Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančios teisėjos Inos Kirkutienės, teisėjų Halinos Zaikauskaitės (pranešėja) ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Daliai Staugienei, dalyvaujant vertėjai Ūlai Vyčaitei, pareiškėjui V. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl lėšų regreso tvarka priteisimo iš asmeninių lėšų pagal kitoje byloje valstybės turėtas išlaidas.

V. S., padavė teismui skundą (b.l. 2-4), kuriame nurodo, kad skundžia atsakovo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės individualų 2006 12 07 teisinį aktą Nr. (11)-6-S-1078, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2006 11 07 prašymą.

Skunde keliami tokie reikalavimai: 1) laikyti atsakovu šioje byloje Lietuvos valstybę, atstovaujamą Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės, kaip numatoma ABTĮ 37 str. 4 d.; 2) įpareigoti atsakovą regresine tvarka išmokėti iš asmeninių lėšų valstybės naudai pareiškėjui išmokėtas lėšas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 11 24 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1711-3/2005 ir pagal 2005 09 19 nutartį toje pačioje byloje, viso 330,13 Lt, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 59 str. 5-6 d. ir Civilinis kodeksas; 3) įpareigoti atsakovą regresine tvarka išmokėti iš asmeninių lėšų valstybės naudai VVGTPT sumokėtas sumas už teisinės pagalbos suteikimą V. S. administracinėje byloje Nr. I-1711-3/2005, prieš tai gavus informaciją iš VVGTPT direkcijos apie išlaidas, kaip pralaimėjusią šalį nurodytoje administracinėje byloje. Taip pat vadovaujasi ABTĮ 59 str. 5-6 d. ir Civiliniu kodeksu.

Paaiškina, kad savo reikalavimus kildina iš teisme išnagrinėtos administracinės bylos, kurioje 2005 11 24 buvo priimtas sprendimas atlyginti pareiškėjui 300 Lt neturtinę žalą. Taip pat teismas įpareigojo atsakovą pateikti pareiškėjui įstatymo reikalavimus atitinkantį atsakymą.

Paaiškina, kad 2006 11 07 kreipėsi į atsakovą su užklausimu-prašymu išieškoti iš departamento generalinio direktoriaus A. P. sumas, kurias departamentas išmokėjo pagal teismo sprendimą, o taip pat pareiškėjas reikalavo, kad direktorius padengtų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtas išlaidas. Pareiškėjas šiuo raštu reikalavo pateikti jam dokumentus, patvirtinančius, kad lėšos iš direktoriaus išieškotos.

Teigia, kad atsakovas pavėluotai, tik 2006 12 08 išsiuntė pareiškėjui atsakymą. Pareiškėjas nesutinka su atsakymo turiniu, kuriame buvo nurodyta, kad įstaigos vadovas neatsako už įstaigos turėtas bylos nagrinėjimo išlaidas, nes skųsti teismui aktai buvo pasirašyti įstaigos direktoriaus. Tuo labiau, kad skundžiamame atsakyme nenurodyta, kas iš departamento tarnautojų kaltas dėl pareiškėjo pažeistų teisių.

Mano, kad departamentas ir toliau pažeidinėja įstatymus, bando padėti įstaigos vadovui išvengti atsakomybės, manipuliuoja teisės normomis.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas skundą palaikė.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime pateiktame teismui atsakovų Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės ir Lietuvos valstybės vardu (b.l. 15-16) paaiškina, kad 2005 11 24 priimto teismo sprendimo vykdymo procesas, taigi ir teisiniai santykiai su V. S. yra pasibaigę, nes sprendimas yra pilnutinai įvykdytas. Paaiškina, kad V. S. šiame ginče nesiskundžia dėl savo subjektinių teisių pažeidimo, todėl jis yra netinkamas pareiškėjas šioje byloje. Mano, kad tai liečia ir valstybės suteiktos teisinės pagalbos apmokėjimo klausimus.

Paaiškina, kad pareiškėjo nurodytos ABTĮ 59 str. 5 ir 6 d. nuostatos teisinių santykių metu jau negaliojo, o šiuo metu galiojanti ABTĮ 44 str. nuostata regresinių santykių nereglamentuoja. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą teisės normomis.

Teisminiame bylos nagrinėjime atsakovo atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai, gautas atsakovo prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant, todėl bylai nagrinėti kliūčių nėra (ABTĮ 78 str. 1 ir 3 d.).

Teismas, išnagrinėjęs bylos rašytinę medžiagą, išklausęs pareiškėjo paaiškinimus bei įvertinęs teisinį ginčo reglamentavimą, daro išvadą, kad administracinė byla nutrauktina.

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis skundžia Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (toliau - Departamentas) prie LR Vyriausybės 2006 12 07 atsakymą Nr. (11)-6-S-1078 į pareiškėjo 2006 11 07 prašymą (b.l. 30-31, vertimas – 32-33), tačiau jokie reikalavimai susiję su šiuo raštu teismui nekeliami. Tik skundo argumentacinėje dalyje nurodoma, kad raštas pareiškėjui išsiųstas pavėluotai, be to, pareiškėjo manymu, šiuo raštu išreiškiamas atsakovo atsisakymas išieškoti lėšas valstybės naudai yra neteisėtas, reikalavimai keliami teismui grindžiami būtent atsakovo neveikimu, šiuo atveju neteisėtumu, prašant įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Pagal pareikštus teismui reikalavimus darytina išvada, kad pareiškėjas V. S. siekia ginti valstybės interesą, kadangi jis reikalauja, kad iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinio direktoriaus valstybės naudai būtų išieškotos visos sumos, kurias valstybė sumokėjo ryšium su kitos administracinės bylos Nr. I-1711-03/2005 nagrinėjimu. Pareiškėjas netgi nenurodo, kad jis mano, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos jo teisės ar įstatymu saugomi interesai, kaip tai nurodyta ABTĮ 22 str. 1 dalyje. Pagal skundo turinį pareiškėjo teisės pažeidžiamos tik tuo, kad jam atsakymas duotas pavėluotai. Iš skundo turinio ir pareiškėjo pasisakymų teisme galima suprasti, kad tokiu Departamento neveikimu pažeidžiamas valstybės interesas, o pareiškėjas šį interesą apsiėmė ginti.

Byloje spręstinas klausimas, ar V. S. gali būti laikomas asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę kreiptis dėl atsakovo įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais valstybės naudai būtų išieškotos valstybės turėtos išlaidos bylinėjimosi procese iš fizinių asmenų – valstybės tarnautojų.

ABTĮ 15 str. 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų veiksmų teisėtumo, taip pat atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus, tačiau asmens teisės į teisminę gynybą klausimus reglamentuoja ir ABTĮ 5 str., 22 str. 1 d., 23 str., 56 str., todėl visos šios teisės normos aiškintinos sistemiškai.

Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis). Šis konstitucinis principas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Įstatymas skelbia, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia absoliučios teisės, tame tarpe ir teisės reikalauti ginti kitų asmenų teises (valstybė šiuo atveju yra kitas asmuo), o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Šioje byloje aktualios Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2-3 ir 5 punktų nuostatos, kurios numato galimą bylų nagrinėjimą pagal ,,įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo" (2 punktas), ,,pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo" (3 punktas) ir ,,įstatymų nustatytais atvejais pagal viešojo administravimo subjektų kreipimąsi dėl administracinių ginčų sprendimo" (5 punktas). To paties įstatymo 56 straipsnis ,,Prokuroro, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ir fizinių asmenų, ginančių valstybės, savivaldybės ir asmenų teises, procesinės teisės" 1 dalis taip pat nustato, kad tik įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Taigi pagal visas šias nuostatas kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių gynimo gali tik tokie subjektai, kuriems tokią teisę deleguoja įstatymai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisės kreiptis gynybos į teismą principas nėra absoliutus.

Pareiškėjo išsakyti teiginiai ir suformuluoti skundo reikalavimai nesusieti su konkrečių jo subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimu, o netgi jo paties siejami su valstybės intereso gynimu. Taigi remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės dėl jo pareikštų ir skunde išdėstytų reikalavimų įpareigoti atsakovą ginti pareiškėjo manymu pažeistą valstybės interesą.

Asmens teisė į reikalavimo patenkinimą siejama su materialinio teisinio pobūdžio aplinkybėmis, pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto pagrindimu bylos nagrinėjimo iš esmės procese (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Būtinybę šalims įrodyti teisės pažeidimo faktą nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo normų visetas (23 straipsnis, 57 straipsnio 4 dalis). Teismo pareiga - ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes, konstatuojant ar paneigiant pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovas savo neveikimu, t.y. atsisakymu išieškoti iš valstybės tarnautojo valstybės naudai valstybės turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, nepadarė pareiškėjo teisių ar įstatymo saugomo intereso pažeidimo, be to, kaip minėta to skunde neteigė ir pats pareiškėjas.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl V. S. reikalavimas, kuriuo jis siekia veikti teisme valstybės naudai, nėra pagrįstas įstatymų nuostatomis. Juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis pareiškėjas galėtų ginti valstybės interesą teisme, nėra, todėl administracinė byla pagal pareiškėjo skundą nutrauktina, kadangi ši byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas). Tokios praktikos visoje eilėje bylų laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, administracinėse bylose Nr.AS(10)-215/2004, Nr. AS15-580/2006 ir kt.).

Pareiškėjas neįrodė, kad Departamento 2006 12 07 ar 2007 01 24 raštais, kuriais atsakoma į pareiškėjo 2006 11 07 prašymą (b.l. 30-31, 32-33) išieškoti valstybės naudai iš departamento vadovo visas valstybės turėtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, ir informuoti pareiškėją, ar iš generalinio direktoriaus buvo išieškotos valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos (jis buvo informuotas, kad lėšos neišieškotos), būtų pažeista kokia nors pareiškėjo subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas. Departamentas 2006 12 07 raštu (b.l. 17) išsamiai informavo pareiškėją apie negalimumą bylinėjimosi išlaidas ir teismo priteistas sumas išieškoti iš įstaigos generalinio direktoriaus, t.y. pareiškėjo reikalavimai atlikti valstybės naudai veiksmus buvo netenkinami, tačiau raštu daugiau suteikiama išsami informacija apie keliamo klausimo teisinį reguliavimą, t.y. raštas yra informacinio pobūdžio ir dėl to taip pat negali būti administracinio ginčo dalyku (LVAT administracinė byla Nr A17-966/2006, 2006 05 25 nutartis).

Dėl pareiškėjo paklausimo-prašymo Departamentui nagrinėjimo terminų pastebėtina, kad pareiškėjas dėl jo 2006 11 07 prašymo išnagrinėjimo tvarkos jokių reikalavimų nekelia, todėl teismas tik konstatuoja, kad prašymas išnagrinėtas vadovaujantis tuo laikotarpiu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio nuostatomis.

Kadangi skunde keliamais klausimais pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, teismas, kaip to reikalauja ABTĮ 102 str. 1 d., nenurodo pareiškėjui į kokią instituciją pareiškėjas turi kreiptis dėl keliamo klausimo išsprendimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., ir 127 str.,

nutarė:

Administracinę bylą pagal V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl lėšų regreso tvarka priteisimo iš asmeninių lėšų pagal kitoje byloje valstybės turėtas išlaidas nutraukti.

Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.