Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A -631-166/2012

Teisėjas Audrius Cininas Teisminio proceso 1-02-3-0005-2011-5

NUTARTIS

2012 m. liepos 5 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nukentėjusiojo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2012-01-19 nuosprendžio, kuriuo:

A. V. išteisinta, nesant nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d. požymių.

R. V. ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. išteisinta neesant nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d. sudėties.

Skunde teigiama, kad teismo metu buvo apklaustos 8 liudytojos, tačiau nuosprendyje minimos tik 6. Pasak nukentėjusiojo, teismas sąmoningai iškraipė nuosprendyje pateiktus liudytojų parodymus, kurie neatitinka tikrovėje pateiktus liudytojų išsakytus žodžius, todėl nukentėjusiojo manymu, būtina perklausyti teismo posėdžių metu atliktus įrašus. Skunde pažymima, kad teismas neįvykdė nukentėjusiojo prašymo išreikalauti iš Vidaus reikalų ministerijos apie jo turėtus ir turimus ginklus. Taip pat nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad teismo nuosprendyje nepaminėta tai, kad A. V. už neatvykimą į teismą be pateisinamos priežasties buvo paskirta bauda, bei tai, kad A. V. nevykdė kardomosios priemonės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis R. V. prašė skundą tenkinti, išteisintosios A. V. atstovė advokatė Z. Vizbarienė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo R. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-01-19 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. V. buvo išteisinta, neesant jos veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d. požymių. Su šia apylinkės teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka.

R. V. kaltino A. V. tuo, kad ji apšmeižė nukentėjusįjį, tai yra, A. V. 2010-07-12 kreipėsi su prašymu į Vilniaus apygardos teismą, kuriame nurodė, kad nukentėjusysis terorizuoja vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojus, atvykęs į tarnybą gąsdina ginklu.

Šmeižimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 str., pagal kurį R. V. kaltina A. V., objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties požymiai yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti, pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, tyčinis paskleidimas per visuomenės informavimo priemones ar spaudinyje. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę.

Siekiant nustatyti byloje tiesą, buvo apklaustos liudytojos – VTAT darbuotojos.

Liudytoja B. K. parodė, kad R. V. buvo grubus, ją apvadindavo, gąsdino. Pasak liudytojos, R. V. telefonu sakė, kad užmuš, tik ji nežinanti ar ją, ar visą skyrių. Liudytoja pati asmeniškai gąsdinimų gyvai nematė, tik telefonu, bei girdėjo iš kitų darbuotojų (t1 b.l. 129).

Liudytoja R. L. parodė, kad R. V. atvykęs į VTAT kalbėjo pakeltu tonu, agresyviai, dėl tokio elgesio ji buvo šokiruota. R. V. buvo sulaikytas apsaugos (t1 b.l. 131).

Liudytoja O. Ž. parodė, kad žinojo, jog R. V. yra konfliktiškas žmogus. Atvykęs į tarnybą, R. V. pradėjo siautėti, visi bijojo kontakto su juo. Pasak liudytojos R. V. gąsdino įvykiais Kaune. Liudytoja parodė, kad visi bijo R. V., dėl jo elgesio, darbuotojai užsirakindavo kabinetuose (t 1 b.l. 132).

Liudytoja V. Š. parodė, kad R. V. kalbėdavo įsakmiai, po pokalbio su juo reikėdavo atsigauti. Pasak liudytojos, R. V. sakydavo, kad padarys jiems „Kedį“, susidegins. Iš šių žodžių ji suprato, kad jis gali padaryti neprognozuojamus veiksmus, šaudyti (t1 b.l. 133).

Liudytoja I. V. parodė, kad telefonu pokalbiai su R. V. buvo nemalonūs, gąsdinantys. Atvykęs į tarnybą jis rėkavo, blaškėsi po kabinetus, sakė, kad „jums bus kaip D.Kedžiui“. Liudytoja tokius žodžius suprato, kad bus patraukta iš gyvenimo (t1 b.l. 133-13).

Liudytoja M. S. parodė, kad kalbėdamas telefonu R. V. vartojo keiksmažodžius, sakęs jai, kad jei ji prisiliesianti prie vaiko, tai nukentėsianti (t1 b.l. 134-135).

Taigi iš šių liudytojų parodymų matyti, kad grasinimai, terorizavimas buvo realus, o ne tikrovės neatitinkantis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojų O. Ž., V. Š., I. V., M. S., R. L., B. K. parodymai papildo vienas kitą ir sutampa bendrai esminėse detalėse, todėl jais abejoti neturi pagrindo. Tuo tarpu nukentėjusiojo R. V. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Remiantis įrodymų visetu, teismas turėjo pagrindą R. V. parodymais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. A. V. prašyme nurodydama, kad R. V. terorizuoja vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos, rėmėsi pačių darbuotojų parodymais, kurių pagrįstumu aukštesnės instancijos teismas abejoti neturi pagrindo. Nors tiesiogiai VTAT darbuotojos nepatvirtino fakto, kad matė pas R. V. ginklą, tačiau iš jo neprognozuojamo elgesio, grasinimu Kauno įvykiais, „D.Kedžiu“ galima suprasti, kad jis galimai turi ginklą. Be to, liudytoja B. K. parodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, posėdžio metu, R. V. buvo patikrintas pareigūno, ar neturi ginklo. Įvertinant visas aplinkybes, tarnybos darbuotojai, A. V. pagrįstai galėjo pamanyti, kad R. V. turi ginklą bei tai, kad grasinimai gali įvykti realiai. Nukentėjusiojo skundo argumentas, kad teismas nevykdė jo prašymo ir neišreikalavo iš VRM apie jo turėtus ir turimus ginklus nepaneigia fakto, kad R. V. terorizavo vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojus.

Teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi tiesioginių liudytojų parodymais, tad pagrįstai nesivadovavo liudytojų S. S., D. S. parodymais ir jais nesirėmė priimdamas skundžiamąjį nuosprendį. Nukentėjusiojo R. V. teiginys, kad teismas sąmoningai iškraipė nuosprendyje pateiktus liudytojų parodymus, tai tik subjektyvi R. V. nuomone, neatitinkanti jo lūkesčių ir neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Duodami parodymus liudytojai buvo prisaikdinti, jiems išaiškinta atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Tai, kad liudytojų parodymai ne tokie, kokių nukentėjusiajam norėtųsi, neleidžia daryti išvados, kad jie neatitinkantys tikrovės, todėl šie skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu daromas garso įrašas naudojamas atlikti teismo posėdžio administracinę kontrolę. Teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi teisiamojo posėdžio protokolu ir jame užfiksuotais duomenimis, kurių pagrįstumu aukštesnės instancijos teismas abejoti neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis nustatyta tvarka turėjo teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu, pareikšti pastabas, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Kolegija, atsakydama į nukentėjusiojo R. V. skundo argumentą, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nepaminėjo apie A. V. paskirtą baudą bei tai, kad ji nevykdė kardomosios priemonės, pažymi, kad šios aplinkybės nagrinėjamu atveju, nedaro apylinkės teismo nuosprendžio niekiniu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. V. atžvilgiu tinkamai įvertino pačios A. V., nukentėjusiojo R. V. liudytojų parodymus, kitą byloje esančią medžiagą. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų kolegija nenustatė.

Įvertinus išdėstytą, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtintos kitais byloje esančiais įrodymais, todėl atmestinos kaip nepagrįstos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.