Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal J. G. M. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo J. G. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalį – 1000 Lt (vieno tūkstančio litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. M. nubaustas už tai, kad 2013-02-23, apie 10 val. 51 min., (duomenys neskelbtini) g., vairavo automobilį „Renault Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (0,87 promilės alkoholio), t. y. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčo byloje dėl J. G. M. padaryto pažeidimo nėra, be to, ir byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo abejoti dėl jo kaltės padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Tačiau apeliaciniu skundu yra keliamas administracinės nuobaudos individualizavimo ir ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo klausimai.

Atsakomybė už transporto priemonių vairavimą būnant neblaiviam yra numatyta ATPK 126 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad transporto priemonės vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis, užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad J. G. M. paskirta minimali ATPK 126 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – 1000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams. Toks apylinkės teismo sprendimas motyvuotas tuo, kad J. G. M. kaltu prisipažino, atsižvelgta į jo padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, pažeidimo motyvus.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apelianto skunde nurodytais teiginiais, susijusiais su jam skirtos papildomos administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, kurių visuma gali būti įvertinta kaip išimtinė, lemianti švelnesnės nei įstatymo numatytos nuobaudos skyrimą.

Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas, arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N756-403/2010, N444-633/2011).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

Tokia pat pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Antai kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės tvirtina, kad J. G. M. pažeidimą padarė sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, savo kaltę dėl aptariamo pažeidimo padarymo jis pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, o tai neabejotinos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 10 punkte, kas skundžiamu nutarimu visiškai nepagrįstai nebuvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad apeliantas per 49 metų savo vairavimo stažą (11 b. l.) administracine tvarka baustas tik penkis kartus, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (12-14 b. l.), o vertinant minėtų anksčiau jo padarytų pažeidimų pobūdį, matyti, jog jie nėra šiurkštūs. Taigi, J. G. M. iki paskutinio pažeidimo padarymo, niekada nėra viršijęs leistino greičio, vairavęs neblaivus, ar kaip nors kitaip ypač smarkiai pažeidęs kelių eismo taisyklių reikalavimų. Šios aplinkybės, o kartu ir tai, kad J. G. M. gyvena kaimo vietovėje, o gydymo įstaigos ir parduotuvės yra atokiai nuo jo gyvenamosios vietos, dirba, turi kreditorinių įsipareigojimų, suponuoja pagrindą išvadai, kad šioje byloje J. G. M. už padarytą administracinį nusižengimą pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį paskirta 1000 Lt dydžio bauda yra pakankama, kad būtų pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai (auklėti, kad laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų pažeidimų).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (administracinė byla Nr. II-587-342/2010). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į J. G. M. padaryto pažeidimo pobūdį, pasekmių sunkumą, pažeidėjo asmenį apibūdinančius duomenis, darytina išvada, kad nuobauda, atimanti pensinio amžiaus asmeniui galimybę dirbti, ir tokiu būdu grąžinti kreditą, nuvykti į gydymo įstaigas, parduotuvę, nebūtų proporcinga ir sąžininga priemonė. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės laikytinos išimtinėmis ir sudaro pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Remdamasis šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas yra tos nuomonės, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nutarimu paskirta 1000 Lt nuobauda J. G. M. sukels jam pakankamai neigiamas administracinės nuobaudos paskyrimo pasekmes, ir taip pasieks administracinėms nuobaudoms keliamus tikslus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, 30¹ straipsniu,

nuta r i a:

Pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nutarimą: panaikinti J. G. M. paskirtą papildomą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.