Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-03-25 · Administracinė byla Nr. P-38-822/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-25
Bylos Nr.
P-38-822/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
R. J. V.
Atsakovas
Nacionalinei teismų administracijai
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-38-822/2015Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. kovo 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010 pagal pareiškėjo R. J. V. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. J. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 9FB-4-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo“ ir įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją mokėti jam 26 procentų gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinę pensiją;

2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1011 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas (asmenims, įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 20 procentų šio dydžio) ta apimtimi, kiek nustatyta 20 procentų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams bei teisinės valstybės principams.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. vasario 1 d. dekretu Nr. 529 buvo paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju, 2008 m. vasario 7 d. dekretu Nr. 1K-1253 – atleistas iš Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 9FB-4-(4.46) jam paskirta 20 procentų, kaip turinčiam 10 metų ir daugiau teisėjo darbo stažo, teisėjų valstybinė pensija. Toks teisinis reguliavimas, kai teisėjų valstybinei pensijai gauti nustatytas 5 metų darbo stažo intervalas, pažeidžia pagrindinius teisingumo principus, pažeidžia asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir taip nepagrįstai ribojama jo konstitucinė teisė į nuosavybę. Jo, kaip teisėjo, darbo stažas yra 13 metų, todėl pensija turi būti skaičiuojama ne 20 procentų, o 26 procentai nustatyto dydžio. Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6 punkte nustatyta, kad teisėjams, kurie yra sulaukę teisėjams įstatymo nustatyto pensinio amžiaus ir kurie ėjo teisėjo pareigas nustatytą laiką, būtų mokama tokia pensija, kurios dydis būtų kuo artimiausias jų paskutinei gautai teisėjo algai. Iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materialinės) garantijos reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat ir pasibaigus teisėjo kadencijai, t.y. įgaliojimų laikui. Pagal Konstituciją teisėjams nustatytos materialinės ir socialinės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą.

Atsiliepimas

Nacionalinė teismų administracija atsiliepime prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad priimant 2008 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 9FB-4-(4.46), kuriuo pareiškėjui paskirta teisėjų valstybinė pensija, vadovautasi galiojančiais teisės aktais. Kadangi pareiškėjas teisėju dirbo 13 metų, jam skiriant teisėjų valstybinę pensiją taikyta Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, numatanti, kad asmenims, įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 20 procentų šio dydžio. Įstatymai ar kiti teisės aktai nenumato galimybės skirti kitokio dydžio teisėjų valstybinę pensiją. Teisinis reglamentavimas, kai teisėjų valstybinei pensijai gauti nustatytas 5 metų darbo stažo intervalas, dėl kurio konstitucingumo pareiškėjui iškilo abejonių, Konstitucinio Teismo nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl skiriant pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją, privaloma juo vadovautis ir pagrindo skirti pareiškėjui 26 procentų nustatyto dydžio teisėjų valstybinę pensiją nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 4 d. nutartimi patenkino pareiškėjo prašymą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1011 redakcija) 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 52 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Byla buvo sustabdyta, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą. 2010 m. birželio 30 d. nutartimi teismas atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą pagal pareiškėjo skundą dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo dėl teisėjų valstybinės pensijos.

Atsiliepimas

Nacionalinė teismų administracija, vykdydama 2010 m. birželio 30 d. teismo nutartį, atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Seimo Statuto 181² straipsnis nustato Seimui pareigą priimti teisės aktų pakeitimus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nurodytas teisinio reglamentavimo spragas, neatitikimus, kitus trūkumus bei išdėstytus argumentus. Nurodė, kad jeigu pagal Konstitucinio Teismo nutarimą įstatymas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai, ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo Konstitucinio Teismo išsiųsto Konstitucinio Teismo nutarimo gavimo Seime, <...> turi būti parengta ir pateikta Seimui svarstyti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo ar jo dalies pakeitimo projektas. Pažymėjo, kad esamas valstybinių pensijų skaičiavimo, skyrimo ir mokėjimo teisinis reglamentavimas yra galiojantis, todėl kol nėra naujo teisinio reglamentavimo pagal Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymo, jeigu jis nėra oficialiai pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo R. J. V. skundą tenkino. Teismas panaikino Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 9FB-4-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo“ ir įpareigojo atsakovą mokėti pareiškėjui 26 procentų gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinę pensiją.

Sprendime rėmėsi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad teisėjų valstybinių pensijų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinių pensijų dydžius. Kita vertus, sudaromos prielaidos paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi. Toks teisinis reguliavimas neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad: 1) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti už praeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 6) Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjui teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Įstatymais (Valstybinių pensijų ir Teisėjų valstybinės pensijos) nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatuota, kad minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams ir 109 straipsnio 2 daliai. Todėl konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos ir įstatymo kylantys teisėti lūkesčiai.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pagal Valstybinių pensijų ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymus, įgijęs teisę į teisėjo valstybinę pensiją, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad ši teisė nustatytą laiką būtų išlaikyta ir įgyvendinta. Todėl pareiškėjo prašymas priteisti 26 proc. gauto darbo užmokesčio vidurkio teisėjų valstybinės pensijos nuo skundo padavimo teismui dienos yra traktuotinas kaip teisėti lūkesčiai, kylantys iš Konstitucijos ir minėtų įstatymų.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą, teisinį reglamentavimą bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl Teisėjų valstybinės pensijos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių prieštaravimo Konstitucijai ir antikonstitucinio įstatymo taikymo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas išmokėti jam priklausančio dydžio gauto darbo užmokesčio vidurkio teisėjų valstybinės pensijos dalį, t. y. 6 proc. skirtumą, yra tenkintinas.

III.

Pareiškėjas R. J. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010. Prašyme pareiškėjas nurodo, kad jo manymu, egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas, t. y. naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teigia, kad proceso atnaujinimo pagrindų buvimą pagrindžiantys įrodymai yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1015/2014.

Pareiškėjas, be kita ko, paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010 įpareigojo Nacionalinę teismų administraciją mokėti pareiškėjui 26 proc. teisėjų valstybinę pensiją pagal jo preliminarų paskaičiavimą. Pažymi, kad teismų administracija, gavusi atitinkamą finansavimą nuo 2013 m. perskaičiavo visas teisėjų valstybines pensijas, įvertindama 2010 m. lapkričio 16 d. oficialiai paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, t. y. teisėjų valstybines pensijas perskaičiavo atsižvelgusi į kiekvieno buvusio teisėjo darbo stažą ir įvertinusi paskutinių 5 metų gauto darbo užmokesčio vidurkį procentais. Pareiškėjui buvo apskaičiuota už 13 metų darbo stažą 29 proc., taigi jam mokamų 26 proc. gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinės pensijos dydžio ir perskaičiuotos 29 proc. gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinės pensijos susidaro Nacionalinės teismų administracijos apskaičiuotas 6 279,62 Lt neišmokėtos pensijos skirtumas, kurį pareiškėjas siekia prisiteisti. Teigia, kad apskaičiuoti tikslų teisėjų valstybinės pensijos procentinį dydį negalėjo, nes neturėjo objektyvių duomenų, kurie yra nurodyti Nacionalinės teismų administracijos pažymoje.

Atsiliepimas

Nacionalinė teismų administracija yra gavusi pareiškėjo 2008 m. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto skundo kopiją, iš kurios matyti pareiškėjo reikalaujamas 26 proc. gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinės pensijos dydis, tačiau atsiliepime į skundą atsakovas sąmoningai nutyli, kad procentai nurodyti neteisingai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje pažymėjo, kad byloje yra nustatytos svarbios aplinkybės. Todėl pareiškėjo vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. priimdamas sprendimą nevisiškai laikėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 ir 58 straipsnių nuostatų, o tai turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą (ABTĮ 157 str. 2 d.), procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Akcentuotina, jog šių aplinkybių buvimą turi pagrįsti pats prašymą dėl proceso atnaujinimo teikiantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2012 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-198/2012).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Vertindamas prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų pagrįstumą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (pavyzdžiui, bylose Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), kad esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį, aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ir šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010 sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1015/2014. Prašymas atnaujinti procesą pašto įstaigai įteiktas 2014 m. gruodžio 13 d. (b. l. 114), todėl, pareiškėjo nuomone, terminas prašymui paduoti nėra praleistas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), nurodydamas, kad Nacionalinė teismų administracija, gavusi finansavimą nuo 2013 m. perskaičiavo visas teisėjų valstybines pensijas, įvertindama 2010 m. lapkričio 16 d. oficialiai paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, t. y. teisėjų valstybines pensijas perskaičiavo atsižvelgusi į kiekvieno buvusio teisėjo darbo stažą ir įvertinusi paskutinių 5 metų gauto darbo užmokesčio vidurkį procentais. Pareiškėjui už 13 metų darbo stažą buvo apskaičiuota 29 proc. darbo užmokesčio vidurkio dalis. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu byloje Nr. I-0175-189/2010 jam priteista mokėti 26 procentų gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinė pensija. Pareiškėjas nori atnaujinti procesą šioje byloje, siekdamas prisiteisti jam mokamų 26 proc. gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinės pensijos dydžio ir perskaičiuotos 29 proc. gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinės pensijos 6 279,62 Lt skirtumą.

Kaip minėta, prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1015/2014. Remiantis šios bylos duomenimis, pareiškėjas R. J. V. su 2013 m. balandžio 8 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Nacionalinės teismų administracijos 6 279,62 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatavo, kad ginčas tarp tų pačių šalių dėl teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo, netaikant Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto, buvo sprendžiamas administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ABTĮ 101 straipsnio 2 punkte numatytas pasekmes ir nutraukti administracinę bylą. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje negali spręsti, ar teismas administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010 tinkamai apskaičiavo prašomos priteisti teisėjų valstybinės pensijos dydį. Pareiškėjas, manydamas, jog buvo padaryta teismo klaida, gali pasinaudoti ABTĮ 154 straipsnio 1 dalyje numatyta teise paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir ten išdėstyti savo argumentus.

Pareiškėjas sužinojimą apie jam priklausančią 29 proc., o ne 26 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensiją sieja su Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ (b. l. 105), kuriame nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos nuo 2013 m. sausio 1 d. bus skaičiuojamos ir mokamos, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu: apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas netaikomas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (Žin., Nr. 73-3088) 6 straipsnio 3 dalyje nurodytas pensijos dydžio ribojimas; apskaičiuojant teisėjų valstybinės pensijos dydį, įskaitomi kiekvieni teisėjo darbo stažo metai; išmokant teisėjų valstybines pensijas, taikomas Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 1 priede nustatytas koeficientas. Pareiškėjas teisėju dirbo 13 metų, todėl vadovaujantis minėto Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymo priedu, jo valstybinės pensijos dydis – 29 proc. teisėjo paskutinių 5 metų gauto darbo užmokesčio vidurkio (b. l. 106). Tokio dydžio pensija pareiškėjui ir mokama nuo 2013 m. sausio 1 d. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad teisę į 29 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensiją įgijo ne nuo Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo, o nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, todėl jam turėtų būti priteistas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. gaunamos ir perskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos dydžio skirtumas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, konstatuoja, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs įstatyme nustatytą 3 mėnesių tokio prašymo padavimo terminą.

Atsižvelgiant į tai, jog prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu – paaiškėjusiomis naujomis aplinkybėmis – ir sužinojimą apie jam priklausančią 29 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensiją pareiškėjas sieja su Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, darytina išvada, jog procesinis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo susipažinimo su šiuo įsakymu dienos. Bylos duomenys patvirtina, kad minėtas įstatymas pareiškėjui išsiųstas kartu su Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. sausio 28 d. raštu Nr. 4R-251-(4.34). 2013 m. balandžio 8 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos skirtumo (6 279,62 Lt) priteisimo. Taigi apie pensijos perskaičiavimą ir dėl to susidariusį skirtumą pareiškėjas žinojo jau 2013 metų pradžioje, tačiau su prašymu dėl termino atnaujinimo kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1015/2014 nebuvo nustatytos jokios naujos, iki tol nežinomos ir šiai bylai reikšmingos aplinkybės. Kaip minėta, administracinėje byloje Nr. A602-1015/2014 remdamasis bylai reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma, teismas konstatavo, kad pareiškėjo inicijuota byla yra tapati jau išnagrinėtai, todėl bylą nutraukė.

Be to, įvertinusi paduoto prašymo pagrįstumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, dėl kurių prašoma atnaujinti procesą byloje, negali būti pripažintos esminėmis išnagrinėtai bylai. Negalima pripažinti, kad nurodytos aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 9FB-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriuo pagrindu pareiškėjui nuo 2013 m. sausio 1 d. mokama 29 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio teisėjų valstybinė pensija, negali būti pagrindu iš naujo vertinti įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010, kuris priimtas atsižvelgiant į bylai aktualų teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl Teisėjų valstybinės pensijos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių prieštaravimo Konstitucijai ir antikonstitucinio įstatymo taikymo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktų pagrindu paduotas praleidus įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą, be to, prašyme nurodomos aplinkybės iš esmės neatitinka ankščiau išvardintų sąlygų, į kurias būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjo nurodomu pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. J. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010 pagal pareiškėjo R. J. V. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasAnatolijus BaranovasSkirgailė Žalimienė