negrąžintos sumos priteistinos iš subsidiariai atsakingų pertvarkyto juridinio asmens dalyvių atsakovų Valdo ir V. A..
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovė V. A. nėra subsidiariai atsakinga pagal bet kokias V. A. prekybos įmonės, pertvarkytos į UAB „Valdauta“ prievoles, tame tarpe prisiimtas pagal kreditavimo sutartis, kadangi ji niekada nebuvo V. A. prekybos įmonės dalyve. Kadangi atsakovų santuoka buvo sudaryta 1996 m. lapkričio 16 d., o V. A. prekybos įmonė juridinių asmenų registre buvo įregistruota dar iki santuokos sudarymo, darytina išvada, kad V. A. prekybos įmonė, kaip nuosavybės teisės objektas CK 1.110 straipsnio prasme, iki jos pertvarkymo asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovui, dėl ko iš jos veiklos atsiradusios prievolės laikytinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Šioje situacijoje net ir iš individualios įmonės veiklos gautos pajamos ir jos vertės padidėjimas nelaikytinas bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe, nes 2009 m. spalio 9 d. vedybų sutarčių registre buvo įregistruota atsakovų sudaryta povedybinė sutartis, nustatantį sutuoktinių turto teisinį režimą. Kadangi atsakovė niekada nebuvo įgijusi jokiu nuosavybės teisių į V. A. prekybos įmonės turtą, taip pat kaip ir prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su šia individualia įmone, taigi nebuvo juridinio asmens dalyve CK 2.45 straipsnio prasme ir dėl šios priežasties jos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti CK 2.104 straipsnio 2 dalies, todėl ieškovo ieškinys atsakovės atžvilgiu yra nepagrįstas. Taip pat nurodė, kad vien tik pats faktas apie BUAB „Valdauta“ iškeltą bankroto bylą ir joje patvirtintus ieškovo kreditorinius reikalavimus nelaikytinas tinkamu pagrindu subsidiariajai atsakomybei taikyti. Be to, atsakovai negali būti laikomi subsidiariai atsakingais už prievolę grąžinti kreditą toje dalyje, kurioje kreditas buvo padidintas ieškovo ir UAB „Valdauta“ susitarimu, sudarytu praėjus beveik vieneriems metams po juridinio asmens pertvarkymo. Atitinkamai atsakovai negali būti laikomi subsidiariai atsakingais ir už nesumokėtas palūkanas bei delspinigius, skaičiuojamus nuo kredito dalies, paimtos ir negrąžintos uždarosios akcinės bendrovės, o ne individualios įmonės.
Trečiasis asmuo BUAB „Valdauta“ prašė ieškininius reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu nusprendė ieškovo AB Šiaulių banko ieškinį tenkinti; priteisti ieškovui subsidiariai iš atsakovų V. A. ir V. A. 501 207,65 Lt skolos, procesines 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos – 501 207,65 Lt nuo bylos iškėlimo teisme – 2012 m. gegužės 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 9 012 Lt žyminio mokesčio; priteisti iš atsakovų V. A. ir V. A. po 15 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo, jog V. A. prekybos įmonė buvo pertvarkyta į UAB „Valdauta“ nėra, taip pat neginčijama aplinkybė, jog pertvarkomo asmens dalyviai turi būti atsakingi pagal pertvarkomo asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar atsakovė V. A. buvo pertvarkomo asmens V. A. prekybos įmonės dalyvė.
Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neginčijimai patvirtina, kad po įmonės įsteigimo įmonės vertė žymiai padidėjo, kas sudaro pagrindą spręsti, kad iš individualios įmonės veiklos, vykdytos santuokos metu, atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, nes sutuoktiniai naudojosi bendrai iš įmonės gaunamomis pajamomis (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.).
Teismas nustatė, kad byloje pateiktos kreditavimo sutartys Nr. IL-2006-015-18, IL-2007-02-28 patvirtina, kad po santuokos sudarymo, įmonei vykdant veiklą buvo suteikti tiksliniai kreditavimai investicinio projekto finansavimui bei nekilnojamojo turto statybai ir įrengimui. Todėl sprendė, kad santuokos metu įmonei įgijus didelės vertės turtą, šis turtas tapo bendrąja abiejų atsakovų jungtine nuosavybe.
Teismas pabrėžė, kad iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės nagrinėjamu atveju turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad užtikrinant vėlesnių sandorių įvykdymą, atsakovė V. A., kaip įmonės turto bendrasavininkė (dalyvė) įkeitė po santuokos sudarymo įgytą įmonės turtą, t. y. abu sutuoktiniai pripažino, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė.
Teismas, nustatęs, kad sutuoktinių prievolės atsirado pagal pertvarkomo asmens prievoles iki povedybinės sutarties sudarymo, pažymėjo, jog vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo.
Teismas, nustatęs, kad ieškovas pagrindiniam skolininkui reikalavimą yra pareiškęs pagrindinio skolininko bankroto byloje, sprendė, kad ieškovas įgijo teisę reikalavimą nukreipti subsidiariesiems skolininkams (CK 6.245 str. 5 d.).
Teismas, pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, jog atsakovai negali būti atsakingi už prievolę grąžinti kreditą toje dalyje, kurioje kreditas buvo padidintas ieškovo ir UAB „Valdauta“ susitarimų, praėjus beveik vieneriems metams po juridinio asmens pertvarkymo, nurodė, kad susitarime „Dėl 2007 m. liepos 24 d. kreditavimo sutarties Nr. KLL-2007-002-18 pakeitimo ir papildymo Nr. 6“ buvo aptartas skolos dydis pagal sudarytą 2007 m. liepos 24 d. kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-002-18, susitarta dėl prievolės užtikrinimo būdo, tačiau joks papildomas kreditas pagrindiniam skolininkui nebuvo suteiktas, t.y. jokių papildomų prievolių šia sutartimi UAB „Valdauta“ neprisiėmė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė V. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ta apimtimi, kuria ieškinys tenkintas atsakovės V. A. atžvilgiu ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo AB Šiaulių banko ieškinį atsakovei V. A. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Apeliantės teigimu, atsakovų santuoka sudaryta 1996 m. lapkričio 16 d., o V. A. prekybos įmonė buvo įregistruota 1995 m. balandžio 3 d., todėl įmonė po santuokos sudarymo liko asmenine atsakovo nuosavybe, o atsakovas, kaip ir buvo, taip ir liko vieninteliu jos dalyviu. Teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad iš individualios įmonės veiklos, vykdytos santuokos metu, atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, nes sutuoktiniai naudojosi bendrai iš įmonės gaunamomis pajamomis, yra nepagrįsta, dėl ko ginčo santykiui nepagrįstai pritaikytas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Skundžiamame teismo sprendime tariamai nustatyta aplinkybė, kad atsakovai bendrai naudojosi iš V. A. prekybos įmonės gaunamomis pajamomis, laikytina tik deklaratyvia ir neįrodyta. Atsakovės įsitikinimu, ši aplinkybė teismo nustatyta nepagrįstai, kadangi ją pagrindžiančių įrodymų byloje nesama. Tokiais savo veiksmais pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimo procesą. Apeliantės teigimu, Kauno apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 2.50 straipsnio 4 dalį bei nepagrįstai nesirėmė Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi nuspręsdamas, kad individualios įmonės turtas yra neatskirtas nuo savininko turto, ir konstatuodamas, kad V. A. prekybos įmonei įsigijus nekilnojamojo turto atsakovams esant santuokoje jis tapo bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe, o iš kreditavimo sutarčių atsiradusios prievolės – bendromis atsakovų prievolėmis. Sutiktina su tuo, kad turto režimo nustatymas povedybinėje sutartyje nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių bendras prievoles, tačiau tai nesuteikia teisės išieškoti iš vieno sutuoktinio turto pagal kito sutuoktinio asmenines prievoles. Nagrinėjamoje byloje turi būti taikytinos povedybinės sutarties 2.1, 2.9, 2.10 punktų nuostatos, nesuteikiant teisės ieškovui nukreipti išieškojimo į atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.Apeliantės įsitikinimu, ji nėra ir negali būti subsidiariai atsakinga už prievolę grąžinti kreditą toje dalyje, kurioje kreditas buvo padidintas jau ieškovo ir UAB „Valdauta“ (ne V. A. prekybos įmonės) susitarimu, sudarytu praėjus beveik metams po juridinio asmens pertvarkymo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai pritaikęs materialines teisės normas ir formuojamą teismų praktiką, ištyręs įrodymus, visiškai pagrįstai ir teisėtai pripažino apeliantę V. A. prekybos įmonės dalyve, subsidiariai atsakinga už pertvarkytos V. A. prekybos įmonės prievoles, prisiimtas iki individualios įmonės pertvarkymo į UAB. Atsakovė privalėjo paneigti prezumpciją įrodydama, kad santuokos metu išimtinai atsakovas jos sutuoktinis V. A. vertėsi verslu, kad iš pertvarkytos ĮI gaunamos pajamos buvo naudojamos ne šeimos, o išimtinai atsakovo V. A. interesais, ir kad ji neįgijo nuosavybės teisių į įmonės gaunamas pajamas ir vertės padidėjimą, tačiau atsakovė įrodymų, paneigiančių šią prezumpciją nepateikė. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien turto režimo nustatymas povedybinėje sutartyje nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo, yra teisėta ir pagrįsta. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad apeliantė nėra ir negali būti atsakinga už prievolę grąžinti kreditą pagal 2007 m. liepos 24 d. kreditavimo sutartį toje dalyje, kurioje kreditas buvo padidintas jau ieškovo ir UAB „Valdauta“ susitarimu, t.y. padidintas 8 112,72 EUR suma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas, Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimas pakeistinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.). Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų ir konstatuoja, kad nėra įstatymo nustatytų absoliučių apskųstos apeliaciniu skundu sprendimo dalies negaliojimo pagrindų.
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė minėtas CPK taisykles, tinkamai neišaiškino ir nenustatė visų byloje reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė materialines teisės normas, padarė neatitinkančias faktinių aplinkybių išvadas, susijusias su individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, dėl ko, netinkamai pritaikęs įstatymą, neteisingai išsprendė ieškovo AB Šiaulių banko reikalavimą atsakovės V. A. atžvilgiu (CPK 176, 183, 185 str.).
Faktinės bylos aplinkybės
Byloje nustatyta, kad 1995 m. balandžio 3 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota V. A. prekybos įmonė, 1996 m. lapkričio 16 d. sudaryta atsakovų V. A. ir V. A. santuoka, 2009 m. sausio 14 d. V. A. priėmė sprendimą pertvarkyti individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę, 2009 m. birželio 1 d. juridinių asmenų registre įregistruota UAB „Valdauta“. 2007 m. liepos 24 d. AB Šiaulių bankas ir V. A. prekybos įmonė sudarė kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-002-18, kurios pagrindu AB Šiaulių bankas suteikė V. A. prekybos įmonei 200 000 Lt kreditą, kurį V. A. prekybos įmonė įsipareigojo grąžinti ieškovui iki 2009 m. liepos 24 d. 2009 m. balandžio 16 d. sutartimi dėl 2007 m. liepos 24 d. kreditavimo sutarties Nr. KLL-2007-002-18 pakeitimo ir papildymo Nr. 3 ieškovas ir V. A. prekybos įmonė pakeitė ir papildė kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-002-18, tame tarpe susitarė suteikto ir negrąžinto kredito likutį, 200 000 Lt, konvertuoti į 58 068 63 EUR, 2009 m. liepos 31 d. sutartimi dėl 2007 m. liepos 24 d. kreditavimo sutarties Nr. KLL-2007-002-18 pakeitimo ir papildymo Nr. 4 kredito gavėjas V. A. prekybos įmonė pakeista kredito gavėju UAB „Valdauta“, 2009 m. liepos 31 d. sutartimi dėl 2007 m. liepos 24 d. kreditavimo sutarties Nr. KLL-2007-002-18 pakeitimo ir papildymo Nr. 5 ieškovas ir UAB „Valdauta“ pakeitė ir papildė kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-002-18, tame tarpe susitarė pratęsti suteikto ir negrąžinto kredito likučio, 57 812,34 EUR, grąžinimo terminą iki 2010 m. liepos 24 d., 2010 m. kovo 31 d. sutartimi dėl 2007 m. liepos 24 d. kreditavimo sutarties Nr. KLL-2007-002-18 pakeitimo ir papildymo Nr. 6 ieškovė ir UAB „Valdauta“ pakeitė ir papildė kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-002-18, tame tarpe susitarė dėl negrąžinto kredito dydžio. 2009 m. balandžio 21 d. AB Šiaulių bankas ir V. A. prekybos įmonė sudarė kreditavimo sutartį Nr. IV-2009-001-18, kurios pagrindu AB Šiaulių bankas suteikė V. A. prekybos įmonei 72 405 EUR kreditą, kurį V. A. prekybos įmonė įsipareigojo grąžinti ieškovei iki 2011 m. balandžio 21 d., 2009 m. liepos 31 d. sutartimi dėl 2009 m. balandžio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. I2009-001-18 pakeitimo ir papildymo Nr. 1 kredito gavėjas V. A. prekybos įmonė pakeista kredito gavėju UAB „Valdauta“. 2009 m. spalio 9 d. Vedybų sutarčių registre įregistruota atsakovų 2009 m. spalio 8 d. sudaryta povedybinė sutartis, notarinio registro Nr. VŠ-2042, kurios 2.1 punkte atsakovai susitarė, kad turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, yra kiekvieno jų asmeninė nuosavybė, 2.9 punktu atsakovai įsipareigojo patys savo lėšomis ir rizika vykdyti visas prievoles, susijusias su jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu. Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi UAB „Valdauta“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta Ž. J.. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartimi patvirtintas UAB „Valdauta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tarp kurių ir AB Šiaulių banko 3 620 843,12 Lt finansinis reikalavimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju neginčijama aplinkybė, jog pertvarkomo asmens dalyviai turi būti atsakingi pagal pertvarkomo asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre. Byloje sprendžiami klausimai dėl individualios įmonės teisinės padėties ir individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles.
Dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė V. A., kaip individualios įmonės savininko V. A. sutuoktinė, yra atsakinga už UAB „Valdauta“ (iki pertvarkymo V. A. prekybos įmonė) prievoles pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo atveju prieš sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, būtina aptarti teisės normas, reglamentuojančias vieno sutuoktinio individualios įmonės turto teisinį režimą.
Įmonė yra turtinis kompleksas ir nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 str.), kartu – neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 2 str. 1 d.). Taigi individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 str. 1 d.). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 str. 1 d.), todėl kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 str., CK 2.50 str. 1 d.). Individualios įmonės steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (IĮĮ 3 str., 6 str . 1 d.). Individualioje įmonėje yra vienas savininkas, jo teises ir pareigas nustato CK, IĮĮ bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (IĮĮ 6 str. 1 ir 4 d.). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.). Pažymėtina, jog subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles yra tas sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas.
Į bylą pateiktos kreditavimo sutartys Nr. IL-2006-015-18, IL-2007-02-28 patvirtina, kad po santuokos sudarymo, įmonei vykdant veiklą buvo suteikti tiksliniai kreditavimai investicinio projekto finansavimui bei nekilnojamojo turto statybai ir įrengimui.
Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, jog individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/212).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtoje nutartyje kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CK 178 str.). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda. Nagrinėjamos bylos atveju šis išaiškinimas aktualus atsakovės atsakomybės už individualios įmonės prievoles aspektu.
Byloje nėra įrodymų, kitokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė kartu su sutuoktiniu aktyviai dalyvavo įmonės veikloje ir kad gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos interesais, atsakovai bendrai jomis naudojosi. Pagal minėtą kasacinio teismo išaiškinimą įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. A. prekybos įmonė dirbo pelningai, gavo kreditus veiklos plėtojimui. Pagal hipotekos lakštų, jų pakeitimo duomenis, siekiant užtikrinti V. A. prekybos įmonės prievolių AB Šiaulių bankui įvykdymą pagal kreditavimo sutartis, V. A. prekybos įmonė įkeitė individualiai įmonei nuosavybės teise priklausantį turtą: nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, (duomenys neskelbtini). 2009 m. balandžio 16 d. hipotekos lakšto Nr. 07220080002868 pakeitime (t. 1 , b.l. 73) V. A. pasirašė kaip įkeisto turto savininkė, užtikrinant V. A. prekybos įmonės prievolių AB Šiaulių bankui įvykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, šių aplinkybių vertinti kaip įrodymus, kurie naujos teismų praktikos kontekste patvirtintų, kad atsakovė V. A. prekybos įmonę pripažino ir laikė šeimos verslu, negalima. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai, įskaitant hipotekos lakštų, jų pakeitimų duomenis, nepatvirtina pirmosios instancijos teismo teiginių, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad užtikrinant vėlesnių sandorių įvykdymą, atsakovė V. A., kaip įmonės turto bendrasavininkė (dalyvė), įkeitė po santuokos sudarymo įgytą įmonės turtą, t.y. abu sutuoktiniai pripažino, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė; nustačius šias aplinkybes yra pagrindas išvadai, kad iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės nagrinėjamu atveju turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis.
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad ieškovas neįrodė individualios įmonės buvimo šeimos verslu fakto ir tai atitinkamai nesuponuoja atsakovės, kaip individualios įmonės savininko sutuoktinės, prievolės subsidiariai kartu su sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už UAB „Valdauta“ prievoles (CPK 178 str.). Be to, ieškovas šio atsakovės dalyvavimo fakto patvirtinančių duomenų nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme.
Taigi, teismo išvada, kurios pagrindu buvo patenkintas ieškinys atsakovės atžvilgiu, nėra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, todėl ir sprendimo dalis, kuria patenkinta ši ieškinio dalis, negali būti pripažįstama teisėta ir pagrįsta.
Kiti apeliantės V. A. apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo
Dėl nurodytų motyvų atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas, keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant, kad ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies, priteistina subsidiariai iš atsakovo V. A. 501 207,65 Lt skolos, procesinių 5 (penkių) proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos 501 207,65 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. gegužės 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9 012 Lt žyminio mokesčio, priteistina iš atsakovo V. A. 30 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, kita ieškinio dalis atmetama.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Nagrinėjamo ginčo atveju apeliacinis skundas turėjo būti apmokėtas 9 012 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1d. 1 p., 4 d.). Paduodama apeliacinį skundą atsakovė V. A. sumokėjo dalį žyminio mokesčio – 3 004 Lt. Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi nutarė atleisti atsakovę V. A. nuo dalies – 3 004 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą, atidėti atsakovei dalies – 3 004 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą paduodant apeliacinį skundą iki sprendimo byloje įsiteisėjimo, priimti atsakovės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos rezultatą bei vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi bei 96 straipsnio 1 dalimi, sprendžia, kad iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 6 008 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo priteistina 3 004 Lt žyminio mokesčio.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo priteisti iš ieškovo AB Šiaulių banko patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė į bylą įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė patyrė išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškovo AB Šiaulių banko ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui AB Šiaulių bankui, į.k. 112025254, subsidiariai iš atsakovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 501 207,65 Lt (penkis šimtus vieną tūkstantį du šimtus septynis litus šešiasdešimt penkis centus) skolos, procesines 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos –501 207,65 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. gegužės 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9 012 Lt (devynis tūkstančius dvylika litų) žyminio mokesčio. Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 30 Lt (trisdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmesti”.
Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo AB Šiaulių banko, į.k. 112025254, 6 008 Lt (šešis tūkstančius aštuonis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti atsakovei V. A., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo AB Šiaulių banko, į.k. 112025254, 3 004 Lt (tris tūkstančius keturis litus) žyminio mokesčio.