- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-135-227/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Pareiškėjas
- B. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-135-227/2018
Virginija Breskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-06388-2017-8
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 24 d.
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-7464-452/2017 pagal pareiškėjo B. V. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas B. V. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad laikotarpiu nuo 1984 m. rugpjūčio mėn. iki 1991 m. spalio mėn. jis pagal darbo sutartį dirbo Kupiškio rajono „Alizavos“ kolūkyje (toliau – ir Kolūkis) ir jam už darbą buvo mokamas atlyginimas.Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) priėmė 2017-04-03 sprendimą Nr. (10.1)P5-96 „Dėl atsisakymo skirti naujo dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją B. V.“, kurį jis gavo su 2017-04-05 raštu Nr. (10.1)-3-13125. Teigė, kad jis negali gauti dokumentų, rodančių, kad nurodytu laikotarpiu jis dirbo pagal darbo sutartį. Nustatyti šį juridinę reikšmę turintį faktą jam reikalinga tuo tikslu, kad VSDFV Panevėžio skyrius galėtų perskaičiuoti jo pensiją ir įrodomą stažą įskaityti į jo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos stažą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškimą atmetė.Teismas nustatė, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2016-11-30 sprendimu Nr. PE-SP1-9510 nuspręsta neįskaityti į B. V. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą darbo Kolūkyje laikotarpio 1984–1990 metais, o šiuo laikotarpiu gautų pajamų neįskaityti į asmens draudžiamąsias pajamas, nurodant, jog nepakanka duomenų, įrodančių, kad jis 1984–1990 metais Kolūkyje dirbo pagal darbo, o ne pagal civilines teisines (rangos) sutartis (archyve nėra duomenų apie darbą pagal darbo sutartį ar narystės pagrindu, yra duomenų apie 1986–1987 metais su B. V. ir kitais asmenimis sutarčių konkretiems statybos darbams atlikti, turinčių rangos sutartims būdingų bruožų, tvirtinimą, archyvo saugomose atsiskaitymų už darbą apskaitos knygose nenurodytos eitos pareigos, nėra duomenų apie apmokėjimą už atostogas ar priskaičiuotas (išmokėtas) kitas darbui pagal darbo sutartį būdingas sumas (b. l. 57). Tuo pagrindu atsisakyta B. V. skirti naujo dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (b. l. 19). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 8, 54, 55 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 24 punktu, numatančiu, kad jeigu asmuo negali dokumentais įrodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamų darbo laikotarpių, dirbtų iki 1993 m. gruodžio 31 d., dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti nepaisant priežasčių, nurodytieji darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka.Įvertino, kad Panevėžio apskrities archyvo duomenimis Kupiškio rajono Alizavos apylinkės „Alizavos“ kolūkio dokumentų saugomame fonde 1994, 1988, 1991-01-21 -1991-05-22 protokolų knygose B. V. pavardė nepaminėta, todėl pateikti duomenų apie priėmimą į darbą 1984 m. ir atleidimą iš darbo 1991 m. negalima. 1989 m. protokolai saugojimui į archyvą neperduoti ( b.l. 44). Pripažino, kad apskrities archyvo 2016-02-26 pažymoje Nr. D8-283 ir 1987 m. Kolūkio valdybos posėdžių protokoluose Nr. 3, 5, 11 nurodytos aplinkybės, kad svarstytas „statybos darbų sutarčių patvirtinimas“ ir nutarta už remontą išmokėti pinigų sumas bei minima pareiškėjo pavardė, neįrodo nei jo darbo (ar narystės) kolūkyje laikotarpio, nei aplinkybės, kad jis 1986–1987 m. dirbo Kolūkyje pagal darbo sutartį. Kolūkio valdybos 1986-09-22 posėdžio protokole Nr. 11 nėra nurodytos nei pareiškėjo eitos pareigos, nei darbo laikotarpis, nėra duomenų apie atleidimą iš darbo. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas buvo priimtas į Kolūkio narius, sprendžiant, ar pareiškėjo darbo laikas Kolūkyje gali būti prilygintas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui (Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktas), reikšminga, ar jis Kolūkyje dirbo darbo sutarties, ar civilinės (rangos ar kitos) sutarties pagrindu, kadangi valstybiniu socialiniu draudimu pagal ginčo laikotarpiu galiojusius teisės aktus buvo draudžiami tie darbuotojai, kurie dirbo pagal darbo sutartį, o ne pagal kitokias – civilines (rangos ir kitas) – sutartis. Tik toks laikotarpis, kurį asmuo buvo apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu, galėtų būti įskaičiuotas į jo valstybinio socialinio draudimo stažą. Teismas aiškinosi, kaip buvo apibrėžta darbo sutarties sąvoka anksčiau galiojusiose teisės aktuose, kas yra laikoma rangos sutartimi, kokie yra darbo sutarties požymiai, nurodyti teisminėje praktikoje bei teorinėje literatūroje, skiriantys ją nuo kitų atlygintinų sutarčių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių darbo sutarties sudarymą, o apklausti liudytojai D. L., J. L., V. V., P. V. posėdyje patvirtino tik pareiškėjo darbo kolūkyje faktą, tačiau ne darbo sutarties su juo sudarymą. Įvertino pareiškėjo paaiškinimus, kad jis remontuodavo tvoras, svarstykles, statė stulpus, betonuodavo, suvirindavo, jį pakviesdavo į darbą, kai reikėdavo padaryti konkretų darbą. Pripažino, kad toks požymis – įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, pasiekti konkretų rezultatą – yra būdingas rangos sutarčiai, o ne darbo sutarčiai. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad konkreti darbo tvarka nebuvo nustatyta, jam nenurodydavo, per kiek laiko reikia padaryti konkretų darbą, pvz., išdažyti kambarį; jis dirbdavo, kai turėdavo laiko. Darbas pagal darbo sutartį turėjo būti įformintas tam tikra DĮK numatyta tvarka, darbdavys turėjo prievolę visiems draudžiamiems socialiniu draudimu įforminti Darbo knygeles, įrašai darbo knygelėse turėjo būti daromi priėmus darbuotoją į darbą ir atleidžiant jį (31, 50 straipsnis). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sutartis buvo įforminta administracijos įsakymu (potvarkiu), pareiškėjo darbo knygelės už laikotarpį nuo 1970-07-27 iki 1990-12-03 kopijoje (b. l. 36–41) nėra įrašų apie pareiškėjo darbą Kolūkyje 1984–1991 metais, nors pagal DĮK 31 straipsnį jie turėjo būti. Įvertino, kad pažymose apie priskaičiuotas pajamas ir atsiskaitymus nurodyta, jog B. V. dirbo Kolūkyje, ir pateikti duomenys apie 1984–1991 metais jam priskaičiuotą darbo užmokestį ir atliktus atsiskaitymus (pajamų mokestį ir profsąjungos mokestį) (b. l. 11–18). Iš pažymų apie priskaičiuotą darbo užmokestį nustatė, kad B. V. laikotarpiu nuo 1984 m. sausio mėn. iki liepos mėn., 1987 metais sausio-kovo mėnesiais, nuo 1988 m. sausio –vasario mėnesiais, nuo 1988 m. balandžio iki gruodžio mėnesio ir nuo 1989 m. sausio iki liepos mėnesio ir kt. nebuvo apskaičiuotas darbo užmokestis. Teismas laikė mažai tikėtinu, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais galėdavo nutraukti darbo sutartį ir po to vėl priimtas į darbą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pažymose yra duomenys apie pareiškėjui priskaičiuotą darbo užmokestį, tačiau nėra duomenų apie kitas darbui pagal darbo sutartį būdingas sumas – ligos pašalpas, premijas, priskaičiuotą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, mokamą atleidžiant iš darbo pagal darbo sutartį dirbusį asmenį, ką nurodė, ir VSDFV Panevėžio skyrius 2016-01-26 pažymoje (b. l. 51–52). 2015-11-26 rašto Nr. AP1-2883 duomenimis, pareiškėjui nuo 1984 m. rugpjūčio mėn. iki 1988 m. balandžio mėn. buvo apskaičiuotas darbo užmokestis kaip laisvai samdomam statybininkui, o nuo 1989 m. rugpjūčio mėn. iki 1991 m. spalio mėn. – kaip pagalbinės gamybos darbininkui (b. l. 22). Įvertino, kad Panevėžio apskrities archyvo 2016-02-26 pažymos Nr. D8-283 apie B. V. darbą Kolūkyje duomenimis, Kolūkio valdybos posėdžiuose 1986–1987 metais buvo svarstyta: „statybos darbų sutarčių patvirtinimas“, B. V. pareiškimas priimti į darbą samdytu statyboje, „sutarties už atliktus darbus patvirtinimas“; buvo nutarta: „patvirtinti statybos darbų sutartis“, „Žąsinyčių arklidės gardų padarymas už 4999,80 rub.“; priimti nuo VII.15; už kiaulidės kap. remontą, už fermos gardų, girdyklų remontą, už Žąsinyčių veršidės kapitalinį remontą išmokėti B. V. (jo brigadai) ir kitiems nurodytas pinigų sumas (b. l. 45). Sutiko su tuo, kad pareiškėjas laisvu nuo darbo Stiklo fabrike laiku dirbo kolūkyje, tačiau ištirti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas 1986–1987 metais dirbo pagal darbo sutartį. Įvertino, kad pareiškėjas teigė, jog jam sumokėdavo už tiek, kiek jis padarydavo, pvz., sumokėdavo tiek, kiek nustatyta mokėti už metrą tvoros, kas yra rangos sutarties požymis. Sprendė, kad pareiškėjo darbas kolūkyje laikotarpiu nuo 1984 m. rugpjūčio mėn. iki 1991 m. spalio mėn. negali būti laikomas darbu pagal sutartį, kadangi jo atliktame darbe nėra darbo sutarties požymių ir jis negali būti įskaitomas į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškimo netenkino (CPK 178 str.).
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas B. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškimą patenkinti. Nurodo, kad sprendimas neteisėtas, pažeidžia pareiškėjo teises. Pareiškėjas iš archyvo gavo duomenis (pažymas) apie priskaičiuotas pajamas ir atsiskaitymus (Nr. AP1-351; Nr. AP1-352; Nr. AP1-353; Nr. AP1-354; Nr. AP1-355; Nr. AP1-356; Nr. AP1-357; Nr. AP1-358), kuriose nurodyta, kad nuo 1984–1991 metais gauto darbo užmokesčio kolūkyje buvo atlikti atsiskaitymai (pajamų mokestis ir profsąjungos mokestis). Kadangi pareiškėjui dirbant kolūkyje buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, jo sutartis prilygintina darbo sutarčiai, kuri pagal DIK 18 straipsnį buvo apibrėžiama kaip labai panaši į rangos sutartį. Darbo sutartimis dažnai vadinami civiliniai susitarimai dėl asmeninės rangos, sunku nustatyti teisinę prigimtį sutarties su neetatiniais darbuotojais. Tuo atveju, jei neetatiniai darbuotojai vykdo tam tikrą darbinę funkciją pagal administracijos nurodymus, paklusdami vidaus darbo tvarkai, ir jiems taikomas darbo matas (dirba per parą apibrėžtą laiką, vykdo išdirbio normas ir pan.) su jais sudarytas sutartis reikia laikyti darbo sutartimi, tačiau to teismas nevertino.B. V. Kolūkyje nuo 1984 m. rugpjūčio mėn. iki 1988 m. balandžio mėn. priskaitytas darbo užmokestis kaip laisvai samdomam statybininkui, o nuo 1989 m. rugpjūčio mėn. iki 1991 m. spalio mėn. kaip pagalbinės gamybos darbininkui, kas patvirtina faktą, jog pareiškėjas dirbo darbą, prilygintiną darbui pagal darbo sutartį, jam buvo mokamas atlyginimas. Tačiau VSDFV Panevėžio skyrius priėmė 2017-04-03 sprendimą Nr. (10.1)P5-96, kuriuo atsisakė skirti naujo dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją B. V., dėl ko pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekė įrodyti darbo faktą liudytojų parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas juos vertino pagal suinteresuoto asmens poziciją. Suinteresuoto asmens atstovė teismui teigė, kad įrašų knygelėje apie darbą kolūkyje 1984-1991 metais ir dokumentų, patvirtinančių darbą pagal darbo sutartį ar narystės pagrindu šiame kolūkyje 1984-1985, 1988, 1990,1991-01-21 - 1991-05-23 nėra, jų nėra ir Panevėžio apskrities archyve. Archyvo 2016-02-26 pažymoje Nr.D8-283 ir 1987 m. Kolūkio valdybos posėdžių protokoluose Nr.3,5,11 nurodytos aplinkybės, kad svarstytas statybos darbų sutarčių patvirtinimas ir nutarta už remontą išmokėti pinigų sumas ir protokoluose minima pareiškėjo pavardė neįrodo nei jo darbo (ar narystės) kolūkyje laikotarpio, nei aplinkybės, kad pareiškėjas 1986-1987 m. dirbo kolūkyje pagal darbo sutartis. Teismas turėjo pakankamą pagrindą įsitikinti ir vertinti, kad pareiškėjas dirbo kolūkyje ir už darbą išmokėtas atlyginimas prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, sutartis prilyginama darbo sutarčiai. Teismas vienašališkai vertino suinteresuoto asmens atstovių teiginius, kad kolūkio valdyba 1986-1987 m. su pareiškėju ir kitais asmenimis buvo patvirtinusi sutartį konkretiems statybos darbams atlikti, kad buvo tvirtinamos rangos sutartys, darbo laikas pagal kurias neįskaitomas į darbo stažą, o uždarbis neprilyginamas draudžiamosioms pajamoms. Liudytoja D. L., dirbusi „Alizavos“ kolūkyje kadrų inspektore, patvirtino, kad pagal pareigas priimdavo stojančiųjų į darbą pareiškimus, juos registruodavo į knygą, o kai būdavo kolūkio valdybos posėdžiai, juos pateikdavo svarstymui, ji patvirtino, kad pagal paduotą pareiškimą pareiškėjas buvo priimtas samdomu statybininku. Liudytojas J. L. laikotarpiu nuo 1984 m. iki 1991 m. dirbo kolūkio pirmininku, jis patvirtino, kad visi norintys dirbti kolūkyje buvo priimami pagal paduotus pareiškimus, nepamena, kad jo vadovaujamame kolūkyje būtų sudaromos rangos sutartys, buvo įsitikinęs, kad sudaromos darbo sutartys. Liudytojas nurodė, kad nuo gauto atlyginimo buvo atskaitomi mokesčiai. Liudytojai V. V. ir P. V. tuo pačiu laikotarpiu dirbo statybininkais pagal paduotus pareiškimus, jiems minėtas laikotarpis įskaitytas į darbo stažą, o jų ir apskritai visų statybininkų (pagal archyvines pažymas) pajamos, gautos už atliktus statybos darbus, prilygintos draudžiamosioms pajamoms. Teismas neturėjo įsitikinimo, kaip buvo įformintas pareiškėjo priėmimas į darbą, už ką jis ir nebuvo atsakingas. Pareiškėjo darbo faktą kolūkyje patvirtino liudytojai. Liudytoja D. L. parodė, kad 1992m. buvo ruošiamasi kolūkio naikinimui ir ji nuo 1992 m. nebesirūpino dokumentais, protokolais, darbuotojų pareiškimais, bei ankstesnių metų dokumentų perdavimu į archyvą, dėl ko pareiškėjas nekaltas. Pareiškėjas nebuvo priimtas į kolūkio narius, kaip nebuvo priimti ir kiti su juo dirbę statybininkai, tačiau jų darbo pajamos prilygintos draudžiamosios pajamoms. Teismas neįvertino, kad pagal DK 23 straipsnį darbo sutartis gali būti sudaroma tiek žodine, tiek rašytine forma, todėl nėra pareiškėjo kaltės dėl to, kokia forma darbo sutartis sudaryta. Suinteresuoto asmens atstovė pripažino pareiškėjo darbo kolūkyje faktą, liudytojai, dirbę kartu su pareiškėju, patvirtino, kad pareiškėjas dirbo ne pagal rangos sutartį, brigados statybininkų darbo pajamos prilygintos draudžiamosios pajamoms, todėl negali būti, kad tik jis vienas dirbo pagal rangos sutartį. Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VSDFV Panevėžio skyrius prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad neginčija paties apelianto darbo fakto kolūkyje, bet mano, kad rašytiniai įrodymai, pareiškėjo paaiškinimai ir liudytojų parodymai neleidžia daryti išvados, kad apeliantas jo nurodytais laikotarpiais dirbo pagal darbo sutartį, o ne pagal civilines teisines (rangos ) sutartis. Teismas įvertino, kad kolūkio dokumentų fonde protokolų knygose pareiškėjo pavardė nepaminėta, duomenų apie priėmimą į darbą, atleidimą iš darbo nėra, tai, kad kolūkio valdybos posėdžiuose svarstytas statybos darbų sutarčių patvirtinimas, nutarta už remontą išmokėti pinigų sumas, minima pareiškėjo pavardė, neįrodo jo darbo (ar narystės) kolūkyje laikotarpio, aplinkybės, kad jis dirbo pagal darbo sutartį. Teismas, nustatęs, kad civilinės bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas buvo priimtas į kolūkio narius, spręsdamas ar pareiškėjas kolūkyje dirbo darbo sutarties, ar civilinės (rangos ar kitos) sutarties pagrindu, išsamiai aptarė ir išanalizavo esminius darbo sutarties požymius.Teismas nustatė, kad pareiškėją pakviesdavo į darbą, kai reikėdavo padaryti konkretų darbą, o toks požymis - įsipareigojimas atlikti anksto apibrėžtą užduotį, pasiekti konkretų rezultatą - būdingas rangos sutarčiai, o ne darbo sutarčiai. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo darbe nėra darbo sutarčiai būdingo požymio - nebuvo nustatyta konkreti darbo tvarka. Liudytojai patvirtino tik pareiškėjo darbo kolūkyje faktą, bet ne darbo sutarties sudarymą. Pareiškėjo darbo knygelėje nėra įrašų apie pareiškėjo drabą kolūkyje. Pažymose apie priskaičiuotas pajamas ir atskaitymus yra duomenys apie pareiškėjui priskaičiuotą darbo užmokestį, tačiau nėra duomenų apie kitas darbui pagal darbo sutartį būdingas sumas - ligos pašalpas, premijas, priskaičiuotą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, mokamą atleidžiant iš darbo pagal darbo į dirbusį asmenį. VSDFV Panevėžio skyriui patikrinus Alizavos kolūkio 1984 - 1991 metų atsiskaitymų už darbą apskaitos knygas nustatyta, kad atsiskaitymų už darbą apskaitos knygose nenurodytos pareiškėjo eitos pareigos, priskaičiuotos pinigų sumos įrašytos stulpelyje „statyta“ arba „pagalbinė“, nėra duomenų apie apmokėjimą už atostogas ar priskaičiuotas (išmokėtas) kitas darbui pagal darbo sutartį būdingas sumas (ligos pašalpas, premijas, priskaičiuotas kompensaciją už nepanaudotas atostogas, mokamą atleidžiant iš darbo pagal darbo sutartį dirbusį asmenį ir kt.). Kolūkio valdybos 1986 m. rugsėjo 22 d. posėdžio protokole Nr. 11 yra įrašas, jog svarstytas B. V. pareiškimas dėl priėmimo „į darbą samdytu statyboje“ bei buvo nutarta „priimti nuo VII.15“, kuris VSDFV Panevėžio skyriaus nuomone, nėra pakankamas nustatyti, jog kolūkyje pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį, kadangi šiame protokole nenurodytos nei jo eitos pareigos, nei darbo laikotarpis, nėra duomenų apie pareiškėjo atleidimą. Kadangi yra tik duomenys, kad kolūkio valdyba 1986-1987 metais su pareiškėju ir kartu kitais asmenimis buvo patvirtinusi sutartis konkretiems statybos darbams atlikti, todėl manytina, kad buvo tvirtinamos rangos sutartys, darbo pagal kurias laikas, remiantis Nuostatų 5 priedo 1 punktu, neįskaitomas į stažą, o gautas uždarbis neprilyginamas draudžiamosioms pajamoms. Mažai tikėtina, jog atskirais laikotarpiais, kada pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, jis galėdavo nutraukti darbo sutartį ir po to vėl būti priimtas į darbą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Ginčas byloje yra kilęs dėl to, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Panevėžio skyrius atsisakė įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pareiškėjo nurodytą darbo kolūkyje laikotarpį, įvertinęs jį kaip dirbtą ne pagal darbo sutartį, o pagal civilinę rangos sutartį, su kuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas.Pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pirmosios instancijos teisme pareikštas Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 444 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu („dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos“). Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad pagal LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ir neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia arba nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo, laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos ir sąlygų, gali pasinaudoti įstatymuose įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008).Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai nustato kitokią tvarką ir sąlygas, kad tokiu atveju, kai asmuo siekia atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tai tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444-448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą. Nurodė, kad asmuo, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą, privalo laikytis įstatymų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008).Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad laikotarpiu nuo 1984 m. rugpjūčio mėn. iki 1991 m. spalio mėn. jis pagal darbo sutartį dirbo Kupiškio rajono „Alizavos“ kolūkyje ir jam už darbą buvo mokamas atlyginimas, tikslu, kad šis darbo laikotarpis būtų įskaitytas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, o gautos pajamos būtų prilygintos draudžiamosioms pajamoms. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą sieja su teisės gauti didesnę pensiją įgijimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas jo prašomu įskaityti į darbo stažą laikotarpiu dirbo ne pagal darbo sutartis, o pagal civilines sutartis, dėl šio laikotarpio nėra įrašų pareiškėjo darbo knygelėje ir jie pagal galiojančias įstatymo nuostatas negali būti įskaityti į darbo stažą valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti. Taip pat teismas pažymėjo, kad patį faktą, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dirbo kolūkyje, suinteresuotas asmuo pripažįsta, tačiau yra kilęs ginčas dėl to, ar pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį ar pagal civilinę rangos sutartį.Nagrinėjamu atveju VSDFV Panevėžio skyriaus 2016-11-30 sprendimu Nr. PE-SP1-9510 nuspręsta neįskaityti į B. V. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą darbo Kolūkyje laikotarpio 1984–1990 metais, o šiuo laikotarpiu gautų pajamų neįskaityti į asmens draudžiamąsias pajamas, nurodant, jog nepakanka duomenų, įrodančių, kad jis 1984–1990 metais Kolūkyje dirbo pagal darbo, o ne pagal civilines teisines (rangos) sutartis (archyve nėra duomenų apie darbą pagal darbo sutartį ar narystės pagrindu, yra duomenų apie 1986–1987 metais su B. V. ir kitais asmenimis sutarčių konkretiems statybos darbams atlikti, turinčių rangos sutartims būdingų bruožų, tvirtinimą, archyvo saugomose atsiskaitymų už darbą apskaitos knygose nenurodytos eitos pareigos, nėra duomenų apie apmokėjimą už atostogas ar priskaičiuotas (išmokėtas) kitas darbui pagal darbo sutartį būdingas sumas (b. l. 57). Nors pareiškėjas teikė naujus duomenis, tačiau VSDFV Panevėžio skyrius priėmė 2017-04-03 sprendimą Nr. (10.1)P5-96 „Dėl atsisakymo skirti naujo dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją B. V.“, kuriame nurodė, kad nėra pateikti nauji dokumentai apie stažą ir draudžiamąsias pajamas, turėtas iki pensijos skyrimo, pareiškėjui išaiškinta šių sprendimų apskundimo tvarka.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo svarstė, ar pareiškėjo darbo kolūkyje laikotarpis galėtų būti prilygintas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tiek darbo periodo vertinimas (kaip civilinė rangos sutartis), tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai negali būti nustatyti teisme, nes tai yra valstybinio socialinio draudimo organų kompetencija. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje išvardyti laikotarpiai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitomi Nuostatuose nustatyta tvarka, o Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Nuostatais, o sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri skundus nagrinėja LR viešojo administravimo įstatyme numatyta tvarka ir terminais (Nuostatų 104 punktas). Tai reiškia, kad teismas negali prilyginti pareiškėjo nurodyto darbo periodo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, taip pat spręsti, ar tam tikri laikotarpiai įskaitytini į darbo stažą, kadangi tokie klausimai nenagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, pasinaudojant juridinių faktų nustatymo institutu. Nurodyti faktai gali būti nustatinėjami, nagrinėjant skundus dėl valstybinio socialinio draudimo organų priimtų sprendimų.Pagal LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Nuostatų 16 punkte nustatyta, kokia tvarka į stažą įskaitomas kolūkio narių darbo kolūkiuose laikas. Tik tuo atveju, jeigu asmuo negali dokumentais įrodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamų darbo laikotarpių, dirbtų iki 1993 m. gruodžio 31 d., dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti nepaisant priežasčių, nurodytieji darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka (Nuostatų 24 punktas). Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad dalis duomenų apie pareiškėjo darbą yra išlikę, o juos vertindamas VSDFV Panevėžio skyrius sprendė, jog dalį laikotarpio pareiškėjas dirbo ne pagal darbo, o pagal sutartis, turinčias civilinės rangos sutarties bruožus. Taigi šiuo atveju pareiškėjas siekia, kad būtų įvertintas pareiškėjo darbo kolūkyje pobūdis, bando paneigti suinteresuoto asmens išvadą, jog jo darbas kolūkyje turi civilinių rangos sutarčių požymių, įrodyti, jog jis dirbo pagal darbo sutartį, nes tik laikotarpis, kurį asmuo buvo apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu, galėtų būti įskaičiuotas į jo valstybinio socialinio draudimo stažą. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus bei pripažino, kad pareiškėjo darbas kolūkyje negali būti pripažįstamas darbu pagal darbo sutartį, kadangi jame nėra darbo sutarties požymių. Todėl ginčas dėl darbo pobūdžio vertinimo turi būti nagrinėjamas administracinės bylos teisena, o ne nustatant juridinį faktą bendrosios kompetencijos teisme. Pagal Pensijų įstatymo nuostatas sprendimą dėl pensijos skyrimo priima VSDFV teritoriniai skyriai, o asmuo, nesutikdamas su priimtu sprendimu, manydamas, kad buvo netinkami įvertinti duomenys dėl pareiškėjo darbo pobūdžio, pareiškėjas turi teisę jį apskųsti įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal VSDFV Panevėžio skyriaus 2016-11-30 pažymoje apie pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (ne)įskaitytus laikotarpius ir draudžiamąsias pajamas (ne)įtrauktas pajamas nurodyta, kad laikotarpis, neįskaitytas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, apima laikotarpį nuo 1984-08-10 iki 1990-11-24, yra įskaitytas laikotarpis darbo kolūkyje nuo 1991-08-01 iki 1991-09-20, bei įtrauktos į draudžiamąsias pajamas šiuo laikotarpiu gautos pajamos. Pagal VSDFV Panevėžio skyriaus 2016-01-26 Pensijų skyriaus Vyriausiojo specialisto pažymą dėl B. V. darbinės veiklos patikrinimo (minimą VSDFV Panevėžio skyriaus 2016-11-30 sprendime dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo B. V.) matyti, kad buvo vertinamas ir 1991 metų laikotarpis, pažymėta, kad laikotarpyje už 1991 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. socialinio draudimo įmokos atskaičiuotos. Kadangi VSDFV Panevėžio skyriaus į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitytas laikotarpis darbo kolūkyje nuo 1991-08-01 iki 1991-09-20, todėl nepagrįstai pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kai yra nurodytu laikotarpiu darbo pobūdį patvirtinantys dokumentai ir priimtas atitinkamas sprendimas. Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjo pateiktą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme, nurodydamas, kad pareiškėjas turi teisę ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą įstatymų nustatyta tvarka, o ne ypatingosios teisenos tvarka nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 3 d.), o pareiškimą priėmus – byla turėjo būti nutraukta (CPK 293 str.1d. 1 p.). Todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo iš esmės nagrinėti pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir jį atmesti. Priėmęs tokį pareiškimą, jį išnagrinėjęs ir priėmęs procesinį sprendimą netenkinti pareiškimo, netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla nutrauktina (CPK 293 str. 1 d.1 p, 326 str. 1 d. 5 p).Nustatęs pagrindą nutraukti nagrinėjamą civilinę bylą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų teisinių argumentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios civilinės bylos nutraukimas neužkerta pareiškėjui kelio apskųsti VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimus ir įrodinėti teisiškai reikšmingus faktus.Pareiškėjas B. V. pareiškimą apmokėjo 41 Eur žyminiu mokesčiu (2017-08-09 mokėjimo patvirtinimas UAB Medicinos banke) ir apeliacinį skundą - 50 Eur žyminiu mokesčiu (2017-10-25 mokėjimo patvirtinimas UAB Medicinos banke)..Bylą nutraukus CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu- kaip nenagrinėtiną teisme, pareiškėjui per VMI gražinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti
ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti.
Grąžinti B. V. ( asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2017-08-09 sumokėtą 41 Eur žyminį mokestį už pareiškimą ir 2017-10-25 sumokėtą 50 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.