- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-27
- Bylos Nr.
- I-1902-394/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01220-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-3 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 29 d., antisanitarinėmis sąlygomis, kamerose tarakonai, nuolatinė drėgmė, pelėsis, tamsu. Trūko ploto, bet koks judėjimas kamerose buvo faktiškai neįmanomas. Tualetas kameroje buvo atitvertas kartonine sienele, nebuvo durų, tik užuolaidos, gamtinius reikalus tekdavo atlikti viešai, kamerose pastoviai jautėsi šlapimo ir išmatų dvokas, nes kameros vėdinamos tik per langus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t.y. nepatogumus, išgyvenimus, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (90 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (77-84 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015-04-02 iki 2017-06-29 skirtingose kamerose ir jam teko nuo 1,98 iki 19,9 kv. m. Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, šis reikalavimas nustatytas įsakyme, reikalavimas neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto nėra įtvirtintas. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą.
Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017-01-11 atliko kamerų Nr. 60 ir 63 patikrinimą, nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, galimybė vėdinti patalpas sudaryta, kamerose pažeidimų neužfiksuota. Kamera Nr. 91 patikrinta 2017-06-21 ir 2017-07-19, nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, galimybė vėdinti patalpas sudaryta, 2017-06-21 patikrinimo metu kameroje nustatytas pelėsis. Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams, be to, pats pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją).
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. J. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015-03-01 iki 2017-06-29, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2017-08-29 pažymos Nr. 60/09-31768 (45-46 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. J. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai laikomas nuo 2015-04-02 iki 2015-05-14 ir nuo 2017-02-24 iki 2017-06-29, viso 50 dienų, 2015 metais gyvenamosiose kamerose Nr. 34, 57, 13 ir 9, o 2017 metais - kamerose Nr. 60, 63 ir 91, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 1,97 iki 19,99 kv. m. Įvertinęs kamerų plotą (nuo 7,9 iki 19,99 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 5) teismas nustatė, kad 48 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, tačiau 2 dienas (2015-04-08 ir 2015-04-09 kameroje Nr. 34) pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 1,97 iki 7,9 kv. m.), bet iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šias dvi dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2017-08-29 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 2 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kamerų plotui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, sanitarinių mazgų užimamą plotą ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių (45-46, 53-54 b. l.), nustatė, kad kameroje Nr. 57, kurios plotas be sanitarinio mazgo ploto yra 18,67 kv. m., kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, pareiškėjui teko 3,73 kv. m., o kamerose Nr. 13, 9, 60 ir 91, kurių plotas be sanitarinio mazgo ploto atitinkamai 14,55 kv. m., 15,06 kv. m., 16,21 kv. m., ir 16,51 kv. m., kai jose buvo laikomi daugiausia 4 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,63 iki 4,12 kv. m. Taigi šiose kamerose net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m., ir tik kameroje Nr. 34, kurios plotas be sanitarinio mazgo ploto yra 6,43 kv. m., kai joje buvo laikomi 2 asmenys, ir kameroje Nr. 63, kurios plotas be sanitarinio mazgo ploto yra 16,86 kv. m., kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,21 iki 3,37 kv. m., t.y. mažiau negu 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai (50-52 b. l.), nustatyta, kad kameroje Nr. 34, kai joje buvo laikomi 2 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, lieka 4,67 kv. m. laisvo grindų ploto, kamerose Nr. 13, 9, 60 ir 91, kuriose buvo laikomi 4 asmenys, lieka nuo 9,15 iki 12,23 kv. m. laisvo grindų ploto, o kamerose Nr. 57 ir 63, kuriose buvo laikoma daugiausia po 5 asmenis, lieka atitinkamai 13,43 ir 11,41 kv. m. laisvo grindų ploto, taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti kamerose buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normos reikalavimų – tamsu, drėgmė, pelėsis. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2015 m. gegužės 29 d. patikrinimo metu buvo patikrinta ir kamera Nr. 9, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-05-12 iki 2015-05-14, nustatyta, kad santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) reglamentuojamas vertes, tačiau reikalingas paprastasis remontas (pažeidžiamas HN 76:2010 62 punktas), kameroje vėdinimas per langus galimas (55-57 b. l.). 2017 m. vasario 1 d. patikrinimo metu patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 60 ir 63, nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015-11-01) reikalavimus, vizualiai matomo pelėsio nenustatyta (58-60 b. l.). Pareiškėjo laikymo kamera Nr. 91 buvo tikrinama 2017 m. birželio 27 d. ir 2017 m. liepos 19 d. patikrinimų metu, nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, tačiau ant kameros Nr. 91 lubų ir sienų kampe virš santechninio įrenginio yra vizualiai matomų pelėsių (pažeidžiamas HN 134:2015 39 p.); 2017 m. liepos 19 d. patikrinimo metu užfiksuota, kad kameroje Nr. 91 atliekamas remontas, plaunami pelėsio pažeisti sienų ir lubų plotai, paviršiai dengiami naujų tinko sluoksniu (61-63, 64-66 b. l.). Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kitų pareiškėjo laikymo kamerų (Nr. 34, 57 ir 13) atitikimą higienos normos reikalavimams, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 34, 57 ir 13 būklės, ir konstatuotina, jog pareiškėjas kameroje Nr. 9 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 62 punkto reikalavimus, bei kamerose Nr. 34, 57 ir 13, pažeidžiant higienos normos HN 76:2010 22 punkto, reglamentuojančio patalpų apšvietimą, 26 punkto, reglamentuojančio gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, bei 56 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, taip pat kameroje Nr. 91 – pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas nurodo, kad tualetas kamerose buvo atitvertas kartonine sienele, nebuvo durų, tik užuolaidos, gamtinius reikalus tekdavo atlikti viešai, kamerose pastoviai jautėsi šlapimo ir išmatų dvokas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida, tačiau nepateikia pakankamai duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo tarakonų. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 m. birželio 27 d. ir 2017 m. liepos 19 d. patikrinimų metu nustatyta, kad ŠTI patalpų nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir naikinimas vykdomas, kenkėjų kontrolės darbus pagal sutartį vieną kartą į ketvirtį vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti profilaktikos ir naikinimo darbai registruojami kenkėjų kontrolės stebėjimų, darbų atlikimo žurnale, patikrinimo metu kenkėjų tikrintose kamerose nepastebėta (61-63, 64-66 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad įstaigos administracija nesiėmė priemonių parazitų naikinimui, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus, tam tikrą laikotarpį neužtikrinant minimalaus kameros ploto, netinkamai izoliuotas sanitarinis mazgas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 5 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų (47 b. l.), pareiškėjas nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 70 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 70,00 Eur (septyniasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.