- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-02-19
- Bylos Nr.
- eI2-554-621/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04553-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė, Deimantė Andrulytė
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos „L24plius“
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „L24plius“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja viešoji įstaiga „L24plius“ kreipėsi į Regionų administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydama panaikinti atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2024-07-19 sprendimą Nr. SPR-156 „Dėl publikacijoje „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“ („Przed 103 laty Wileńszczyzna została wyzwolona przez swoich żołnierzy“) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Publikacija) ir panaikinti šiuo sprendimu pareiškėjai paskirtą nuobaudą - įspėjimą.
Pareiškėjos skunde nurodoma, kad viešoji įstaiga „L24plius“ (toliau – Pareiškėjas/Viešosios informacijos skleidėjas) gavo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – Atsakovas/ŽEIT) 2024-07-19 sprendimą Nr. SPR-156 Dėl publikacijoje „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“ („Przed 103 laty Wileńszczyzna została wyzwolona przez swoich żołnierzy“ (toliau – Publikacija), l24.lt, 2023-10-09) (toliau – Skundžiamas sprendimas/Sprendimas). Skundžiamu sprendimu Atsakovas konstatavo tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo reglamentavimo perspektyva Publikacija yra problematiška dėl angažuotumo (kvestionuotino tikslumo ar teisingumo) ir šališkumo, kurio pagrindinis elementas yra pasakojimo (naratyvo) kūrimas ignoruojant faktines aplinkybes (ar neminint ir taip formuojant šališką istorinių įvykių projekciją / perspektyvą į dabartį), nesąžiningai kurstant (ar nuteikiant) prieš lietuvių tautybės Lietuvos piliečius ir manipuliuojant Lietuvos lenkų mažuma. Be to, Atsakovas nurodė, jog yra pakankami konstatuoti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto saugomų teisinių gėrių pažeidimą. Pareiškėjas kategoriškai nesutinka su Atsakovo Sprendimu ir paskirtu įspėjimu dėl pagrindinių visuomenės informavimo principų pažeidimo (Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis) ir dezinformacijos sklaidos (Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad Pareiškėjas, atsakydamas į Atsakovo 2024-02-14 raštą Nr. S-181, paaiškino, kad 2023-10-09 portale L24.lt paskelbtoje publikacijoje lenkų kalba „Przed 103 laty Wileńszczyzna została wyzwolona przez swoich żołnierzy“ yra aptariami istorijos įvykiai, kurių negali pakeisti net didžiausi gerb. A. A. norai. L. Ž. (lenk. L. Ż.) (duomenys neskelbtini) glaudžiai susijęs su Vilniumi, gimė netoli Vilniaus – Ašmenos apskrityje, mokėsi Vilniaus gimnazijoje, vadovavo 1-ajai Lietuvos– Baltarusijos pėstininkų divizijai. Tuo laikotarpiu ginčą dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto sprendė ir tarptautinė bendruomenė – 1923 metais Ambasadorių konferencija Vilniaus kraštą oficialiai pripažino Lenkijai. 1994 metais Lietuvos Respublika ir Lenkijos Respublika pasirašė Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai abi pusės patvirtina „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniuje ir Varšuvoje vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“. Be to, Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad apie Vilniaus išvadavimą rašė ir kitos žiniasklaidos priemonės. 2019-07-16 portale 15min.lt paskelbtoje publikacijoje „Broliai prieš brolius: kodėl Vilnių užgrobusiuose L. Ž. pulkuose kovėsi ir lietuviai?“ rašoma: „1919 m. balandžio 19 d. per Velykas lenkų kavalerija įsiveržė į Vilnių ir per kelias dienas jį išvadavo.“ Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, Pareiškėjas kategoriškai nesutinka su gerb. A. A. reiškiamais kaltinimais. Be to, Pareiškėjas pažymėjo, kad paskelbtoje publikacijoje nebuvo bandoma iškreipti Lietuvos istoriją, paneigti Lietuvos teritorinį vientisumą, pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kurstyti etninę nesantaiką. Atsakovas, vertindamas publikacijos turinį, neatsižvelgė į visus istorinius kontekstus ir aplinkybes, kurios buvo paminėtos publikacijoje. Publikacijoje buvo pateikti istoriniai faktai, kurie yra viešai prieinami ir dokumentuoti. Istoriniai įvykiai yra kompleksiški ir juos galima interpretuoti skirtingai, todėl viešosios informacijos skleidėjai turi teisę pateikti savo požiūrį, remdamiesi dokumentais ir šaltiniais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis garantuoja teisę į žodžio laisvę. Ši teisė apima laisvę gauti ir skleisti informaciją, bei laisvę reikšti savo nuomonę. Atsakovo sprendimas riboja šią teisę, nenurodant objektyvių ir pagrįstų priežasčių, kodėl publikacijoje pateikta informacija turėtų būti laikoma dezinformacija ar netikslia. Atsakovas savo sprendime rėmėsi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Tačiau šių teisės normų aiškinimas bei taikymas šioje situacijoje buvo pateiktas iškreipiant šių teisės normų esmę bei prasmę, nes publikacijoje buvo pateikti istoriniai faktai ir įvykiai, kurių interpretacija buvo pagrįsta rašytiniais šaltiniais. Be to, publikuota informacija neturėjo tikslo kurstyti nesantaiką ar pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, prašo skundą atmesti.
Atsakovės atsiliepime nurodoma, kad Publikacija „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“ („Przed 103 laty Wileńszczyzna została wyzwolona przez swoich żołnierzy“ L24.lt, 2023-10-09, toliau ir –Publikacija) buvo apskųsta Seimo nario A. A. ir Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininko M. K. ir „Vilnijos“ draugijos pirmininko K. G. Šiuo atveju konkretaus sprendimo vertinimo naratyvą diktavo tai, kad Publikacija yra pristatoma kaip deklaruojanti istorinę tiesą, t. y. auditorijai kuriamas istorinio objektyvumo įspūdis. Būtent ši istorinio objektyvumo pretenzija yra kritinio Publikacijos vertinimo esmė, iš kurios kilo pagrindiniai tyrimo teisiniai klausimai. Pirmasis: ar dėl Publikacijos pobūdžio (aprašomi istoriniai faktai, ji pristatoma kaip istoriškai objektyvi: 14 kartų minimos datos, išlaikoma chronologija, Publikacijos tonacija yra deklaruojamoji / faktą konstatuojanti) ją galima traktuoti kaip tokią, kuri dėl manipuliavimo istoriniais faktais (faktų nutylėjimo) pažeidžia pagrindinius viešajai informacijai keliamus reikalavimus? Kitaip tariant, ar ji yra teisinga ir / arba tiksli, ir / arba nešališka? Antrasis: ar publikacija, jeigu ji nėra teisinga arba tiksli ir/arba yra šališka, turėtų būti suprantama kaip kurstanti ar kurianti antagonistišką terpę tautinės nesantaikos tarp Lietuvos lenkų bendruomenės ir lietuvių. Be to, ar toks veikimas traktuotinas kaip darantis informacinę įtaką Lietuvos viešajai erdvei tokiu lygiu, o viešosios informacijos skleidėjo veikimas gali būti vertinimas kaip atitinkantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos dispoziciją: skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą. Inspektoriaus siekiamybė nebuvo istorinių įvykių interpretacijos teisingumo ar motyvuotumo vertinimas. Inspektoriaus argumentas yra paprastas ir yra moduliuotas bei paremtas Lietuvos kariuomenės kanceliarijos kariuomenės strateginės komunikacijos centro departamento ekspertine pozicija bei Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininko M. K. ir „Vilnijos“ draugijos pirmininko K. G. pareiškime išskirtomis faktinėmis aplinkybėmis. Šių aplinkybių pagrindu buvo suformuluotas argumentas ir konstatuota, esą Publikacija yra problematiška dėl angažuotumo (kvestionuotino tikslumo ar teisingumo) ir šališkumo, kurio pagrindinis elementas yra pasakojimo (naratyvo) kūrimas ignoruojant faktines aplinkybes (ar neminint ir taip formuojant šališką istorinių įvykių projekciją / perspektyvą į dabartį), nesąžiningai kurstant (ar nuteikiant) prieš lietuvių tautybės Lietuvos piliečius ir manipuliuojant Lietuvos lenkų mažuma, sudėtingi istoriniai įvykiai yra pristatomi binariniu (juoda / balta, gėris / blogis) principu. Visiškai supaprastintas šis argumentas skambėtų taip: Inspektorius nekvestionuoja istorinių įvykių interpretacijos, netgi tarp eilučių paslėpto ir nutylimo „Vilnius lenkų“ argumento, kuris nebūtų traktuotinas kaip pažeidžiantis Įstatymo reglamentaciją, nes tai būtų traktuojama kaip kultūrinė provokacija, sena žaizda tiek lietuvių, tiek lenkų sąmonėje. Problema yra redakcijos selektyvi faktų obfuskacija, kuri ir yra tyrimo bei anksčiau minėtų teisinių klausimų dalykas. Todėl neišsamaus faktinių aplinkybių argumentų vertinimo argumentas patikslintame skunde yra atmestinas, nes Inspektoriaus tikslas nebuvo šių faktų vertinimas, Inspektoriaus vertinimo objektas buvo faktinių aplinkybių visumos vientisumas nešališkumo prasme; tyrimu nustatyta šio argumentacinio vientisumo stoka. Visuomenės informavimo įstatymas kuria skleidžiamai viešajai informacijai kokybės kartelę. Šios kartelės pagrindu yra trys pamatiniai Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinti principai: informacija turi būti teisinga, tiksli ir nešališka. Atskiro pastebėjimo reikalauja ir tai, kad VšĮ „L24plius“ yra profesionali žiniasklaidos priemonė., Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad be to, jog (1) informaciją skleidžia profesionali žiniasklaidos priemonė; (2) publikacija yra pretenzinga, formuoja požiūrį ir jį grindžia istoriniais faktais, datomis, kaip argumentais. Todėl, kai profesionali žiniasklaidos priemonė pateikia informaciją kaip nešališką ir teisingą bei tikslią, ji tą daro su tam tikru autoritetu ir turi pareigas, kurią jai nustato Visuomenės informavimo įstatymas - skleisti informaciją atsakingai. Tyrimu konstatuota, kad Publikacija nėra tiksli, teisinga ir nešališka, dėl to VšĮ „L24plius“ buvo įspėta. Inspektoriaus sprendimas yra priimtas Visuomenės informavimo apibrėžtyje – remiamasi ekspertiniu resursu ir nustačius Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimus (žr. sprendimo skirsnius Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis ir Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaip jau minėta atsilepime anksčiau – Inspektorius nekvestionuoja pavienių Publikacijoje esančių istorinių faktų; Inspektorius konstatuoja, kad gavęs Lietuvos kariuomenės kanceliarijos kariuomenės strateginės komunikacijos centro departamento išvadą, jog Publikacijoje dėstomos istorinės faktinės aplinkybės nėra tikslios, todėl iš jų išplaukianti Publikacijos potekstė yra vertinama kaip šališka. Vertinant Publikaciją bei kontrastą jai suteikiančią Lietuvos kariuomenės kanceliarijos kariuomenės strateginės komunikacijos centro departamento ekspertinę poziciją yra įžvelgtina paprasčiausia manipuliacija viešąja informacija, kuri yra įvertinta kaip pažeidžianti pagrindinius visuomenės informavimo principus (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Patikslintame skunde Pareiškėjas nurodo, esą tikslo dezinformuoti nebuvo. Tačiau tikslo buvimo ar numanymo faktą Inspektorius nustato remdamasis Publikacijos aplinkybių visuma: selektyvus faktų atrinkimas ir jų naudojimas argumentuoti poziciją, kuris savaime, kaip jau minėta anksčiau, pažeidžia visuomenės informavimo tikslumo principą, iš kurio išplaukia šališkumo rezultatas. Nustačius bendresnės (principinės nuostatos) pažeidimą, keliamas tikslesnės (specialiosios) normos pažeidimo klausimas: dalis dezinformacinei raiškai keliamų reikalavimų jau yra argumentuoti bendresnės normos pažeidimo konstatavimo argumentacijoje (informacijos netikslumas ir šališkumas; šie du elementai visuomet yra dezinformacinės raiškos pagrindas). Pagrindinis klausimas, į kurį atsakinėjo Inspektorius – kokį poveikį būtent Lietuvos lenkų bendruomenei turi tokio, kaip tirta Publikacija, turinio raiška. Nėra tikslaus modelio, kuriuo būtų galima nustatyti, kokias nuotaikas tokia raiška gali kultivuoti, bet faktas yra informacinės konstrukcijos, kurios Publikacijoje yra diegiamos t. y. informacija, kuri pateikiama kaip faktinė ir pagrįsta istoriniais faktais, nutylint dalį jų yra kuriamas sintetinis (netikras) pleištas visuomenėje, orientuotas į Lietuvos lenkus (lenkų išvaduotas miestas, tarp eilučių de facto yra okupuotas lietuvių, nors ir buvęs išlaisvintas, bet „prarastas“). Būtent remiantis pilietinės visuomenės skaldymo ar pilietinės santarvės erozijos motyvu, nukreiptu į lenkų bendruomenę Lietuvoje, yra konstatuojamas dezinformacinis raiškos motyvas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Tarnybos 2024-07-19 sprendimo Nr. SPR-156 „Dėl publikacijoje „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“ („Przed 103 laty Wileńszczyzna została wyzwolona przez swoich żołnierzy“) paskelbtos informacijos“, kuriuo pareiškėjai už jos Publikacijoje paskleistą informaciją, skirtas įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba gavo LR Seimo nario A. A. pranešimą (skundą) ir Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininko M. K. bei „Vilnijos“ draugijos pirmininko K. G. skundą dėl Publikacijos.
LR Seimo nario A. A. skunde akcentuojama, kad „Publikacija yra bandoma iškreipti Lietuvos istoriją. Toks veikimas turėtų būti traktuojamas kaip atvira provokacija, paneigianti Lietuvos teritorinį vientisumą, pažeidžianti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kurstanti etninę nesantaiką; viešosios informacijos skleidėjas ir Publikacijos iniciatoriai turėtų atsakyti už savo veiksmus pagal mūsų valstybėje galiojančius įstatymus, kad ir pagal galiojantį Visuomenės informavimo įstatymą ir jo 3 straipsnio 4 dalį”.
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininko M. K. ir „Vilnijos“ draugijos pirmininko K. G. pareiškime nurodoma, kad „nėra teisingas faktas, kad generolo L. Ž. vadovaujami daliniai 1920 m. spalio 8 d. „išlaisvino Vilnių ir Vilniaus kraštą ir sudarė vietiniams gyventojams teisę spręsti dėl tų žemių ateities“. Šie daliniai okupavo Rytų Lietuvą, kuri nuo seno buvo Lietuvos ir lietuvių žemė, sulaužydami pasirašytą Suvalkų sutartį. Lietuvą pradėjo pulti ne „savi“, o daugiausia Galicijos, Poznanės, Varšuvos kariai. Jie Lietuvos karių buvo sumušti prie Širvintų ir Giedraičių, nors Publikacijoje skelbiama, kad Lietuvos kariuomenė didelio pasipriešinimo jiems neparodė; taip pat nurodoma, kad neteisinga „Vidurio Lietuvos“ lenkų Seimelį, 1922 m. vasario 22 d. „nubalsavusį“ rytinę Lietuvos dalį prijungti prie Lenkijos, vadinti demokratišku ir teisėtu.“
Įvertinusi skunduose išdėstytus motyvus, taip pat susipažinusi su viešai paskleista informacija dėl kurios pradėtas tyrimas, Taryba kreipėsi į viešosios informacijos skleidėją dėl paaiškinimo pateikimo ir kreipėsi į Lietuvos kariuomenės vadą V. R. prašydama tarpinstitucinės pagalbos.
Pareiškėja viešoji įstaiga „L24plius“ paaiškinimuose nesutiko su. A. A. reiškiama pozicija; nurodė, kad paskelbtoje Publikacijoje nebuvo bandoma iškreipti Lietuvos istoriją, paneigti Lietuvos teritorinį vientisumą, pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kurstyti etninę nesantaiką.
Lietuvos kariuomenės kanceliarijos strateginės komunikacijos centro vertinimu, atsižvelgiant tiek į teisinį, tiek į akademinį dezinformacijos apibrėžimus bei vertinant Publikacijos turinį, galima teigti, kad nepaisant to, jog dauguma faktų (įvykiai, datos, istoriniai veikėjai) Publikacijoje yra pateikiami teisingai, tačiau kai kurie faktai yra sąmoningai nutylėti arba interpretuojami tendencingai, manipuliatyviai, skaitytojai dezinformuojami tam tikromis sakinių konstrukcijomis, kuriuose vartojami žodžiai „išlaisvino“ bei „išvaduotojai“. Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos centro vertinimu, „jau pačiame Publikacijos pavadinime pavartojus žodį „išlaisvino“ suponuojama nuomonė, kad išlaisvino nuo nelaisvės ar okupacijos, išvadavo, padarė laisvą ir nepriklausomą (Lietuvių kalbos žodynas žodžius laisvinti, išlaisvinti, priklausomai nuo konteksto, apibrėžia kaip daryti laisvą, vaduoti, padaryti nepriklausomą, išleisti į laisvę).“ Taip pat Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos centro vertinimu, toks žodžių pasirinkimas Publikacijoje formuoja mintį apie tariamai buvusį Lietuvos okupuotą Vilniaus kraštą ir to krašto gyventojų gyvenimą nelaisvėje. Išvadoje pažymima, kad siekiant sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos ginčijamus pasienio bei kitus teritorinius klausimus, demarkacijos linijai tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių nustatyti bei taikai sudaryti 1920 m. rugsėjo pabaigoje Suvalkuose prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos, kuriose dalyvavo Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija; 1920 spalio 7 d. sutartis buvo pasirašyta, ji istorijoje žinoma kaip Suvalkų sutartis; minėta sutartimi nustatyta demarkacijos linija, Vilnius patvirtintas Lietuvos pusėje. Sutartis turėjo įsigalioti po keleto dienų – 1920 m. spalio 10 d. 12 val., tačiau praėjus dviem dienoms, spalio 9 d., Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį ir vėl jėga užėmė Vilnių bei Vilniaus kraštą. Išvadoje paaiškinama, kad „pastarasis Vilniaus ir Vilniaus krašto užėmimas istorijoje visuotinai žinomas kaip Želigovskio maištas. Jis aprašomas ir nagrinėjamoje Publikacijoje bei vadinamas išlaisvinimu, o L. Ž. armijos kariai – išvaduotojais.“ Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos centras atkreipė dėmesį, kad būtent istorinių faktų nutylėjimas apie Suvalkų sutarties pasirašymą, Vilniaus priskyrimą Lietuvai bei šios sutarties sulaužymą iš Lenkijos pusės Publikacijoje ir suponuoja klaidinantį (manipuliacinį) Publikacijos turinį bei priežastinį Želigovskio maišto ryšį, o žodžių „išlaisvino“ vartojimas (Publikacijos pavadinime: „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“); „išlaisvinti“ (prieš 103 metus, 1920 m. spalio 8 d., generolo L. Ž. vadovaujami kariai, J. P. žiniomis, pradėjo maištą, kurio tikslas buvo išlaisvinti Vilnių ir Vilniaus kraštą bei suteikti vietos gyventojams teisę spręsti šių žemių ateitį); „išsivadavimą“ (miesto išsivadavimą su entuziazmu sutiko vietos gyventojai Vilniaus krašte); „išvaduotojus“ („1920 m. spalį vilniečiai miniomis ir entuziastingai pasitiko savo išvaduotojus – Vilniaus krašto sūnus“ bei „1920 m. spalio 9 d. vilniečiai pasveikino savo išvaduotojus“) dezinformuoja skaitytojus. Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos centro nuomone, kadangi informacija pateikiama be platesnio konteksto, bandoma sudaryti nuomonę, kad Lietuvos kariuomenė nesipriešino, nekovojo tarsi būtų pritarusi L. Ž. maištui.
Atsakovės atliekamas tyrimas buvo inicijuotas dėl: 1. Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 3 dalies: („Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai“) ir 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto („Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kuria skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą”) galimo pažeidimo.
Atsakovės Spendime padaroma išvada, kad Publikacijos tonas yra traktuotinas kaip manipuliatyvus ir be preteksto bandantis kurti nesantaiką Lietuvos Respublikos viešojoje erdvėje informaciją pateikiant netiksliai ir (ar) angažuojant bei tokiu veikimu misinformuojant Lietuvos lenkų bendruomenę. Tokią poziciją Tarnyba grindė remdamasis pranešėjų argumentais, iliustruojančiais šališką ir netikslų bei kvestionuotino objektyvumo viešosios informacijos pobūdį. Taip pat atsakovės Spendime išsamiai įvertinus Publikacijos teiginius, daroma išvada, kad „nors dauguma faktų Publikacijoje pateikti teisingai, kai kurie faktai sąmoningai nutylimi arba interpretuojami manipuliatyviai. Pavyzdžiui, vartojant žodžius „išlaisvino“ ir „išvaduotojai“, o Publikacijos pavadinimas ir terminų vartojimas sudaro įspūdį, kad L. Ž. kariuomenė išlaisvino Vilniaus kraštą, nors iš tiesų tai buvo okupacija.” Taip pat Sprendime akcentuojama, kad „Publikacijoje ignoruojami svarbūs faktai, kaip Suvalkų sutarties pasirašymas ir jos nesilaikymas iš Lenkijos pusės. Nutylint šiuos faktus skaitytojai yra klaidinami. Publikacija teigia, kad Lietuvos kariuomenė neparodė didesnio pasipriešinimo, tačiau nutylima, kad kariuomenės pajėgos buvo dislokuotos kitur ir nesitikėjo netikėto puolimo.” Sprendime nurodoma, kad Publikacijoje identifikuotinos manipuliacijos ir dezinformacijos priemonės: istorinių faktų nutylėjimas ir iškraipymas, L. Ž. pajėgų vadinimas „išvaduotojais“ yra šališkas ir netikslus, klaidina skaitytojus, o tiksliu gali būti vadinamas tik iškreipiant (arba elementariai ignoruojant) istorinį kontekstą.
Taip pat atsakovė padarė išvadą, kad Publikacija yra diegiamos informacinės struktūros, pavyzdžiui, kad (1) Vilnius yra lenkų (ne lietuvių); (2) Vilnius buvo išlaisvintas ir tariamai demokratiškai apsibrėžęs nepriklausomybę ir įsiliejimą į Lenkiją; (3) nors ir netiesiogiai (to konkrečiai neįvardinant) kuriamas mitas, esą lietuviai yra okupavę Vilnių, nes Vilnius buvo išlaisvintas „prieš 103 metus jo karių“ (nutylima dalis, kad „išlaisvintas nuo lietuvių“, kurie Vilnių buvo tariamai užgrobę).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra oficialiai konstatavęs, kad informacijos laisvė nėra absoliuti (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimus) ir neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės skleisti tokias mintis, pažiūras ir pan., kuriomis yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
VIĮ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi Publikacijos paskelbimo metu) 2 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad dezinformacija – tyčia viešai paskleista melaginga informacija.
Šios nuostatos turinys suponuoja, kad dezinformacijos faktui konstatuoti reikalinga nustatyti sąlygų visetą: 1) kad informacija buvo paskleista viešai; 2) kad ši informacija buvo melaginga; ir 3) kad tai buvo padaryta tyčia.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ginčui aktuali informacija buvo paskleista viešai, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.
Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Taigi, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimus Hertel prieš Šveicariją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinė Karalystė, 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su Publikacijos turiniu, pritaria po atlikto tyrimo padarytai Tarnybos išvadai, jog nors dauguma faktų Publikacijoje pateikti teisingai, kai kurie faktai sąmoningai nutylimi arba interpretuojami manipuliatyviai. Darytina išvada, kad tokių žodžių kaip „išlaisvino“ (Publikacijos pavadinime: „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“); „išlaisvinti“ (prieš 103 metus, 1920 m. spalio 8 d., generolo L. Ż. vadovaujami kariai, J. P. žiniomis, pradėjo maištą, kurio tikslas buvo išlaisvinti Vilnių ir Vilniaus kraštą bei suteikti vietos gyventojams teisę spręsti šių žemių ateitį); „išsivadavimą“ (miesto išsivadavimą su entuziazmu sutiko vietos gyventojai Vilniaus krašte); „išvaduotojus“ („1920 m. spalį vilniečiai miniomis ir entuziastingai pasitiko savo išvaduotojus – Vilniaus krašto sūnus“ bei „1920 m. spalio 9 d. vilniečiai pasveikino savo išvaduotojus“) naudojimas Publikacijoje laikytinas melagingos informacijos paskleidimu.
Taip pat sutiktina su Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos centro išvada, jog būtent istorinių faktų nutylėjimas apie Suvalkų sutarties pasirašymą, Vilniaus priskyrimą Lietuvai bei šios sutarties sulaužymą iš Lenkijos pusės Publikacijoje ir suponuoja klaidinantį (manipuliacinį) Publikacijos turinį. Taipogi skaitytojas iš Publikacijos gali susidaryti klaidingą nuomonę, jog Lietuvos kariuomenė neparodė didesnio pasipriešinimo, tačiau Publikacijoje nepaaiškinama (nutylima), kad kariuomenės pajėgos buvo dislokuotos kitur ir nesitikėjo netikėto puolimo.
Darytina išvada, kad Publikacijoje paskleista informacija, kuria sąmoningai siekiama suklaidinti, pateikti klaidingas žinias, laikytina nesąžiningai kurstančia (ar nuteikiančia) prieš lietuvių tautybės Lietuvos piliečius ir manipuliuojanti Lietuvos lenkų mažuma. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos centro pozicija, jog Publikacijos autorius galimai sąmoningai neatsižvelgė į dabarties geopolitines realijas, ilgamečius, gerus Lietuvos bei Lenkijos kaimynystės ir partnerystės santykius NATO bei Europos Sąjungoje, o provokatyviu, dezinformaciniu ir manipuliatyviu Publikacijos turiniu galimai siekė kurstyti tautinę nesantaiką bei kelti nepasitenkinimo ir revanšistines nuotaikas.
Atsižvelgdamas į visumą įvertintų aplinkybių, teismas konstatuoja, kad atsakovė Publikacijoje paskleistą informaciją pagrįstai kvalifikuoja kaip dezinformaciją, remiantis jos apibrėžimu pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktą ir pagrįstai daro išvadą, kad buvo pažeistas VIĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame nurodyta, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje skleidžiama dezinformacija.
Teismas daro išvadą, kad ginčijamas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2024-07-19 sprendimas Nr. SPR-156 „Dėl publikacijoje „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“ („Przed 103 laty Wileńszczyzna została wyzwolona przez swoich żołnierzy“) paskelbtos informacijos“ priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, ginčijamas Sprendimas atitinka Visuomenės informavimo įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jo naikinti patikslintame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjos viešosios įstaigos „L24plius“ patikslintą skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.