Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Algimanto Jucio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (trys nusikalstamos veikos), 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2009-2010 metų žiemą J. B. atžvilgiu) – laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2010 metų pavasarį D. B. atžvilgiu) – laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2010 metų vasarą J. B. atžvilgiu) – laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. K. priteista 25, 72 Lt turėtoms proceso išlaidoms atlyginti valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio pabaigoje–2010 m. sausio pradžioje, tikslesnis laikas nenustatytas, Rietave, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje, du kartus, pažadėjęs duoti pinigų, numovė J. B., gimusiai 1997 metais, kelnes ir apatines kelnaites, prievarta paguldė ją į lovą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą – spausdamas rankomis mažametės riešus ir užgulęs mažametę kūnu, išskėtė jos kojas ir nepaisydamas prievartaujamosios spardymosi ir prašymų paleisti, tenkino savo lytinę aistrą, trindamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios tarpkojį bei kišdamas į išorinius lytinius organus. Tokiu būdu A. K. seksualiai prievartavo mažametę J. B., pavartodamas fizinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystes nukentėjusiosios būkle ir sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei neigiamus padarinius nukentėjusiosios psichikai – emocijų ir nuotaikos sutrikimus, kaltės jausmą, nusivylimą savimi ir ateities baimę.

A. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. pavasarį, tikslesnis laikas nenustatytas, Rietave, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje, ne mažiau kaip 4 kartus, žadėdamas duoti pinigų, liepdavo D. B., gimusiai 2002 m., nusirengti ir lipti į lovą, ir pats nusirengęs tenkindavo savo lytinę aistrą, trindamas apnuogintą savo lytinį organą į nukentėjusiosios išorinius lytinius organus, sukeldamas mažametei D. B. fizinį skausmą. Tokiu būdu A. K. seksualiai prievartavo mažametę D. B., pavartodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle ir taip padarė nukentėjusiajai žalą, pasireiškusią fiziniu skausmu ir padariniais nukentėjusiosios psichikai – emocijų ir nuotaikos sutrikimais, išgyvenamu nesaugumo jausmu, užsisklendimu, nerimastingumu.

A. K. nuteistas ir už tai, kad 2010 m vasarą, tikslesnis laikas nenustatytas, Rietave, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje, ne mažiau kaip 4 kartus, žadėdamas duoti pinigų, nurengdavo J. B., gimusiai 1997 m., viršutinius ir apatinius rūbus, suspaudęs rankomis jos riešus, prievarta paguldydavo į lovą, sukeldamas fizinį skausmą, po to, užgulęs kūnu, nepaisydamas prievartaujamosios spardymosi ir prašymų paleisti, tenkindavo savo lytinę aistrą, kišdamas ir trindamas apnuogintą savo lytinį organą į nukentėjusiosios išorinius lytinius organus. Tokiu būdu A. K. seksualiai prievartavo mažametę J. B., pavartodamas fizinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle ir padarė nukentėjusiajai moralinę žalą, pasireiškusią fiziniu skausmu ir padariniais nukentėjusiosios psichikai – emocijų ir nuotaikos sutrikimais, išgyvenamu kaltės jausmu, nusivylimu savimi ir ateities baime.

Be to, A. K. 2010 m. liepos 31 d., apie 22 val., Rietave, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo koridoriuje, smogė ranka į sprandą mažametei J. B., gimusiai 1997 m., ir tokiu būdu mušdamas sukėlė jai fizinį skausmą.

Gynėjo teigimu, nuosprendį priėmęs teismas netinkamai vertino ir kitos nukentėjusiosios - D. B. byloje duotus parodymus. Mažametei apklausos metu buvo užduodami netinkami, atsakymą menantys klausimai, o nuosprendį priėmęs teismas D. B. parodymus vertino selektyviai, neaptardamas juose esančių prieštaravimų. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir byloje esančius medicininius dokumentus dėl mažamečių J. B. ir D. B. psichologinės būsenos, kuriuose užfiksuoti duomenys nesutampa su nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės E. B. byloje duotais parodymais. Apelianto nuomone, šiuose medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. B. kaltės jausmą jaučia dėl to, kad apkalbėjo A. K..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų D. B. ir A. B. parodymais, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims – pačių nukentėjusiųjų parodymams. Pastarosios savo parodymuose teigė, kad A. K. neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus su jomis atlikinėjo ant savo kambaryje esančios lovos. Apygardos teismas patikėjo ir rėmėsi liudytojų D. B. ir A. B. parodymais, kuriuose jie teigė per A. K. kambario langą matę pastarąjį lytiškai santykiaujant su J. B.. Tačiau gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atlikus eksperimentą nustatyta, jog per langą negalima matyti, kas vyksta A. K. kambaryje, ant lovos. Nuosprendį priėmęs teismas procesinio veiksmo – eksperimento metu gautus duomenis įvertino netinkamai, padarydamas prieštaringas išvadas.

Apelianto nuomone, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas netinkamai ir aplaidžiai. Šią aplinkybę patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta bylą tyrusi tyrėja S. S., kuri paaiškino, kad ji policijoje dirba neseniai. Dėl nepakankamo patyrimo ji neatliko visų būtinų procesinių veiksmų – neapžiūrėjo įvykio vietos, nepaskyrė specialių žinių reikalaujančių tyrimų.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka ir su A. K. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Apelianto teigimu, bylos duomenimis nepaneigiami nuteistojo A. K. ir liudytojos L. K. parodymai, kuriuose jie tvirtino, kad nuteistasis J. B. sudavė nestiprų smūgį į sprandą, kuris negalėjo sukelti fizinio skausmo nukentėjusiajai.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nukentėjusiąsias D. ir J. B., liudytojus D. B., E. B., D. B., A. B., M. K., S. S., taip pat įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad A. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiųjų D. B. ir J. B. seksualinio prievartavimo, o gynėjo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

N. D. ir J. B. BPK 186 straipsnyje numatyta tvarka buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Iš nukentėjusiosios D. B. parodymų turinio matyti, kad ji su tėvais gyveno nuteistajam A. K. priklausančiame name. Nukentėjusioji paaiškino, kad jai užėjus į A. K. kambarį, šis kabliuku užrakindavo duris ir, paguldęs ją į lovą, numaudavo kelnes. Atsigulęs ant jos A. K. savo lytiniu organu lietėsi prie jos lytinių organų, sukeldamas skausmą. Po to A. K. duodavo pinigų – po du ir po penkis litus. A. K. taip elgėsi keturis kartus, pavasarį. Apie tokį A. K. elgesį ji niekam nepasakojo, nes bijojo, kad iš jos tyčiosis. Be to, A. K. grasino, kad jeigu ji kam nors papasakos, jai bus „šakės“. Tik vėliau apie A. K. elgesį ji papasakojo savo mamai E. B.. D. B. patvirtino ir tai, kad A. K. taip elgėsi ir su jos sese J., kuriai taip pat duodavo pinigų. Vieną kartą ji su broliais A. ir D. pro langą matė, kaip „judėjo A. K. kelnės“ ir žinojo, kad tuo metu jo kambaryje buvo J.(1 t. 39-66 b.l.).

Nukentėjusioji J. B., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, paaiškino, kad A. K., kurį ji vadina senoliu, ją išprievartavo. A. K. kviesdavo ją į savo kambarį žadėdamas duoti pinigų. Nukentėjusiajai atėjus, jis užrakindavo duris, paguldydavo ją į lovą ir atsiguldavo ant jos. Tokiu būdu gulėdamas A. K. lietė jos lytinius organus su savo lytiniu organu. Visa tai trukdavo apie penkias minutes. Po to jis duodavo 20 Lt ir grasindavo niekam apie tai nepasakoti. A. K. ją lietė viso šešis kartus, du kartus – žiemą, o keturis kartus vasarą. Keturis kartus jis buvo numovęs nukentėjusiosios kelnes. Vieną kartą, vasarą, jai būnant pas A. K. kambaryje, išgirdo, kad ją šaukia mama, tačiau A. K. jos neišleido. Nukentėjusioji patvirtino žinojusi, kad A. K. pas save kviesdavo ir jos seserį D. B., kuriai taip pat duodavo pinigų (1 t. 70-103 b.l.).

Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, jog nukentėjusiųjų D. ir J. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo vykdomos esmingai pažeidžiant BPK reikalavimus, kadangi mažametės buvo verčiamos papasakoti apie jų atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas bei joms buvo užduodami atsakymą menantys klausimai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad mažamečių apklausos buvo pradedamos psichologėms pasiūlius joms papasakoti viską apie A. K. atliktus veiksmus. Nukentėjusiosioms atsisakius tai padaryti, joms buvo užduodami klausimai. Tokia apklausos tvarka ir eiga atitinka BPK 184 ir 186 straipsnių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teisme apklausta D. B. apklausą vykdžiusi psichologė I. Mačiūnė paaiškino, kad ji dirba VšĮ ,,Paramos vaikams centre” psichologe bei padeda apklausti smurtą patyrusius vaikus. Ji taip pat vykdė nukentėjusiosios D. B. apklausą. Šio procesinio veiksmo metu D. B. buvo labai nedrąsi, atsargi, jautri, todėl negalėjo pati papasakoti apie jos atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas. Mažametės psichologinė būsena ir asmeninės savybės lėmė tai, kad apklausos metu buvo užduodama nemažai patikslinančių klausimų, kadangi laisvo pasakojimo metu nukentėjusioji nieko nepapasakojo. Psichologė paneigė, jog dėl tokių patikslinančių klausimų D. B. buvo verčiama nurodyti tam tikrus faktus. Ji nepastebėjo, kad D. B. būtų įtaigi ir jos apklausos turinį būtų lėmę užduodami klausimai. Psichologė paneigė ir tai, kad nukentėjusiajai buvo užduodami atsakymus menantys klausimai.

Psichologė J. D. parodė, kad ji dirba VšĮ Paramos vaikams centre beveik penkerius metus, todėl turi patirties apklausiant smurtą patyrusius vaikus. Ji dalyvavo pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausiant nukentėjusiąją J. B.. Ši prieš apklausą labai jaudinosi, buvo nedrąsi, įsitempusi, kalbėjo tyliai, su pauzėmis. J. B. negalėjo nurodyti visų nusikalstamų veikų aplinkybių laisvo pasakojimo metu, todėl jai buvo užduodami klausimai. Ji pati nurodė, kad buvo išprievartauta, tačiau negalėjo paaiškinti, ką šis žodis reiškia. Ir tik vėliau, po patikslinančių klausimų, ji papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą. Jai buvo sunku tiksliai nurodyti, kokiu būdu ir kaip ją lietė A. K., todėl psichologė pasiūlė tai padaryti pasinaudojant paveikslėliais ir piešiniais. J. D. patvirtino, jog jai nekilo abejonių, jog nukentėjusioji sako tiesą, kadangi mergaitė pasakojo natūraliai, savais žodžiais. Nebuvo matyti jokių požymių, kad ji gali būti įtakota suaugusiųjų ar meluotų.

Taigi šios pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiųjų D. ir J. B. apklausos buvo vykdomos atsižvelgiant į jų amžių, asmenines savybes, psichologinę būseną bei jų atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdį. Iš apklausų protokolų turinio matyti, kad nukentėjusiosios pačios nurodė tas A. K. su jomis atliktų veiksmų aplinkybes ir detales, kurias, būdamos mažametės, jos geriausiai suprato ir įsiminė. Akivaizdu, jog tokie nukentėjusiųjų paaiškinimai nebuvo pakankami A. K. atliktų veiksmų visapusiškam teisiniam vertinimui, todėl apklausą vykdžiusios psichologės ir teisėja, siekdamos nustatyti objektyvią tiesą, uždavė joms patikslinančius klausimus, į kuriuos J. B. ir D. B. atsakinėjo pačios, nurodydamos prisimenamas įvykio aplinkybes. Tokia apklausos eiga ir pasirinkta forma neduoda pagrindo išvadai, kad psichologių užduodami klausimai nukentėjusiosioms buvo suformuluoti taip, jog atsakant į juos, neišvengiamai būtų esmingai pakeistas ar iškreiptas jų duodamų parodymų turinys. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pirmiau aptarti nukentėjusiųjų parodymai sutampa ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą E. B. savo parodymuose teigė, jog ji su šeima gyveno A. K. priklausančiame name. 2010 metais, liepos mėnesį, ji kieme ieškojo J. B.. Kieme žaidę vaikai pasakė, kad ji yra A. K. kambaryje. Nuėjusi į jo kambarį bandė atidaryti duris, tačiau jos buvo užrakintos. Po kelių minučių iš kambario išėjo J. B., o A. K. paaiškino, kad jie norėjo paerzinti, todėl neatsiliepė. Jos sutuoktinis D. B. taip pat pasakojo matęs J. B. išeinančią iš A. K. kambario. E. B. teigė pastebėjusi, kad A. K. D. B. ir J. B. duodavo pinigų. Paklausus nukentėjusiųjų už ką A. K. joms duoda pinigų, J. B. pasakė, kad šis ją grabinėja, liečia lytinius organus, o pinigų duoda už tai, kad niekam apie tai nepasakotų. D. B. nurodė, kad A. K. taip elgėsi ir su ja (1 t. 11-12 b.l., 2 t. 92-93 b.l.). Tokie E. B. parodymai sutampa su D. B. parodymais. Šis teisiamajame posėdyje patvirtino matęs, kad dukros J. B. ir D. B. turi pinigų, už kuriuos perka saldumynus. Jam pasiteiravus, iš kur jos gavo pinigų, nukentėjusiosios nurodydavo, kad pinigus davė A. K.. Jis taip pat teigė pastebėjęs, kad nukentėjusiosioms lankantis A. K. kambaryje, šis duris užrakindavo. Jis apie tai papasakojo savo žmonai E. B.. Jai mergaitės papasakojo, kad A. K. prie jų lindo, lietė lytinius organus (2 t. 29-31 b.l.). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiųjų parodymai sutampa su pirmiau aptartų liudytojų E. B. ir D. B. parodymais.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi ir liudytojais apklaustų mažamečių A. B. ir D. B. parodymais. Šie pirmosios instancijos teisme vienodai tvirtino, jog vieną kartą pro langą matė, kaip A. K. ant lovos judėjo, “darė atsispaudimus”, o tuo metu jo kambaryje buvo J. B.. Ji, išėjusi iš A. K. kambario, turėjo 20 Lt. Pinigų dažnai turėdavo ir sesuo D. B.. A. B. patvirtino ir tai, kad seserys D. ir J. dažnai turėdavo pinigų, po 10 ir 20 litų. Kartais jos sakydavo, kad pinigų davė senolis A. K. (2 t. 31-32 b.l.). Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog šių liudytojų parodymai yra nepatikimi, kadangi atlikus procesinį veiksmą – eksperimentą nustatyta, jog žiūrėdami pro langą jie negalėjo matyti neva lovoje gulėjusio A. K. kojų. Iš eksperimento protokolo matyti, kad žiūrint iš lauko pro langą, A. K. kambaryje esanti lova nesimato. Tačiau eksperimento dalyviams paprašius manekeno pagalba tiksliai atkurti aplinkybes, kuriomis jie matė “senolį”, liudytojas D. B. manekeną paguldė į tokią padėtį, kurioje jo kojos pro langą buvo matomos. Liudytojui A. B. padėjus manekeną toje vietoje, kurioje jis matė A. K. kojas, pro langą manekeno kojos taip pat buvo matyti (2 t. 78-81 b.l.). Taigi priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, eksperimento metu gauti duomenys patvirtina liudytojų D. B. ir A. B. parodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau aptartus šių liudytojų parodymus patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys – nukentėjusiosios D. B. parodymai, kuriuose ji taip pat patvirtinto kartu su broliais pro langą mačiusi judantį A. K., liudytojos S. S. parodymai bei iš dalies liudytojo M. K. parodymai. Pastarasis pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog 2010 metų vasarą jis bandė užeiti į tėvo A. K. kambarį, tačiau durys buvo užrakintos. Kartu su vaikais pažiūrėjęs pro langą iš lauko pusės matė kambaryje tėvo kojas (2 t. 32 b.l.).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta neteisėta nukentėjusiosios J. B. apklausa, kurios metu ji pati savo ranka parašė, kad A. K. su ja lytiškai santykiavo. Iš tiesų, bylos medžiagoje yra nukentėjusiosios J. B. ranka rašytas paaiškinimas, kuriame ji nurodė, jog buvo išprievartauta A. K. (1 t. 68 b.l.). Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginius, jog šis paaiškinimas buvo gautas neteisėtu būdu, įtakojant mažametę J. B. duoti melagingus parodymus. Teisiamajame posėdyje apklausta tyrėja S. S. patvirtino, jog šį paaiškinimą J. B. parašė pati, policijos komisariate, kuomet jos motina E. B. kreipėsi dėl A. K. nusikalstamų veiksmų (2 t. 93-94). Tokias pačias paaiškino parašymo aplinkybes nurodė ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą E. B. (2 t. 92-93 b.l.). Apelianto teigimu, šiame paaiškinime J. B. nurodė, jog A. K. ją išžagino. Tokį patį terminą mažametė pavartojo ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, tačiau negalėjo nurodyti šio žodžio reikšmės. Ši aplinkybė, gynėjo nuomone, leidžia manyti, kad J. B. buvo įtakojama duoti A. K. įkaltinančius parodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš J. B. apklausą vykdžiusios psichologės I. Daniūnaitės paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad vos tik pradėjus apklausą, mažametė pati nurodė, jog buvo išprievartauta. Nors ji negalėjo tiksliai nurodyti, ką reiškia šis žodis, tačiau uždavus jai klausimus, ji, pagal savo amžiui būdingą suvokimą, paaiškino, kokius veiksmus A. K. atliko jos atžvilgiu. Todėl vien tik ta aplinkybė, kad mažametė J. B. sakydama, jog nuteistasis ją išprievartavo, negalėjo paaiškinti šio žodžio reikšmės, neduoda pakankamo pagrindo išvadai, jog ji buvo įtakota duoti A. K. įkaltinančius parodymus. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu J. B. buvo trylikos metų amžiaus, todėl natūralu, kad ji galėjo žinoti ir vartoti tokį žodį kaip išžaginimas, tačiau dėl nepakankamos socialinės ir psichinės brandos negalėjo konkretizuoti jo reikšmės.

Ta aplinkybė, kad mažametė nukentėjusioji J. B. apklausos metu nurodydavo skirtingą jos atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų skaičių bei jų padarymo laiką, priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, nėra pagrindas pripažinti jos parodymus nepatikimais. Atsižvelgiant į tai, kad J. B. apklausa buvo vykdoma praėjus sąlyginai ilgam laiko tarpui po įvykių, apie kuriuos ji davė parodymus, toks jos parodymų nenuoseklumas yra objektyviai pateisinamas. Apklausta apeliacinės instancijos teisme psichologė I. Daniūnaitė patvirtino, kad vaikai paprastai daug geriau atsimena bendras visiems įvykiams detales, negu jų išsidėstymą laike. Todėl J. B. buvo sunku konkrečiai nurodyti nusikalstamų veikų padarymo laiką. Kita vertus, nukentėjusioji savo parodymuose kelis kartus patvirtino, jog A. K. ją seksualiai prievartavo viso šešis kartus, du kartus – žiemą, o likusius – pavasarį, vasarą. Iš apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas, nustatydamas A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, rėmėsi šiais mažametės parodymais bei juos patvirtinančiais liudytojų E. B., D. B. parodymais, ir pagrįstai konstatavo, jog A. K. su J. B. lytinę aistrą tenkino du kartus, laikotarpiu nuo 2009 metų gruodžio mėnesio iki 2010 sausio mėnesio ir ne mažiau kaip keturis kartus 2010 metų vasarą. Nukentėjusiosios J. B. parodymų patikimumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, kad, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, A. K. kambaryje nėra veikiančio laikrodžio. Tuo tarpu mažametė savo parodymuose teigė, jog nuteistasis lytinę aistrą tenkino penkias minutes, o tikslų laiką ji žino, kadangi žiūrėjo į laikrodį. Iš tiesų, byloje esančiame įvykio vietos apžiūros, kurią atlikto advokatas, protokole nėra užfiksuota, jog A. K. kambaryje būtų veikiantis laikrodis. Tačiau vien tik ši aplinkybė nepaneigia visų mažametės parodymų apie patirtą seksualinę prievartą, kurie, kaip jau minėta, sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis. Juolab, kad įvykio vietos apžiūra buvo atlikta ne iš karto po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o vykstant teisminiam nagrinėjimui.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius nukentėjusiųjų medicininius dokumentus ir teigia, jog J. B. kaltės jausmą galimai jaučia ne dėl patirtos seksualinės prievartos, o dėl melagingų parodymų. Šis apeliacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas. Iš byloje esančio išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad J. B. konstatuoti emocijų ir nuotaikos sutrikimai, išgyvenamas kaltės jausmas, nusivylimas savimi ir ateities baimė. Visi šie sunkumai susiję su patirta seksualine prievarta (1 t. 30-31 b.l.).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas nekvalifikuotai, tokio pobūdžio bylose būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti pavėluotai, o kai kurie neatlikti visai. Tačiau ši aplinkybė neduoda pakankamo pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas. Apygardos teismas teisiamajame posėdyje nešališkai ištyrė byloje surinktus duomenis, patikrino jų patikimumą, juos išanalizavo, palygino ir pripažino, kad jų pakanka nustatyti, jog A. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo byloje surinktus duomenis įvertinti kitaip ar pripažinti, kad jų nepakanka apkaltinamajam teismo nuosprendžiui priimti.

Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su A. K. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nurodo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad nuteistasis, suduodamas nestiprų smūgį J. B. į sprandą, sukėlė jai fizinį skausmą. Toks apeliacinio skundo argumentas paneigiamas objektyviais bylos duomenimis. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis – paties nuteistojo, nukentėjusiosios J. B., liudytojų E. B., L. K. parodymais patikimai nustatyta, kad 2010 m. liepos 31 d., apie 22 val., A. K. sudavė vieną smūgį ranka mažametei J. B. į sprandą. Nukentėjusioji J. B. savo parodymuose patvirtino, jog po A. K. suduoto smūgio jai skaudėjo (1 t. 70-103 b.l.). Liudytoja E. B. teisiamajame posėdyje nurodė, jog 2010 m. liepos 31 d., vakare, J. B. verkdama jai papasakojo, kad A. K. sudavė smūgį ranka į sprandą (2 t. 92-93 b.l.). Šie pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. K., būdamas suaugęs, fiziškai išsivystęs vyras, ranka suduodamas mažametei nukentėjusiajai J. B. į sprandą, neabejotinai sukėlė jai fizinį skausmą. Vien ta aplinkybė, jog iš karto po suduoto smūgio nukentėjusioji neverkė, kaip tai tvirtino liudytoja L. K., nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuteistasis savo neteisėtais veiksmais sukėlė fizinį skausmą mažametei.

Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo A. K. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pripažinti mažareikšme. Klausimą, ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Šiuo atveju tokios aplinkybės, leidžiančios daryti išvadas dėl A. K. įvykdytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, bylos duomenimis nenustatytos. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistasis fizinį smurtą vartojo mažametės atžvilgiu. Tuo tarpu nukentėjusiojo asmens mažametystė yra BK 140 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis. Įstatymų leidėjas, numatydamas griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už fizinio smurto vartojimą mažamečio atžvilgiu, siekė apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip asmens sveikata, bet ir vieną iš svarbiausių vertybių – vaikystę. Todėl ta aplinkybė, kad A. K., būdamas suaugęs, normalaus fizinio ir protinio išsivystymo vyras, iš esmės be jokios dingsties, sudavė smūgį ranka mažametei J. B., sukeldamas jai fizinį skausmą, neleidžia daryti išvados, kad ši jo įvykdyta nusikalstama veika nėra tiek pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Bausmė A. K. paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, tiek nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjo Algimanto Jucio apeliacinį skundą atmesti.