- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-24
- Bylos Nr.
- eI2-1427-1047/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04009-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio, ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. K. (A. K.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti 2020 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00338/17I-200 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą.
Pareiškėja su Sprendimu nesutinka, nurodo, kad jis nepagrįstas nei Lietuvos Respublikos teisės aktais, nei faktinėmis aplinkybėmis, pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Nurodo, kad iš programoje „Google Maps“ esančių žemėlapių, matyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) registracijos adresu (duomenys neskelbtini), yra gyvenamųjų namų kvartalas, kurio viena iš dalių yra ir patalpa, nurodyta kaip Bendrovės buveinės adresas. Šiuo adresu Bendrovė puikiai gali vykdyti veiklą, kol pasikeis šalyje susiklosčiusi situacija dėl COVID-19. Atkreipia dėmesį, kad Bendrovė buvo sustabdžiusi veiklą visą karantino laikotarpį, įskaitant ir šiuo metu, todėl jos projektai nepradėti vystyti, nebuvo įdarbintas vadovas ir neatlikta daugelis kitų veiksmų, susijusių su verslo praktika. Iš www.rekvizitai.lt pateiktos informacijos (https://rekvizitai.vz.lt/imone/o sistemos/) matyti, jog įmonės veiklos trukmė 2020 m. gruodžio 7 d. yra 11 mėnesių ir 11 dienų, todėl akivaizdu, jog situacija dėl karantino režimo stipriai paveikė įmonės veiklą bei galimybes įmonei vystyti verslo praktiką. Įmonė ketino įdarbinti aukštos kvalifikacijos darbuotoją – pareiškėją, tam, kad ji pradėtų įmonės veiklos vystymą, tačiau to nepavyko padaryti dėl karantino šalyje ir problemų, susijusių su pareiškėjos leidimu gyventi Lietuvos Respublikoje.
Skunde pareiškėja nurodo, kad jog Migracijos departamentas padarė skubotas bei nepagrįstas išvadas, remdamasis neteisingai interpretuojamomis faktinėmis aplinkybėmis. Tam, kad bendrovė pradėtų vystyti veiklą, reikalingi kompetentingi, tokie kaip pareiškėja, darbuotojai, kurie galėtų užtikrinti Bendrovės verslo praktikos bei tikslų įgyvendinimą, palaikyti bendrovės veiklą, kurti jos strategiją, vykdyti klientų paiešką ir kt. Bendrovės investuotojas bei verslo partneris R. K. (R. K.) yra įgijęs nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir įmonė ketina tolimesnę veiklą vykdyti būtent šiuo adresu, kur šiuo metu laikinai apsistojusi ir pati pareiškėja, bet dėl šalyje paskelbto karantino negalima atlikti minėtų veiksmų.
Teigia, kad nėra nustatyta jokių kitų aplinkybių bei kitų priežasčių pareiškėjai linkti gyventi Lietuvos Respublikoje, tik jos darbinė veikla bei darbo pajamos, kas užtikrinimą jos pragyvenimą Lietuvoje, valstybė gautų pajamas bei Bendrovės darbuotojai, akcininkai turėtų tiesioginę finansinę naudą.
Dėl papildomų dokumentų nepateikimo paaiškino, kad neįdarbinus pareiškėjos, jokie Bendrovės strateginiai planai negalėjo būti pradėti vystyti. Jokių derybų su kitomis bendrovėmis įrodymų ar tai patvirtinančių rašytinių dokumentų Bendrovė pateikti negalėjo, nes visos derybos ir pokalbiai vyksta žodžiu, tai yra privataus ir konfidencialaus pobūdžio susitikimai bei pokalbiai, kurie negali būti protokoluojami ar kitaip registruojamas jų turinys dėl verslo metodo ir principų paslapties, be to, tuo gali pasinaudoti įmonės konkurentai.
Pareiškėja teigia, kad Migracijos departamentas netinkamai bei neteisingai vertino jam pateiktus rašytinius duomenis: R. K. (R. K.), įmonės „E. G.“ (Vokietija) valdytojas yra ne Bendrovės klientas, kaip tai nurodoma Sprendime, bet jos pagrindinis investuotojas, 2020 m. rugpjūčio 24 d. Rekomendaciniame laiške nurodęs, jog pareiškėja kompetentingai bei sklandžiai atliko jai pavestus darbus minėtoje Vokietijos įmonėje, taigi ji buvo sėkmingai įdarbinta ES valstybėje narėje bei atliko ten aukštos kompetencijos reikalaujantį darbą.
Nurodo, kad pareiškėja, pildydama prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, galimai suklydo dėl netinkamo teksto vertimo iš lietuvių į rusų ar anglų kalbą, todėl neteisingai nurodė duomenis apie leidimą gyventi Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje. Pažymi, kad pareiškėją ir Vokietijos Federacinės Respublikos pilietį R. K. (R. K.) sieja ir darbo, ir artimi santykiai, ką patvirtina jos pateikti dokumentai apie darbo patirtį Vokietijoje. Taip pat teigia, kad pareiškėja turėjo leidimą gyventi ES valstybėje narėje Vokietijoje, todėl ir toliau galėtų būti ES ekonominėje erdvėje būtent šiuo pagrindu, tačiau jos tikslas yra išvystyti darbinę veiklą Lietuvoje ir čia gauti geras darbo pajamas, kadangi turi visas kompetencijas tai atlikti. Aplinkybė, jog ji ir R. K. (R. K.) palaiko artimus santykius, nekeičia jos darbo ambicijų bei siekio užsidirbti Lietuvoje. Pareiškėja nesutinka su Sprendimo išvada, jog darbo atlygį pareiškėjai garantuoja R. K. (R. K.), kaip Bendrovės akcininkas. Ši išvada neatitinka nei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, nei faktinių aplinkybių.
Pareiškėja nesutinka su Sprendime padaryta išvada, jog galimai ji neturi lėšų būti ir gyventi Lietuvoje: pareiškėja teismui pateikė PAYPAL bei Vokietijos kredito įstaigos „D. V.“ AG sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, jog pareiškėja turi užsienio kredito įstaigose nemažai pinigų, kurio visiškai pakaktų gyventi Lietuvos Respublikoje, kol būtų išvystyta Bendrovės veikla, be to, Bendrovė įsipareigojo darbo sutartimi mokėti pareiškėjai atlyginimą.
Pareiškėja nesutinka su Sprendimo išvada, kad sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis perleidimo Bendrovės reikmėms yra sudaryta formaliai, todėl pareiškėjai nėra garantuojama gyvenamoji vieta minėtame objekte. Tai, jog R. K. (R. K.), panaudos davėjas, minėtą objektą nupirko tą pačia dieną, kada ir buvo sudaryta panaudos sutartis, savaime nesąlygoja panaudos sutarties formalumo.
Bendrovės pateiktos sąskaitos įrodo jos veiklą (nors ir mažomis apimtimis), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šie duomenys patvirtina tariamą Bendrovės neveikimą. Teigia, kad nebuvo paneigtas ar nuginčytas nei vienas Bendrovės ar pareiškėjos pateiktas dokumentas ar sutartis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka tikrovės.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
Paaiškina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto d papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi atsisakoma, jei darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą yra likviduojami, bankrutuojantys arba nevykdo ekonominės veiklos.
Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovė, įregistruota 2019 m. gruodžio 27 d., adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu yra 3,94 m² ploto negyvenamoji patalpa-sandėliukas. 2020 m. sausio 7 d. šios bendrovės direktoriumi paskirtas asmuo nebuvo joje įdarbintas. Pažymi, kad nuo pat bendrovės įsteigimo iki 2020 m. spalio 13 d. bendrovėje nebuvo įdarbinto nė vieno asmens. Migracijos departamentui pateiktos 2 sąskaitos faktūros, išrašytos 2019 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. sausio 20 d., formaliai 2020 m. spalio 9 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis ir deklaratyvūs bendrovės atstovo advokato padėjėjo 2020 m. spalio 20 d. spalio 30 d. paaiškinimai nelaikytini tinkamu įrodymu, kad bendrovė vykdė ir (ar) ateityje iš tikrųjų vykdys realią ekonominę veiklą. Šios faktinės aplinkybės kelia įtarimą, kad bendrovė iš tikrųjų jokios ekonominės veiklos nevykdė ir nevykdo. Kartu kyla pagrįstų abejonių dėl tikrojo pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo.
Šalies argumentai
Pažymi, kad R. K. (R. K.) yra įmonės R. K. E. G. (Vokietija) valdytojas, pasirašęs pareiškėjos pateiktą rekomendacinį laišką. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja nurodė, kad ji yra dirbusi minėtoje Vokietijos įmonėje verslo informacinių technologijų konsultante, tačiau Migracijos departamento klausimyne atsakė, kad jai nebuvo išduota viza ar leidimas gyventi bei teigė, kad ji turėjo leidimą gyventi Vokietijoje, o pasibaigus šio leidimo galiojimui, dokumentas buvo grąžintas kompetentingoms institucijoms. Pareiškėja Migracijos departamentui teikė prieštaringus duomenis apie gyvenimą Vokietijoje. Rinkliavos mokestį dėl nacionalinės vizos išdavimo sumokėjo R. K. (R. K.), kuris ir pervedė pareiškėjai 8 779,08 Rusijos rublių. Be to, daugkartinei nacionalinei vizai gauti kvietėjas yra R. K. (R. K.), o ne Bendrovė. Tai reiškia, kad darbo užmokestį Pareiškėjai garantuoja R. K. (R. K.), galimai nesiedamas su darbo sutartimi. Nustatytos sąsajos kelia pagrįstą įtarimą, jog iš tikrųjų leidimas laikinai gyventi pareiškėjai reikalingas ne dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos kvalifikacijos darbą, o įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes, įskaitant Vokietiją.
Nurodo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatyta, jog bendrovė, kuri įsipareigoja pareiškėją įdarbinti, turi realiai vykdyti ekonominę veiklą, o ne tik planuoti tai daryti ateityje. Šiuo atveju nei pareiškėja, nei Bendrovė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu nepateikė tokių įrodymų, kad Bendrovė iš tiesų funkcionuoja: priima bei vykdo užsakymus, gauna pajamas, moka mokesčius, atlyginimus darbuotojams ir kt. Vien tik įmonės įsteigimo faktas bei abstraktūs ir deklaratyvūs planai vykdyti veiklą ateityje, nėra pakankami konstatuoti, kad darbdavys atitinka Įstatymo reikalavimus, gali realiai įdarbinti pareiškėją ir suteikti jos kvalifikaciją atitinkančią darbo vietą bei mokėti jai 2 100 Eur dydžio darbo užmokestį. Aplinkybė, kad Bendrovė vykdė ar gali vykdyti veiklą savo buveinės adresu (3,94 kv. m. ploto sandėliuke) taip pat pagrįstai abejotina, nes tokio ploto bei paskirties patalpose įrengti darbo vietų faktiškai neįmanoma, priešingi pareiškėjos teiginiai jokiais įrodymais nepagrįsti.
Pažymi, kad Bendrovė, kuri įsteigta 2019 m. gruodžio 27d., veiklos nevykdė ir tais laikotarpiais, kai karantino režimas valstybėje nebuvo paskelbtas ir jokie apribojimai verslui nebuvo taikomi. Pareiškėjos skundo argumentai, kad dėl karantino bendrovės projektai nebuvo pradėti vystyti, nebuvo įdarbintas bendrovės vadovas ir neatlikti daugelis kitų veiksmų, susijusių su verslo praktika, yra visiškai deklaratyvūs bei neįrodyti.
Nėra jokių įrodymų, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurias įsigijo R. K. (R. K.), apskritai skirtos ir jas siekiama pritaikyti Bendrovės veiklai. Tai leidžia įtarti, kad tarp Bendrovės ir R. K. (R. K.) sudaryta panaudos sutartis yra apsimestinė, ja tik siekiama imituoti Bendrovės tikslus vykdyti ekonominę veiklą, siekiant, kad pareiškėjai galėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Bendrovės veikla tik planuojama, o ne vykdoma.
Pažymi, kad pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės, jog R. K. (R. K.) yra Bendrovės investuotojas, o ne klientas, kad pareiškėja turi pakankamai piniginių lėšų pragyvenimui, nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamam ginčui, kadangi jomis nėra grindžiamas sprendimas. Aplinkybė, jog pareiškėja teigia suklydusi prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodydama, kad per pastaruosius 5 metus jai nebuvo išduoti leidimai gyventi, nors pareiškėja turėjo leidimą gyventi Vokietijoje, taip pat neturi reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, kadangi tai nebuvo pagrindinė ir lemiama priežastis, dėl kurios pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.
Tai pat pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, sudarė dar vieną pakankamą teisinį pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas neatitinka prašomo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisinio pagrindo. Nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjos ir Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio R. K. (R. K.) artimu ryšiu, patvirtina įtarimą, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyksta ne gyventi ir dirbti, o siekdama gauti leidimą laikinai gyventi ir jo suteikiamas teises. Egzistuoja reali pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Buvo nustatyta, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); pareiškėjos interesų centras yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, galimai Vokietijoje (6.5 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, jos sąžiningo siekio dirbti Bendrovėje Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – ne dirbti Bendrovėje Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse (7 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje kilo ginčas dėl 2020 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00338/17I-200, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2020 m. spalio 7 d. (gavimo Departamente data) UAB (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą Migracijos departamentui Nr. 2010-LLG-0514, kad A. K. (A. K.) būtų išduotas leidimas laikinai gyventi.
2020 m. spalio 13 d. Departamentas raštu „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo termino sustabdymo“ Nr. (15/4-11)10K-26451 paprašė, kad pareiškėja pateiktų į lietuvių kalbą išverstus papildomus dokumentus (dėl kvalifikacijos, dėl realios ekonominės veiklos, kt.).
2020 m. spalio 20 d. UAB (duomenys neskelbtini) atstovas advokato padėjėjas pateikė Departamentui raštą „Dėl informacijos pateikimo“ ir papildomus dokumentus.
2020 m. spalio 21 d. Departamentas raštu „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo“ Nr. (15/4-11)10K-27211 paprašė, kad pareiškėja pateiktų į lietuvių kalbą išverstus papildomus dokumentus ir paaiškinimus.
2020 m. lapkričio 3 d. UAB (duomenys neskelbtini) atstovas advokato padėjėjas pateikė Departamentui raštą „Dėl informacijos pateikimo“ ir papildomus dokumentus.
2020 m. lapkričio 3 d. pareiškėja pateikė prašymą išduoti jai daugkartinę nacionalinę vizą pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, (toliau – ir Vizų aprašas) 70.11 papunktį.
2020 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00338/17I-200, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 bei 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 12 punktais bei 16 punkto d papunkčiu, atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą, nes Bendrovė, kuri įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, nevykdo realios ekonominės veiklos, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą.
Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d., t. y. prašymo pateikimo metu) 35 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant yra atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi (Lietuvos Respublikoje). Minėta norma suformuluota imperatyviai, todėl Migracijos departamentas nustatęs bent vieną šiame sąraše esančią aplinkybę, privalo atsisakyti užsieniečiui išduoti leidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Iš nuostatos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas šį atsisakymo išduoti leidimą pagrindą sieja su keliomis alternatyviomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad esant nors vienai iš šių aplinkybių, turi būti atsisakoma išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017, 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4826-502/2018 ir kt.).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto d papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi atsisakoma, jei darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą yra likviduojami, bankrutuojantys arba nevykdo ekonominės veiklos.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje teismas pritaria atsakovo pozicijai, kad pareiškėja neįrodė, jog Bendrovė realiai vykdo veiklą. Pirma, pareiškėja nurodė, kad atvyksta dirbti Lietuvos Respublikoje UAB (duomenys neskelbtini). Bendrovė, įregistruota 2019 m. gruodžio 27 d., adresu (duomenys neskelbtini). Kaip nurodo, Migracijos departamentas, šiuo adresu yra 3,94 m² ploto negyvenamoji patalpa-sandėliukas. Kitos Bendrovės nurodomos patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą minėtu adresu yra žemės sklypas su priklausiniais pastatu-klėtimi, pastatu-pirtimi, pastatu-malkine. Visų pastatų pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio. Pagal įstatus Bendrovės veiklos tikslas – kompiuterių programavimo, konsultacinė ir susijusi veikla; regeneravimas ir kita atliekų tvarkyba; didmeninė prekyba, išskyrus prekybą variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais; mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą. Teismo vertinimu, Bendrovės veiklos vykdymo adresai netenkina Bendrovės veiklos tikslų. Pareiškėjos teiginius esant priešingai (apie pritaikymą Bendrovės veiklai) teismas atmeta kaip neįrodytus ir kaip gynybinę versiją.
Antra, 2020 m. sausio 7 d. UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi paskirtas asmuo nebuvo joje įdarbintas. Nuo pat bendrovės įsteigimo iki 2020 m. spalio 13 d. bendrovėje nebuvo įdarbinto nė vieno asmens. Vėliau įdarbintas vienas asmuo, apie kurio realų darbą ir apmokėjimą už jį byloje nėra jokių duomenų, išskyrus subjektyvius pareiškėjos paaiškinimus.
Trečia, teismo vertinimu, Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji vykdė ir (ar) ateityje iš tikrųjų vykdys realią ekonominę veiklą, išskyrus subjektyvius pareiškėjos pasakojimus. Pareiškėja ir pati skunde nurodo, kad dėl Covid situacijos ir jos neįdarbinimo veikla nevyksta. Byloje pateiktos sutartys, pervedimai (2020 m. vasario 12 d. pervedimas UAB „R. b.“), sąskaitos faktūros (2019 m. gruodžio 31 d. sąskaita faktūra UAB „S“, kurios vadovas nuo 2020 m. spalio 1 d. įdarbintas Bendrovėje UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. išrašytos 3 sąskaitos faktūros UAB „V“ ir UAB „C“ ir jokių kitokių) nepatvirtina realios veiklos Bendrovės įstatuose nurodomais tikslais.
Taigi teismas pritaria atsakovo išvadai, kad nėra jokių įrodymų, kad Bendrovė, kuri įsteigta jau pakankamai ilgą laiką (iki, per ir po karantino) iš tiesų funkcionuoja: priima bei vykdo užsakymus, gauna pajamas, moka mokesčius, atlyginimus darbuotojams ir kt. Vien tik įmonės įsteigimo faktas bei abstraktūs ir deklaratyvūs planai vykdyti veiklą ateityje, nėra pakankami konstatuoti, kad darbdavys atitinka Įstatymo reikalavimus, gali realiai įdarbinti pareiškėją ir suteikti jos kvalifikaciją atitinkančią darbo vietą bei mokėti jai 2 100 Eur dydžio darbo užmokestį.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs ir dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir išaiškinęs, kad pagrindą spręsti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio plėtoti verslą, realios ūkinės veiklos vykdymo. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kai užsienietis tik formaliai atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas leidimui gauti, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015; 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
Teismas pažymi, kad buvo nustatyti ir Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (bendrovė realiai veiklos nevykdo), pareiškėjos interesų centras yra kitoje Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje (galimai Vokietijoje), be to, kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo šios užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje (faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjos ir Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio R. K. (R. K.) artimu ryšiu, kurį pareiškėja skunde patvirtino, patvirtina įtarimą, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyksta ne gyventi ir dirbti, o siekdama gauti leidimą laikinai gyventi ir jo suteikiamas teises).
Teismas daro išvadą, kad įrodymų visuma patvirtina Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Teismas pažymi, kad Įstatymo 19 straipsnis numato savarankiškus nacionalinės vizos panaikinimo pagrindus. Nustačius vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą nacionalinę vizą. Migracijos departamentas ginčijame Sprendime konstatavo, kad pareiškėja nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, o tai yra Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas panaikinti išduotą nacionalinę vizą. Taigi Departamentas, atsisakęs išduoti leidimą laikinai gyvento Lietuvos Respublikoje aukščiau aptartais pagrindais, pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl 2020 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas Nr. (15/4-1)3I-00338/17I-200 paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. K. (A. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.