- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-13
- Bylos Nr.
- eP-7-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04049-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-806-438/2017 pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2014 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) priėmė sprendimą Nr. FR0682-648, kuriuo patvirtino 2014 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-601 ir nurodė pareiškėjui S. V. (toliau – ir pareiškėjas) papildomai sumokėti į biudžetą 139 224 Lt (40 322,06 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 108 207,66 Lt (31 339,10 Eur) GPM delspinigių, 13 922 Lt (4 032,09 Eur) GPM baudos, 8 183 Lt (2 369,96 Eur) privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 3 951,50 Lt (1 144,43 Eur) PSD įmokų delspinigių, 818 Lt PSD (236,91 Eur) įmokų baudos, 4 290 Lt (1 242,47 Eur) valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 2 145 Lt (621,23 Eur) VSD įmokų baudos. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 68-62 pakeitė Klaipėdos AVMI sprendimą ir panaikino nurodymus sumokėti GPM, PSD ir VSD baudas. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. S-117 (7-94/2015) patvirtino VMI sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 6 268 Eur GPM bei 229 Eur PSD įmokų mokėjimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. S-117(7-94/2015) dalį, kuria buvo patvirtintas VMI 2015 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 68-62; 2) panaikinti VMI 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 68-62 dalį, kuria pakeistas Klaipėdos AVMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-648 ir pareiškėjui nurodyta sumokėti 139 224 Lt (40 322,05 Eur) GPM, 108 207,66 Lt (31 339,10 Eur) GPM delspinigių, 8 183 Lt (2 369,96 Eur) PSD įmokų, 3 951,5 Lt (1 144,43 Eur) PSD įmokų delspinigių, 4 290 Lt (1 242,47 Eur) VSD įmokų; 3) panaikinti Klaipėdos AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-648; 4) perduoti pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo nuomone, neteisėtai ir nepagrįstai visos gautos lėšos pripažintos jo asmeninėmis pajamomis, kadangi nebuvo tirtos jo sutuoktinės L. V. mokestinės prievolės. Pareiškėjas teigė, kad nepagrįstai išimtinai naudojamasi UAB „Šalnos prekyba“ baudžiamosios bylos medžiaga ir mokestinio ginčo metu papildomai nerinkti įrodymai, susiję ne su UAB „Šalnos prekyba“, o su pareiškėjo mokestinėmis prievolėmis. Pareiškėjas akcentavo, kad nebuvo tinkamai įvertintos jo patirtos išlaidos, bei pažymėjo, jog nebuvo įrodyta individuali veikla.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad įvairūs fiziniai asmenys nuo 2006 iki 2010 metų mokestiniais pavedimais, grynųjų pinigų įnešimais pervedė/ įnešė į pareiškėjo banko sąskaitas už prekes iš viso 217 102,44 Lt (62 877,21 Eur). Atsakovas nurodė, kad šios sumos gautos eliminavus fizinių asmenų pavedimus, kurie yra užfiksuoti UAB „Šalnos prekyba“ neoficialios apskaitos lentelėse. Atsakovo nuomone, aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka visus individualios veiklos požymius, todėl mokesčių mokėtojo gautos pajamos buvo pagrįstai priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, ir apmokestintos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu (toliau – ir GPMĮ) ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).
Akcentavo, jog Klaipėdos AVMI sprendime Nr. FR0682-648 yra nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą, tačiau nei baudžiamojoje byloje, nei mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė dalyvavo gaunant individualios veiklos ir kitas pajamas, todėl apskaičiuotos pajamos nedalijamos abiem sutuoktiniams, o visos priskiriamos tik pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytus faktus, kad nei baudžiamojoje byloje, nei mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė dalyvavo gaunant individualios veiklos ir kitas pajamas.
Apibendrinęs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-372/2013, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-388/2009, 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1507/2008), teismas sprendė, kad MAĮ nuostatos ir teismų praktika suteikia teisę mokesčių administratoriui mokesčius apskaičiuoti vadovaujantis teismų sprendimais bei Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos dokumentais.
Dėl pareiškėjo vykdytos individualios veiklos teismas nurodė, kad mokesčių administratorius nuosekliai pagrindė visus kriterijus, t. y. kad buitinės technikos pardavimas, kurį vykdė pareiškėjas, laikytinas savarankiška veikla, nes buvo atliekama neatsižvelgiant į kokius nors kitus asmenis, pareiškėjas pats sprendė su pardavimu susijusius klausimus ir veikė savo iniciatyva, užsiėmė tęstine veikla, kadangi pardavimas buvo vykdomas periodiškai nuo 2006 iki 2010 metų, parduodamas buitinę techniką siekė, gauti pajamų ir ekonominės naudos. Teismo vertinimu, pareiškėjas leistinais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų dėl jo individualios veiklos.
Dėl pareiškėjo skundo motyvų, kad nebuvo įvertintos jo patirtos sąnaudos įsigyjant buitinę techniką, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie patirtas išlaidas, todėl mokesčių administratoriui nekilo pareiga nustatinėti išlaidų dydį už patį pareiškėją. Pareiškėjas neabejotinai turėjo galimybę pateikti pakankamus paaiškinimus dėl patirtų išlaidų, bet pasirinko jų mokesčių administratoriui neatskleisti.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodė tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius padarė esminę klaidą, patikrinimą atlikęs tik pareiškėjo atžvilgiu, kuri prieštarauja formuojamai mokesčių administratoriaus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012; 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-26/2013 ir kt.). Pareiškėjo įsitikinimu, teismas ir mokesčių administratorius tinkamai nenustatė pareiškėjo vykdytos individualios veiklos požymių, nekonstatavo, kaip konkrečiai buvo vykdyta individuali pareiškėjo veikla ir neištyrė visų būtinų įrodymų, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Siekiant apskaičiuoti mokesčius pareiškėjui, turėjo būti tiriama jo, o ne UAB „Šalnos prekyba“ vykdyta veikla. Byloje nėra nustatyta, kaip pareiškėjas savarankiškai gabeno prekes, jas įsigijo, ieškojo pirkėjų ir kt., todėl, nenustačius visų individualios veiklos konstatavimui būtinų aplinkybių, priimtas sprendimas laikomas nepagrįstu, be to, mokesčių administratoriui nevertinus pareiškėjo patirtų išlaidų, buvo pažeistos MAĮ 70 straipsnio nuostatos. Pareiškėjas akcentavo, kad per visus laikotarpius visos gautos pajamos privalo būti vertinamos vienodai, kadangi joms įvertinti taikomi vienodi metodai, t. y., kaip ir 2010 metais, kitais laikotarpiais išlaidos turėjo būti įvertintos 30 proc. Apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį, kad teismo priimtu sprendimu nebuvo pasisakyta dėl tarp bendrovės ir mokesčių administratoriaus pasirašyto susitarimo dėl mokesčio ir su jais susijusių sumų dydžio, kuriame mokesčių administratoriui pripažino, kad prekių įsigijimo savikainos ir sąnaudų nustatymas užimtų neproporcingai daug laiko. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nėra pateikta nė vieno argumento, nurodančio, kuo pareiškėjo vykdyta veikla skyrėsi nuo UAB „Šalnos prekyba“ vykdytos veiklos, pareiškėjo veikloje nėra savarankiškumo požymių. Visos pareiškėjo sąskaitose buvusios lėšos yra UAB „Šalnos prekyba“ lėšos, kurias pareiškėjas gaudavo į savo sąskaitą už pagalbą asmenims įsigyjant šaldymo techniką. Pareiškėjas šių lėšų nenaudojo, jokios mokestinės naudos iš jų negavo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad apskaičiuoti delspinigiai, kaip prievolės užtikrinimo būdas, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, itin ilgą jo nagrinėjimo laiką, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Kartojo tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą bei sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-806-438/2017) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, kad tai, jog pareiškėjas siekdamas išvengti į valstybės biudžetą mokėti privalomus mokesčius, iš šio tikslo siekdamas, tikslingai neįtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą duomenų apie įmonės sudaromus sandorius, tikslingai buhalterinės apskaitos dokumentuose nefiksavo gaunamų pajamų, yra konstatuota įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-117-606/2013 (ABTĮ 58 str. 4 d.).
Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas papildomų pajamų nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Atitinkamai duomenų, kurie atitiktų reikalavimus, keliamus buhalterinės apskaitos ar ūkinės-komercinės veiklos dokumentams, mokesčių administratoriui nepateikė. Kadangi buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius). Tai lemia, kad minėta pareiškėjo veikla – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, neatspindi visų įvykusių ūkinių operacijų ir įvykių, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, kad apeliaciniu skundu iš esmės yra ir neginčijama mokesčių administratoriaus teisė remtis minėtos teisės normos nuostatomis, apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinų mokesčių sumas. Šiuo atveju pareiškėjas ginčija mokesčių administratoriaus veiksmus, pritaikant atitinkamus metodus, kuriais remiantis jis nustatė konkrečius pareiškėjui mokėtinų mokesčių dydžius.
Teismas nurodė, kad MAĮ 70 straipsnyje taip pat yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos-finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2–6.3; 28–29 punktai). Toks metodų, nustatytų Taisyklėse, pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 57 str. 2 d.; 61–63 str.).
Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog įvairūs fiziniai asmenys laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. mokestiniais pavedimais, grynųjų pinigų įnešimais pervedė/įnešė į pareiškėjo banko sąskaitas už prekes iš viso 217 102,44 Lt (62 877,21 Eur), kurių priskirtinumo prie neapmokestinamų pajamų pareiškėjas nepagrindė. Fizinių asmenų pervestos pinigų sumos nepriskirtos UAB „Šalnos prekyba“ pajamoms, kadangi atlikti mokėjimai tam tikrais atvejais buvo didesni nei sumos nurodytos bendrovės neoficialios apskaitos Excel lentelėse. Be to, mokėjimo pavedimai yra atlikti į pareiškėjo asmenines sąskaitas. Todėl iš minėtų mokestinio patikrinimo metu nustatytų pavedimų turtinių aplinkybių, matoma, jog atsakovas pagrįstai pripažino pervestas pinigų sumas kaip pajamas gautas iš individualios veiklos. Byloje taip pat nėra aplinkybių, kurios leistų tvirtinti, jog būtent pareiškėjo sutuoktinė būtų vykdžiusi individualią veiklą kartu su pareiškėju. Atitinkamai, vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo taikydamas lėšų banko sąskaitose metodą numatytą Taisyklių 22–24 punktuose. Šio metodo pagalba ir buvo nustatyta pareiškėjo galima ūkinės veiklos apimtis, iš jos gautos pajamos, bei jų dalis nuo kurios nebuvo sumokėti mokesčiai. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.
Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nurodė, kad atsakovas netinkamai pritaikė Taisyklėse numatytą metodą, kadangi nebuvo įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės ir faktoriai, dėl ko buvo gauti neteisingi duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad mokestinėse bylose mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O tada, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Įrodinėjimo pareiga onus probandi yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (MAĮ 67 str.; ABTĮ 57 str. 4 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).
Teismas nurodė, kad duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų byloje neteikia, todėl, įrodymų vertinimo prasme, teismas sprendė, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, administracinėje byloje yra pakankamai faktinių duomenų, įgalinančių įtvirtinti, kas buvo nustatyta mokestinio patikrinimo akte bei vėliau konstatuota mokesčių administratoriaus, Komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose. Įrodymai, kurie buvo pateikti mokesčių administratoriaus ir yra administracinėje byloje, visiškai pakankami padaryti išvadai dėl pareiškėjo gautų pajamų priskyrimo, mokestinės prievolės dydžio nustatymo bei individualios veiklos konstatavimo. Atitinkamai mokesčių mokėtojas, paduodamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių prieiti prie kitokios išvados.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės socialinė, ekonominė padėtis yra sunki, todėl nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo apskaičiuotų mokesčių delspinigių vadovaujantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės nenurodo iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių. Pareiškėjo nurodomas prašymo pagrindas yra abstraktaus pobūdžio, remiamasi vien tik humaniškumo, pagarbos asmeniui, socialinio teisingumo principais, todėl – nekonkretus, sietinas su subjektyvių, o ne objektyvių aplinkybių buvimu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.
Teismas sprendė, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo ir jis atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti – teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, savo išvadas pagrindė teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų nuostatomis.
V.
Pareiškėjas S. V. 2017 m. gruodžio 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A‑1197‑602/2017, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį, neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas. Buvo pažeista nuostata dėl dvigubo baudimo draudimo (non bis in idem). Pareiškėjui neteisėtai ir nepagrįstai palikdamas papildomai apskaičiuotas delspinigių sumas, kurių 10 procentinių punktų padidinta dalis atlieka baudinę funkciją. Toks akivaizdus materialiosios teisės normos pažeidimas laikytinas esminiu, dėl to buvo priimta akivaizdžiai neteisėta ir nepagrįsta nutartis (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.). Teismas neteisėtai ir nepagrįstai skirtingai vertino 2006–2009 m. ir 2010 m. pareiškėjo patirtų sąnaudų dydį, nepripažindamas pareiškėjo 2006–2009 m. jokių individualios veiklos vykdymui patirtų sąnaudų, nepaisant to, kad už 2010 m. laikotarpį pareiškėjo patirtos išlaidos buvo pripažintos, tokiu būdu pažeisdamas vienodo požiūrio principą ir neteisingai taikydamas MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo paties nuosekliai formuojamos praktikos, pagal kurią, tam, kad būtų nustatytas mokėtinos mokestinės prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus, mokesčių administratorius privalo atsižvelgti į atliktų ūkinių operacijų pobūdį ir MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, bei Taisyklėse nustatyta tvarka ex officio įvertinti mokesčių mokėtojo patirtų išlaidų dydį (2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2491-12). Toks esminis ir akivaizdus materialiųjų teisės normų pažeidimas turėjo tiesioginės įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui, todėl procesas administracinėje byloje Nr. eA-806-438/2017 turi būti atnaujinamas, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Atsižvelgiant į pareiškėjo atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo ilgą trukmę, kokiomis aplinkybėmis buvo apskaičiuoti delspinigiai, į pareiškėjo elgesį, jo geranorišką bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, teismas privalėjo nenukrypdamas nuo paties nuosekliai formuojamos praktikos, pareiškėjui apskaičiuotus delspinigius sumažinti vadovaujantis proporcingumo, teisingumo ir protingumo principais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis). Teismas nukrypo nuo savo paties nuosekliai formuojamos praktikos, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą, siekiant užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktas) bylose dėl mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių, esant per ilgai mokestinio patikrinimo trukmei, pareiškėjo bendradarbiavimui su mokesčių administratoriumi. Teismas taip pat nukrypo nuo paties nuosekliai formuojamos praktikos bylose dėl mokestinių prievolių paskirstymo sutuoktiniams, nenurodydamas jokio konkretaus teisinio ir (ar) faktinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima nukrypti nuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, todėl šiuo atveju yra akivaizdi būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, jog prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis sumomis disponavo nepagrįstai. Tokiu būdu non bis in idem principas nebuvo pažeistas. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas vienodo požiūrio principas, nes kontrolės metu buvo griežtai laikytasi GPMĮ nuostatų, t. y. pasikeitus išlaidų reglamentavimui ir nuo 2010 metų pripažinus, jog pasirinkus būdą skaičiuoti išlaidas be dokumentų, mokesčių administratorius pripažįsta 30 proc. jų dydį. Tačiau GPMĮ nuostata, jog išlaidos pripažįstamos pagal turimus juridinę galią turinčius dokumentus nebuvo panaikinta. Tokiu būdu, pareiškėjui kontrolės procedūrų metu pateikus duomenis apie realiai patirtas išlaidas, išlaidų dydis būtų nustatytas pagal faktą. Pareiškėjas, nurodydamas, jog į jo banko sąskaitą pervestos lėšos turėjo būti padalintos abiem sutuoktiniams po lygiai, apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, nepateikdamas įrodymų, jog minėtos lėšos buvo ir sutuoktinės. Pareiškėjo kontrolės procedūrų metu nebuvo gauta informacija apie tai, jog minėtos lėšos buvo ir sutuoktinės. Pareiškėjo sutuoktinė nebuvo nei įtariama, nei kaltinama padarius nusikalstamą veiką, nors nusikalstamos veikos padarymu buvo įtariamas ir kaltinamas, o vėliau ir nuteistas pareiškėjas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra besąlygiškai įtvirtintas principas visas gautas sutuoktinių apmokestinamas pajamas abiem sutuoktiniams dalinti po lygiai. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai buvo apskaičiuoti delspinigiai. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo ekonominė/socialinė padėtis pasikeistų, jis gali kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių, nurodant egzistuojantį teisinį pagrindą ir kartu pateikiant tai patvirtinančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).
Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartį administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra numatytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Baigtinio proceso atnaujinimo pagrindų sąrašo įtvirtinimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kad proceso atnaujinimas faktiškai netaptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, nes, kaip jau buvo minėta, jo paskirtis ir vienas iš tikslų yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 12 punkto pagrindu.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr.P756-153/2009, P502-119/2009).
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr.P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).
Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011).
VII.
Mokestiniame ginče yra nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti į valstybės biudžetą mokėti privalomus mokesčius, iš šio tikslo siekdamas, tikslingai neįtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą duomenų apie įmonės sudaromus sandorius, tikslingai buhalterinės apskaitos dokumentuose nefiksavo gaunamų pajamų, tai yra konstatuota įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-117-606/2013.
Mokesčių administratorius priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo pareiškėjo mokestinę nepriemoką MAĮ 70 straipsnio pagrindu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Mokestiniame ginče yra nustatyta, kad mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo, atsižvelgdamas į tai, kad jau yra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, neskyrė pareiškėjui GPM, PSD įmokų ir VSD įmokų baudų. Todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad mokesčių mokėtojui skaičiuojant delspinigius buvo pažeistas non bis in idem principas, kurio vienodas aiškinimas (neskiriant baudų) buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011. Mokesčių administratorius teisingai akcentavo, kad delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis sumomis disponavo nepagrįstai. Teismo procesiniuose sprendimuose, kuriais yra paliktas mokesčių administratoriaus sprendimas buvo pagrįstai nuspręsta, kad mokesčių administratorius teisingai taikė materialinės teisės normas.
Nepagrįsti yra pareiškėjo nurodomi proceso atnaujinimo motyvai, kad nevienodai, todėl ir neteisėtai buvo vertinamos pareiškėjo 2006–2009 metų bei 2010 metų veiklos sąnaudos. Šis pareiškėjo procesinių dokumentų motyvas buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo sprendime, kuriame yra teisingai akcentuota, kad minėti skirtumai yra teisėti dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, kuris turėjo būti taikomas nuo 2010 metų – GPMĮ 18 straipsnio 12 dalis (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-385 dalies redakcija), kuri taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas. Teismo procesiniuose sprendimuose, kuriais yra paliktas galioti mokesčių administratoriaus sprendimas, buvo pagrįstai nuspręsta, kad mokesčių administratorius teisingai taikė materialinės teisės normas.
Nepagrįsti pareiškėjo nurodomi proceso atnaujinimo motyvai, jog buvo nesivadovaujama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl abiejų sutuoktinių apmokestinimo (lygiomis dalimis), būtent mokestinė nepriemoka buvo nustatyta tik pareiškėjui, t. y. tik vienam iš sutuoktinių.
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A602‑2280/2012, aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPMĮ 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX‑1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPMĮ nuostatų kontekste. Todėl vien ta faktinė aplinkybė, jog ginčo pajamos pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti pareiškėjo ir jo sutuoktinės lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais.
Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius priimdamas sprendimą MAĮ 70 straipsnio pagrindu turėjo pareigą ypatingai atidžiai vertinti, ar yra pagrindas paskirstyti mokestinę nepriemoką abiem sutuoktiniams. Mokesčių administratorius minėtą pareigą atliko tinkamai, teismas teisingai sprendė, kad mokesčių administratorius tinkamai vadovaujasi šiose bylose suformuota teismų praktika.
Nepagrįsti pareiškėjo nurodomi proceso atnaujinimo motyvai, jog buvo nesivadovaujama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika netenkinant pareiškėjo prašymo dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo. Teismas vertino, ar yra MAĮ nustatyti pagrindai atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir sprendė dėl šių pagrindų nebuvimo.
Minėta, kad proceso atnaujinimas negali būti vertinamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos ar pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti iš naujo vertinami ir pareiškėjo nurodomi procesinių dokumentų motyvai, dėl kurių yra pasisakyta teismo procesiniuose sprendimuose.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. V. prašymą atnaujinti procesą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsisakyti atnaujinti procesą.
Nutartis neskundžiama.