Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. D. ir P. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

B. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

P. J. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš B. D. ir P. J. bankrutavusiai AB „K“ solidariai priteista 621 970 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. D. ir P. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, o būtent: B. D. laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 28 d., būdamas AB „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir veikdamas kartu su AB „K“ valdybos pirmininku P. J., ir tuo pačiu laikotarpiu P. J. būnant UAB „D“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, jie – B. D., atstovaudamas AB „K“, ir P. J., atstovaudamas UAB „D“ – sudarė produkcijos pirkimo–pardavimo sutartis 2006 m. sausio 3 d. Nr. 01/02 ir 2007 m. sausio 3 d. Nr. 01/2007 su UAB „D“, o P. J. faktiškai vadovaujant AB „K“ ūkinei finansinei veiklai ir nustatant žymiai žemesnes parduodamos AB „K“ produkcijos kainas UAB „D“ nei kitiems produkcijos pirkėjams, B. D. priešingai bendrovės interesams, nesilaikydamas pirkimo–pardavimo sutartyse nustatytų sąlygų, tiekė UAB „D“ AB „K“ pagamintą produkciją, šiai neapmokant už įsigytą produkciją, įsiskolinimui viršijus sutartyse nustatytas sumas, nesilaikė pirkimo pardavimo sutarčių sąlygų dėl delspinigių skaičiavimo ir įstatymų nustatyta tvarka nesiėmė veiksmų išieškant iš UAB „D“ įsiskolinimo už parduotą produkciją, o P. J. iš AB „K“ gautą produkciją per UAB „D“ realizavus tyrimo nenustatytiems tretiesiems asmenims, tokiu būdu bendrais veiksmais B. D. ir P. J. laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 9 d. iššvaistė jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą AB „K“ turtą už 621 970,17 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami.

Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Taigi veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnį būtina nustatyti dvi aplinkybes – neteisėtumą ir neatlygintinumą. Turto perleidimo neteisėtumą reikėtų suprasti, kaip turto perleidimą tretiesiems asmenims nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Turto perleidimo neatlygintinumas suprantamas kaip turto perleidimas iš savininko ar kito teisėto valdytojo tretiesiems asmenims negrąžinamai, nekompensuojant, neatlyginant už tą turtą.

Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, kad apygardos teismas esmine aplinkybe, patvirtinančia turto perleidimo neteisėtumą, laiko tai, kad B. D. ir P. J. sudarė sutartis dėl AB „K“ produkcijos pardavimo UAB „D“ žymiai mažesnėmis kainomis negu kitiems ūkio subjektams, arba mažesnėmis negu produkcijos savikaina. Teisėjų kolegija nesutinka su šia išvada. Byloje esančiais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad B. D., atstovaudamas AB „K“, su UAB „D“, atstovaujama P. J., kuris kartu buvo ir AB „K“ valdybos pirmininku, 2006 m. sausio 3 d. ir 2007 m. sausio 3 d. sudarė produkcijos pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 01/02 ir Nr. 01/2007. Šių sutarčių pagrindu AB „K“ teikė savo pagamintą produkciją UAB „D“. Liudytojos T. B., D. B., J. B. patvirtino, kad UAB „D“ produkciją iš AB „K“ pirko mažesnėmis kainomis nei kiti ūkio subjektai. Tai atsispindi 2010 m. balandžio 21 d. specialisto išvados Nr. 5-7-17 priede Nr. 1. To neneigė ir patys nuteistieji B. D. ir P. J.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė pati savaime neįrodo turto perleidimo neteisėtumo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, produkcijos pardavimo kainą siūlydavo AB „K“ valdybos pirmininkas P. J., tačiau klausimas buvo sprendžiamas iš penkių asmenų sudarytoje valdyboje. Svarbu ir tai, kad kainos kitiems tos pačios prekės pirkėjams taip pat skirdavosi. Kaip matyti iš 2010 m. balandžio 21 d. specialisto išvados Nr. 5-7-17 priedo Nr. 1, kuriame išdėstytas AB „K“ gaminių pardavimo kainų palyginimas, UAB „D“ gaminiai buvo parduodami pigiausiai, tačiau taip pat matyti, kad ir kitiems ūkio subjektams parduodamos produkcijos kainos buvo ne vienodos, pavyzdžiui, perdengimo plokštė PK 32-12-8 UAB „D“ parduota už 201,60 Lt, kitam pirkėjui – už 223 Lt, dar kitam – už 253,50 Lt; perdengimo plokštė PK 32-15-8 UAB „D“ parduota už 252 Lt, kitam pirkėjui – už 278,75 Lt, dar kitam – už 307,20 Lt ir t. t. (t. 2, b. l. 15–18). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad AB „K“ savo produkciją UAB „D“ parduodavo už kainą, mažesnę nei produkcijos savikaina, kaip kad nurodo apygardos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje. Nuteistojo B. D. ir liudytojų T. B., J. B. bei K. D. parodymais nustatyta, kad produkcija buvo parduodama atsižvelgus į UAB „D“ vadovo P. J. pasiūlytą kainą, tačiau įvertinus gamybos kaštus. Byloje AB „K“ ūkinės–finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė Z. B., apklausiama apeliacinės instancijos teisme, patvirtino, kad netyrė AB „K“ parduodamų gaminių savikainos, o išvadoje nurodė, kad UAB „D“ buvo parduodami gaminiai žymiai mažesnėmis kainomis, kurios atitiko gaminio savikainą, remdamasi tik liudytojos T. B. ir B. D. parodymais. Liudytojos T. B. ir D. B., sudarinėjusi gaminių savikainą, parodė, kad gaminiai UAB „D“ buvo parduodami už didesnę kainą nei gaminio savikaina. Jokių kitų duomenų apie AB „K“ gaminamos produkcijos gamybos kaštus ir savikainą byloje nėra, todėl apygardos teismo išvada, kad AB „K“ produkcija buvo parduodama mažesne kaina nei jos savikaina, yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Be to, teismų praktikoje sandorio neteisėtumas siejamas su įgaliojimų viršijimu bei rūpestingo, apdairaus „šeimos galvos“ elgesio standartų nesilaikymo akivaizdumu, piktnaudžiavimu suteiktu pasitikėjimu ir pan. Nagrinėjamoje byloje nenustačius šių kriterijų (sutartis su UAB „D“ pasirašydavo AB „K“ direktorius po to, kai sutarties sąlygos ir parduodamos produkcijos kaina būdavo aptarta bendrovės valdybos posėdyje), prioritetas turėtų būti suteiktas civilinėms pažeistų teisių atkūrimo priemonėms.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apygardos teismo išvada dėl turto perleidimo neatlygintinumo. Apygardos teismo vertinimu, turto perleidimo neatlygintinumas šioje byloje pasireiškė tuo, kad UAB „D“ neapmokėjo už pateiktą produkciją ir nevykdė kitų sudarytose sutartyse nurodytų sąlygų. Formaliai vertinant tai, kad UAB „D“ laiku neatsiskaitydavo už jai pateiktą produkciją, tikrai galima spręsti apie sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatų pažeidimą, tačiau toks apygardos teismo sutartinių nuostatų pažeidimo kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, interpretavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes ne tik neatitinka teismų praktikos, bet ir visiškai eliminuoja galimybę taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikalstama, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo, nes civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Juk sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Taigi tokiu atveju būtina nustatyti, kad dėl to yra apsunkintas pažeistų teisių atstatymas civilinio proceso tvarka. Teismų praktikoje sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įvardyti tikrojo jo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-224/2008, Nr. 2K-78/2009 ir kt.). Šioje byloje matyti, kad AB „K“ ir UAB „D“ bendradarbiavo nuo 2000 m., nuo tada UAB „D“ buvo pagrindinė AB „K“ gaminamos produkcijos pirkėja, UAB „D“ visada pripažino įsiskolinimo dydį ir, iš dalies sumokėdama už įsigytą produkciją bei sumokėdama AB „K“ įsiskolinimus tretiesiems asmenims, grąžino dalį įsiskolinimo už įsigytą produkciją. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia liudija apie civilinių, o ne baudžiamųjų teisinių santykių egzistavimą. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas ir kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-85/2013, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-7-262/2013 ir kt.). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas sprendė klausimą dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo šioje byloje ir nustatė, kad kaltinamųjų B. D. ir P. J. veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Šią išvadą apygardos teismas motyvavo tuo, kad P. J., būdamas AB „K“ valdybos pirmininku, nustatydavo sutarčių sudarymo sąlygas tarp AB „K“ ir jam pačiam priklausančios UAB „D“, o B. D., būdamas AB „K“ direktoriumi, priklausomas nuo valdybos pirmininko P. J., vykdė pastarojo nurodymus: teikdavo produkciją UAB „D“, kuri gautą produkciją realizuodavo tretiesiems asmenims, nereikalaudavo išankstinio apmokėjimo, delspinigių už pradelstą apmokėjimą bei civilinio proceso tvarka nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl įsiskolinimo išieškojimo, ir tai tęsėsi iki UAB „D“ bankroto. Apygardos teismo vertinimu, P. J. ir B. D. sąmoningai nevykdė AB „K“ produkcijos pardavimo sutartyse numatytų įsipareigojimų (vengė apmokėti už pateiktą produkciją, neskaičiavo delspinigių, tiekė produkciją be išankstinio apmokėjimo) ir tai patvirtina kaltinamųjų bendrus veiksmus, kuriais buvo iššvaistytas AB „K“ turtas ir dėl kurių iškilo pavojus kitų asmenų nuosavybei – AB „K“ kreditorių turtui. Apygardos teismas taip pat konstatavo, kad sutarčių vykdymas ir AB „K“ pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies – UAB „D“ – sąmoningų veiksmų – vengimo atsiskaityti bei privedimas prie bankroto. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apygardos teismo argumentais. Apygardos teismas, vertindamas sudarytų sutarčių pažeidimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, kontekste, vadovavosi vien tik formaliu sudarytų sutarčių pažeidimu, bet neatsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir ypač aplinkybes, sąlygojusias šių sutarčių pažeidimą, kruopščiai neįvertino tarp ginčo šalių vyravusių tarpusavio santykių iki sutarčių sudarymo ir po to, o tai sutrukdė teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Kaip jau buvo minėta, sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius, turi būti susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, taip pat būtina nustatyti, kad kaltinamas asmuo sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį ir savo sąmoningais veiksmais sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklausti liudytojai A. G., K. A., T. B., E. S., D. B., byloje specialisto išvadas davusi specialistė Z. B. ir dar kartą išnagrinėti byloje surinkti ir naujai pateikti duomenys, tačiau aplinkybės, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius, šioje byloje nebuvo įrodytos ir nustatytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, sudėtingų AB „K“ ir UAB „D“ bei nuteistųjų civilinių teisinių santykių aspektus buvo įmanoma atskleisti taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas.

Šioje byloje yra nustatyta, kad sutartys Nr. 01/02 ir Nr. 01/2007 tarp AB „K“ ir UAB „D“ dėl AB „K“ produkcijos pardavimo buvo sudarytos nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. UAB „D“ buvo realiai veikianti įmonė, kuri įregistruota 1995 m. vasario 9 d. (t. 1, b. l. 57). Šios įmonės vadovas P. J. nurodydavo AB „K“ atsakingiems asmenims (valdybai) kainas, kuriomis UAB „D“ gali pirkti AB „K“ gaminamą produkciją, o valdyba spręsdavo, ar sutinka parduoti pagamintą produkciją už pasiūlytą kainą. Kaip jau buvo minėta, tai, kad parduodamos produkcijos kaina UAB „D“ buvo mažesnė nei kitiems ūkio subjektams, nepatvirtina sandorio neteisėtumo. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad UAB „D“ tam tikros privilegijos buvo suteikiamos dėl to, kad ši bendrovė buvo pagrindinė AB „K“ produkcijos pirkėja. Liudytojas K. D., AB „K“ valdybos narys nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki 2007 m. liepos 12 d., parodė, kad apie 90 procentų AB „K“ produkcijos nupirkdavo UAB „D“. Tai patvirtino ir liudytojos T. B., D. B.. Apeliacinės instancijos teisme apklausiama liudytoja T. B. parodė, kad AB „K“ gaminių pirkėjus rasti buvo labai sunku. Tokia kainodaros praktika, kai ūkinės veiklos subjektas savo produkcijos pagrindiniam pirkėjui taiko mažesnes kainas nei kitiems pirkėjams tokiu būdu užtikrindamas savo ir verslo partnerio ūkinės veiklos stabilumą, atitinka abiejų sutartinių santykių šalių interesus ir negali būti pripažinta ydinga baudžiamosios teisės prasme. Be to, liudytojos T. B. ir D. B. parodė, kad UAB „D“ įsigytą produkciją gabendavo į Vilnių nuosavu transportu, tokiu būdu buvo sumažinti AB „K“ produkcijos gamybos kaštai, tuo tarpu kitiems klientams gaminius veždavo patys. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja D. B. paaiškino, kad tiems patiems gaminiams Vilniuje buvo nustatyta vienokia kaina, o kituose regionuose – kitokia. Taigi kainos skirtinguose teritoriniuose reginiuose buvo skirtingos. Kartu dar kartą atkreiptinas dėmesys į 2010 m. balandžio 21 d. specialisto išvados Nr. 5-7-17 priedą Nr. 1, iš šio priedo matyti, kad UAB „D“ gaminiai buvo parduodami pigiausiai, tačiau kitiems ūkio subjektams nustatytos parduodamų gaminių kainos nebuvo vienodos, pavyzdžiui, perdengimo plokštė PK 32-12-8 UAB „D“ parduota už 201,60 Lt, kitam pirkėjui – už 223 Lt, dar kitam – už 253,50 Lt; perdengimo plokštė PK 32-15-8 UAB „D“ parduota už 252 Lt, kitam pirkėjui – už 278,75 Lt, dar kitam – už 307,20 Lt ir t. t. (t. 2, b. l. 15–18). Tai akivaizdžiai parodo, kad gaminio kaina buvo derybų objektas ir UAB „D“, kaip stambiausia pirkėja, susitarimo pagrindu pirkdavo gaminius mažesnėmis kainomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nustatant galutines AB „K“ parduodamos produkcijos kainas nei B. D., nei P. J. nebuvo visiškai savarankiški. B. D. kaip bendrovės direktoriaus veikla buvo kontroliuojama AB „K“ valdybos bei akcininkų. Iš byloje esančių AB „K“ įstatų matyti, kad šios bendrovės organai buvo visuotinis akcininkų susirinkimas, kolegialus valdymo organas – valdyba, ir vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas (17 punktas, t. 2, b. l. 178). Visuotinis akcininkų susirinkimas valdybą rinko ketverių metų laikotarpiui (įstatų 30 punktas), tačiau galėjo atšaukti visą valdybą arba pavienius jos narius nesibaigus jų kadencijai (įstatų 36 punktas, t. 2, b. l. 180). Taip pat matyti, kad valdybai buvo priskirta funkcija analizuoti ir vertinti bendrovės vadovo pateiktą medžiagą apie bendrovės veiklos strategijos įgyvendinimą, veiklos organizavimą, bendrovės finansinę būklę, ūkinės veiklos rezultatus, pajamų ir išlaidų sąmatas, inventorizacijos ir kitus turto pasikeitimo apskaitos duomenis (įstatų 44 punktas, t. 2, b. l. 181). Iš byloje esančių visuotinio akcininkų susirinkimo ir atskirai valdybos posėdžių protokolų akivaizdu, kad tokie susirinkimai nebuvo tik formalumas, t. y. susirinkimai vyko realiai, jų metu buvo sprendžiami įvairūs klausimai, pavyzdžiui, 2007 m. pasikeitus pagrindiniam akcininkui (visos UAB „D“ akcijos buvo perduotos A. S.) visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo renkama nauja valdyba, pretendentai į valdybą buvo pristatyti ir vienbalsiai išrinkti, P. J. vienbalsiai išrinktas valdybos pirmininku, nors tuo metu nei jis, nei jo vadovaujama bendrovė UAB „D“ jau nebeturėjo AB „K“ akcijų. Tokiu būdu AB „K“ akcininkai išreiškė pasitikėjimą P. J. kaip valdybos pirmininku, nors jo vadovaujamos bendrovės įsiskolinimas AB „K“ tuo metu jau siekė 1 146 142,64 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2007 m. liepos 12 d. AB „K“ valdybos nariais, be jau minėto pirmininko P. J., dar buvo B. D., turėjęs 13 190 (0,45 procentus) bendrovės akcijų, E. S., turėjusi 8 310 (0,28 procentus) bendrovės akcijų, A. S., turėjęs 1 952 323 (67,47 procentus) bendrovės akcijų, ir jo sūnus R. S.. Valdybos posėdžiuose buvo svarstomos galimybės, kaip iš AB „K“ skolininkų susigrąžinti skolas, tačiau jokių pastabų nei B. D. kaip bendrovės direktoriui, nei P. J. kaip valdybos pirmininkui nė karto nebuvo pareikšta. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad naujosios valdybos posėdžiuose buvo siūloma griežtinti produkcijos pardavimo sąlygas UAB „D“, nors produkcija šiai bendrovei jau kurį laiką nebuvo tiekiama. Liudytoja T. B. paaiškino, kad buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl UAB „D“ įsiskolinimo, tačiau tai padaryta nebuvo, nes nepavyko surinkti civilinio ieškinio pateikimui reikalingų dokumentų. Liudytoja E. S. taip pat parodė, kad buvo ne kartą rašyti raštai, priminimai, raginimai UAB „D“ dėl įsiskolinimų už įsigytą produkciją, tačiau dokumentai grįždavo neįteikti. Apie tai, kokių veiksmų buvo imtasi siekiant įteikti raštus UAB „D“ po nepavykusio kreipimosi į teismą, byloje duomenų nėra. Tokie AB „K“ pagrindinių akcininkų ir valdybos narių veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo bendrą šios bendrovės poziciją nuolaidžiauti UAB „D“.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad UAB „D“ buvo įsiskolinusi AB „K“ dar prieš tai, kai B. D. tapo bendrovės direktoriumi, P. J. tapo valdybos nariu, o UAB „D“ – pagrindine akcininke. Minėta, AB „K“ ir UAB „D“ bendradarbiavo nuo 2000 m., tuo tarpu B. D. direktoriumi paskirtas tik 2006 m. gegužės 22 d. (laikinai ėjo pareigas nuo 2005 m. rugsėjo 5 d.), valdybos nariu išrinktas 2007 m. liepos 12 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu, P. J. valdybos pirmininku išrinktas 2003 m. balandžio 29 d., UAB „D“ nuo 2003 m. sausio 1 d. (iki 2007 m. vidurio) priklausė 67,5 procentų AB „K“ akcijų. Liudytojas K. D. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad kai UAB „D“ įsigijo pagrindinį AB „K“ akcijų paketą, skolos jau buvo. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „D“ nuolat delsdavo apmokėti už įsigytą produkciją. AB ,,K“ akcininkams, valdybai, direktoriams ir kitiems darbuotojams šios aplinkybės buvo žinomos ir bendrovė neprieštaravo tokiems UAB „D” veiksmams. Taigi galima spręsti, kad AB „K“ buvo priimtinas toks bendradarbiavimas su UAB „D”. Tai iš esmės patvirtino byloje apklausti AB „K“ darbuotojai.

Iš byloje esančios 2010 m. balandžio 21 d. specialisto išvados Nr. 5-7-17 matyti, kad per kaltinime nurodytą laikotarpį nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 28 d. (per dvidešimt septynis mėnesius) AB „K“ produkciją UAB „D“ pardavė vos aštuonis kartus. Išvadą rengusios specialistės sudarytoje lentelėje Nr. 1 (t. 2, b. l. 9–10) nurodyta, kiek UAB „D“ buvo parduota produkcijos ir kiek buvo gauta įplaukų kiekvieną mėnesį. Iš šios lentelės duomenų matyti, kad nuo 2004 m. sausio iki 2006 m. gegužės mėnesio (per dvidešimt devynis mėnesius) produkcija UAB „D“ buvo parduota dvidešimt šešis kartus, t. y. beveik kas mėnesį, pardavimų apimtys abejais laikotarpiais panašios. Iš šios lentelės taip pat matyti, kad UAB „D“ už įsigytą produkciją iš dalies mokėdavo net ir tais mėnesiais, kai produkcija bendrovei nebuvo tiekiama. Kaip matyti, nuo 2007 m. balandžio mėnesio produkcija UAB „D“ nebebuvo tiekiama, tačiau bendrovė vis tiek mažino savo įsiskolinimą 2007 m. balandį, gegužę, rugpjūtį, spalį. Iš minėtos lentelės duomenų taip pat matyti, kad 2008 m. gegužės mėnesį AB „K“ UAB „D“ pardavė produkcijos už 19 025,56 Lt, o įplaukų iš UAB „D“ per laikotarpį nuo 2008 m. balandžio iki liepos mėnesio gavo 50 466,31 Lt. Iš specialisto išvados priedo Nr. 2 matyti, kad UAB „D“ apmokėdavo AB „K“ įsiskolinimus tretiesiems asmenims ir pačiai bendrovei (ne grynais pinigais), tokie atsiskaitymai vyko nuo 2005 m. sausio 3 d. Specialisto išvados priedo Nr. 2 duomenimis, UAB „D“ 2006 m. birželio mėnesį per trečiuosius asmenims sumokėjo AB „K“ 7 000 Lt, liepos mėnesį – 6 000 Lt, rugsėjo mėnesį – 5 000 Lt, 2008 m. balandžio mėnesį – 15 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad šioje lentelėje 2008 m. balandžio mėnesio suma nesutampa su specialisto išvadoje esančios lentelės Nr. 1 duomenimis, galima daryti išvadą, kad šios sumos nebuvo priskaičiuotos kaip AB „K“ gautos įplaukos iš UAB „D“, nors tai turėtų būti įvertinta kaip skolos grąžinimas per trečiuosius asmenis. Taigi pirmiau aptarti duomenys nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai, kad UAB „D“, vadovaujama P. J., sąmoningai neteisėtais veiksmais užkirto kelią vykdyti sudarytas sutartis ir sumenkino AB „K“ galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklausta AB „K“ ir UAB „D“ ūkinės–finansinės veiklos tyrimus atlikusi specialistė Z. B. parodė, kad 2008 m. UAB „D“ buvo veikianti įmonė, turėjo prekių ir turtą, o bankrotą paskelbė tik 2010 m. sausio 12 d.

Atsižvelgdama į apygardos teismo nustatytą B. D. ir P. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį (2006 m. birželio 1 d. – 2008 m. rugpjūčio 28 d.), teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų apie AB „K“ 2008 m. sudarytą produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „D“, o 2007 m. sudaryta sutartis galiojo tik iki 2007 m. gruodžio 31 d. (t. 3, b. l. 161). Taip pat byloje nėra duomenų apie 2008 m. AB „K“ parduotų gaminių pardavimo kainų skirtumą (t. 2, b. l. 15–16). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas nepagrįstai pripažino įrodytomis aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 28 d. P. J. nustatė žymiai žemesnes parduodamos AB „K“ produkcijos kainas UAB „D“ nei kitiems produkcijos pirkėjams, o B. D., priešingai bendrovės interesams, nesilaikydamas pirkimo–pardavimo sutartyse nustatytų sąlygų, tiekė UAB „D“ AB „K“ pagamintą produkciją šiai neapmokant už įsigytą produkciją, įsiskolinimui viršijus sutartyse nustatytas sumas nesilaikė pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų dėl delspinigių skaičiavimo ir įstatymų nustatyta tvarka nesiėmė veiksmų išieškant iš UAB „D“ įsiskolinimo už parduotą produkciją. Priešingai, iš jau aptartos specialisto išvados matyti, kad 2008 m. AB „K“ UAB D“ pardavė prekių už 19 025,56 Lt, o įplaukų iš šios bendrovės gavo 50 466,31 Lt (t. 2, b. l. 10) ir 15 000 Lt (t. 2, b. l. 23). Taigi už 2008 m. įsigytą produkciją UAB „D“ su AB „K“ atsiskaitė visiškai ir dar padengė dalį ankstesnio įsiskolinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės dar kartą paneigia galimybę susiklosčiusiems civiliniams teisiniams santykiams taikyti baudžiamosios teisės normas.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarp AB ,,K“ ir UAB ,,D“ susidariusi situacija gali būti vertinama tik kaip civiliniais teisiniais santykiais pagrįstas ginčas, bet ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Dėl pirmiau išdėstytų motyvų skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria B. D. ir P. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, naikinama ir dėl to priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis. Patenkinus nuteistųjų apeliacinius skundus atskiri skundų argumentai apie kaltinamojo akto trūkumus šiame nuosprendyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

B. D. ir P. J. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

B. D. ir P. J. paskirtas kardomąsias priemones panaikinti.

Bankrutavusios AB „K“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.