Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Margaritos Stambrauskaitės,

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. A. (O. A.), A. M. (A. M.) ir Y. A., atstovaujamos įstatyminių atstovų – tėvų – O. A. ir A. M., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nesutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas verslo vykdymu. Priešingai, pareiškėjas yra įdėjęs daug pastangų verslo vykdymui, kad verslas vystytųsi. Įsigijus įmonės akcijų, įmonė turėjo daug skolininkų ir skolos turėjo būti grąžintos dar 2017 metais. Pareiškėjo įmonės atžvilgiu yra priteistos skolos, tačiau skolininkai su įmone laiku nebuvo atsiskaitę. Esant situacijai, kai įmonė neturi pinigų, atitinkamai darbuotojams atlyginimai nebuvo mokami. Siekiant negilinti skolos, buvo priversti atleisti darbuotojus. Departamentas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, o ne formaliai spręsti, kad pareiškėjas nesuinteresuotas verslu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų 2019 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (15/5-11)50U-252; 253; 254 teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2018 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metams. Tą pačią dieną prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi, šeimos suijungimo pagrindu, pateikė ir pareiškėjos A. M. bei Y. A..

3. Departamentas 2017 m. spalio 17 d. priėmė sprendimus pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi dvejiems metams (galiojančius iki 2019 m. lapkričio 2 d.). Pareiškėjų atžvilgiu priimtų sprendimų teisinis pagrindas – Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai, 43 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

4. Departamentas, atlikęs užsieniečių kontrolę, 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (15/5-11)50U-252; 253; 254 panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi. Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktai ir 3 dalis.

5. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas (Įstatymo 2018 m. spalio 18 d. redakcija).

6. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šioje teisės nuostatoje (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis) įtvirtintus imperatyviuosius kriterijus.

7. Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja išduoto leidimo gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jei paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai ir 7 punkte nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

8. Sprendime atsakovas konstatavo, kad 2019 m. vasario 11 d. atlikus pareiškėjo valdomos įmonės patikrinimą buvo nustatyta, kad nuo pat leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo, pareiškėjo įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Tokia išvada buvo priimta nustačius, kad įmonėje nėra įsteigta darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtu Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nes patikrinimo metu įmonėje dirbo tik vienas darbuotojas – pareiškėjas. Kiti darbuotojai buvo atleisti 2017 m. gruodžio 15 d., 2018 m. sausio 4 d., vėliau buvo įdarbinti 2018 m. vasario 1 d. ir vėl atleisti 2018 m. gruodžio 1 d. Taip pat buvo nustatyta, kad įmonės darbuotojams nebuvo mokamas tokio dydžio mėnesinis darbo užmokestis, koks nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius). Patikrinus VĮ Registrų centre esančius duomenis apie įmonę buvo nustatyta, kad pareiškėjo valdyta įmonė ilgiau nei 24 mėnesius Registro tvarkytojui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų. Taigi, buvo konstatuota, kad įmonė nevykdo Civilinio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalyje nustatytos prievolės teikti finansinės atskaitomybės dokumentus. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu Departamentas nusprendė, kad pareiškėjo įmonė jokios finansinės veiklos nevykdo, pareiškėjas nėra suinteresuotas ūkinės-komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu, o tik formaliai siekia atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo ir jo šeimos narių buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje.

9. Departamentas nustatęs, kad pareiškėjo įmonėje visą darbo dieną nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, darbuotojams buvo sumažintas darbo užmokestis, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo valdoma įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyviųjų reikalavimų. Minėta, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei paaiškėja, kad įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju pareiškėjo įmonė neatitiko daugiau kaip vienos iš privalomųjų sąlygų, nustatytų Įstatymo 45 straispnio 1 dalies 1 punkte, todėl Departamentas turėjo tesinį pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Pareiškėjai iš esmės neginčija Departamento nustatytų ir teismo sprendimo 8 punkte aptartų faktinių aplinkybių, tačiau prieštarauja, kad Departamentas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjo įmonė turėjo skolininkų, kurie skolų laiku nebuvo grąžinę, todėl įmonė buvo priversta mažinti darbuotojų skaičių ir darbuotojams mokamą darbo užmokestį, ir tai negali reikšti, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas vykdyti verslą.

11. Iš aptarto teisinio reglamentavimo (teismo sprendimo 5–7 punktai) darytina išvada, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nėra nustatyta jokių išimčių šių reikalavimų netaikyti, todėl pareiškėjo argumentai apie tai, kad pareiškėjo įmonė turėjo skolų, todėl buvo priversta mažinti darbuotojams atlyginimus ir galiausiai darbuotojus atleisti iš darbo, negali pateisinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių reikalavimų nesilaikymo. Pabrėžtina, kad būtent atitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintiems imperatyviems reikalavimams yra pagrindas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Pareiškėjui ir jo šeimos nariams dar 2017 metais buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, todėl pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų nesilaikymas pareiškėjui ir atitinkamai jo šeimos nariams sukels neigiamas pasekmes – leidimų laikinai gyventi panaikinimą.

12. Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti reikalavimai įmonei turėti atitinkamą skaičių darbuotojų, mokėti atitinkamo dydžio atlyginimą. Departamentas priėmė teisingas išvadas, kad pareiškėjas šių reikalavimų neatitiko, todėl pareiškėjų argumentai, kad Departamentas pažeidė gero administravimo principą, nes neišklausė pareiškėjų ir neišsiaiškino, ar pareiškėjai iš tiesų nebuvo suinteresuoti vykdyti veiklą, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi.

13. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Taigi, Departamentui panaikinus leidimą gyventi pareiškėjui O. A., atitinkamai jo šeimos nariams leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat buvo panaikinti pagrįstai.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. (15/5-11)50U-252; 253; 254 yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų O. A. (O. A.), A. M. (A. M.) ir Y. A., atstovaujamos įstatyminių atstovų – tėvų – O. A. ir A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.