Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2012-10-22 · Civilinė byla Nr. 2-1026-675/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-10-22
Bylos Nr.
2-1026-675/2012
Teisminio proceso Nr.
2-49-3-00785-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Regina Nenortienė
Ieškovas
„BTA Insurance Company“
Atsakovas
UAB „RIMERA“
Kategorijos
  • 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1026-675/2012Proceso Nr. 2-49-3-00785-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 44.2, 73.2.6.1, 116.1 (S)
UKMERGĖS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 22 d.Ukmergė

Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėja Regina Nenortienė, sekretoriaujant Jolantai Maleronkienei,

dalyvaujant ieškovo „BTA Insurance Company“ SE1, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą atstovui advokatui M. S., atsakovo UAB „RIMERA“ atstovui advokato padėjėjui M. A.,

teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE1, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą, ieškinį atsakovui UAB „RIMERA“ dėl draudimo išmokos grąžinimo, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10.641,75 Lt draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje apdraudė automobilio RENAULT (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (sutarties Nr. 12 3199708). 2011-03-24 Lenkijoje įvykusio autoįvykio kaltininku buvo pripažintas G. Č., kuris vairuodamas atsakovui UAB „Espara“ priklausantį automobilį RENAULT (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukėlė autoįvykį, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė PEUGEOT BOXER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). UAB „BTA draudimas“, vadovaujantis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, už padarytą žalą atlygino 21.283,49 Lt dėl automobilio PEUGEOT BOXER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sugadinimų. Ieškovas nurodo, jog sudarant draudimo sutartį atsakovas UAB RIMERA nurodė, jog vykdys tik vietinius pervežimus, tai yra pervežimus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tai turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsikimo tikimybei, galimų nuostolių dydžiui bei vertinama kaip melagingos informacijos pateikimas, sudarant draudimo sutartį. Ieškovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1 punktu, kuris numato, jog „Draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos“. Ieškovas nurodo, jog atsakovas privalo atlyginti 50 procentų draudiminės išmokos, tai yra 10.641,75 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad tarp šalių sudarant draudimo sutartį buvo susitarta, jog atsakovas vykdys tik vietinius pervežimus (t.y. Lietuvos Respublikos teritorijoje). Atsakovas teigia, jog ieškovo nuomone, tai turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei, galimų nuostolių dydžiui. Iš esmės ieškovas teigia, kad atsakovas sudarydamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nurodė, kad su draudžiama transporto priemone bus važinėjama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl ieškovas nustatė mažesnį draudimo įmokos dydį, nei būtų nustatytas tuo atveju, jei atsakovas būtų nurodęs, kad su transporto priemone bus važinėjama visos Europos sąjungos teritorijoje. Ieškovas tai vertina, kaip melagingos informacijos suteikimą, turėjusį įtakos ieškovo draudimo rizikos prisiėmimui ir draudimo įmokos dydžio nustatymui. Atsakovas nurodo, jog LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 str. „Draudimo sutarties galiojimo teritorija" 1 d. numato, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą <...>". Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija yra biudžetinė įstaiga, atliekanti valstybės funkcijas draudimo, perdraudimo, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimo veiklos priežiūros srityje. 2006-09-12 Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos posėdyje buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos pozicija dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, kurioje yra nurodoma: „Priežiūros komisija pažymi, kad pagal 1990 m. gegužės 14 d. trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsnį, draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu, t.y. draudėjas neprivalo mokėti papildomos draudimo įmokos, jeigu jis nori turėti draudimo apsaugą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Vadinasi, atsižvelgiant į išdėstytą informaciją, darytina išvada, kad įprastinės ir pasienio draudimo sutartys privalo suteikti draudimo apsaugą visoje Europos Sąjungos teritorijoje vientiso draudimo įmokos pagrindu. Atsakovas, vadovaudamasis šiais teisės norminiais aktais, nurodo, jog draudikas sudarydamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali riboti draudimo apsaugos galiojimo teritorijos, taip pat negali nustatyti draudimo įmokos dydžio, kuris priklausytų nuo to ar transporto priemonė bus eksploatuojama vienoje ar keliose Europos Sąjungos valstybėse ar visos Europos Sąjungos teritorijoje. Teisės aktai imperatyviai numato, kad draudikas (šiuo atveju ieškovas) privalo nustatyti vieningą draudimo įmoką, kurią sumokėjus draudimo apsauga galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje. Šalys sudaryta sutartimi negali keisti imperatyvių teisės aktų nuostatų. LR CK 1.80 str. 1 d. numato, kad: „Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja". Atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl draudimo sutarties sudarymo, ieškovas nurodė, kad draudimo įmoka draudžiant atsakovo automobilį Renault Premium 340, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiui nuo 2011-03-09 iki 2012-04-08 yra 127 Lt. Atsakovas sutiko sudaryti draudimo sutartį, mokant šią ieškovo nurodytą draudimo įmoką, sudarė draudimo sutartį bei sumokėjo ieškovo nurodytą draudimo įmoką. Sudarius draudimo sutartį draudimo apsauga pagal teisės norminius aktus galioja visoje Europos Sąjungos teritorijoje. Tai, kad atsakovas nurodė, kad šiuo laikotarpiu su transporto priemone bus važinėjama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje neturėjo ir neturi įtakos nei draudimo apsaugos galiojimo teritorijai, nei draudimo įmokos dydžiui. Taip pat neturi jokios įtakos draudimo įvykio atsitikimo tikimybei, galimos draudimo išmokos dydžiui. Todėl atsakovo ieškovui informacijos, kad transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje pateikimas, negali būti vertinama, kaip nuslėpimas sutarties sudarymui svarbios informacijos apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), bei vadovaujantis 2004-06-23 LR Vyriausybės nutarimu „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo" Nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.1. p. reikalaujama dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Atsakovo teigimu, ieškovo pareikštas ieškinys vertintinas, kaip visiškai nepagrįstas ir turi būti atmestas aukščiau nurodytais pagrindais.

Šalies argumentai

Ieškovas teismui pateiktame paaiškinime nurodė, kad draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo šiam išmokėtą sumą ar jos dalį ir tada, kai draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Tokiais atvejais draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles. Transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 str. numato, kad draudimo apsauga galioja visoje ES ir draudimo apsaugos riboti negalima. Draudimo apsauga nagrinėjamu atveju ir galiojo, nes draudimo įmonė sumokėjo draudimo išmoką. Draudikų biuras, kaip ir draudimo įmonės, jau po išmokos mokėjimo, įgyja teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingų asmenų, teisės aktų numatytais dydžiais. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Ieškovas pažymi, kad nukentėjusio asmens patirtos žalos visiško atlyginimo principas turi pirmenybę ir tais atvejais, kai draudėjas draudikui sudarant sutartį suteikė ne visą būtiną informaciją sutarčiai sudaryti (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nurodo, jog draudimo sutarties šalys gali savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms (LR CK 6.156 str. 4 d.). Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, todėl ir draudimo įmokos dydis priklauso nuo sutarties šalių aptartų individualių sutarties sąlygų, turinčių įtakos draudimo rizikai. Sudarant Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 3199708 atsakovas patvirtino, kad sutartyje nurodyta transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje (Sutarties 10, 12 p.). Draudėjas siekė kuo pigiau apsidrausti ir pasinaudoti įmokos nuolaida, todėl draudimo įmonė sutiko bendradarbiauti. Draudėjas patvirtino, kad automobilis bus naudojamas tik Lietuvos Respublikoje (Sutarties 10,12 punktai). Draudėjas nurodė ir parašu patvirtino, kad padidėjus draudimo rizikai, t.y vykstant už Lietuvos ribų, draudėjas įsipareigojo sumokėti papildomą draudimo įmoką (sutarties 11 p.). Pažeisdamas sutartį, draudėjas savo rizika išvyko už Lietuvos ribų ir nesumokėjo papildomos įmokos, tokiu būdu prisiėmė visą susijusią riziką. Ieškovas teigia, jog atsakovas pagal įstatymo 6 str. 3 d. privalo teikti draudikui teisingą informaciją. Pagal įstatymo 16 str. 2 d. draudimo įmonė privalo sumokėti (ir sumokėjo) draudimo išmoką, nepaisant to, kad, ar prieš sudarant draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui visą būtiną informaciją, kurios reikia sudaryti sutartį. Ieškovas nurodo, kad eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (Vyriausybės Nutarimas Nr. 795) 62 punktas numato atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą. Standartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (patvirtintų LR draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 Nutarimu Nr. N-47), 36, 37, 39, 40, 41 punktai numato draudėjo atsakomybę pažeidus draudimo sutarties sąlygas. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamus padarinius, dėl kurių ir buvo draustasi, atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Ieškovo atstovas advokatas M. S. teisme ieškinį palaikė ir papildomai paaiškino, kad ieškovas kreipėsi į teismą, nes ieškovą ir atsakovą sieja draudimo teisiniai santykiai, būtent draudimo sutartis Nr. 123199708, pagal kurią buvo apdrausta automobilio RENAULT (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, už autoavarijos metu padarytą žalą. Pagal sutarties sąlygas draudėjas nurodė draudimo įmonei, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje. Pagal draudėjo paaiškinimą ir prašymą buvo apskaičiuota draudimo įmoka 127 Lt. Draudimo sutartis buvo sudaryta 1 mėnesio laikotarpiui ir galiojo iki 2011 m. balandžio 8 d. Draudėjui sumanius vykti už Lietuvos Respublikos ribų, draudėjas privalo atvykti į draudimo įmonę ir sumokėti papildomą draudimo įmoką. Draudėjas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, išvyko už Lietuvos Respublikos ribų, ir pažeidė draudimo sutarties sąlygas. Išvykimas baigėsi eismo įvykiu Lenkijoje ir dėl šio įvykio sukeltų pasekmių 2011 m. gruodžio 13 d. buvo sumokėta draudimo išmoka. Draudimo įmonė, sumokėjusi išmoką įgijo teisę iš draudėjo reikalauti iki 50 % išmokėtos draudimo išmokos už sutarties pažeidimą, t.y. už vykimą savo rizika už Lietuvos Respublikos ribų, prieš tai neinformavus draudimo įmonės ir nesumokėjus papildomos draudimo įmokos. Dėl šių priežasčių yra taikoma maksimali įstatymo numatyta sankcija 50 % išmokėtos draudimo išmokos už sutarties pažeidimą. Be to, ieškovo atstovas nurodė, jog ne Lietuvoje įvykusio eismo įvykio remonto išlaidos yra didesnės. Taip pat, ne Lietuvoje įvykus eismo įvykiui išmoka yra išmokama ne nukentėjusiajam, o atstovui.

Atsakovo atstovas advokato padėjėjas M. A. teismo posėdyje su pareikštu ieškovo ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 str. numato, kad draudimo sutartis, sumokėjus vieną draudimo įmoką visą draudimo sutarties galiojimo terminą suteikia draudimo apsaugą visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Tai reiškia, kad sumokėjus vieną draudimo įmoką įstatymas draudžia diferencijuoti draudimo įmokos dydį priklausomai nuo galiojimo teritorijos, tai yra imperatyvi įstatymo norma. Draudikai neturi teisės nustatyti skirtingo draudimo įmokos dydžio. Ar draudimo apsauga galioja tik Lietuvoje, ar galioja visoje Europos Sąjungos teritorijoje, yra sumokama viena draudimo įmoka. Šiuo atveju ieškovo nuostata prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl mano, jog ieškovo pareikštas ieškinys yra nepagrįstas. Be to, nurodo, jog nesutinka su ieškovo pozicija, kad dėl atsakovo išvažiavimo už Lietuvos Respublikos ribų padidėjo draudimo rizika. Ieškovas neįrodė, kad tokia rizika padidėjo. Taip pat nurodė, jog reikalavimo teisę turi turėti tik tas asmuo, kuris yra atlyginęs žalą, ją patyrusiam asmeniui. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų, iš kurių teismas galėtų spęsti, kad buvo padaryta būtent 21000 Lt žala bei nėra įrodymų, kad ieškovas atlygino žalą, žalą patyrusiam asmeniui, tai yra Lenkijos piliečiui. Tai, kad draudimo išmoka buvo išmokėta bendrovei „Kompensa“ neįrodo žalos atlyginimo. Byloje privalo būti įrodymas, kad „Kompensa“ išmokėjo draudimo išmoką Lenkijos piliečiui M. K..

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad 2011-03-24 Lenkijoje įvyko autoįvykis, kurio kaltininku buvo pripažintas krovininio automobilio RENAULT (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojas G. Č., kuris vairuodamas atsakovui UAB „Espara“ priklausantį automobilį RENAULT (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) staigiai stabdant priešais važiuojančiam automobiliui PEUGEOT BOXER, valstybinis numeris S0803H, nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į priešais važiuojantį automobilį PEUGEOT BOXER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Autoįvykio metu automobilio PEUGEOT BOXER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojui M. K. buvo padaryta turtinė žala (b.l. 4, 6, 7). Ieškovas apdraudė automobilio RENAULT (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (sutarties Nr. 12 3199708) (b.l. 8). Iš 2011 m. kovo 9 d. draudimo sutarties Nr. 12 3199708 2, 10, 11, 12 punktų matyti, kad draudimo sutartis galioja nuo 2011-03-09 iki 2012-03-08; draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, jeigu sutarties galiojimo metu padidėjus draudimo rizikai, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko, jeigu sudarant sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją arba nesuteikė draudikui jo prašomos teisingos informacijos; draudimo rizika laikoma padidėjusia, jei transporto priemonė bus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų; padidėjus draudimo rizikai, draudėjas privalo sumokėti draudiko paskaičiuotą papildomą draudimo įmoką; draudėjas pareiškia, kad apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje; šalys susitaria, kad apdraustos transporto priemonės išvažiavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos yra laikoma rizikos padidėjimu ir tokiais atvejais bus taikomos sutarties sąlygos dėl prievolės pranešti apie padidėjusią riziką, papildomos įmokos mokėjimo ir subrogacijos (atgręžtinio reikalavimo) taikymo (b.l. 8). Iš poliso išklotinės (b.l. 7) matyti, kad apdraustas krovininis automobilis RENAULT (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nustatant draudimo variantą - „vietiniai pervežimai/maršrutai Lietuvoje“ bei įvertinus riziką, nustatant draudimo įmoką – „127,00 Lt“. COMPENSA TU S.A. pranešimas patvirtina, kad įmonė paskaičiavo 27.333,84 PLN turtinę žalą dėl autoįvykio, įvykusio 2011-03-24 Lenkijoje (b.l. 36). Iš byloje esančių draudžiamojo įvykio tyrimo akto (b.l. 4), tarptautinio mokėjimo pavedimo (b.l.9, 39), įvykių išklotinės (b.l. 10), PVM sąskaitos-faktūros (b.l. 48-54) matyti, jog dėl autoįvykio metu sugadinto automobilio PEUGEOT BOXER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo padaryta 27.333,84 PLN turtinė žala; BTA draudimas už padarytą žalą atlygino įmonei COMPENSA TU S.A. 21.283,49 Lt draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas sumokėti 10.641,75 Lt (50 proc. draudiminės išmokos) dėl melagingos informacijos pateikimo sudarant draudimo sutartį, kas turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei, galimų nuostolių dydžiui (b.l. 5).

Ieškovas ieškinyje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1 punktu, kuris numato, jog „Draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos“.

Byloje nustatyta, kad šalys sudarydamos draudimo sutartį Nr. 12 3199708 susitarė, jog draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, jeigu sutarties galiojimo metu padidėjus draudimo rizikai, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko, jeigu sudarant sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją arba nesuteikė draudikui jo prašomos teisingos informacijos; draudimo rizika laikoma padidėjusia, jei transporto priemonė bus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų; padidėjus draudimo rizikai, draudėjas privalo sumokėti draudiko paskaičiuotą papildomą draudimo įmoką; draudėjas pareiškia, kad apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje; apdraustos transporto priemonės išvažiavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos yra laikoma rizikos padidėjimu ir tokiais atvejais bus taikomos sutarties sąlygos dėl prievolės pranešti apie padidėjusią riziką, papildomos įmokos mokėjimo ir subrogacijos (atgręžtinio reikalavimo) taikymo. Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB RIMERA pažeidė tarp šalių sudarytos draudimo sutarties Nr. 12 3199708 sąlygas, tai yra nepranešęs draudikui bei nesumokėjęs papildomos įmokos, išvyko už Lietuvos Respublikos ribų, tokiais veiksmais padidindamas draudimo riziką.

Atsakovo atstovas teisme neginčijo aplinkybės dėl transporto priemonės išvykimo už Lietuvos Respublikos ribų, tačiau rėmėsi argumentu, jog sudarius draudimo sutartį draudimo apsauga pagal teisės norminius aktus galioja visoje Europos Sąjungos teritorijoje, todėl, tai, kad atsakovas įsipareigojo su transporto priemone važinėti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje neturėjo ir neturi įtakos nei draudimo apsaugos galiojimo teritorijai, nei draudimo įmokos dydžiui, nei draudimo įvykio atsitikimo tikimybei, nei galimos draudimo išmokos dydžiui. Šie atsakovo atstovo teiginiai prieštarauja tarp šalių sudarytos draudimo sutarties 12 punktui, kuriame šalys susitarė, jog „apdraustos transporto priemonės išvažiavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos arba Žaliosios kortelės išdavimas minėtai transporto priemonei yra laikoma rizikos padidėjimu“. Nustačius, kad atsakovo išvykimas už Lietuvos Respublikos teritorijos padidino draudimo sutarties riziką, teismas vertina, kad atsakovas pažeidė draudimo sutarties 10 punkte numatytą prievolę pranešti apie padidėjusią riziką, sumokėti papildomą įmoką. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas pagrįstai taiko subrogaciją ir reikalauja 50 procentų draudiminės išmokos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1 punktas).

Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo atstovo argumentas, jog tarp šalių sudaryta draudimo sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, kadangi teisės aktai imperatyviai numato, kad draudikas (šiuo atveju ieškovas) privalo nustatyti vieningą draudimo įmoką, kurią sumokėjus draudimo apsauga galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje. Byloje nustatyta, jog įvykio metu draudimo apsauga galiojo ir būtent galiojančios draudimo apsaugos pagrindu dėl Lenkijoje įvykusio autoįvykio ieškovas sumokėjo nukentėjusiajam autoįvykio metu asmeniui draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ne dėl draudimo apsaugos galiojimo, o dėl draudiko teisės reikalauti žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise. Be to, atsižvelgtina į tai, kad atsakovas byloje neprašo panaikinti tarp šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygų. Teismas vertina, kad nepanaikinta draudimo sutartis yra galiojanti.

Be to, atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad įgyvendinant regresinį reikalavimą, byloje būtina įrodyti, kad žala yra atlyginta ją patyrusiam asmeniui, tuo tarpu byloje nėra nė vieno įrodymo, kad žala būtų atlyginta būtent šiam asmeniui. Remiantis 2000-05-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo Direktyva), kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių, kad visos draudimo įmonės, <...> kiekvienoje valstybėje narėje <...> paskirtų atstovą žalų sureguliavimo reikalams. Atstovas žalų sureguliavimo reikalams atsako už reikalavimų tvarkymą ir sureguliavimą. Jis kaupia visą žalų atlyginimui reikalingą informaciją ir imasi būtinų priemonių, kad būtų susitarta dėl žalų atlyginimo. Byloje nustatyta, kad draudiminis įvykis įvyko Lenkijos teritorijoje, ir ieškovas tuo metu galiojusios draudimo sutarties pagrindu atlygino padarytą žalą bei išmokėjo įmonei COMPENSA TU S.A., įgaliotai sureguliuoti BTA Lietuva žalą, 21.283,49 Lt dydžio draudimo išmoką. Pagal minėtos Direktyvos nuostatas įmonė COMPENSA TU S.A. ir yra tas atstovas, įpareigotas užtikrinti greitą žalos atlyginimą. Būtent per ją draudimo išmoka pasieks nukentėjusįjį asmenį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pripažintina, kad ieškovas, pervesdamas draudimo išmoką COMPENSA TU S.A., tinkamai įvykdė savo prievolę.

Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo pareikštų regresinių reikalavimų dydis tenkintinas ir ieškovui iš atsakovo yra priteistina 10.641,75 Lt suma (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d., LR Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.37 str. 2 d., skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis Lietuvos Respublikos CK 6.210 str., terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kito. Todėl iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Patenkinus ieškovo ieškinį, iš atsakovo priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 319,00 Lt žyminio mokesčio išlaidos (Lietuvos Respublikos CPK 93 str.).

Byloje susidariusios pašto išlaidos nepriteistinos vadovaujantis LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263 str., 270 str., 307 str.,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo UAB RIMERA, į.k. 300529800, registracijos adresas (duomenys neskelbtini), 10.641,75 Lt (dešimt tūkstančių šešis šimtus keturiasdešimt vieną litą 75 centus) draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 319,00 Lt (tris šimtus devyniolika litų 00 centų) bylinėjimosi išlaidų ieškovo „BTA Insurance Company“ SE1, veikiančiai per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, į.k. 300665654, buv. Verkių g. 29, 18 korpusas, Vilniaus m., a/s Nr. LT25 7300 0100 0062 6711, banke Swedbank, AB, naudai.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Ukmergės rajono apylinkės teismą.

Teisėja Regina Nenortienė