Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant gynėjui advokatui Arvydui Peneliui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. ir jo gynėjo Arvydo Penelio apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-23 nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Priteista iš A. V. R. K. naudai 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 6 d. apie 3.51 val. internetinėje svetainėje Delfi, viešoje erdvėje patalpino komentarą „Ir kas su K. sūnumi tą nelaimingą varį išbogino į Vokietiją?“, taip apšmeižė R. K., paniekino ir pažemino, pakirto pasitikėjimą juo kaip valstybės tarnautoju, pareigūnu, apkaltino nusikaltimo padarymu per visuomenės informavimo priemonę internete, viešoje erdvėje.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami, apkaltinamasis teismo nuosprendis panaikinamas ir BPK 329 str. 1 p. pagrindu priimamas naujas - išteisinamasis nuosprendis.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 str. už šmeižimą kyla ne visais asmens šmeižimo atvejais, bet tik tada, kai asmens šmeižimas turi visus BK 154 str. numatytus šios veikos požymius. Pagal BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Taigi iš BK 154 str. 2 d. dispozicijos matyti, jog joje yra numatytos dvi alternatyvios veikos (šmeižimo būdai), t. y. šmeižimas neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją.

Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (kasacinė byla Nr. 2A–1/2009). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę.

Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 6 d. apie 3.51 val. internetinėje svetainėje Delfi, patalpino komentarą „Ir kas su K. sūnumi tą nelaimingą varį išbogino į Vokietiją?“, taip apšmeižė R. K., paniekino ir pažemino, pakirto pasitikėjimą juo kaip valstybės tarnautoju, pareigūnu, apkaltino nusikaltimo padarymu per visuomenės informavimo priemonę internete, viešoje erdvėje. Pažymėtina, jog pats apeliantas neneigia, jog jis Delfi portale pasivadinęs „J.“ patalpino minėtą komentarą. Nuteistasis A. V. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad savo komentaru jis nieko nenorėjo apšmeižti ar įžeisti, parašė tik savo nuomonę, klausiamąja forma ir neturėjo omenyje konkretaus asmens - R. K.. Nuteistojo teigimu, apie vario gabenimą jam dar 1999-2000 m. užsiminė V. K.. Pasak apelianto, V. K. jam sakė, kad tai dėl sūnaus, kad „ištrems į Kupiškį ir liks visam amžiui“. Nesupranta, kaip R. K., turintis brolį R., galėjo suvokti, kad komentare nurodyti žodžiai buvo skirti jam, nes tėvas jam jo vardo neminėjo. Be to, mano, kad klausiamosios formos sakinys nėra teiginys. Jokių konkrečių žinių, kad nukentėjusysis bogino varį į Vokietiją, jis neturėjo, todėl komentarą parašė paprasčiausiai tikėdamasis iš kitų portalo skaitytojų gauti jų nuomonę.

Pirmosios instancijos teismas, A. V. pripažindamas kaltu pagal BK 154 str. 2 d., vadovavosi nukentėjusiojo R. K. parodymais, kad jis perskaitęs komentarą „Ir kas su K. sūnumi tą nelaimingą varį išbogino į Vokietiją?“ suprato, kad komentaras yra tiesiogiai apie jį, nes jis ilgiau dirbo teisėsaugos institucijose Panevėžyje, o jo brolis R. jau dvylika metų kaip nebegyvena Panevėžyje. Be to, po komentaro pasirodymo jis, o ne jo brolis, sulaukė skambučių ir klausimų. Niekada jo šeima nebuvo susijusi su vario gabenimu į Vokietiją ar kitas šalis, todėl jam keista girdėti, kad prieš 10 metų jo tėvas su A. V. galėjo kalbėti apie varį ir jo gabenimą. Nukentėjusiojo teigimu, komentaras jį įžeidė, šokiravo, dėl jo patyrė didelį emocinį sukrėtimą, turėjo nemalonumų darbe ir pažįstamų rate, turėjo aiškintis, kad su jokia nusikalstama veika – vario gabenimu į Vokietiją jis nėra susijęs, pasijautė apšmeižtas. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi liudytojų V. P., A. B. ir J. K. parodymais, kad jie perskaitę komentarą suprato, jog jis yra apie R. K. ir, kad jis kažkokiu tai neteisėtu, nusikalstamu būdu vežė į Vokietiją varį. Minėti liudytojai parodė, kad nors komentaro teiginys buvo klausiamąja forma, jie tai suprato kaip fakto konstatavimą.

Teisėjų kolegija su aukščiau nurodytu ir skundžiamame nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu nesutinka ir daro priešingą išvadą dėl apelianto kaltumo. Visų pirma pažymėtina, kad komentare minima K. pavardė neleidžia individualizuoti konkretaus pastarąją pavardę turinčio asmens. Nepaisant to, kad tam tikros bylos aplinkybės leidžia manyti, jog komentare paminėta K. pavardė sietina su buvusiu Panevėžio miesto policijos komisariato viršininku, tai tėra prielaida, juolab, kad komentare neįvardijama minimo asmens, pavarde K., veikla, pareigos ir pan. Be to, komentare minimas asmuo – K. bei atitinkamai jo artimieji – du sūnūs (R. ir R.), turi tą pačią pavardę, kas taip pat neleidžia išskirti konkrečios komentare minimos asmenybės. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje privataus kaltinimo tvarka, taip pat ir savo apeliaciniame skunde nurodo, jog rašydamas komentarą neturėjo omenyje būtent R. K.. Jo tokių parodymų nepaneigia jokie objektyvūs byloje esantys duomenys. Taip pat pažymėtina, kad tik pats R. K. bei jo artimos aplinkos žmonės teigė supratę, kad komentare minimas K. sūnus yra būtent R. K.. Tokį minėtų asmenų manymą lėmė jų turimi subjektyvūs duomenys, nes jokios objektyvios bylos aplinkybės kitiems subjektyviais duomenimis nedisponuojantiems asmenims neleidžia manyti, kad komentare būtent kalbama apie tą patį asmenį – R. K.. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad vien pavardės nurodymas komentare be konkretesnių duomenų neleidžia individualizuoti asmens, šiuo atveju - R. K., o vien tik nukentėjusiojo bei jo artimos aplinkos žmonių manymas, kad komentaras yra būtent apie R. K., nesant kitų objektyvių duomenų, negali būti pripažįstamas apelianto kaltės įrodymu. Taigi įvertinus visumą aptartų aplinkybių, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog R. K. atžvilgiu padaryta veika, numatyta BK 154 str. 2 d.

Toliau pažymėtina, kad pats komentaro turinys nėra jokio šmeižiančio, visuomenės akyse asmenį diskredituojančio pobūdžio. Pagal elektroninį terminų žodyną žodis „boginti“ reiškia – greitai ar sunkiai nešti, vežti, danginti, gabenti (http//wwwzodynas.lt//terminu – žodynas/B/boginti/). Kaip matyti iš ginčo komentaro, jame nėra jokios nuorodos, kad minimas vario išboginimas yra koks tai neteisėtas veiksmas. Ginčo komentare taip pat nėra užsiminta apie kyšininkavimą, korupcinius ryšius ar kokius nors kitokius konkrečių asmenų atliekamus neteisėtus veiksmus. Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ginčo komentare minimo žodžio „boginti“ reikšmę ir padarė klaidingą išvadą, kad komentaras yra šmeižiančio, paniekinančio ir pažeminančio, pasitikėjimą pareigūnu pakertančio pobūdžio, taip pat – apkaltinantis nusikalstamos veikos padarymu. Ši teismo išvada neatitinka komentaro tekstui, nes jame nėra nurodyta, kad vario išboginimas į Vokietiją yra susijęs su neteisėta veikla, o vien pats vario nešimas, vežimas, gabenimas, nėra neteisėta veikla, kuri kaip nors galėtų pažeminti daiktą gabenusį asmenį.

Vadovaudamasi visuma išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. V. pagal BK 154 str. 2 d. pripažintas kaltu nepagrįstai. Todėl jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis BPK 329 str. 1 p. pagrindu, nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Minėtu pagrindu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p. nuostatomis, nukentėjusiojo R. K. pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

nusp rendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal BK 154 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį - A. V. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių.

Panaikinti A. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

R. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.