Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-10-05 · Civilinė byla Nr. 2A-1743-467/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-05
Bylos Nr.
2A-1743-467/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-00471-2010-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
Atsakovas
G. S., Ž. S., O. Š., T. S.
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Verkių ūkis“
Advokatai
Edmundas Mikučiauskas
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1743-467/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00471-2010-1Procesinio sprendimo kategorijos: 45.5; 121.15, 121.18, 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2012 m. spalio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams G. S., Ž. S., O. Š. (O. Š.) ir T. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Verkių ūkis“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2010 m. sausio 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, vėliau patikslinęs savo reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovų G. S. ir Ž. S. solidariai 1681,89 Lt skolos už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2005-12-01 iki 2007-02-19, 260,11 Lt materialių palūkanų laikotarpiu nuo 2006-02-01 iki 2009-09-28, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 67,06 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovų O. Š. ir T. S. solidariai 4322,35 Lt skolos už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2007-02-19 iki 2009-07-31, 250,13 Lt materialių palūkanų laikotarpiu nuo 2007-04-01 iki 2009-09-28, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 160,54 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad ieškovas tiekia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį pastatui (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pastate esantys butai ir patalpos šildomi centralizuotai tiekiama šiluma, įskaitant butą Nr. 9, kuris bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nuo 2001-09-17 iki 2005-02-19 priklausė atsakovams G. S. ir Ž. S., o nuo 2007-02-19 priklauso atsakovams O. Š. ir T. S.. Iki 2004-11-01 ieškovas mokesčius už pastate suvartotą šilumos energiją skaičiuodavo pagal Gyvenamojo namo statybos bendrijos Nr. 91 pateiktus duomenis. Pastate esančių butų ir patalpų savininkai už patiektą šilumos energiją iki 2001-11-01 mokėdavo tiesiogiai bendrijai. Ieškovas su atsakovu Ž. S. 2004-12-01 sudarė Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2914090, pagal kurią buvo skaičiuojami atsakovams mokesčiai už šilumos energiją. Sudarant sutartį, atsakovas nebuvo pateikęs ieškovui tuo metu galiojusiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose nurodytų dokumentų, patvirtinančių buto įrengimų atjungimą nuo pastato šildymo sistemos. Ieškovas mokesčius už patiektą šilumos energiją pastate esantiems vartotojams, įskaitant atsakovus, pradėjo skaičiuoti nuo 2004-11-01, remiantis UAB „Verkių ūkis“ prašymu. Nuo 2004-11-01 iki 2005-12-01 ieškovas mokesčius už šilumos energiją šilumos vartotojams skaičiavo pagal UAB „Verkių ūkis“ pateiktose pažymose nurodytą bendrą butui ir bendro naudojimo patalpoms šildyti skirtą šilumos kiekį, nustatytą atsižvelgiant į butuose įrengtų daliklių rodmenis. Ginčo dėl mokesčių, paskaičiuotų iki 2005-12-01, nėra. Nuo 2005-12-01 iki 2007-07-01 mokesčiai už šilumos energiją pastate esantiems vartotojams buvo pradėti skaičiuoti pagal Vilniaus miesto valdybos 2003-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtintą Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarką, kadangi UAB „Verkių ūkis“ pranešė, jog pastato butuose ir patalpose įrengti dalikliai neveikia. Atsakovams Ž. ir G. S. mokesčiai už šilumos energiją pagal minėtą tvarką buvo skaičiuojami iki 2007-02-19, t. y. iki buto pardavimo atsakovams O. Š. ir T. S.. Nuo 2005-12-01 iki 2007-02-19 atsakovams Ž. ir G. S. viso buvo priskaičiuota 1681,89 Lt mokesčių už patiektą šilumos energiją bei karšto vandens temperatūros palaikymą (cirkuliaciją). Atsakovai savo įsipareigojimų minėtu laikotarpiu nevykdė ir nesumokėjo mokesčių ieškovui, o tik teikė ieškovui pretenzijas, prašydami jiems šių mokesčių neskaičiuoti, kadangi bute neįrengti centralizuotai tiekiamos šilumos energijos šildymo prietaisai. Atsakovai jokių įrodymų, patvirtinančių buto įrenginių atjungimo nuo pastato šildymo sistemos teisėtumą, ieškovui nepateikė. Atsakovai buto šildymo įrenginius nuo pastato šildymo sistemos atjungė nesilaikydami Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos tvarkos, todėl ieškovas neturėjo teisėto pagrindo neskaičiuoti mokesčių už atsakovams priskirtą šilumos kiekį. Pagal tuo metu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 195 - 196 punktus buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ar karšto vandens sistemų atjungia, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas tol, kol neatlieka Šilumos tiekimo ir vartotojų taisyklių 194 punkte nurodytų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, atsakovams Ž. ir G. S. atsirado pareiga mokėti už jiems priskirtą šilumos kiekį. Su atsakovais O. Š. ir T. S. nėra sudarytos rašytinės sutarties dėl šilumos tiekimo, todėl nuo 2007-02-19 iki 2007-10-31 atsakovams mokesčiai už jiems priskirtą šilumos kiekį buvo skaičiuojami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Minėtu laikotarpiu atsakovai mokėdavo tik už šilumos energiją šalto vandens pašildymui, todėl liko skolingi ieškovui 4322,35 Lt skolos už šilumos energiją.

Atsiliepimas

Atsakovas Ž. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, niekada nebuvo prijungtas prie namo bendros šildymo sistemos. Namo statybos metu, t. y. 1997 metais, buvo pasirinktas buto šildymo būdas elektra, todėl namo statybos metu bute nebuvo įrengta centralizuota šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema. Butą iš 91-osios GNSB Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2000-03-07 įgijo bendrasavininkai V. P., Z. Č. ir M. K. be jame įrengtos centrinės šildymo sistemos. Minėti bendrasavininkai su ieškovu jokių sutarčių sudarę nebuvo, ieškovo paslaugomis nesinaudojo ir už jas nemokėjo. Atsakovai butą iš minėtų asmenų nuosavybės teise įsigijo 2001-09-17 buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Bute buvo įrengta ir eksploatuojama autonominė buto šildymo ir karšto vandens ruošimo sistema naudojant elektros energiją, po grindimis įrengti buto šildymo prietaisai nebuvo prijungti prie namo šildymo sistemos. Nuo 2001-09-17 iki 2007-02-19, kol atsakovai buvo minėto buto savininkai, ieškovas šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugų neteikė, todėl ieškovo reikalavimas sumokėti už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos, yra nepagrįstas. Atsakovai sutartį su ieškovu sudarė dėl daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpų šildymo, o ne dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo. Kadangi butas niekada nebuvo prijungtas prie centralizuotos šildymo sistemos, todėl negalėjo būti neteisėto atsijungimo fakto. Iki 2005-12-01 atsakovams nebuvo skaičiuojami mokesčiai už centralizuotą šilumos energiją butui.

Atsakovė G. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, palaikydama atsakovo Ž. S. atsiliepime nurodytus motyvus.

Atsakovai O. Š. ir T. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymus šilumos vartotojais laikomi asmenys, kuriems priklausančių butų šilumos prietaisai yra prijungti prie centralizuotos šildymo sistemos. Atsakovai butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijo 2007 m. vasario 19 d. Įsigijus butą, buvo nustatyta, kad butas šildomas ne nuo centralizuoto šilumos tiekimo įrenginių, o elektra ir visame bute yra įrengta elektra šildomų grindų sistema. Antstolio Roberto Vasiliausko 2008-01-07 Faktinių aplinkybių protokole yra konstatuota, kad minėtame bute nėra pajungta centrinio šildymo sistemos radiatorių, nėra jokių centrinio šildymo sistemos įrenginių, vamzdžių ar stovų. Apie tai, kad minėtame bute nėra jokių įrenginių, kurie būtų prijungti prie šilumos tiekimo tinklų, atsakovai ne kartą informavo ieškovą. Ieškovui nuo 2004-12-30 yra žinoma, kad jis neturi techninių galimybių tiekti šilumą minėtam butui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu civilinę bylą dalyje dėl 371,83 Lt skolos priteisimo iš T. S. ir O. Š. nutraukė, ieškovui UAB „Vilniaus energija“ atsisakius nuo reikalavimo ir teismui atsisakymą priėmus, priteisė iš atsakovų T. S. ir O. Š. ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai lygiomis dalimis 11,15 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog ginčo butui niekada nebuvo teikiama šilumos energija iš centralizuotų šildymo sistemų. Nors buto adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išrašuose grafoje „Šildymas“ nurodoma „Centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų“, tačiau sistemiškai įvertinęs rašytinius įrodymus, kurie detalizavo kai kuriuos statybos darbus bei fiksavo mokesčių apskaičiavimui reikalingus duomenis, teismas konstatavo, esant įrodyta, kad ginčo butas niekada nebuvo prijungtas prie pastato centralizuotų šildymo sistemų ir tai pačiam ieškovui žinoma nuo 2004 m. gruodžio 30 d. Konstatavus, kad ginčo butas niekada nebuvo prijungtas prie centralizuotų šildymo sistemų, už buto šildymą ieškovas negali reikalauti mokėti jo nurodytu ieškinio pagrindu, nes šios energijos vartotojas nevartojo. Aplinkybė, kad ginčo butas nebuvo prijungtas prie centralizuoto šildymo sistemos, nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, nagrinėjant ieškinį pagal suformuotą ieškinio dalyką ir nurodytą ieškinio pagrindą šioje byloje neturi reikšmės. Nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų pagrindu teismas darė išvadą, kad ieškovo ieškinys dėl skolos už nesuvartotą šilumos energiją priteisimo nurodytais laikotarpiais yra nepagrįstas, kadangi ieškovas neturi teisės reikalauti apmokėti už paslaugas, kurių jis nesuteikė. Ieškovo reikalavimų priteisti skolą už buto šildymą atsakovų T. S. ir O. Š. atžvilgiu teismas taip pat netenkino tais pačiais motyvais. Atsakovams dalį skolos – už karštą vandenį ir karšto vandens temperatūros palaikymą, pripažinus ir šią skolą apmokėjus bylos nagrinėjimo metu, o ieškovui šio reikalavimo atsisakius, teismas ieškovo atsisakymą priėmė ir bylą šioje dalyje nutraukė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo sprendimą atmestų reikalavimų dalyje panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, jog pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriam ieškovas tieka šilumos energiją buvo suprojektuotas ir pastatytas su centralizuotai tiekiamos šilumos energijos šildymo ir karšto vandens sistemomis butuose. Pastato butuose buvo įrengti vieno tipo šilumos šildymui paskirstymo dalikliai. Visą pastate suvartotą šilumos kiekį apskaičiuoja jo įvade įrengtas įvadinis šilumos skaitiklis. Iš 2008-04-03 ir 2009-09-03 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, jog pagal 1997-06-01 nustatytus kadastro duomenis ginčo buto šildymo būdas - centrinis iš centralizuotų sistemų. Kartu su ieškiniu ieškovas taip pat pateikė 2008-11-04 administracinio teisės pažeidimo protokolą, surašytą dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimų, reglamentuojančių buto šildymo sistemos atjungimo nuo pastoto sistemų tvarką, pažeidimo ir Valstybinės energetikos inspekcijos 2008-11-21 nutarimą dėl administracinės nuobaudos už šį pažeidimą skyrimo atsakovui Ž. S.. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovai Žydrūnas ir G. S. savo buto šildymo sistemą nuo pastato šildymo sistemos atjungė neteisėtai, nesilaikant minėtuose teisės aktuose nustatytos specialios šildymo sistemos atjungimo tvarkos. Valstybinės energetikos inspekcijos 2008-11-21 nutarimas turi didesnę įrodomąjį galią. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino šių rašytinių įrodymų. Sprendime nurodyti dokumentai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad buto šildymo sistema niekada nebuvo prijungta prie pastato bendros šildymo sistemos, negali paneigti Valstybinės energetikos inspekcijos 2008-11-21 nutarime nustatytų aplinkybių. Teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pastato butuose buvo įrengta šilumos šildymui paskirstymo sistema su dalikliais, kuri leidžia laikinai nevartoti šilumos energijos atskirame bute, reguliuoti vartojamos energijos kiekį, o taip pat į tai, kad iki 2005 m. gruodžio mėn. ieškovas neatlikdavo šilumos paskirstymo kiekvienam pastato vartotojui. Taigi buto šildymo sistema buvo atjungta neteisėtai, nesilaikant teisės aktų nustatytos specialios šildymo sistemos atjungimo tvarkos. Be to, nagrinėjant bylą, buvo nustatyta, kad buto karšto vandens sistema niekada nebuvo atjungta nuo pastato bendros karšto vandens sistemos, todėl atsakovai visada turėjo galimybę vartoti ieškovės tiekiamą karštą vandenį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad butas niekada nebuvo prijungtas prie centralizuotų šildymo sistemų, todėl ieškovas negali reikalauti mokėti jo nurodytu ieškinio pagrindu, nes šios energijos vartotojas nevartojo, taip pat ieškovas neįrodė fakto, kad neprisijungimu padaryta žala. Teismas suformulavo tokias išvadas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-03-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1558/2005. Tačiau ieškovas savo ieškinį nagrinėjamoje byloje grindė ne žalos atlyginimo klausimus reguliuojančiomis normomis ar faktiniu paslaugos naudojimusi, o CK 6.391 straipsniu, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalies normomis, prašydamas priteisti įsiskolinimą už atsakovams priskirtą šilumos energiją, taip pat grindė sudaryta rašytine šilumos pirkimo-pardavimo sutartimi. Ieškovas pagrindė, jog prievoliniai šilumos tiekimo-vartojimo santykiai tarp šalių ieškinyje nurodytais ginčo laikotarpiais nebuvo pasibaigę. Teisinio pagrindo neskaičiuoti mokesčių už atsakovams priskirtą šilumos kiekį nėra. Atsakovai neapmokėjo jiems paskaičiuotų mokesčių, todėl ieškovo ieškinys yra pagrįstas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai T. S. ir O. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, niekada nebuvo prijungtas prie centralizuotų šilumos tinklų, atitinkamai negali būti neteisėtai atjungtas, nes neįmanoma atjungti to, kas nebuvo prijungta. Tai, kad butas nebuvo prijungtas prie pastato šildymo sistemos, įrodo liudytojos parodymai ir byloje esantys rašytiniai dokumentai. Atsakovai neturėjo ir neturi jokių objektyvių galimybių pirkti iš ieškovo šilumos energiją ir naudoti ją buto šildymui. Pačiam ieškovui nuo 2004-12-30 yra žinoma, kad butas nėra prijungtas prie pastato centralizuotų šildymo sistemų. Ieškovas pripažįsta, kad netiekia butui šilumos energijos buto šildymui, bet reikalauja sumokėti už šilumos energiją, kurios atsakovai nevartojo. Sutartis tarp ieškovo ir atsakovų niekuomet nebuvo sudaryta, ką pripažįsta ir pats ieškovas, todėl atsakovai neturi pareigos mokėti už šilumos energiją, kurios ieškovas nepateikė. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., 2005-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai G. S. ir Ž. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog civilinėje byloje nagrinėta medžiaga faktiškai labiau patvirtina aplinkybes, kad ginčo buto statybos laikotarpiu nuo 1994 iki 1997 metų šildymo sistema nebuvo įrengta, prijungta prie centralizuotų šildymo sistemos tinklų sistemos ir tuo labiau ja nebuvo tiekiamos bei apskaitomos suteiktos šilumos paslaugos, nei kad buvo prijungta. Ieškovas apeliaciniame skunde remiasi su atsakovu Ž. S. 2004-12-01 sudaryta sutartimi dėl šilumos tiekimo, bet tikroji šalių valia ir sutartis sudaryta dėl name ((duomenys neskelbtini), Vilniuje) esančiu bendrojo naudojimo patalpų šildymo (sutarties 2 punktas) per prijungtus ir naudojamus pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymo įrenginius, ką teisingai ir tinkamai nustatė bei priimtu sprendimu byloje patvirtino ir teismas. Ieškovui dar nuo 2004-12-30 buvo žinoma, kad ginčo butas nebuvo prijungtas prie pastato centralizuotų šildymo sistemų. Atsakovas Ž. S. kaip vartotojas ne kartą teikė ieškovui skundus, paklausimus ir kitus pranešimus, informuodamas, kad ieškovas netinkamai išrašinėja sąskaitas už jo nesuteikiamas paslaugas. Tačiau ieškovas, piktnaudžiaudamas savo padėtimi, 2008-11-04 surašė ieškovui žinomai neteisingą administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr.PLS02/08 pagal ieškovo darbuotojo 2006-06-21 aktą Nr.31, neteisingai konstatuodamas, kad Ž. S. neva neteisėtai ir be projekto atsijungė nuo šildymo sistemos. Ieškovo darbuotojo 2006-06-21 surašytame akte fiksuojamos aplinkybės, kad šildymo prietaisai –radiatoriai, yra demontuoti; atjungti vamzdžiai bei šildymo sistemos stovai nematomi; jie paslėpti statybinėse konstrukcijose; vonios šildytuvo - gyvatuko nėra. Ieškovo darbuotojo 2006-06-21 surašytas aktas Nr.31 neduoda ir nesuteikia pagrindo laikyti, kad Ž. S. neva neteisėtai ir be projekto atsijungė nuo šildymo sistemos. Teismas priėjo teisingos išvados, kad butas faktiškai dar nuo namo statybos laikotarpio niekad nebuvo prijungtas prie pastato centralizuotų šildymo sistemų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinio skundo ribose. Pagal apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo atmestų reikalavimų dalyje teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijoje keliamas įrodymų vertinimo, tinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių šilumos ūkį, aiškinimo ir taikymo klausimai. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus bei taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimą-pardavimą, tačiau neišsprendė ieškovo reikalavimo dalyje dėl mokesčių už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti pastato bendroje sistemoje (cirkuliacijai), taip pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalyje reglamentuotą teismo pareigą priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų, todėl šioje dalyje skundžiamas sprendimas keistinas.

Ginčas byloje kilo dėl apmokėjimo už šilumos energijos tiekimą butui Nr.9, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris nuosavybės teise nuo 2001-09-19 iki 2007-02-19 priklausė atsakovams G. S. ir Ž. S., o nuo 2007-02-19 yra atsakovų O. Š. ir T. S. nuosavybė. Ieškovo ieškinyje suformuluotas ieškinio dalykas – skolos už šilumos energiją priteisimas, tačiau iš ieškinio turinio akivaizdu, jog prašoma priteisti skola už šilumos energiją apima ir paskaičiuotus mokesčius už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliaciją), todėl pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turėjo pasisakyti dėl abiejų šių reikalavimų (CPK 265 str. 2 d.).

Dėl mokesčių už buto šildymą

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti skolą už buto šildymą, nes konstatavo, kad ginčo bute nebuvo įvesta centralizuota šildymo sistema. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad buto šildymo sistema atjungta neteisėtai, ką patvirtina ieškovo pateikti įrodymai: 2008-11-04 administracinio teisės pažeidimo protokolas, Valstybinės energetikos inspekcijos 2008-11-21 nutarimas dėl administracinės nuobaudos skyrimo, kuris be kita ko, turi didesnę įrodomąją reikšmę, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino šių rašytinių įrodymų ir padarė nepagrįstas išvadas, kadangi nei viename dokumente nėra jokių duomenų apie pastato projektavimo dokumentų pakeitimus, numatančius kitą buto šildymo būdą jo statybos metu, informacijos apie buto šildymo būdą nuo 1995-11-09 iki 1998 m. kovo mėn., kai atsakovai G. ir Ž. S. pradėjo bute vartoti elektros energiją jų pateiktos teismui 1997 m. birželio mėn. elektros energijos tiekimo – vartojimo sutarties pagrindu, informacijos apie pastato šildymo sistemos įrengimo laiką, informacijos, kokiomis sąlygomis komisijos pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti, informacijos, kuri gali paneigti 1997-06-01 kadastrinius matavimus, ir kitos informacijos, patvirtinančios, kad bute niekada nebuvo įrengti šildymo prietaisai, o mokesčiai nebuvo skaičiuojami būtent dėl šios priežasties.

CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t.y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Įstatyme nustatyta aiški ir nedviprasmė ieškovo pareiga prie ieškinio pridėti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 str. 2 d.). Teismas byloje esančius įrodymus vertina, priimdamas sprendimą ir pagal tai vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas - ne, ir atitinkamai tenkina arba atmeta ieškinio reikalavimus (CPK 185 str.). Dėl šių priežasčių byloje aktualus ne tik įrodymų vertinimo, bet ir jų pakankamumo klausimas.

Ieškovas neteisėtą atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos įrodinėjo UAB „Vilniaus energijos“ 2008-11-04 administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr.PLS02/08 (b.l. 55-56, t.1) bei valstybinės energetikos inspekcijos 2008-11-21 nutarimu skirti administracinę baudą (b.l. 59, t.1). Pirmosios instancijos teismas, kaip kad teigia ieškovas apeliaciniame skunde, iš tiesų atskirai nevertino ir nepasisakė dėl šiuose dokumentuose užfiksuotos informacijos įrodomosios reikšmės, sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo fakto, ir, nenurodydamas argumentų, dėl kurių atmetė šiuos ieškovo pateiktus įrodymus, formaliai nepaisė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimo. Teismų praktikoje suformuluota teisės taikymo taisyklė, jog tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t.y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (CPK 270 str. 4 d. 2, 3 p.). Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nesiremia 2008-11-21 nutarimu, tačiau šis procesinis pažeidimas yra neesminis ir neturėjo reikšmės teisingam įrodymų įvertinimui. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo butas niekada nebuvo prijungtas prie pastato centralizuotų šildymo sistemų, pagrįsta byloje esančių įrodymų viseto pagrindu, įvertinus, nors detaliai ir neaptarus, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę. Pažymėtina, kad įrodymai vertinami jų leistinumo, patikimumo, sąsajumo, tarpusavio atitikimo aspektais. 2008-11-04 administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ieškovo – UAB „Vilniaus energija“ įgalioto asmens, šio protokolo pagrindu valstybinės energetikos inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausiasis inžinierius – inspektorius 2008-11-21 nutarimu Ž. S. skyrė įspėjimą už buto šildymo būdo, numatyto projekte, pakeitimą, remdamasis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 183 punktu, pagal kurį šilumos įrenginiai pripažįstami rekonstruotais nuo šilumos įrenginių pripažinimo tinkamais naudoti akto pasirašymo dienos. Pažymėtina, kad nutarime nėra konstatuotas neteisėtas atsijungimas nuo centralizuoto šildymo sistemų, o įspėjimas paskirtas už šildymo būdo, numatyto projekte, pakeitimą. Tai, kad pakeitė šildymo būdą, ieškovas niekada ir neneigė, nuosekliai tvirtindamas, jog nuo namo statybų ir buto Nr.9 įrengimo, šiame bute buvo įvestas ne centralizuotas šildymas, bet šildymas elektra. Viena vertus, 2008-11-21 nutarimas nurodo šildymo būdo pakeitimo neteisėtumą, kita vertus, neįrodo nei centralizuoto šildymo bute Nr.9 įvedimo, nei atsijungimo nuo šio šildymo sistemos. Kitaip tariant, 2008-11-21 nutarimas niekaip neįrodo ieškovo reikalavimų pagrįstumo, nes ieškinio reikalavimai grindžiami ne šildymo būdo pakeitimu, bet neteisėtu atsijungimu nuo centralizuoto šildymo sistemų.

Kaip minėta, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas. Ieškovas savo reikalavimų negrindė pastato projektavimo dokumentų pakeitimais, buto šildymo būdu nuo 1995-11-09 iki 1998 m. kovo mėn., šildymo sistemų įrengimu, pastato pripažinimu tinkamu naudoti ir kitomis aplinkybėmis, kurias teigia, nesant nustatytas. Pažymėtina, kad pagal įrodinėjimo paskirstymo taisyklę ieškovui, teigiančiam, jog šildymo sistema ginčo bute buvo įrengta, o vėliau nuo jos neteisėtai atsijungta, teko pareiga įrodyti šias aplinkybes. Neįvykdžius šios įrodinėjimo pareigos, ieškovui tenka prisiimti atitinkamas neigiamas pasekmes.

2004-12-30 administratorės R. B. rašte užfiksuota informacija, jog Ž. S. savavališkai atsijungė nuo šildymo sistemos, nėra laikoma patikima įrodymų patikimumo prasme, kadangi pati R. B. savo kaip liudytojos parodymuose patvirtino, jog jai buvo žinoma, kad butas šildomas elektra, tačiau nepavykus rasti oficialių dokumentų pagal kuriuos atsisakyta centrinio šildymo, buvo surašytas, jos pačios teigimu, per griežto turinio aktas, kadangi atsijungimo klausimų nebuvo kilę, nes bute Nr.9 nebuvo prisijungta prie centrinio šildymo sistemų. Liudytojos R. B., kaip buvusios administratorės, parodymus, jog perėmus administruoti namą, pusės dokumentų apskritai nebuvo, patvirtina ir byloje gauti įvairių institucijų raštai (pvz., b.l. 79, 130, 134, t.2). Teismas nagrinėjamoje byloje ėmėsi pakankamų veiksmų, siekiant išreikalauti galimai ginčo išsprendimui reikšmingus dokumentus, tačiau tai, kad tokių dokumentų byloje nepavyko gauti, negali būti pagrindu pripažinti ieškovo reikalavimų pagrįstumą ir konstatuoti atsijungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos. Kai teismas dėl objektyvių priežasčių negali gauti prašomų išreikalauti dokumentų, nagrinėja bylą pagal tuos dokumentus, kurie yra byloje, nes bylinėjimasis tarp šalių negali tęstis neribotą laiką, tuo labiau, kad trūksta argumentų prielaidai, jog tokius dokumentus teismas ar šalys apskritai kada nors gali gauti. Taip pat pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 str.). CPK 179 straipsnio 1 dalies norma, 199 straipsnis negali būti aiškinamas kaip atimantis teismui galimybę konstatuoti, kad tam tikros bylos aplinkybės yra neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad, ieškovui nepateikus pakankamai įrodymų, kurie leistų konstatuoti tas aplinkybes, kuriomis jis grindė savo ieškinį (neteisėtą atsijungimą nuo centralizuoto šildymo sistemų), pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas.

Atsakovai, atsikirsdami į ieškovo reikalavimus, pateikė įrodymus, jog butas Nr.9 nenaudojo šilumos, tiekiamos centralizuota šildymo sistema (b.l. 1-4, t.2), bute nėra radiatorių (b.l. 5-8, t.2), sąskaitose nebuvo įtraukiamas mokestis už šildymą (b.l. 9-17, t.2). 1995-11-09 pareiškimu (b.l. 19, t.2) atsakovas Ž. S. prašė nevykdyti tam tikrų darbų, įskaitant centrinio šildymo sistemos įvedimo ir elektros instaliavimo, o centrinio šildymo sistemos vamzdžius, einančius per butą, pravesti angomis sienose, kas visų aplinkybių kontekste paaiškinama siekiu neprisijungti prie centralizuoto šildymo sistemų ir įsirengti bute šildymą elektra. Ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas Ž. S. tokį prašymą parašė, nebūdamas buto savininku, neatitinka byloje esančiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų, nes, kaip matyti iš 1998-08-10 turto pardavimo iš varžytynių akto V. P., M. K., Z. Č. lygiomis dalimis parduotas Ž. S. priklausantis pajinis įnašas, įmokėtas už 3 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybą (b.l. 108, t.2). Vėliau – 2001-09-17 pirkimo-pardavimo sutarties (b.l. 111, t.2) pagrindu šie asmenys pardavė butą tam pačiam Ž. S. ir jo sutuoktinei G. S..

1996-05-08 UAB „Vilniaus miestprojektas“ raštas (b.l. 20, t.2) patvirtina, jog bendrija buvo informuota apie nukrypimus nuo projekto, šiuo atveju, apie elektra šildomų grindų įrengimą. Byloje nėra duomenų apie atsakovo Ž. S. 1995-11-09 prašymo tolimesnę eigą, bendrijos, kuri jau neegzistuoja, reakciją į UAB „Vilniaus miestprojektas“ raštą. Iš 1996-05-08 rašto turinio seka, kad buto šildymo elektra įrengimas yra galimas, tačiau perskaičiavus elektros tiekimo schemą ir atliktus kitus nurodytus veiksmus. Tikėtina, kad tokie veiksmai vėliau nebuvo suderinti su projekto autoriais, tačiau akivaizdu, kad buto šildymas elektra buvo įrenginėjamas dar namo statybų metu, o 1997 m. birželio mėn. atsakovė G. S. sudarė su Vilniaus elektros tinklais elektros energijos tiekimo-vartojimo (pardavimo-pirkimo) sutartį, pagal kurią butui tiekiama elektros energija iki 7,0 kw galios kaip III kategorijos vartotojui buities tikslams. Tai taip pat leidžia daryti išvadą, kad statant namą, centralizuota šildymo sistema bute Nr.9 nebuvo įvesta, nes buvo įrengtas šildymas elektra.

Ieškovas remiasi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kuriuose užfiksuota, jog kadastro duomenimis buto šildymo būdas – centrinis iš centralizuotų sistemų. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, negalėjo besąlygiškai remtis registre užfiksuotais duomenimis, kurie yra neteisingi, tuo labiau, kad 2010-11-22 kadastro duomenimis (b.l. 62, t.2) informacija patikslinta, nurodant, jog buto šildymas – elektrinis. Nors atsakovai pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad registrų centras negalėjo kitaip įregistruoti šildymo būdo, teismo vertinimu, toks paaiškinimas nėra pakankamas ir duomenys turėtų būti patikslinti, idant tarp šalių daugiau nekiltų ginčų ir būtų išvengiama bylinėjimosi teismuose.

Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis (b.l. 31, t.1) su Ž. S. sudaryta tik 2004-12-01, o su atsakovais O. Š. ir T. S. sutartis nėra sudaryta, tačiau akivaizdu, jog sutarties pasirašymo faktas neturi jokios reikšmės šalių tarpusavio santykiams, nes atsakovai atitinkamai mokėjo jiems priklausančius mokesčius, nepaisant sutarties pasirašymo. 2004-12-01 sutartis, teismo vertinimu, neįrodo buto Nr. 9 priklausymo centralizuotai šildymo sistemai, tačiau paaiškinama tuo, kad bute yra galimybė naudoti karštą vandenį, bute įrengti karšto vandens skaitikliai, todėl, karšto vandens naudojimo atveju, atsakovai turėtų mokėti už sunaudotą karštą vandenį pagal skaitiklių parodymus.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Verkių ūkis“ 2010-12-06 raštu (b.l. 79-81, t.2) patvirtino, jog nuo 2004 m. lapkričio mėn. iki 2005-12-01 atsakovui Ž. S. neskaičiavo mokesčio už šildymą ir karštą vandenį, bei pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams, galima daryti pakankamai pagrįstą išvadą, jog bute Nr.9 nebuvo įrengta centralizuoto šildymo sistema ir atsakovai ja nesinaudojo, todėl neprivalo mokėti už šilumą, kuri jiems nebuvo tiekiama. Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės nuo 2005-12-01 pasikeitusi mokesčio už šilumos energiją apskaičiavimo tvarka, kadangi faktinė situacija atsakovų bute nepasikeitė, t.y. centralizuotas šildymas bute Nr.9 nebuvo įrengtas. Vadinasi, ieškovas negali reikalauti mokėti už priskirtą šilumos kiekį, kai bute šiluma apskritai nebuvo ir negalėjo būti tiekiama.

Dėl mokesčių už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliaciją)

Ieškovas taip pat prašė priteisti skolą už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliaciją). Pirmosios instancijos teismas neišsprendė šio ieškovo reikalavimo, taip pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalyje reglamentuotą teismo pareigą priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų, tačiau šį pažeidimą pagal byloje esančius įrodymus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, todėl byla šioje dalyje nėra grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d.).

Ieškovas teigia, kad nagrinėjant bylą teisme, nustatyta, jog buto karšto vandens sistema niekada nebuvo atjungta nuo pastato karšto vandens sistemos, todėl atsakovai visada turėjo galimybę vartoti ieškovo tiekiamą karštą vandenį, tačiau teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir nepasisakė dėl šių mokesčių priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su ieškovo argumentais.

Bylos duomenys tvirtina, jog bute Nr. 9 nėra vonios šildytuvo (gyvatuko), ką patvirtina byloje esantys įrodymai (pvz., b.l. 31, 53, t.1), tačiau atsakovai visada turėjo ir turi galimybę naudoti centralizuotai tiekiamą karštą vandenį (pvz., b.l. 143, t.2). Tai, kad atsakovai vandenį šildė elektra, faktiškai nesinaudodami centralizuotai tiekiamu karštu vandeniu, nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės, nes mokestis už karštą vandenį mokamas pagal skaitiklių rodmenis. Tačiau šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra ta, jog atsakovai turi galimybę naudotis karšto vandens tiekimo sistema, kuri įvesta ir į butą Nr.9. Taigi šiuo aspektu konstatuotina, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, kurių buvimą patvirtina faktinė situacija, nepriklausomai nuo rašytinės sutarties sudarymo. Karšto vandens suvartojimas/nevartojimas neturi reikšmės mokesčiui už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliaciją), todėl atsakovai privalo apmokėti už ieškovo teikiamą paslaugą – karšto vandens temperatūros palaikymą, net ir tada, kai nevartoja karšto vandens. Pagal 2004-12-01 šilumos pirkimo-pardavimo sutartį Nr.2914090 su buitiniu šilumos vartotoju name įrengta dvivamzdė karšto vandens tiekimo sistema su cirkuliacija stovuose ir vonių šildytuvais, todėl mokestį už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti ieškovas skaičiavo, vadovaudamasis Vilniaus miesto valdybos 2003-03-29 sprendimu Nr.535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 16 punktu, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003-12-22 nutarimu Nr.O3-116 patvirtintos Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodikos 8 punkto reikalavimais. Tokiu būdu atsakovams Ž. ir G. S. ieškovo priskaičiuota mokesčio suma sudaro 249,35 Lt, o atsakovams O. Š. ir T. S. – 721,10 Lt. Tačiau teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šalims pripažįstant, jog bute Nr.9 nėra ir nebuvo vonios šildytuvo, toks mokesčio apskaičiavimo metodas negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu, todėl nagrinėjamos bylos kontekste turėtų būti apskaičiuojamas, atsižvelgiant į tai, jog bute nėra vandens šildytuvo. Priešingas aiškinimas neatitiktų sąžiningumo principo, sutarties esmės, tikslo ir sudarymo aplinkybių (CK 6.193 str.), tuo labiau, kad sutartis su atsakovais O. Š. ir T. S. apskritai nėra sudaryta. Kadangi vidutiniai energijos sąnaudų normatyvai qRe kWh/būstui per mėn., kai yra du karšto vandens ir cirkuliacijos sistemos stovai bute ir vonios šildytuvas, bei kai yra du karšto vandens ir cirkuliacijos sistemos stovai bute, bet nėra vonios šildytuvo, skiriasi dvigubai (atitinkamai 160 ir 80), ieškovo paskaičiuota suma už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti turėtų būti atitinkamai mažinama, nes mokestis, apskaičiuotas, ignoruojant faktą, jog bute nėra gyvatuko, negali būti laikomas teisingu, protingu ir sąžiningu šalių atžvilgiu (CK 1.5 str.). Dėl to, ieškovo prašomas priteisti mokestis už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti atsakovams Ž. ir G. S. ir atsakovams O. Š. bei T. S. mažintinas per pusę ir sudaro atitinkamai 124,68 Lt ir 360,55 Lt. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė T. S. sumokėjo 360,55 Lt skolą (b.l. 156, t.2), todėl ieškovas atsisakė dalies reikalavimų (b.l. 152, t.2) ir teismas bylą šioje dalyje nutraukė, todėl dėl likusios atsakovams O. Š. bei T. S. ieškovo priskaičiuotas dalies šis ieškinio reikalavimas atmestinas.

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš dalies patenkinant ieškovo reikalavimus atsakovų Ž. ir G. S. atžvilgiu, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Ieškinio reikalavimai atsakovų Ž. ir G. S. atžvilgiu patenkinti 6 procentais, todėl tokia dalimi mažintina ir atsakovams Ž. ir G. S. priteista bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 str. 2 d.), t. y. iš ieškovo atsakovo Ž. S. naudai priteista 1800 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų suma sumažinama iki 1692 Lt. Atsižvelgiant į atsakovų Ž. S. ir G. S. advokato Edmundo Mikučiausko teismui pateiktą sąskaitą už teisines paslaugas (b.l. 259, t.2), iš ieškovo atsakovų Ž. S. ir G. S. naudai priteistina 907,5 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti suma taip pat atitinkamai mažintina iki 853 Lt. Kadangi ieškinys ir apeliacinis skundas atsakovų Ž. ir G. S. atžvilgiu patenkintas iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovų Ž. ir G. S. ieškovo naudai priteisiama 142 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį ir apeliacinį skundą.

Atsakovai T. S. ir O. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė nei išlaidų dydžio, nei jų apskaičiavimo ir pagrindimo (CPK 98 str. 1 d.), nepateikė įrodymų, jog tokių išlaidų apskritai turėjo, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį iš dalies patenkinti.

Priteisti iš atsakovų G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovo UAB „Vilniaus energija“ (juridinio asmens kodas 111760831) naudai 124,68 Lt mokesčio už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliaciją) bei 5 procentus palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-01-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteistą iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ (juridinio asmens kodas 111760831) atsakovo Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 1800 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 1692 Lt (vieno tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt dviejų litų).

Priteisti iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ (juridinio asmens kodas 111760831) atsakovų G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 853 Lt (aštuonis šimtus penkiasdešimt tris litus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti iš atsakovų G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovo UAB „Vilniaus energija“ (juridinio asmens kodas 111760831) naudai 142 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt du litus) žyminio mokesčio.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjos Andrutė KalinauskienėRita KisielienėAlma Urbanavičienė