Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. ir B. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjos vertina, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes tik 2008 metais atkūrus nuosavybės teises natūra, pareiškėjoms tapo žinoma, kokios dalies žemės natūra grąžinti negalima, bei kokia dalis žemės yra valstybės išperkama. Be to, tik 2008-08-18 raštu Nr. S1-2677(1.10) pareiškėjos buvo informuotos, kad suteikiant lygiaverčius sklypus Kaune, yra nustatytas eiliškumas pagal piliečių prašymų padavimo datą. E. S. Kauno apskrities viršininko 2008-06-25 įsakymu Nr. 02-01-7761 patvirtintoje eilėje buvo Nr. 1970, todėl nesant galimybės gauti lygiavertį sklypą Kaune, buvo pasiūlyta pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Pareiškėjos Kauno apskrities viršininko administracijai teikė eilę prašymų/pareiškimų, kuriuose nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises natūra. Taip pat nurodė, kad į likusią nekilnojamojo turto dalį, kurios negalima atkurti natūra, prašė atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra Kauno mieste arba Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Pažymėjo, kad visuose raštuose pareiškėjos nuosekliai teigė, jog nesutinka, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos išmokant kompensaciją. Pareiškėjos, aktyviai dalyvaudamos nuosavybės teisių atkūrimo procese iš karto po to, kai institucija informavo, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių jų pasirinktu būdu, pasirinko kitą būdą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises. Atsakovo veiksmai, vilkinant nuosavybės teisių atkūrimą ir nesprendžiant pareiškėjų prašymo suteikti lygiavertį žemės sklypą Kauno rajone, o praėjus devyneriems metams nuo valios pareiškimo, prieš pareiškėjų valią atkuriant nuosavybę išmokant piniginę kompensaciją - pažeidžia gero administravimo principą, kuris inter alia apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus. Taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų skundas atmestinas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad E. S. 1992 m. kovo 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,0910 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį prašė grąžinti natūra. E. S. mirus (duomenys neskelbtini), jos teisių perėmėju tapo A. S., o jam mirus (mirė (duomenys neskelbtini)) - pareiškėjos. Pareiškėjoms priklausė atkurti nuosavybės teises į mirusiosios E. S. turėtos žemės dalį - 0,0606 ha. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Kauno skyrius) 2008-08-18 raštu Nr. S1-2677(1.10) „Dėl nuosavybės teisų į žemę atkūrimo“ informavo pareiškėjas apie galimybę iki 2008-09-01 pareikšti apsisprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjos 2008-09-01 bei 2008-09-05 raštais informavo Kauno skyrių, jog į likusią nekilnojamojo turto dalį, kurios negalima atkurti natūra sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pageidauja, kad būtų atkurta ekvivalentine natūra Kauno miesto savivaldybės teritorijoje. Kauno skyrius 2008-10-24 raštu Nr. S1-3834(1.10) „Dėl nuosavybės teisų į žemę atkūrimo“ pasiūlė pareiškėjoms iki 2008-11-06 pareikšti apsisprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į likusią E. S. priklausančią 0,0313 ha žemę. Pareiškėjos, atsakydamos į šį raštą, 2008-11-06 raštu nurodė, kad sutinka, jog į likusią išlikusios nekilnojamojo turto dalį, kurios negalima atkurti natūra, nuosavybės teisės būtų atkurtos ekvivalentine natūra Kauno miesto arba rajono savivaldybių teritorijoje. Kauno skyrius 2008-11-24 raštu Nr. S1-4168(1.10) „Dėl nuosavybės teisų į žemę atkūrimo“ prašė pareiškėjų nurodyti kokioje vietovėje (nurodant rajoną ir seniūniją) pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą. 2008-12-04 raštu pareiškėjos informavo Kauno skyrių, kad sutinka, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos ekvivalentine natūra Kauno rajono savivaldybėje, Noreikiškių seniūnijoje. Į šį raštą Kauno skyrius 2009-01-07 raštu Nr. S1-06(1.10) informavo pareiškėjas, kad nėra galimybės gauti žemės sklypo Noreikiškių seniūnijoje ir siūlė pasirinkti kitą vietovę žemės sklypui gauti (prijungta S. E. ir Povilo nuosavybės teisių atkūrimo byla b. l. 112, 117, 123, 133, 138, 139, 149, 150). Į šį pasiūlymą pareiškėjos neatsakė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjoms 2008 m. gruodžio 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-14267 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies pardavimo“ ir Kauno apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 9272 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui E. S. (mirusi (duomenys neskelbtini))“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį 0,0293 ha grąžinant natūra turėtoje vietoje naudojamo 0,0889 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) 0,0293 ha dalį. Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 9272 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,0313 ha bus atkurtos vėliau. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius 2014-11-21 raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7789 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjas apie galimybę iki 2015-03-01 pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (prijungta S. E. ir Povilo nuosavybės teisių atkūrimo byla b. l. 167,168). Pareiškėjos valios nepakeitė ir nurodyto atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę nepasirinko. Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 8S-228-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra naudojamojo žemės sklypo (0,0906 ha), esančio (duomenys neskelbtini), dalis - 0,0008 ha. Skundžiamu 2017 m. birželio 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 0,0305 ha žemės, atlyginant už 0,0305 ha žemės pinigais (vertė (indeks. koef. 1,6) 678 Eur).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2017 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų, kaip E. S. įpėdinių, subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į likusią 0,0305 ha žemės dalį, kaip ir nėra ginčo, kad laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises natūra, nėra. Pareiškėjos iš esmės siekia, kad nuosavybės teisės į likusią 0,0305 ha žemės dalį būtų atkurtos ekvivalentine natūra, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį naują žemės sklypą bet kokioje vietovėje. Pareiškėjų netenkina, kad 0,0305 ha žemės sklypas buvo kompensuotas pinigais.

E. S. 1992 m. kovo 16 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentavo Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Galiojusio Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodytas piliečio pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Atstatymo įstatyme 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo.

Prašymo pateikimo metu E. S. nebuvo nurodžiusi jokio nuosavybės išpirkimo būdo, numatyto tuo metu galiojančio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje. E. S. prašė žemę grąžinti natūra, t. y. jos nurodyta valia reiškė išlikusio nekilnojamojo turto – žemės, grąžinimą natūra turėtoje vietoje, kitokio atlyginimo būdo už išperkamą žemę E. S. prašyme nenurodė. Taigi, E. S. pirminiame prašyme nebuvo pasirinkusi jokio kitokio, nei natūra, atlyginimo būdo ir nebuvo nurodžiusi atlyginimo būdo už išperkamą negrąžintiną turtą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau - Atkūrimo įstatymas) įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taip pat pilietis iki 2005 m. gruodžio 31 d. galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu (Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. redakcija galiojanti nuo 2014-11-01).

Ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą reglamentavimą, daro išvadą, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu.

Kaip minėta, E. S. 1992 m. kovo 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,0910 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį prašė grąžinti natūra, t. y. jos nurodyta valia reiškė išlikusio nekilnojamojo turto – žemės, grąžinimą natūra turėtoje vietoje, kitokio atlyginimo būdo už išperkamą žemę E. S. nei prašyme, nei vėliau nenurodė. E. S. mirus, jos teisių perėmėjas A. S., o jam mirus, jo turto bei teisių perėmėjos - pareiškėjos iki 2003 m. balandžio 1 d. siekė žemę susigrąžinti natūra, kito konkretaus atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą per Atkūrimo įstatyme numatytus terminus nepasirinko. Vėlesni po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti pareiškėjų prašymai (visi pateikti jau po 2008 metų) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu kitu pareiškėjų nurodytu būdu. Pažymėtina, kad pareiškėjos taip pat nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir iki 2015 m. kovo 1 d. neišreiškė valios pakeisti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą lygiaverčiu miško plotu.

Įvertinus tai, kad Atkūrimo įstatyme nenumatyta galimybė atnaujinti terminą valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimui, šis terminas laikytinas naikinamuoju. Kadangi šis terminas yra naikinamasis, kuris, jį praleidus, negali būti atnaujintas, todėl praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis jam teisines pasekmes. Taigi ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra, ar kitu pretendento nurodytu būdu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, atlygindamas pareiškėjoms pinigais už valstybės išperkamą turtą, nes pareiškėjos per įstatymo nustatytą terminą valios dėl atlyginimo būdo nepareiškė ir E. S. prašyme nurodytuoju būdu nebuvo galimybių atkurti nuosavybės teisių natūra.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, jog tiek E. S., tiek pareiškėjos išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra, daugiau laisvos neužstatytos žemės, į kurią galima būtų atkurti nuosavybės teises natūra nebuvo, valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatymų nustatytais terminais nepakeitė, atsakovas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies, 16 straipsnio 9 dalies ir 21 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nusprendė atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į likusią žemės dalį – 0,0305 ha žemės, atlyginant pinigais. Dėl šių priežasčių pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. S. ir B. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.