Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. Č. ir atsakovo R. Č. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8035-800/2014 pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovui R. Č. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo (institucijos, teikiančios išvadą – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas nenustatė.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 str.) ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.) be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taigi CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių, galimų nagrinėjant šeimos santykių bylas, sąrašas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktai numato teismui galimybę priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui; įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium ir uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose. Ši norma yra taikoma visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y., kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti ir kitas laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtinos užtikrinti teismo sprendimo vykdymą (CPK 144 str. 1 d.).

Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str.). Todėl teismas, siekdamas užtikrinti vaikų teisę augti psichologiškai ir emociškai stabilioje aplinkoje, privalo imtis iniciatyvos ir taikyti atitinkamas, vaikų prioritetinius interesus užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones, iš kurių viena yra įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium (CK 3.65 str. 2 d. 1 p.), nes nuolatinės konfliktinės situacijos kelia grėsmę vaikų psichologinei bei emocinei būsenai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių grėsmę tiek jos, tiek nepilnametės dukters interesams bei prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad sutuoktiniai šiuo metu gyvena atskirai, šalių santykiai yra konfliktiški. Nors ieškovė sutuoktinį kaltina neprognozuojamu elgesiu, psichologiniu ir fiziniu smurtu, besaikiu alkoholio vartojimu, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nurodomas aplinkybes, nepateikė. Ieškovė pateikė teismui 2014-01-24 Specialisto išvadą Nr. G225/14(02), VšĮ „Šeimos santykių institutas“ nukreipimą psichologo konsultacijai, VšĮ „Šeimos santykių institutas“ pažymą apie teiktas konsultacijas nepilnametei K.. Ieškovės teigimu, minėti įrodymai patvirtina, kad 2014-01-23 ieškovės sutuoktinis mažametės dukros akivaizdoje sumušė ieškovę, mažametė tiesiogiai fiziškai nenukentėjo, tačiau tai jai sukėlė stiprų emocinį šoką ir padarė neigiamą psichologinį poveikį. Visų pirma pažymėtina, jog ieškovė nepateikė įrodymų, jog po sutuoktinio smurto ji įstatymo nustatyta tvarka būtų kreipusis į institucijas dėl smurto panaudojimo artimoje aplinkoje. Ieškovė taip pat nepagrindė ir nurodytų argumentų, jog 2014-01-23 įvykio metu atsakovas grasino panaudoti šaunamąjį ginklą; jog būtent po patirto 2014-01-23 streso šalių dukra K. šlapinasi naktimis į lovą. Iš ieškovės pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad ji kreipėsi į šeimos gydytoją, mergaitė siųsta konsultacijai vaikų nefrologui, tačiau po atliktų tyrimų nėra pateikta išvados, jog mergaitės naktinis šlapinimasis susijęs būtent su 2014-01-23 mergaitės patirtais išgyvenimais (t. 1, b. l. 88–98). Ieškovės nuomone, tik prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas: leisti ieškovei su mažamete dukra gyventi bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), ir įpareigojimas sutuoktinį gyventi skyrium nuo sutuoktinės ir mažametės dukros, uždraudžiant atsakovui gyventi ir lankytis bute, taip pat įpareigojimas atsakovą netrukdyti ieškovei ir dukrai naudotis šeimos butu – vienintelis civilizuotas būdas išspręsti susiklosčiusią situaciją ir subalansuoti šalių teises ir pareigas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamuoju atveju nepateikta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir dukros K. bei uždrausti atsakovui gyventi ir lankytis bute. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog byloje esantys pirminiai duomenys neleidžia daryti pagrįstų prielaidų, kad, realizuojant tėvo teisę bendrauti su nepilnamete dukra, jos teisė į saugumą gali būti neužtikrina. Kaip matyti iš Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-04-09 išvados, apklausta mažametė K. nurodė, jog ji norėtų bendrauti, matytis ir susitikinėti su tėčiu, tačiau mama jai neleidžia. Paklausta, ar ji mananti, kad tėtis gali jai ką nors blogo padaryti, K. atsakė taip nemananti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien Specialisto išvada Nr. G225/14(02) yra nepakankamas įrodymas charakterizuoti atsakovo asmenį ir jo nuolatinį elgesį, todėl sutiktina su pirmosios instancijos nurodytais argumentais, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog ir vaiko atžvilgiu jis gali elgtis netinkamai, kad tėvo bendravimas su dukra gali turėti neigiamos įtakos nepilnamečio vaiko psichikos formavimuisi, raidai ir netgi gali būti daroma žala jos psichinei ir fizinei sveikatai, dėl ko reikėtų riboti tėvo – atsakovo teisę bendrauti su dukra.

Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių – įpareigojimo gyventi skyrium ir įpareigojimo netrukdyti ieškovei naudotis jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu butu. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo preliminariai netikėti atsakovo atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kad buto, iš kurio ieškovė nusprendė išeiti pati, spyna nepakeista ir kad ieškovei nėra jokių kliūčių grįžti namo bei gyventi bute adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas. Be to, pažymėtina ir tai, jog, šalims šiuo metu gyvenant skyrium, vien įpareigojimas atsakovą gyventi skyrium neturėtų prasmės.

Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės prašymo laikinai uždrausti atsakovui bendrauti su dukra, skundžiama nutartimi prioritetą suteikė smurtaujančio atsakovo teisėms ir interesams, o ne fizinį ir psichologinį smurtą patyrusiai ieškovei ir jos mažametei dukrai. Ieškovės teigimu, mažametės nenorą bendrauti su tėvu patvirtina į bylą pateiktas 2014-04-03 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuotas atsakovo ir dukros pokalbis telefonu, bei įvykis 2014-04-14 lopšelyje-darželyje, kuomet dukra, pamačiusi į lopšelį atėjusį tėvą, pradėjo isteriškai verkti, prašydama auklėtojos neatiduoti jos tėčiui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės prašymo laikinai uždrausti atsakovui bendrauti su dukra, vadovavosi Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada. Šios institucijos darbuotojas tiesiogiai bendravo su mažamete K., nedalyvaujant ieškovei. Išvadoje užfiksuoti mažametės paaiškinimai, jog ji nori bendrauti, susitikinėti bei matytis su tėčiu, o su mama norinti gyventi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi išvada institucijos, teikiančios išvadas teismuose šeimos santykių bylose, kadangi nepilnamečių apklausas vykdo ir tokias išvadas surašo kvalifikuoti specialistai. Apeliacinės instancijos teismas nelaiko pakankamu objektyviu įrodymu ieškovės paaiškinimų apie įvykį lopšelyje-darželyje bei telefoninio pokalbio, kadangi negalima paneigti, jog mažametės veiksmai galėjo būti įtakojami ieškovės, nes, kaip nurodyta 2014-04-09 Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje Nr. 6B-14/575, K. dėl amžiaus dar sunku išsakyti savo nuomonę, norus ir juos pagrįsti (b. l. 11, civilinės bylos Nr. 2-8035-800/2014 dalis).

Pažymėtina, jog pagal CK 3.170 straipsnį tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 str.). Tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Nors tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (CK 3.170 str.). Tokiu įstatymų numatytu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas maksimaliam abiejų tėvų dalyvavimui auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, esant nesutarimams dėl to, šalys turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti bendravimo su dukra tvarką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši Konstitucijos norma iš esmės atitinka Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalies nustatančios tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios abiejų tėvų pareigą vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu, CK 3.192–3.203 straipsnių, įtvirtinančių tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nuostatas. Tėvai, siekdami garantuoti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tenkinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo šias pareigas vykdyti tinkamai. Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra tinkamo išlaikymo forma ir dydis, tai yra esminiai vaiko išlaikymo pareigos vykdymo tinkamumo vertinimo kriterijai.

Byloje nustatyta, kad ieškovė prašė teismo iki teismo sprendimo byloje priėmimo nepilnametės dukros išlaikymui priteisti 1 400 Lt išlaikymą, tačiau pirmos instancijos teismas šį prašymą tenkino tik iš dalies, priteisdamas iš atsakovo išlaikymą po 500 Lt per mėnesį.

Atsakovas nesutinka su teismo nutartimi, kuria iš jo priteistas laikinas išlaikymas nepilnametei dukrai po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, ir prašo ją pakeisti – priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiui po 350 Lt. Atsakovas teigia, jog teikti didesnio išlaikymo neturi galimybių. Taigi atsakovas iš esmės sutinka su laikino išlaikymo priteisimo pagrįstumu, tačiau ginčija teismo nutartį tuo pagrindu, jog nustatyto laikino išlaikymo dydis neproporcingas jo turtinei padėčiai ir dukters poreikiams. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2014-04-10 nutartimi, atskirajame skunde remiasi aplinkybėmis, jog laikino išlaikymo po 1 400 Lt per mėnesį priteisimas iš atsakovo dukros K. išlaikymui – vienintelis kelias užtikrinti mažametei tinkamą išlaikymo teikimą iš tėvo ir kad atsakovas yra finansiškai pajėgus mokėti šalių dukrai tokio dydžio laikiną išlaikymą.

Tėvų prievolė išlaikyti vaikus yra turtinė asmeninė. Tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, vieno iš tėvų, kuris gyvena atskirai nuo vaiko, pareigą prižiūrėti vaiką ir įgyvendinti tėvų valdžią (inter alia, materialiai išlaikyti vaikus) turinys nesikeičia, kinta jų vykdymo sąlygos. Tėvams gyvenant skyrium vaikų išlaikymo pareiga negali būti įgyvendinama taip, jog su vienu iš tėvų gyvenančiu vaikų gyvenimo sąlygos pablogėtų neproporcingai tėvų turtinei padėčiai (CK 3.193 str. 1 d., 3.195 str.), ar vienas iš tėvų sutiktų, kad kitas šios pareigos nevykdytų (CK 3.192 str. 3 d., 3.159 str. 1 d.), ar vykdytų taip, jog vaiko išlaikymo lėšas su vaiku gyvenantis vienas iš tėvų naudotų savo, o ne vaiko poreikiams tenkinti (CK 3.203 str. 1 d.).

Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis gali užtikrinti vaiko poreikių tenkinimą. Turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinius, tėvų elgesį siekiant uždirbti, gauti pajamas vaiko išlaikymui. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas ar siekis išlaikymą sumažinti negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis. Įstatymas numato abiejų tėvų lygias teises ir pareigas rūpintis savo vaiko sveikata, jį išlaikyti, sudaryti sąlygas, užtikrinančias harmoningą vaiko asmenybės raidą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovo gaunamas darbo užmokestis per mėnesį vidutiniškai sudaro 2 675 Lt (t. 2, b. l. 30); atsakovas teikia išlaikymą po 150 Lt kas mėnesį savo sūnui iš pirmosios santuokos R. Č. bei moka už sūnaus mokslus Šv. Mato gimnazijoje (t. 2, b. l. 25–29). Ieškovė pateikė duomenis, jog jos gaunamos pajamos per mėnesį sudaro vidutiniškai 2 521 Lt (t. 1, b. l. 17). Įvertinus byloje pateiktus duomenis darytina išvada, jog ieškovės ir atsakovo turtinė padėtis pagal gaunamas pajamas yra labai panaši. Šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas Kaune, (duomenys neskelbtini). Ieškovė taip pat pateikė nepilnametės dukros K. išlaidų per mėnesį detalizaciją, pagal kurią nepilnametės poreikiams išleidžiama apie 2 810 Lt per mėnesį (t. 1, b. l. 123–125). Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos išlaidos 6 metų dukters K. išlaikymui yra pakankamai didelės, būtiniausi mergaitės poreikiai galėtų būti patenkinami priteisiant mažesnę sumą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis po 500 Lt per mėnesį atitinka vieną iš prioritetinių tikslų – užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.3 str. 1 d., 3.65 str. 2 d. 4 p.). Sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, atsižvelgiama į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, jog vaiko poreikiams patenkinti reikalinga Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo 1 000 Lt. Taigi iš atsakovo priteistas laikino išlaikymo dydis nėra didesnis už teismų praktikoje taikomą orientacinį kriterijų.

Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad teismas, spręsdamas dėl laikino išlaikymo, neturėjo pareigos išsamiai įvertinti abiejų šalių turtinę padėtį ir pasisakyti dėl visų pateiktų įrodymų vertinimo. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kurios nuosekliai laikosi teismai, jog tiksli tėvų turtinė padėtis turi įtakos sprendžiant klausimą dėl nuolatinio išlaikymo dydžio, o ne priteisiant laikiną išlaikymą pasitelkiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskiruosius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.