- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-19
- Bylos Nr.
- AN2-101-744/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-12-3-00130-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Laisvydas Zederštremas (pirm.)
- Pažeidėjas
- M. Ž.
- Institucija
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdyba
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. birželio 17 d. nutarimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nutarimo esmė
1. Skundžiamu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. birželio 17 d. nutarimu M. Ž. buvo pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 209 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas 700 Eur dydžio bauda su teisės medžioti atėmimu 2 metams. M. Ž. nubaustas už tai, kad jis 2019 m. gruodžio 15 d. 15.30 val.(duomenys neskelbtini), neturėdamas (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio išduoto medžioklės lapo, medžiojo su dviem medžiokliniais šunimis (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio plotuose. Neleistinos medžioklės metu iš urvo išvytas mangutas nesumedžiotas. Tokiais savo veiksmais M. Ž. pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro įsakymu Nr. 258, 58.2.1 ir 74.1 punktų reikalavimus.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Nesutikdamas su skundžiamu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. birželio 17 d. nutarimu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. birželio 17 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 209 straipsnio 4 dalį nutraukti.
2.1. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad administracinė byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, nutarimas priimtas remiantis prielaidomis, o ne tiesioginiais įrodymais, byloje yra daug prieštaraujančių faktų ir jie nebuvo pašalinti.
2.2. Apeliantas pažymi, jog liudytojas R. G. teisme parodė, kad pastarajam priėjus prie jo ir paklausus, ką pastarasis čia veikia, jis atsakęs, kad medžioja su šunimis urvuose, paaiškino, kad priklauso (duomenys neskelbtini) būreliui ir čia yra šio būrelio plotai. Apeliantas nurodo, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad jis nuo 2007 metų turi medžiotojo statusą, jam puikiai yra žinomos medžioklės taisyklės, todėl iš liudytojo suteiktos informacijos galima daryti išvadą, kad jis sąžiningai klydo dėl medžiotojų būrelio plotų, nes jis neturėtų tikslo teigti, kad medžioja, nors neturi jokių dokumentų, ginklų ir kitų priemonių (pvz. kastuvo, nes nurodyta, kad mangusto urvas buvo iškastas kastuvu) ir dar tariamai pamatęs liudytoją pasišalino iš įvykio vietos. Apelianto vertinimu, logiškas šios situacijos paaiškinimas, kad jis nemedžiojo, o vedžiojo šunis miške, liudytojas galimai jo žodžius „vedžioju“ išgirdo kaip „medžioju“.
2.3. Skunde nurodoma, kad iš liudytojo R. G. parodymų nėra aišku, kaip su pastarojo matytais dviem asmenimis ji yra susijęs, nes liudytojas dėl didelio atstumo neįžiūrėjo pasišalinusių asmenų veidų ar ypatingų bruožų, iš kurių galėtų atpažinti konkretų asmenį, liudytojas tik spėja, kad tai galėjo būti jis. Be to, liudytojas abstrakčiai nurodė vieno iš asmenų drabužius ir kūno sudėjimą, kurie gali atitikti didelį asmenų ratą. Tuo tarpu jis atėjo į įvykio vietą visiškai iš kitos pusės. Pastebima ir tai, kad nors įvykio vieta buvo apžiūrėta ir nufotografuota, tačiau jo pėdsakų prie urvo nerasta, taip pat pas jį nerastą kitų medžioklės įrankių tame tarpe ir kastuvo.
2.4. Apeliantas pripažįsta, kad miške vedžiojant šunis negalėjo jų sukontroliuoti, nes jie vedini instinktų pabėgo, todėl logiška, kad jis, sekdamas savo šunis po kurio laiko atsirado prie įvykio vietos, todėl pagal faktines aplinkybes jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimas, numatytas ANK 346 straipsnyje. Kita vertus, kad nekontroliuojami šunys nusekė laukinį gyvūną nereiškia fakto, kad vyko medžioklė.
2.5. Apeliantas teigia, kad išnagrinėtoje byloje nebuvo nustatinėjama administracinėn traukiamo asmens tyčios forma ir veiksmų kryptingumas. Pastebima, kad jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, kuri reikalinga patraukti atsakomybėn pagal inkriminuojamą straipsnį. Teigiama, kad šioje byloje nesurinkta duomenų, įrodančių, kad jis būtų padaręs jam inkriminuotą pažeidimą, numatytą ANK 290 straipsnio 4 dalyje, todėl administracinio nusižengimo teisena turi būti nutraukta.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Ž. apeliacinį skundą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos Teisės departamento Panevėžio administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2020 m. birželio 17 d. nutarimą nepakeistą.
3.1. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apeliantui buvo žinoma mangutų urvų vieta, kas tik patvirtina byloje esančius duomenis, kad apeliantas iš tikro medžiojo mangutus su šunimis minėtoje teritorijoje, be to, apeliantas, teisindamasis liudytojui R. G. pradėjo sakyti, kad ne medžiojo, o tik vedžiojo šunis. Atsiliepime sutinkama su teismo motyvais, jog nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad liudytojas R. G. melagingai siekia nurodyti nebūtas aplinkybes ir taip apkalbėti apeliantą, ar turi suinteresuotumą šios bylos baigtimi.
3.2. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pagal Medžioklės taisykles medžioklė su šunimis nėra draudžiama, tačiau šis būdas turi atitikti keliamus reikalavimus, todėl apeliantas, būdamas medžiotoju, turėjo vadovautis medžioklės taisyklių 12 punktu, pagal kurį leidžiama rengti medžioklę turint visus būtinus medžioklei dokumentus, kitais atvejais, medžioklės plotuose šunys vežiojami tik su pavadėliais. Akcentuojama, kad apeliantui priklausantys šunys buvo be pavadėlių, jis medžiojo su medžiokliniais šunimis ne savo medžioklės būreliui priklausančiuose plotuose, neturėjo užpildyto medžioklės lapo, kaip to reikalauja Medžioklės taisyklių 21 punktas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad prieš tapdamas medžiotoju, apeliantas turėjo būti įvykdęs Medžioklės taisyklių reikalavimus, išlaikęs medžioklės egzaminą, todėl, būdamas medžiotoju nuo 2007 metų, yra susipažinęs su medžioklės taisyklių reikalavimais, išmano ir turi pareigą jų laikytis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. Ž. neigia jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymą, tai yra teigia, jog jis tik vedžiojo šunis, kurių nesugebėjo sukontroliuoti, o ne neteisėtai medžiojo. Taigi, skundžiamas nutarimas patikrinamas apeliacinio skundo apibrėžtose ribose.
5. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nors apeliantas pateiktame skunde iš esmės nurodo, jog apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pernelyg sureikšmino byloje esančius liudytojo R. G. parodymus, aukštesnės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą.
6. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, dar kartą patikrinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Ž. administracinio nusižengimo bylą ir sprendžiant jo administracinės atsakomybės padarius ANK 290 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo klausimą duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančių normų buvo laikomasi. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalimi, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju sutiktina, kad pateiktoje medžiagoje nėra daug įrodymų, tačiau svarbus ne jų kiekis, o įrodomoji reikšmė.
7. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Ž. kaltę padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, tai yra neteisėtai medžiojus. Vienas iš ANK 569 straipsnio 1 dalyje nurodytų įrodymų yra asmenų paaiškinimai, parodymai. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. G. parodė, kad tą dieną važiavo per savo medžiotojo būrelio plotus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime. Jau septyni metai toje vietoje stebi brakonieriavimo atvejus, tai yra tuose pačiuose urvuose paliktus šuns pėdsakus, usūrinių lapių (mangutų) liekanas, todėl dažnai apvažiuoja plotus juos tikrindamas. Važiuodamas pamatė stovinį automobilį, todėl prie jo sustojo. Dar neišlipęs iš mašinos, maždaug 70 metrų atstumu iki urvų, gerai matomoje vietoje, pamatė du asmenis nubėgančius į mišką. Iš pradžių tie asmenys pasilenkę kažką veikė prie tų urvų, o po to, pamatę jį, pabėgo. Tada jis paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir laukė, kol atvyks gamtos apsauga. Paliktame automobilyje už galinės sėdynės pamatė padėtą baltą maišą. Toks pats maišas būdavo paliktas ir kitais brakonieriavimo atvejais su gyvūnų atliekomis. Kažkur po dešimties minučių pamatė iš kitos pusės (nei įbėgo į mišką) ateinant M. Ž.. Per tą laiką M. Ž. galėjo apeiti ratą ir išeiti iš kitos miško pusės. M. Ž. jau norėjo sėstis į automobilį ir nuvažiuoti, tačiau jis paklausė pastarojo, ką jis veikia miške. M. Ž. jam atsakė, kad medžioja urvuose su šunimis. Sakė, kad priklauso (duomenys neskelbtini) medžiotojų būreliui ir čia yra jo plotai. Jam pasakius, kad tai (duomenys neskelbtini) būrelio plotai ir jis yra šio būrelio medžiotojas, M. Ž. pasimetė, pradėjo sakyti, kad nemedžioja, o tik vedžioja savo palaidus šunis, kurie dingo miške. Nurodė, jog yra įsitikinęs, kad vienas iš dviejų nubėgusių asmenų buvo būtent M. Ž.. Vėliau M. Ž., nesulaukęs gamtos apsaugos inspektorių, iš įvykio vietos išvyko, tačiau buvo sulaikytas. Pažymėjo, kad nematė, kaip M. Ž. paleido šunis, tačiau matė, kaip jis paėmė šunis iš urvų ir nusivedė į automobilį, jam tai liepė padaryti atvykusi gamtos apsauga. Atvykus gamtos apsaugai, visi nuvažiavo į įvykio vietą, prie urvų. Nuėjus prie jų, gamtos apsaugos patruliai pradėjo šviesti prožektoriais, nes jau buvo tamsu, ir bešviečiant, iš urvo vienas po kito išlindo šunys, kurie kaip vėliau paaiškėjo, yra M. Ž.. O usūrinis šuo pasiliko urve.
8. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti liudytojo R. G. parodymų patikimumu ir jais nesivadovauti, kadangi šio liudytojo parodymai yra nuoseklūs (analogiškai įvykio aplinkybes jis nurodė ir apklausiamas įvykio dieną (b. l. 9)), tiek bylos tyrimo metu, tiek teisme parodymus liudytojas R. G. davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojas R. G. būtų suinteresuotas apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį M. Ž., tokių aplinkybių nenurodė ir pats M. Ž.. Netikėti R. G. parodymais nėra pagrindo ir todėl, kad juos patvirtina kiti bylos duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, – liudytojų V. G., S. M., N. A., V. P. parodymai, 2019 m. gruodžio 15 d. mangutų urvų apžiūros aktas ir prie šio akto pridėtos foto nuotraukos (1 t., b. l. 7, 10–15). Liudytojo R. G. parodymus patvirtina (tuo pačiu paneigia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Ž. parodymus) ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Pirmiausia, tai patvirtina paties M. Ž. elgesys įvykio vietoje – jis, būdamas medžiotoju ir žinodamas medžioklei keliamus reikalavimus, žinodamas, jog aplinkybių išsiaiškinimui yra iškviesti aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, bandė pasišalinti iš įvykio vietos miške palikęs jam priklausančius medžioklinius šunis (nors, pasak M. Ž., jis tik vedžiojo šunis ir nemedžiojo, todėl jam nebuvo pagrindo kažko bijoti). Be to, apžiūrėjus mangutų urvus, buvo nustatyta, kad urvai ką tik buvo kasinėti, urve buvo rasti du medžiokliniai šunis, kurie, kaip patvirtino pats M. Ž., priklausė būtent jam. Paminėtina ir tai, kad M. Ž., būdamas medžiotoju nuo 2007 metų, žinojo (ką patvirtino ir teisme), kad pagal medžioklės taisykles medžioklės plotuose medžiokliniai šunys privalo būti vedžiojami tik su pavadėliais, todėl jo atlikti veiksmai – šunų paleidimas medžioklės plote be pavadėlio, tik patvirtina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Ž. tyčia neteisėtai medžioti. Nors įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rasti įrankiai, kurie galėjo būti naudojami mangutų medžioklei su šunimis, tačiau ši aplinkybė neeliminuoja M. Ž. kaltės ir neginčijamai nustatyto fakto, kad pastarasis neteisėtai medžiojo kito medžiotojų būrelio medžioklės plotuose su šunimis.
9. Nepagrįsti apelianto skundo argumentai, jog jo veiksmus reikėtų kvalifikuoti pagal ANK 346 straipsnio nuostatas, kaip pažeidus Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas. Pažymėtina, jog šioje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad buvo pažeistos ne apelianto nurodomo įstatymo nuostatos, o Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, todėl jo veika teisinga kvalifikuota pagal ANK 290 straipsnio 4 dalies nuostatas.
10. Aukštesnysis teismas, be kita ko, pažymi, kad vien tai, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. Ž. laikosi savo versijos, jog yra nekaltas dėl jam inkriminuoto pažeidimo, neduoda pagrindo besąlygiškai ją laikyti teisinga. Byloje esantys ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina M. Ž. kaltę padarius medžioklės taisyklių pažeidimus, todėl tai, kad teismo jie buvo įvertinti pažeidėjo nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai. Vadovaujantis išdėstytais argumentais konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. Ž. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 290 straipsnio 4 dalyje. Apylinkės teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. birželio 17 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.