Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-14 · Administracinė byla Nr. eI-657-331/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-14
Bylos Nr.
eI-657-331/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
UAB „Eurelus“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-657-331/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03523-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 14 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Eurelus“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467- 228387 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė išieškoti 27 279,87 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto, kuri susidarė dėl nesumokėto nekilnojamojo turto mokesčio (el. b., b. l. 3).

Šalies argumentai

2. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (el. b., b. l. 1), kurį patikslino (el. b., b. l. 29–34), ir prašo panaikinti VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-228387.

3. Paaiškino, kad skundžiamas Sprendimas pažeidžia pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojos, teises, šalių lygiateisiškumo principą. VMI 2017 m. balandžio 10 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatuota, jog pareiškėja įsigijo nekilnojamąjį turtą, tačiau neturėjo tikslo jo naudoti savo ekonominėje veikloje, o siekė mokestinės naudos. Pareiškėjas nesutinka su šiomis išvadomis ir iki šios dienos vis dar vyksta mokestinis ginčas. Patikrinimo metu nebuvo atsižvelgta į eilę faktinių aplinkybių, o tos kurios buvo vertinamos buvo iškreiptos ir įvertintos išskirtinai palankiai mokesčių administratoriaus naudai. Todėl patikrinimo aktas turės būti panaikintas, o pareiškėjui bus suteikta teisė į PVM atskaitą. Inspekcija yra priėmusi turto arešto aktus Nr. (23.31 -08)-319-345 ir Nr. (23.31 -08)-319-378, kurių pagrindu yra areštuota pareiškėjos turima pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoka (729 439,43 Eur) ir nekilnojamas turtas kurio vertė yra 54 210 Eur, todėl akivaizdu, jog pareiškėjos galimybės sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką yra suvaržytos ir vienareikšmiškai priklauso nuo sprendimo, kuris bus priimtas mokestiniame ginče. Pareiškėja yra juridinis asmuo, siekiantis pelno, planuojantis savo piniginius srautus ir bet koks, net ir mažiausias, piniginių srautų ar turto suvaržymas sukelia neigiamas pasekmes. Šiuo metu pareiškėja neturi finansinių galimybių sumokėti išieškomos mokestinės nepriemokos, kadangi tokio dydžio sumos sumokėjimas privestu pareiškėją prie kritinės finansinės būklės. Mokesčių administravimo įstatyme (toliau –ir MAĮ) yra numatyta, jog mokesčių administratorius, atlikdamas savo pareigas, negali apsunkinti mokesčių mokėtojo veiklos ir perdėtai varžyti mokesčių mokėtojo veiksmų. Šiuo atveju priverstinis išieškojimas yra perteklinis ir nepagrįstas, kadangi pasibaigus kitam mokestiniam ginčui (vykstančiam tarp tų pačių subjektų) mokestinė nepriemoka bus padengta iš turimo PVM permokos. Santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina asmens naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems, atitinkamus įgaliojimus turintiems, asmenims kyla pareiga užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jiems suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis. Šiuo atveju, siekiant išlaikyti nepažeistą proporcingumo principą, yra tikslinga panaikinti skundžiamą sprendimą ir sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iki kol bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas mokestiniame ginče.

Atsiliepimas

4. Atsakovė Inspekcija nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (el. b., b. l. 41–45) paaiškino, kad šioje administracinėje byloje ginčijamas Sprendimas nėra susijęs nei su mokestiniu ginču, nei su VMI surašytais turto arešto aktais. Šioje administracinėje byloje ginčijamu sprendimu yra išieškomos pačios pareiškėjos deklaruotos nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – ir NTM) ir PVM prievolės, kurios ginčijamu Sprendimu nėra išieškomos. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad VMI priimti turto arešto aktai suvaržė pareiškėjos galimybes sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką. Pareiškėja, pateikusi Nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją už 2016 metus bei deklaravusi avansinį NTM už 2017 metus, privalėjo deklaruotas mokesčio sumas sumokėti NTMĮ nustatytais terminais. Pareiškėjai nesumokėjus deklaruotų NTM sumų, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką ir pagrįstai priėmė Sprendimą. Sprendimu yra išieškomos ir pareiškėjos deklaruotos PVM už 2015 metų balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius. Pareiškėja minėtas PVM sumas privalėjo sumokėti dar 2015 metais, tačiau to nepadarė. Vien tai, kad VMI surašyti turto arešto aktai sukelia pareiškėjai nepatogumą, nereiškia, kad pareiškėja gali nemokėti savos pačios deklaruotų mokesčių sumų. Tai, kad šioje administracinėje byloje ir mokestinio ginčo byloje, ginčas vyksta tarp tų pačių subjektų, nereiškia, kad šios bylos yra tarpusavyje susiję. Šioje administracinėje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjos deklaruotų mokestinių prievolių priverstinio išieškojimo pagrįstumo, o mokestinio ginčo byloje vyksta ginčas dėl papildomai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų sumų pagrįstumo. Pareiškėja, deklaravusi mokėtinas NTM ir PVM sumas, privalėjo jas sumokėti nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu, o to neatlikus, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas. Tai, kad priverstinio išieškojimo veiksmai sukelia pareiškėjai nepatogumus, nėra pagrindas nevykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų. Mokesčių administratorius neturi pareigos prieš priimdamas sprendimą taikyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus vertinti mokesčių mokėtojo finansinę būklę. MAĮ 88 straipsnis numato galimybę atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Pareiškėja į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo, nesikreipė.

Šalies argumentai

4.1. Pareiškėjos teiginys, kad pasibaigus mokestiniam ginčui mokestinė nepriemoka bus padengta iš turimos PVM permokos yra paremtas tik prielaidomis. Jei pasibaigus mokestiniams ginčui pareiškėjos skundai bus atmesti, tai areštuota PVM permoka bus įskaityta patikrinimo metu apskaičiuotos mokestinės prievolės padengimui. Be to, mokestinis ginčas gali trukti ne vienerius metus, o MAĮ nenumato mokesčių administratoriaus pareigos stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo vien todėl, kad tarp mokesčių mokėtojo ir VMI yra kilęs mokestinis ginčas. Pati Pareiškėja nevykdo pareigos laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga. Būtina, kad mokesčių santykių subjektai savo teises ir pareigas vykdytų per įstatyme nustatytą kuo trumpesnį laiką.

5. Teismo posėdyje bylos proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

6. Šioje byloje ginčas kilęs dėl Valstybinės mokesčio inspekcijos (toliau - Mokesčių administratorius) sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos 27 279,87 Eur į biudžetą, teisėtumo ir pagrįstumo (el. b., b. l. 3–4).

7. Nustatyta, kad mokesčių administratorius 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsniu, nusprendė išieškoti iš bendrovės 27 279,87 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto.

8. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ji ginčija pačios mokestinės nepriemokos susidarymą, jos dydį, kelia klausimą dėl areštuoto pareiškėjos turimo pridėtinės vertės mokesčio permokos (729 439,43 Eur), nekilnojamojo turto mokesčio, kurio vertė yra 54 210 Eur, mano, kad sprendimu išieškomos mokestinės nepriemokos nesumokėjimas buvo sąlygotas mokestinių ginčų, dėl ko buvo priimti turto arešto aktai, nulėmė mokestinės nepriemokos susidarymą, apsunkino jos galimybes įvykdyti savo įsipareigojimus, be to turto arešto aktai suvaržė galimybes sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką. Mano, kad šioje administracinėje byloje ir mokestiniame ginče, ginčas vyksta tarp tų pačių subjektų, t. y. pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus, todėl negalima į šiuos ginčus žiūrėti kaip į atskirus, tarpusavyje nesusijusius procesus.

9. Teismas negali sutikti su pareiškėjos argumentais, nes, šioje administracinėje byloje ginčijamas sprendimas nėra susijęs nei su mokestiniu ginču, nei su mokesčio administratoriaus surašytais turto arešto aktais, nes kartu su sprendimu pateiktoje prievolių ataskaitoje, šioje administracinėje byloje ginčijamu sprendimu yra išieškomos pačios pareiškėjos deklaruotos nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – ir NTM) ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) prievolės, šių prievolių deklaravimą bei įvykdymą nustato Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (toliau – NTMĮ), pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ). Todėl pareiškėja, pateikusi Nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją už 2016 metus bei deklaravusi avansinį NTM už 2017 metus, privalėjo deklaruotas mokesčio sumas sumokėti NTMĮ nustatytais terminais. Pareiškėjai nesumokėjus deklaruotų NTM sumų, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką ir pagrįstai priėmė Sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčijamu sprendimu yra išieškomos pareiškėjos deklaruotos PVM už 2015 metų balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius. Pareiškėja minėtas PVM sumas privalėjo sumokėti dar 2015 metais, tačiau to nepadarė.

10. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad mokesčio administratorius atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą, 2017 m. birželio 16 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtino 2017 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte apskaičiuotą 781.537,52 Eur PVM, apskaičiavo 163.156,20 Eur PVM delspinigių, paskyrė 234.461,26 Eur PVM baudą. Taip pat mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu numatomos apskaičiuoti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui surašė turto arešto aktus: 2017 m. vasario 28 d. Nr. (23.31-08)-319-345, 2017 m. kovo 3 d. Nr. (23.31-08)-319-378. Pareiškėja dėl šio mokestinio ginčo yra užvedusi administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (LITEKO, VAAT administracinė byla Nr. eI-915-764/2018).

11. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotos prievolės ginčijamu sprendimu nėra išieškomos. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad surašyti turto arešto aktai sukelia jai nepatogumą, nereiškia, kad pareiškėja gali nemokėti savos pačios deklaruotų mokesčių sumų. Nors šioje administracinėje byloje bei kitoje byloje dėl mokesčių (mokestinio ginčo byloje), ginčas vyksta tarp tų pačių proceso šalių, tačiau tai nereiškia, kad šios bylos yra tarpusavyje susijusios, nes šioje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pačios pareiškėjos deklaruotų mokestinių prievolių priverstinio išieškojimo pagrįstumo, o mokestinio ginčo byloje vyksta ginčas dėl papildomai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų sumų pagrįstumo.

12. Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalies nuostatas, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas. Pareiškėja pati apskaičiavo mokėtinas NTM ir PVM mokesčių deklaracijas, jas pateikė mokesčių administratoriui, laikytina, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, o delspinigius mokesčių administratorius paskaičiavo pagal pareiškėjos pateiktas deklaracijas, surašydamas prievolių ataskaitą (el. b., b. l. 4), kurioje atsispindi apskaičiuoti delspinigiai. NTMĮ 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad NTM apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka šio įstatymo 3 straipsnyje mokesčio mokėtoju nurodytas asmuo (nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys). Pagal NTMĮ 12 straipsnio 3 dalį, juridiniai asmenys moka avansinį mokestį. Kiekvienas avansinis mokestis sudaro 1/4 sumos, apskaičiuotos pagal einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną juridinio asmens turimo apmokestinamojo nekilnojamojo turto, už kurį jis privalo mokėti T. A. avansiniai mokesčiai sumokami atitinkamai iki einamųjų kalendorinių metų kovo 15 dienos, birželio 15 dienos ir rugsėjo 15 dienos. Jeigu suma, apskaičiuota pagal einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną juridinio asmens turimo apmokestinamojo nekilnojamojo turto, už kurį jis privalo mokėti NTM, mokestinę vertę taikant NTMĮ 6 straipsnyje nustatytą mokesčio tarifą, neviršija 500 eurų, juridinis asmuo avansinio mokesčio neprivalo mokėti. Mokesčio mokėtojai atitinkamo mokestinio laikotarpio mokesčio už nekilnojamąjį turtą, kuris apmokestinamas taikant NTMĮ 6 straipsnio 4 dalyje nustatytą tarifą, deklaraciją vietos mokesčių administratoriui pateikia iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 15 dienos, o mokesčio už kitą nekilnojamąjį turtą – iki kitų kalendorinių metų vasario 15 dienos, joje deklaruodami ir einamojo mokestinio laikotarpio pirmų devynių mėnesių avansinį nekilnojamojo turto mokestį (NTMĮ 12 straipsnio 4 dalis).

13. Bylos duomenys patvirtina, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis MAĮ 106 straipsniu, vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras. Ginčo teisinius santykius, susijusius su priverstiniu mokestinės nepriemokos išieškojimu, reglamentuoja MAĮ penktojo skirsnio normos. Pagal MAĮ 105 straipsnio nuostatas, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 105 str. 1 d.). MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – po 20 dienų po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos.

14. Taigi, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja mokėtiną mokesčio sumą ir įstatyme nustatytu terminu jos nesumoka, mokesčių administratorius įgyja teisę tokio mokesčio ir su juo susijusių sumų nepriemoką išieškoti priverstinai (MAĮ 105 str. 1 d. 2 p). Ginčo atveju, tai yra teisiškai reikšminga aplinkybė, kuri suteikė teisę mokesčių administratoriui pardėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais. Byloje nėra, ginčo, kad pareiškėja deklaruotų mokesčių nesumokėjo laiku. Iš bylos duomenų matyti, kad nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją už 2016 metus bei deklaravusi avansinį NTM už 2017 metus, privalėjo deklaruotas mokesčio sumas sumokėti NTMĮ nustatytais terminais. Pareiškėjai nesumokėjus deklaruotų NTM sumų, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką. Taip pat ginčijamu sprendimu yra išieškomos pareiškėjos deklaruotos PVM už 2015 m. balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius, o pareiškėja minėtas PVM sumas privalėjo sumokėti dar 2015 metais, tačiau to nepadarė. Kadangi pareiškėja, būdama mokesčių mokėtoja, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka deklaruojamų mokėtinų mokesčio sumų įstatymuose nustatytais terminais nesumokėjo, todėl nėra abejonių, kad egzistavo įstatyminės prielaidos bei sąlygos, suteikiančios teisę atsakovui mokestinę nepriemoką išieškoti priverstinai, priimant nustatytos formos sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto. Taigi, atsakovas, vykdydamas priverstinę mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų ir MAĮ reikalavimų nepažeidė, mokesčių administratorius pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.

15. Mokestinės nepriemokos sumų išieškojimas iš turto vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, pateikiant antstoliams nustatytos formos sprendimus (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p). Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad skundžiamas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumų išieškojimo iš pareiškėjos turto privalėjo būti vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nedelsiant, pateikiant antstoliams nustatytos formos sprendimą, nepaisant, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo gali būti skundžiamas nustatyta tvarka. Pagal MAĮ 110 straipsnio, apibrėžiančio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymą, 1 dalį skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas sustabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Pagal minėto MAĮ 110 straipsnio nuostatas, egzistuojant tam tikroms aplinkybėms, mokesčių administratorius įpareigojamas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, o atitinkamais atvejais, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Tačiau tik kilus mokestiniam ginčui dėl mokestinės nepriemokos, mokestinės nepriemokos išieškojimas gali būti sustabdomas (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p., 110 str.). Minėtos teisės normos reglamentuoja priverstinio išieškojimo sustabdymą MAĮ numatytais atvejai, kai kyla mokestinis ginčas. Tačiau priverstinio išieškojimo vykdymo tvarka numatyta MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Byloje nenustatyta duomenų, kad tarp pareiškėjos ir atsakovės būtų kilęs mokestinis ginčas dėl šios mokestinės nepriemokos. Tuo tarpu pareiškėjos teiginiai, kad šioje administracinėje byloje, ir mokestiniame ginče, ginčas vyksta tarp tų pačių subjektų, nėra teisingas, nes mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotos prievolės, kurias pareiškėja ginčija kitoje byloje (VAAT byla Nr. eI-915-764/2018) ginčijamu sprendimu nėra išieškomos.

16. Pareiškėjos teigimu, šiuo metu neturi finansinių galimybių sumokėti skundžiamu sprendimu išieškomos mokestinės nepriemokos, nes tokio dydžio sumos sumokėjimas privestų pareiškėją prie kritinės finansinės būklės, ji negalėtų įvykdyti įsipareigojimų, negalėtų tęsti veiklos. Teismas su šiais pareiškėjos teiginiais sutikti negali, nes pareiškėja deklaravusi mokėtinas NTM ir PVM sumas, privalėjo jas sumokėti nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu terminu, o to neatlikus, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas. Teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį, kad pagal MAĮ 88 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pagal MAĮ 88 straipsnio 3 dalį, sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pažymėtina, kad šių sąlygų buvimą turi pagrįsti pati pareiškėja (LVAT administracinėse bylose Nr. A575-3585/2011; Nr. A438-2139/2011). Tačiau pareiškėja reikiamų dokumentų nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė, kad būtų galima spręsti klausimą dėl mokestinės priemokos atidėjimo ar išdėstymo.

17. Teismas negali sutikti su pareiškėjos teiginiu, kad priverstinis išieškojimas yra perteklinis nepagrįstas, nes pasibaigus mokestiniam ginčui mokestinė nepriemoka bus padengta iš turimos PVM permokos. Atsakovė atsiliepime aiškiai pažymėjo, kad pareiškėjos turima PVM permoka mokesčio administratoriaus yra areštuota mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Jei pasibaigus mokestiniams ginčui pareiškėjos skundai bus atmesti, tai areštuota PVM permoka bus įskaityta patikrinimo metu apskaičiuotos mokestinės prievolės padengimui. Teismas laiko, jog MAĮ nenumato mokesčių administratoriaus pareigos stabdyti deklaruotos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo vien todėl, kad tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčio administratoriaus yra kilęs mokestinis ginčas. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėja nevykdo MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 dalyje įtvirtintos pareigos laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, pažeidžia MAĮ 8 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, LVAT administracinėje byloje Nr. A556 – 2255/11 ir kt.).

18. Teismas nepasisako dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pagrįstumu, t. y. mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotos prievolės, kurias pareiškėja ginčija Vilniaus apygardos administraciniame teisme kitoje byloje (VAAT byla Nr. eI-915-764/2018), o šioje administracinėje byloje sprendžiamas ginčas tik dėl ginčijamo sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

19. Išanalizavus šias teisės normas matyti, kad mokesčių administratoriaus teisė išieškoti iš mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, t. y. mokesčius ir su juo susijusius delspinigius, siejama ne su sprendimo, kuriuo mokestinė nepriemoka apskaičiuojama, vykdymu, o su įstatyme numatytų aplinkybių (pavėluotu mokesčio deklaracijos ar patikslintos mokesčių deklaracijos, kurioje nurodomas mokėtinas mokestis, mokesčių administratoriui pateikimas) konstatavimu.

20. Esant šioms aplinkybėms, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, jame nurodytas mokestinės nepriemokos išieškojimo būdas atitinka MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, o mokestinės nepriemokos dydžio laike didėjimas yra susijęs su deklaruojamų mokesčių nemokėjimu ir delspinigių skaičiavimu pagal MAĮ 98 straipsnio nuostatas. Mokesčių administratorius objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, susijusias su pareiškėjos mokestinėmis prievolėmis valstybei, mokesčių administratorius tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias mokestinės nepriemokos ir delspinigių išieškojimą, pareiškėja pažeidė mokestines prievoles valstybei, skundas atmestinas, nėra jokio teisinio pagrindo jo tenkinti jame išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos UAB „Eurelus“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas