Kauno apygardos teismo nutartis

2018-06-20 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-296-290/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-20
Bylos Nr.
AN2-296-290/2018
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-00234-2018-2
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Jurgis Kiškis
Kategorijos
Administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-296-290/2018
Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00234-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.10.; 21.11.11. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 20 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis,

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 11 d. nutarimo jo administracinio nusižengimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 11 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 16 d., apie 11.53 val., (duomenys neskelbtini), būdamas fiziniu asmeniu ir vykdydamas darbdavio funkcijas, leido nelegaliai dirbti pagalbinius darbus savo naudai A. S. ir R. Š.. L. B. su darbuotojais A. S. ir R. Š. nesudaręs darbo sutarčių leido dirbti ne vėliau kaip prieš vieną dieną iki numatytos darbo pradžios momento neinformavęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus. L. B. būdamas darbuotojo atžvilgiu darbdaviu ir neužtikrindamas, kad visi dirbantys darbuotojai dirbtų įstatymo nustatyta tvarka įforminti, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies bei Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Apeliaciniu skundu L. B. prašo panaikinti Kauno apylinkė teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 11 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Skunde jis nurodė, jog teismas netinkamai įvertino darbdavio sąvoką, kadangi jis neturėjo savo įmonės, nevykdė individualios veiklos, tdėl negalėjo įdarbinti jokių darbuotojų, tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Betono liejinių gamyba yra jo tėvo verslas, o ne jo, patikrinimo metu jis buvo tėvo privačioje valdoje ir kurią, atvykus pareigūnams, jis gynė. Tokios aplinkybės, negali būti pagrindu jį pripažinti kaltu pagal ANK 95 straipsnį. Teismas nesiaiškino ar A. S. ir R. Š. vykdė kokias nors tęstinio darbo funkcijas. Be to teisminio nagrinėjimo metu apklausti pareigūnai negalėjo nurodyti kokį tiksliai darbą minėtieji asmenys atliko patikrinimo metu, kokius tariamai darbo rūbus jie dėvėjo. Teismas nepagrįstai liudytojų A. S. ir R. Š. parodymus vertino kaip prieštaringus bei nenuoseklius nurodant, kad įvykio metu duoti paaiškinimai skyrėsi nuo teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų. Tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad patikrinimo metu minėti liudytojai savo paaiškinimus rašė ne laisva valia, o darbo inspektorių įtakoje, tai yra diktuojant ką jiems rašyti. Ši aplinkybė atsispindi byloje esančioje įvykio metu darytoje vaizdo medžiagoje. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų pagrindžiančių jo kaltę, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra neteisėtas ir prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinis skyrius pateikė atsiliepimą į apelianto skundą, kuriuo prašo 2018 m. gegužės 11 d. nutarimą administracinėje byloje palikti nepakeistą ir L. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

L. B. skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde L. B. nesutinka su apylinkės teismo, jo atžvilgiu priimtu nutarimu, nurodydamas, jog nepadarė administracinio nusižengimo numatyto ANK 95 straipsnyje, todėl apeliacinis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs administracinio nusižengimo byloje, surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai L. B. pripažino padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.

Šiuo konkrečiu atveju pažymima, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas, darbdaviui ar kitiems atsakingiems asmenims užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Atsižvelgiant į šios teisės normos dispoziciją akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalis numato, jog apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. Komentuojamo straipsnio 4 dalis numato, kad darbdavys leidžia darbuotojui pradėti dirbti tik tada, kai pasirašytinai supažindina darbuotoją su darbo sąlygomis, tvarką darbovietėje nustatančiomis darbo teisės normomis, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais. Taip pat Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 56 straipsnyje yra numatyta, kas yra nelegalus darbas ir tai, kad kaip jau aukščiau aptarta iki darbinių santykių pradžios darbdavys privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie įdarbinimo pradžią. Be kita ko, nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai.Pagal vieningai nelegalaus darbo bylose formuojamą teismų praktiką, pagrindiniai įrodymai šios kategorijos bylose yra pirminiai nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai, liudytojų, pareigūnų, mačiusių pažeidimą ir tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai. Nelegaliai dirbę asmenys dažnai keičia savo parodymus, duodamus administracinio nusižengimo protokolą surašančiam pareigūnui, todėl pareigūnų parodymai yra itin svarbūs teisingam bylos išnagrinėjimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-535/2012). Vertinant tokią teismų praktiką nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos kontekste neabejotina, jog ir šiuo atveju, sprendžiant L. B. kaltės klausimą, būtina atidžiai patikrinti tiek jo paties, tiek ir galimai nelegaliai dirbusių asmenų parodymus bei paaiškinimus, juos įvertinti visų duomenų kontekste ir tik tuomet vertinti, ar yra ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis.Šiuo atveju sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų R. Š. ir A. S. duoti parodymai administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo prieštaringi ir nenuoseklūs. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad R. Š. teikdamas raštišką paaiškinimą 2017 m. lapkričio 6 d. (kai buvo nustatytas nelegalaus darbo faktas), nurodė, kad gamina betoninius gaminius apie pora savaičių. Dirba ir gyvena pas L., kurio pavardės neprisimena. Už darbą atlygina jam maistu ir leidžia gyventi (b. l. 4). Tuo tarpu A. S. 2017 m. lapkričio 6 d. paaiškinime nurodė, kad nuo spalio 30 d. dirba, lieja betono gaminius, už tai jam leidžia šioje vietoje gyventi (b. l. 5). Tačiau pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti R. Š. ir A. S. nurodė absoliučiai kitas aplinkybes susijusias su darbu, nei savo paaiškinimuose teiktuose įvykio vietoje. Pirmosios instancijos teisme R. Š. parodė, kad jis ir A. S. gyvena angare, jiems gyventi ten leido P. B.. Jis jokių darbų pas P. B. neatlieka, tiesiog pas jį gyvena. Kartu užsiaugina maistą, tačiau tai nėra atlygis, kartais padirba prie ūkio, bet tik bendrais tikslais. 2017 m. lapkričio 6 d. paaiškinime parašė tai ką jam diktavo inspektorius, kadangi buvo pasimetęs. L. B. tiesiog atvažiuoja pas tėvą pabūti. Analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir liudytoju apklaustas A. S.. Tokiu būdu akivaizdu, kad pirmosios instancijos teisme liudytojų duoti paaiškinimai iš esmės skyrėsi nuo įvykio metu surašytų paaiškinimų, dėl ko jų parodymai nebuvo laikytini nuosekliais ir neprieštaraujančiais. Ir nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad atvykę darbo inspekcijos pareigūnai nurodė, ką savo paaiškinimuose turi rašyti A. S. ir R. Š., šią aplinkybę nurodė ir liudytojais apklausti minėti asmenys, su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pagrindžiant šią išvadą, pažymėtina, kad byloje esantis vaizdo įrašas, darytas įvykio vietoje (b. l. 13), patvirtina, faktą, jog A. S. ir R. Š. aukščiau aptartus paaiškinimus rašė laisva valia, nei darbo inspekcijos pareigūnai, nei pašaliniai asmenys nenurodė, kokias aplinkybes jiems nurodyti savo paaiškinimuose. Priešingai iš vaizdo medžiagos matyti, kad L. B. įsakmiai nurodinėjo R. Š., kad jis nieko nerašytų. Tuo tarpu A. S. rašydamas paaiškinimą sėdėjo tarnybiniame darbo inspekcijos automobilyje, o darbo inspektoriaus paklaustas apie susiklosčiusią situaciją nurodė, kad neturėjo darbo, kad vaikščiojo po kaimą ir jį priėmė dirbti su betono gaminiais už gyvenamą vietą ir maistą. Kaip jam darbo suteikusį asmenį nurodė L.. Šių duomenų kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nelegalaus darbo faktas yra įrodytas, o pirminiai liudytojų A. S. ir R. Š. paaiškinimai bei aplinkybės užfiksuotos administracinio nusižengimo byloje esančioje vaizdo medžiagoje, neabejotinai patvirtina, kad pirminius paaiškinimus šie asmenys davė laisva valia. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš vaizdo medžiagos matyti, jog atvykus darbo inspektoriams A. S. ir R. Š. buvo angare, su darbo pirštinėmis, o ant stelažų buvo paruoštos medžiagos betono liejinių gamybai. Prie angaro stovėjo autobusiukas su reklaminiais užrašais ir kontaktiniais telefonų numeriais iš kurių vienas telefono numeris priklausė L. B.. Lauke buvo betono gaminių, kas patvirtina, kad betono liejinių gamyba iš tiesų vyko. Be to, atvykus darbo inspekcijai, L. B. vienam iš nelegalių darbuotojų, po to kai darbo inspektorius paprašė jo asmens dokumento, liepė sėsti į automobilį ir pats sėdo kartu. Tokiu būdu akivaizdu, jog L. B. siekė sutrukdyti darbo inspekcijos pareigūnams vykdyti jų darbines funkcijas ir siekė nelegaliai dirbančiam asmeniui padėti pasišalinti iš įvykio vietos. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo L. B., tokie jo veiksmai nelaikytini siekiu apginti jo tėvui priklausančią privačią valdą, kadangi siekis pasišalinti iš įvykio vietos nelaikytinas privačios valdos gynimo veiksmu. Šių duomenų visuma neabejotinai patvirtina, kad A. S. ir R. Š. nelegaliai dirbo su betono gaminiais, kurių gamyba buvo užsiimama (duomenys neskelbtini). Už nelegalų darbą su asmenimis buvo atsiskaitoma maistu, kas vertinama kaip atlygis už atliktus darbus išreikštas ne pinigine forma. Neabejotina ir tai, kad šiuo atveju darbdavio funkcijas atliko būtent L. B.. Konstatuojant šią išvadą pažymima, kad liudytojas A. P. patvirtino, jog R. Š., rašydamas paaiškinimą nurodė, kad dirba pas L., kad jis už atliktus darbus atsiskaito maistu. Šios aplinkybės iš tiesų yra užfiksuotos pirminiame R. Š. paaiškinime (b. l. 4). Liudytoja L. B. taip pat patvirtino, kad apklausiant asmenis jie nurodė, jog jiems už darbą maistu ir apgyvendinimu atsiskaito L.. Be to ir iš byloje esančios vaizdo medžiagos matyti, jog A. S. nurodo, jo dirba pas L.. Nei vienas iš asmenų nenurodė kito žmogaus, kuris galimai būtų jų darbdavys. Šiuo atveju L. B. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jis negalėtų būti darbdaviu, nes neatitinka šios sąvokos, laikytini tik gynybine versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, kadangi darbdaviu gali būti ir fizinis asmuo, neturintis savo įmonės, bet besiverčiantis tam tikra veikla. Vertinamuoju atveju yra akivaizdu, kad L. B. vertėsi betono gaminių gamyba bei prekyba, tai patvirtina administracinio nusižengimo byloje esantis skelbimas (b. l. 6), kuriame vienas pagrindinių telefono numerių, kuriuo būtų galima susisiekti dėl produkcijos, yra nurodytas būtent L. B. telefono numeris. Šis telefono numeris, kaip jau aukščiau aptarta, yra nurodytas ir ant autobusiuko, kuris buvo įvykio vietoje (b. l. 7). Tiek iš filmuotos medžiagos tiek iš liudytojų paaiškinimų yra akivaizdu, kad A. S. ir R. Š. patikrinimo metu buvo sutrikę ir buvo linkę paklusti L. B. nurodymams, iš kurių vienas buvo paliepimas sėsti į jo automobilį, taip pat jis nurodė darbuotojams nieko nesirašyti. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp L. B. ir A. S. bei R. Š. buvo susiklostę darbiniai santykiai, grindžiami pavaldumu bei atsiskaitymu už atliktus darbus pagrindu. Kaip jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta atmestina ir apeliacinio skundo versija, kad asmenys dirbo ne L. B., o jo tėvui P. B.. Kadangi kaip jau aukščiau aptarta, nelegaliai dirbę asmenys kaip darbdavį nurodė tik L., o jo tėvą nurodė tik teisminio nagrinėjimo metu. Tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog darbdavio funkcijas atliko ne L. B.. Tuo labiau, kad patikrinimo metu L. B. buvo teritorijoje, kurioje buvo atliekamas patikrinimas ir nors pats teigė, kad tik atvyko tik į svečius, tačiau iš byloje esančios vaizdo medžiagos, matyti, kad jis tikslingai siekė kartu su nelegaliais darbuotojais pasišalinti iš įvykio vietos. Nors šiuos veiksmus apeliantas traktuoja kaip tėvo privačios valdos gynimą, tačiau tokie L. B. veiksmai nėra ir negali būti laikomi nuosavybės saugojimu. Vaizdo įraše matyti, kad L. B., nepavykus išsivežti darbuotojų, stengiasi uždaryti visus praėjimus į angarą, tokiu būdu stengdamasis užkirsti kelią darbo inspekcijos pareigūnui patekti į vidų ir vykdyti jų darbines funkcijas. Be to aplinkybė, kad L. B. yra bedarbis, nėra laikytina absoliučiu pagrindu neleidžiančiu kilti atsakomybei pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, L. B. tėvas, P. B. yra senyvo amžiaus – 76 metų, o L. B. po tėvo mirties tiksi perimti jo verslą. Tokiu būdu šios aplinkybės ir aukščiau aptarti duomenys neleidžia daryti priešingos išvados nei tokia, kad L. B. nors ir būdamas fizinis asmuo, šiuo atveju buvo faktinis darbdavys, privalantis užtikrinti darbuotojų socialinę apsaugą, tinkamai įformindamas darbo santykius, darbo organizavimo įstatymų nustatyta tvarka. Šių duomenų visumos kontekste apeliacinės instancijos teismas daro pagrįstą išvadą, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 11 d. nutarimas yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, kad jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutarė:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 11 d. nutarimą nepakeistą ir L. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Jurgis Kiškis