- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-15
- Bylos Nr.
- e2-1834-330/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Medvesta“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Suprema lex“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Medvesta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Medvesta“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-629-198/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Suprema lex“ pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Medvesta“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja UAB „Suprema lex“ pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė atsakovei UAB „Medvesta“ iškelti bankroto bylą. Pareiškėja nurodė, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu atsakovė jai skolinga apie 92 000 Eur. Pareiškėjos nuomone, atsakovė yra nemoki ir nevykdo įsipareigojimų ne tik pareiškėjai, bet ir kitiems kreditoriams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atsakovei UAB „Medvesta“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė mažąją bendriją „Administratorė“.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, nustatė, kad atsakovės ilgalaikio turto vertė 2014 metų pabaigoje sudarė 58 692 Lt (16 998,38 Eur), atsargų likutis – 138 489 Lt (40 109,19 Eur), o įsiskolinimai tiekėjams – 660 814 Lt (191 384,96 Eur). Teismas svarbiomis pripažino aplinkybes, jog atsakovė skolinga pareiškėjai UAB „Suprema lex“ 92 024,86 Eur, jog atsakovės turtą aprašiusio antstolio žiniomis, jai priklausančių įrengimų ir produkcijos vertė tesiekia 17 630 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybes, jog UAB „Medvesta“ 2014 metus baigė su 527 479 Lt (152 768,47 Eur) nuostoliu, be to, atsakovė skolinga ir valstybinio socialinio draudimo biudžetui. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad atsakovė UAB „Medvesta“ nemoki ir neturi finansinių galimybių likviduoti žymaus įsiskolinimo pareiškėjai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė UAB „Medvesta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir perduoti bankroto bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai atliko atsakovės UAB „Medvesta“ finansinės turtinės padėties vertinimą. Teismas turėjo įvertinti ne tik finansinės atskaitomybės dokumentus, bet ir įmonės finansinės padėties pokyčius. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog iškėlus bankroto bylą, darbo neteks devyni įmonės darbuotojai, kuriems bus sunku susirasti naują darbą. Išvengusi bankroto bylos iškėlimo UAB „Medvesta“ planuoja plėsti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas nenustatė įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų dydžio bei tarpusavio santykio, nebuvo pakankamai aktyvus įrodinėjimo procese.
Atsiliepimas
Pareiškėja UAB „Suprema lex“ su atsakovės UAB „Medvesta“ atskiruoju skundu nesutinka, prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai atliko įmonės mokumo situacijos vertinimą ir priėjo pagrįstą išvadą, jog atsakovė yra nemoki.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Medvesta“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „Medvesta“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus pastarosios nemokumą, taip pat nenustačius prielaidų išsaugoti atsakovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013).
Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei UAB „Medvesta“.
Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs UAB „Medvesta“ turtinę finansinę padėtį atspindinčius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuotas atsakovės nemokumas. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo įvertinęs įmonės 2014 metų finansinės atskaitomybės duomenis, iš kurių matyti, kad įmonės ilgalaikio turto vertė ataskaitiniu laikotarpiu buvo 58 692 Lt (16 998,38 Eur), atsargų likutis – 138 489 Lt (40 109,19 Eur), įsiskolinimai tiekėjams – 660 814 Lt (191 384,96 Eur), o ataskaitinį laikotarpį atsakovė baigė su 527 479 Lt (152 768,47 Eur) nuostoliu. Atskirajame skunde apeliantė neneigia šių pirmosios instancijos teismo nustatytų duomenų tikrumo ir objektyvumo. Priešingai, prašydama pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014 metų ataskaitinį laikotarpį, nors pirmosios instancijos teismo išvada buvo sąlygota būtent šių dokumentų analizės pagrindu. Apeliacinio teismo vertinimu, aptariamu atveju vien formalaus įmonės balanso duomenų, apeliantei neginčijant jų tikrumo, pakanka įmonės nemokumui konstatuoti, kadangi pradelsti įsipareigojimai (skolos tiekėjams) bent tris kartus viršija atsakovės deklaruotą į balansą įrašyto turto vertę (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pažymėtina ir tai, kad (ne) mokumo situacijos vertinimo prasme reikšminga nustatyti ne balanse nurodytą turto vertę, o realią į balansą įrašyto turto vertę. Apeliacinis teismas šiuo aspektu reikšmingais duomenimis pripažįsta pareiškėjos pateiktą antstolio R. K. 2015 m. gegužės 20 d. UAB „Medvesta“ turto aprašą, iš kurio matyti, kad įmonės turto vertė sudaro tik 17 630 Eur. Šių duomenų atsakovei taip pat neneigiant, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pradelstų finansinių įsipareigojimų suma apie dešimt kartų viršija tikrąją į atsakovės balansą įrašyto turto vertę. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuotas UAB „Medvesta“ nemokumas, ir nepagrįstais pripažįsta atskirojo skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas įmonės (ne) mokumo vertinimą atliko neišsamiai ir nebuvo pakankamai aktyvus. Bylos duomenų analizė sudaro pagrindą teigti, jog UAB „Medvesta“ vadovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo itin pasyvus, nevykdė teismo nurodymo pateikti klausimui išspręsti reikšmingų duomenų, nenurodė savo pozicijos sprendžiamu klausimu, o mokumo nustatymui būtinų duomenų pateikimą apeliacinės instancijos teismui lėmė tik atsakovės nesutikimas su apskųstuoju procesiniu sprendimu. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, atsakovė be tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų jau įvertintų finansinės atskaitomybės dokumentų, pateikė ir eilę mokėjimo dokumentų, kurie, atsakovės nuomone, turėtų patvirtinti vykdomos veiklos realumą, rentabilumą.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės finansinė padėtis neatitinka nurodyto pradelstų įsipareigojimų ir turto masės balanso (pagal analizuotus duomenis pradelsti įsipareigojimai beveik dvidešimt kartų viršija įstatyme leidžiamą ribą), todėl nėra ir prielaidų svarstyti reabilitacinio tikslo taikymo galimybės. Kita vertus, atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateikti mokėjimo dokumentai apeliacinio teismo neįtikina, jog esama sudėtinga mokumo situacija yra laikino pobūdžio, jog įmonė realiai vykdo veiklą, garantuosiančią veiklos perspektyvumą bei sėkmingą pasitraukimą iš dabartinės situacijos. Ta aplinkybė, jog atsakovės prašymu kitas ūkio subjektas nežymia dalimi sumažino atsakovės įsiskolinimus kreditoriams, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ji neišgali atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad atsakovė visiškai neturi lėšų ne tik pradelstiems finansiniams įsipareigojimams, bet ir einamiesiems poreikiams, o nežymus kreditorių reikalavimų tenkinimas po apskųstosios nutarties priėmimo labiau atspindi atsakovės siekį dirbtinai sudaryti mokaus ir sąžiningo ūkio subjekto įspūdį. Šių aplinkybių kontekste situacijos nekeičia ir deklaratyvūs atsakovės siekiai išsaugoti įmonės darbuotojams darbo vietas. Analizuotos aplinkybės papildomai patvirtina atsakovės nemokumą, todėl nesudaro prielaidų reabilitacinio tikslo įgyvendinimo galimybei.
Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, paneigiančių nutartyje nustatytas aplinkybes. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad UAB „Medvesta“ yra nemoki, nes byloje nustatyti atsakovės įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Iš aukščiau nurodytų duomenų spręstina, kad atsakovė neįrodė, jog realiai turi turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ar bent realiai deda pastangas įsiskolinimams likviduoti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo iškelti UAB „Medvesta“ bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo manyti, kad įmonė ketina ir bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Dėl šių motyvų Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.