Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-247-719/2016

Teisėjas Virginijus Skaraitis Proceso Nr. 1-50-9-00069-2014-7

2016 m. lapkričio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 226 straipsnio 2 dalį 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu bei V. I. paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir V. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams su 44 MGL (1657,07 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 ir 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį V. I. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu V. I. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.1. 2012 m. liepos 5 d., tiksliai nenustatytą valandą, UAB (duomenys neskelbtini) (iki 2013 m. kovo 29 d. UAB (duomenys neskelbtini)) nuomojamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdamas šios bendrovės, teikiančios teisines paslaugas, direktoriumi, pasinaudodamas tariama įtaka Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariatui ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūrai, iš S. J. (tėvo) ir S. J. (sūnaus) priėmė 8000 Lt (2316,96 Eur) dydžio kyšį, pažadėjęs paveikti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros pareigūnus, kad šie neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2012 m. birželio 16 d. galimai S. J. (jaunesniojo) sukelto eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas D. R.;

1.2. laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2012 m. kovo 5 d. ir nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. spalio 10 d. būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (iki 2013 m. kovo 29 d. UAB (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už bendrovės apskaitos organizavimą, bendrovės veiklos teritorijoje – Biržuose, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 ir 16 punktų reikalavimus, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y.: 1) į bendrovės apskaitą neįtraukė 3800 Lt (1100,56 Eur) pajamų, gautų 2012–2013 metais už suteiktas paslaugas iš fizinių asmenų R. B. (400 Lt (115,85 Eur)), T. F. (1200 Lt (347,54 Eur)), M. G. (400 Lt (115,85 Eur)), K. K., L. K. (1500 Lt (434,43 Eur)) ir T. T. (300 Lt (86,88 Eur)), šių ūkinių operacijų nepagrindė apskaitos dokumentais (sąskaitomis faktūromis ir kasos pajamų orderiais), šių pajamų neįtraukė į kasos knygą ir; 2) suteikęs paslaugas A. B. (pagal 2012 m. birželio 12 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)), D. P. (D.) (pagal 2012 m. lapkričio 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)) ir A. A. (pagal 2013 m. kovo 26 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)), išrašęs sąskaitas faktūras jas įtraukė į bendrovės apskaitą, tačiau nepateikė paslaugų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų bei 2400 Lt (695,09 Eur) grynųjų pinigų įplaukų nefiksavo apskaitoje (neišrašė kasos pajamų orderių dėl A. B. sumokėtų 1500 Lt (434,43 Eur), D. P. (D.) sumokėtų 600 Lt (173,77 Eur) ir A. A. sumokėtų 300 Lt (86,88 Eur)), šių sumų neįtraukė į kasos knygą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 10 d.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas ginčija tik skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 226 straipsnio 2 dalį, todėl kitoje dalyje skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas netikrina.

6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

7. BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

8. Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažindamas apeliantą kaltu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

9.1. Neigdamas savo kaltę šiame epizode apeliantas mano, kad buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, kas laikoma esminiu BPK pažeidimu, trukdančiu nagrinėti bylą. Taip pat nuteistasis V. I. nurodo, kad nukentėjusiosios D. J. parodymai buvo nenuoseklūs, jie prieštaravo liudytojų I. T. ir D. R. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, teismas pastarųjų liudytojų neapklausė, todėl teismas įrodymus vertino vienpusiškai, paviršutiniškai, nepalygino tarpusavyje visų duomenų, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais įrodymais, o kitus – atmetė, motyvuotai nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų. Tačiau su tokia nuteistojo V. I. pozicija negalima sutikti.

9.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime (byla Nr. 12/2010-3/2013-4/2013-5/2013) konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

9.3. BPK 255 straipsnio 2 dalis draudžia nuteisti asmenį dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje asmeniui iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad pagrįstai manydamas, jog kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis arba kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, teismas apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams.

9.4. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. I. inkriminuotą nusikalstamą veiką (BK 182 straipsnio 1 dalis) perkvalifikavo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą (BK 226 straipsnio 2 dalis). Apie tokią galimybę proceso dalyviams, taip pat ir nuteistajam, buvo pranešta 2016 m. birželio 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu. Minėto posėdžio metu pirmosios instancijos teismas taip pat išaiškino nuteistajam jo teisę prašyti pertraukos tam, kad jis galėtų pasiruošti gynybai pagal minėtą veiką, tačiau nuteistajam V. I. pertrauka nebuvo reikalinga ir dėl teismo nurodytų naujų aplinkybių jis papildomai nieko nepaaiškino (8 t., 152–154 b. l.).

9.5. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir perkvalifikuodamas veiką, laikėsi BPK įtvirtintos procedūros ir, priešingai, nei mano apeliantas, nepažeidė jo teisės žinoti kuo yra kaltinamas, teisės į gynybą ir teisingą teismą, kurios įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje. Todėl nuteistasis savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą.

9.6. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis V. I., nukentėjusioji D. J. nuo pat pirmosios apklausos nuosekliai nurodė, kad po to, kai jos sūnus S. J. buvo įtartas sukėlęs eismo įvykį, jie (ji pati, jos vyras S. J. ir sūnus S. J.) per nuteistąjį V. I. norėjo atlyginti nuo eismo įvykio nukentėjusiam D. R. padarytą žalą. Nuteistasis jiems nurodė, kad tam reikės 20000 litų. Jos vyrui ir sūnui iš pradžių nuvežus nuteistajam 13000 litų, pastarasis iš tų pinigų 5000 litų padavė nuo eismo įvykio nukentėjusiam D. R.. Apie tai, kad D. R. gavo 5000 litų, buvo surašytas dokumentas, o apie likusių nuteistajam V. I. perduotų 8000 litų gavimą – ne. Taip pat dėl likusiosios neperduotos sutartos pinigų dalies – 7000 litų jos sūnus S. J. surašė vekselį. Vėliau, dalyvaujant jai, jos sūnui S. J., nuteistajam, nuo eismo įvykio nukentėjusiam D. R. ir pastarojo motinai I. T., likusius 7000 litų ji perdavė D. R. tiesiai į rankas. Visi pinigų perdavimai vyko nuteistojo V. I. kontoroje. Vėliau sužinojo, kad D. R. iš tiesų buvo atlyginta jo su nuteistuoju V. I. sutarta žala – 12000 litų, o kur nuteistais V. I. padėjo jam perduotus 8000 litų, ji nežino (1 t., 21–28 b. l.). Tokius nukentėjusiosios D. J. parodymus ikiteisminio tyrimo metu iš esmės patvirtino liudytojai S. J. (sūnus), S. J. (tėvas) (1 t., 47–53 b. l.). Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas S. J. (tėvas) patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildė, kad nuteistasis V. I. jam nurodė, jog 8000 litų bus panaudoti „problemai išspręsti, kažkur patepti, kažkur sumokėti“, šie pinigai niekur nefigūruos ir jokie dokumentai nebus surašyti (8 t., 36–37 b. l.). Taip pat savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme patvirtino nukentėjusioji D. J. (8 t., 72–73 b. l.).

9.7. Apeliacinės instancijos teismas ypatingai atkreipia dėmesį į tai, jog Biržų rajono apylinkės teismas, ištyręs visus civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvusius įrodymus, 2014 m. vasario 17 d. procesiniu sprendimu konstatavo, jog pirmiau paminėti tie patys 8000 litų, dėl kurių perdavimo nuteistajam V. I. juos atnešusiems liudytojams S. J. (sūnui) ir S. J. (tėvui) nebuvo išrašyti jokie dokumentai, turėjo būti skirta sumokėti tyrėjui ir prokurorui dėl to, kad būtų nutraukta prieš S. J. (sūnų) pradėta baudžiamoji byla. Tai patvirtino ir liudytoja I. T., parodžiusi, kad nuteistasis V. I. paaiškino dalį tų 13000 Lt nunešęs „į raudonų plytų namą (duomenys neskelbtini)“. (1 t., 106 b. l.). Būtina pažymėti, jog išnagrinėjęs minėtą civilinę bylą apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismas procesinį sprendimą paliko nepakeistą (1 t., 114–116 b. l.). Šie procesiniai sprendimai yra įsiteisėję ir juose nustatyti faktai, kartu su nukentėjusiosios D. J. bei liudytojų S. J. (sūnaus) ir S. J. (tėvo) parodymais, apeliacinės instancijos teismo manymu, šioje byloje įrodinėjant nuteistojo V. I. kaltę dėl BK 226 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, yra svarbūs. Negalima nekreipti dėmesio į tai, jog civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavo nuteistais V. I., jis buvo apklaustas apie jam žinomas aplinkybes, tačiau taip pat, kaip ir šioje byloje, jis neigė gavęs iš liudytojų S. J. (sūnaus) ir S. J. (tėvo) 8000 litų, kurie turėjo būti skirti sumokėti tyrėjui ir prokurorui, taip pat vengė atsakyti į jam užduotus klausimus, buvo įspėtas už nepagarbų elgesį (1 t., 93–95 b. l.).

9.8. Byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji D. J. ir liudytojai S. J. (sūnus) bei S. J. (tėvas) iki aptariamo įvykio būtų su nuteistuoju V. I. susipykę ir būtų suinteresuoti apkalbėti jį nepagrįstai kaltinant nusikaltimo padarymu. Tokių konkrečių duomenų apeliantas savo skunde taip pat nenurodė. Atvirkščiai, iš visų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog šioje byloje nukentėjusi pusė į nuteistąjį iš pradžių kreipėsi prašydami pagalbos, pasitikėdami juo ir manydami, kad jis gali padėti išspręsti jų problemą ir tik tuomet, kai suprato, jog nuteistasis galimai juos apgavo, nukentėjusioji pusė ėmė reikalauti iš nuteistojo V. I. atstatyti jų patirtą žalą. Tiek nukentėjusiosios D. J., tiek liudytojų S. J. (sūnaus) bei S. J. (tėvo) parodymai iš esmės yra nuoseklūs, jie neprieštarauja tarpusavyje, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti ir nesiremti jais nėra jokio pagrindo.

9.9. Tai, kad nukentėjusioji D. J., liudytojai S. J. (tėvas) ir S. J. (sūnus) galimai sutiko kyšių pagrindu spręsti jiems iškilusias teisines problemas ir apie tai nepranešė atitinkamoms institucijoms (policijai, STT, prokuratūrai), negali eliminuoti nuteistojo V. I. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo.

9.10. Apibendrindamas visus šiuos duomenis, byloje esančią specialisto išvadą (5 t., 131–188 b. l.; 6 t., 1–59 b. l.), kitus byloje esančius duomenis, o taip pat ir civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtus bei įsiteisėjusius procesinius sprendimus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje nuteistasis V. I. iš S. J. (tėvo) ir S. J. (sūnaus) priėmė 8000 Lt (2316,96 Eur) dydžio kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamus pareigūnus, kad šie neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus ikiteisminiame tyrime, pradėtame dėl 2012 m. birželio 16 d. galimai S. J. (sūnaus) sukelto eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas D. R.. Tokia nuteistojo V. I. veika atitinka BK 226 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

10. Apgaulingo apskaitos tvarkymo epizodas (BK 222 straipsnio 1 dalis)

10.1. Šiame epizode neigdamas savo kaltę nuteistasis V. I. mano, kad iškarto neužregistravęs galimai iš liudytojų gautų sumų jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes pagal tuo metu galiojusius teisės aktus šios sumos galėjo būti užregistruotos nepraleidus 4 mėnesių laikotarpio. Taip pat apeliantas nurodo, kad šioje byloje nėra nustatyta, jog buhalterinė apskaita tyčia buvo tvarkoma apgaulingai, o byloje nesant patikimų įrodymų, galinčių patvirtinti liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai neleidžia pripažinti jį kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tačiau su tokia nuteistojo V. I. pozicija taip pat negalima sutikti.

10.2. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas suprantamas kaip buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (taip pat ir dalies ar visų ūkinių operacijų bei ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Baudžiamajame įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl asmens atsakomybė kyla nustačius bent vieną iš jų. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi patikrinimo, revizijos ar ekspertizės aktais, specialisto išvada ir pan.

10.3. Tiek nuteistajam V. I. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 1 bei 4 dalyse įtvirtinta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo <...> arba struktūros pasikeitimu <...>; visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius. Toks teisinis reglamentavimas įpareigoja asmenis, atsakingus už buhalterinę apskaitą, apskaitos dokumentus surašyti ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenis atitinkamuose registruose užregistruoti ne vėliau kaip per 4 mėnesius. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, individualią veiklą vykdantis asmuo, nuvykęs į paslaugų suteikimo vietą ir paėmęs grynuosius pinigus iš kito asmens už suteiktas paslaugas turi nedelsiant surašyti pinigų paėmimo kvitą (apskaitos dokumento surašymas), o vėliau, grįžęs į savo buveinę, ne vėliau kaip per 4 mėnesius turi surašyti kasos pajamų orderį (įnešti pinigus į kasą) ir atitinkamai užpildyti kasos knygą (ūkinės operacijos (įvykio) užregistravimas).

10.4. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad už suteiktas paslaugas paėmęs pinigus iš liudytojų R. B., T. F., M. G., K. K. (kartu su L. K.), T. T. nuteistasis V. I. šių operacijų iš viso neįtraukė į bendrovės apskaitą, o gavęs pinigus iš liudytojų A. B., D. P. (D.) ir A. A. šias operacijas įtraukė į bendrovės apskaitą, tačiau nei iškarto, nei vėliau neišrašė kasos pajamų orderių ir šių sumų neįtraukė į kasos knygą. Tai patvirtina minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti parodymai (2 t., 118, 146, 168 b. l.; 3 t., 63, 72, 106–107, 111, 183, 185 b. l.; 4 t., 58 b. l.; 8 t., 74–76, 97–98 b. l.), specialisto išvada (5 t., 131–188 b. l.; 6 t., 1–59 b. l.), specialistės parodymai (8 t., 152–153 b. l.) ir kiti byloje esantys duomenys.

10.5. Pagal byloje esančius duomenis seka, kad minėti liudytojai nebuvo gerai pažįstami su nuteistuoju V. I., jie nebuvo susipykę ir iš esmės neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį nepagrįstai kaltinant nusikaltimo padarymu. Tokių konkrečių duomenų apeliantas savo skunde taip pat nenurodė. Atvirkščiai, iš visų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog visi pirmiau paminėti liudytojai į nuteistąjį iš pradžių kreipėsi prašydami pagalbos, pasitikėdami juo ir manydami, kad jis gali padėti išspręsti jų problemą. Dalis jų netgi buvo patenkinti nuteistojo atliktu darbu (pavyzdžiui, liudytojai A. B., R. B., T. T.). Priešingai, nei savo apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, minėtų liudytojų parodymai iš esmės yra nuoseklūs, jie neprieštarauja tarpusavyje, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti ir nesiremti jais nėra jokio pagrindo.

10.6. Apeliantas savo skunde teigia, kad byloje nėra nustatyta, jog buhalterinę apskaitą jis apgaulingai tvarkė tyčia. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog nuteistajam buvo gerai žinomi teisės aktų reikalavimai, keliami tvarkant buhalterinę apskaitą, nes dalį buhalterinės apskaitos jis tvarkė tinkamai, o taip pat į netinkamo apskaitos tvarkymo epizodų skaičių (tai buvo ne vienkartiniai ir ne atsitiktiniai atvejai), apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo manyti kitaip, t. y. kad nuteistasis V. I. buhalterinę apskaitą tvarkė aplaidžiai.

10.7. Apibendrindamas visus byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje nuteistasis V. I. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB (duomenys neskelbtini) (anksčiau UAB (duomenys neskelbtini)) buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti minėtos bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokia nuteistojo V. I. veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip, kaip prašo apeliantas, taip pat pagrindo nėra.

11. Kiti pirmiau neaptarti apeliacinio skundo argumentai, subjektyvūs pasvarstymai ir prielaidos (apie galimybę ūkinių operacijų duomenis į apskaitos registrus įtraukti ne iš karto, o ne vėliau kaip per 4 mėnesius, apie deklaracijų mokesčių inspekcijai pateikimą laiku ir kt.) nėra esminės, jos nusikalstamų veikų kvalifikavimui ir bausmių už jas paskyrimui esminės įtakos neturi, todėl atsižvelgti į jas ir remiantis jomis keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį pagrindo nėra.

12. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės normų taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas procesinis sprendimas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose, jis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistąjį V. I. kaltu padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 226 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas ir paskyrė jam teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, keliamos versijos ir prielaidos pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. I. apeliacinį skundą atmesti.