Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-03 · Administracinė byla Nr. A-63-2899-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-03
Bylos Nr.
A-63-2899-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01253-2009-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos
Pareiškėjas
B. S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
Advokatai
Daiva Ušinskaitė-Filonovienė
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 2899/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01253-2009-5Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Daivai Ušinskaitei-Filonovienei,atsakovo atstovei Redai Skirkevičiūtei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Augustui Ručinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas B. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5 – 9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. D1-379 „Dėl žalos atlyginimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad šiuo įsakymu Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Generalinė miškų urėdija, Urėdija) nurodyta išskaičiuoti iš jo darbo užmokesčio Urėdijos patirtas 49 137,75 Lt išlaidas. Įsakymas priimtas vykdant Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus (toliau – ir Valstybės kontrolierius) pavaduotojo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. SP-9 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų, nustatytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje“ ir vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog sprendimas susijęs su jo 2008 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 3P-28, kuriuo Urėdijos Vidaus audito tarnybos (nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d. – skyriaus) vedėjai V. A. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 23 d. nutartimi pakeitė Generalinio miškų urėdo 2008 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 3P-28 paskirtą tarnybinę nuobaudą kita – griežtu papeikimu – ir įpareigojo grąžinti V. A. į Vidaus audito tarnybos vedėjos pareigas bei priteisė jai iš Urėdijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi V. A. naudai iš Urėdijos buvo priteista 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Urėdija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, 2008 m. spalio 23 d. grąžino V. A. į Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas ir už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2008 m. spalio 22 d. (imtinai) apskaičiavo 35 225,19 Lt darbo užmokesčio, 10 912,76 Lt socialinio draudimo įmokų, be to, išmokėjo priteistas 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidas (iš viso – 49 137,95 Lt). Nurodė, jog Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo sprendime 49 137,95 Lt išlaidos laikomos žala, padaryta Urėdijai, kurią Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir atsakovas) yra įpareigota išieškoti įstatymų nustatyta tvarka. Manė, kad skundžiamas įsakymas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, kadangi priimtas pažeidžiant įstatymų nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimo tvarką, o taip pat nenustačius būtinųjų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatas: prieš priimant skundžiamą įsakymą su juo nebuvo tartasi dėl žalos atlyginimo gera valia, todėl jis negalėjo pateikti argumentų dėl žalos atlyginimo pagrįstumo bei pasiūlymų dėl žalos atlyginimo galimybių. Pažymėjo, jog skundžiamame įsakyme yra suformuluotas nurodymas išskaičiuoti visą 49 137,95 Lt sumą, nepaisant imperatyvaus Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto vidutinio darbo užmokesčio išskaitos ribojimo, kuris jo atveju sudaro 9 439,20 Lt. Likusi suma, laikantis įstatymo reikalavimų, galėtų būti išieškota iš jo teismine tvarka. Nurodė, jog jo, kaip valstybės biudžetinės įstaigos vadovo, teises ir pareigas reglamentuoja Civilinio kodekso 2.87 straipsnis, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų 14 punktas bei Generalinio miškų urėdo pareigybės aprašymas. Jis, kaip įstaigos vadovas, turi teisę ir pareigą skirti įstaigos darbuotojams tarnybines nuobaudas. Tarnybinė nuobauda V. A. buvo paskirta nustačius tarnybinio pažeidimo faktą, laikantis įstatymo nuostatų ir remiantis Generalinio miškų urėdo sudarytos komisijos 2008 m. vasario 25 d. išvada Nr. 7B-25 dėl tarnybinės nuobaudos V. A. skyrimo. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas V. A. į darbą, nusprendė, jog „atsižvelgiant į pareiškėjos kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir padarinius, į tai, kad jai jau buvo paskirta tarnybinė nuobauda, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjai gali būti skiriama švelnesnė tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Todėl pareiškėja yra grąžinama į tarnybą, priteisiant jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo šiuos faktus: „pareiškėja padarė tarnybinius nusižengimus ir atsakovas turėjo teisę jai skirti tarnybines nuobaudas. Todėl nėra pagrindo atsakovo 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. 3P-19 ir 2008 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 3P-28 pripažinti neteisėtais veiksmais, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusia nutartimi nustatė, jog išnagrinėtoje byloje civilinei deliktinei atsakomybei kilti nėra pagrindo. Laikė, jog minėtoje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjant šią administracinę bylą. Neteisėti kalti jo veiksmai nebuvo nustatyti nei administracinių teismų nagrinėtoje byloje, kuria V. A. buvo grąžinta į darbą, nei Valstybės kontrolieriaus audito ataskaitoje, nei Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo sprendime. Sąlygas materialinei atsakomybei kilti turi įrodyti darbdavys.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 40 – 43) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodė, kad ginčijamas įsakymas priimtas vykdant Valstybės kontrolieriaus 2009 m. birželio 4 d. raštu Nr. S-(20.1.10.1)-1460 pateikto Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. SP-9 2 punkte nurodytą įpareigojimą bei vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsniu. Valstybės kontrolieriaus (ar jo pavaduotojo) sprendimai nėra rekomendacinio pobūdžio. Pagrindo nevykdyti sprendime įtvirtintų įpareigojimų nebuvo. Pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatos numato valstybės tarnautojo teisę padarytą žalą atlyginti savo noru, bet nenumato valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens pareigos, prieš priimant sprendimą išieškoti padarytą žalą iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, tartis su valstybės tarnautoju dėl žalos atlyginimo gera valia. Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad tokia Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinta teise pasinaudojo. Pareiškėjas išreikšti savo poziciją dėl žalos atlyginimo gera valia galėjo jau nuo sužinojimo apie Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo sprendimą dienos (įsakymas buvo priimtas praėjus beveik mėnesiui nuo sužinojimo apie sprendimą dienos), pateikti savo argumentus bei pasiūlymus dėl žalos atlyginimo galimybių. Pažymėjo, jog 2009 m. birželio 16 d. gavo Urėdijos 2009 m. birželio 16 d. raštą Nr. 6B9(2.2)‑604, kad Urėdija, nesutikdama su sprendime išdėstytų išlaidų traktavimu bei iš to sekančiu įpareigojimu išieškoti padarytą žalą, minėtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Prie šio rašto pridedamas skundas teismui pasirašytas ir pareiškėjo. Manė, kad tokiu būdu pareiškėjas išreiškė savo poziciją dėl žalos atlyginimo gera valia. Be to, skundžiamo įsakymo 1 punkte nurodoma išskaičiuoti nurodytą sumą Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka. Nurodė, kad ginčijamu įsakymu buvo įtvirtintas tik pareiškėją į pareigas priėmusio asmens sprendimas – išskaityti padarytos žalos atlyginimą, nenurodant konkrečios išskaičiuotinos sumos, ir nurodant, kad toks išskaičiavimas turi būti atliktas laikantis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje nustatytos tvarkos, t. y. išskaičiuoti tiek, kiek Valstybės tarnybos įstatymas leidžia ir tokia tvarka, kokia jame nustatyta. Pažymėjo, jog Urėdija turi visas priemones bei atsakingus darbuotojus, kurie vykdydami savo kompetencijai priskirtus uždavinius ir funkcijas turi atlikti ginčijamame įsakyme nurodytus veiksmus – išskaičiuoti patirtų išlaidų sumą būtent tokia tvarka ir tokiose ribose, kaip tai įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 35 – 36) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė nurodė, kad Urėdijai padaryta žala įstatymų nustatyta tvarka privalo būti atlyginta. Paaiškino, kad Valstybės kontrolierius, atlikdamas finansinį (teisėtumo) auditą Aplinkos ministerijai pavaldžioje įstaigoje – Urėdijoje – nustatė nepagrįstą darbo užmokesčio ir kitų lėšų panaudojimą dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos. Dėl neteisėto Vidaus audito tarnybos vedėjos atleidimo iš pareigų ministerijos pavaldžiai įstaigai – Urėdijai – buvo padaryta 49 137,95 Lt žala. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas, vykdydamas Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsniu suteiktas teises, 2009 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą Nr. SP-9 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje“, kurio 2 punktu įpareigojo aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską įstatymų nustatyta tvarka išieškoti Urėdijai padarytą žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 31 d. sprendimu (b. l. 114 – 118) pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. D1-379 „Dėl žalos atlyginimo“.

Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad pareiškėjas savo 2008 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 3P-28 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos V. A. skyrimo“ pripažino, kad Urėdijos Vidaus audito tarnybos vedėja V. A. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nurodytą generalinio miškų urėdo 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1B-34 sudarytos komisijos 2008 m. vasario 25 d. išvadoje Nr. 7B-25 ir už nurodytą pažeidimą jai skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. V. A. šiuo įsakymu buvo atleista iš pareigų nuo 2008 m. vasario 26 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 15 punktą. V. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą be kitų reikalavimų prašydama panaikinti pareiškėjo 2008 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 3P-28, įpareigoti Urėdiją ją grąžinti į tos pačios kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, priteisti iš Urėdijos V. A. naudai jos mėnesinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2629-602/08 V. A. prašymą atmetė kaip nepagrįstą. V. A. šį sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2008 m. spalio 23 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, panaikino 2008 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 3P-3 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos V. A. paskyrimo“, pakeitė 2008 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 3P-28 ir nutarė laikyti, kad V. A. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Minėtu sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat įpareigojo grąžinti V. A. į Vidaus audito tarnybos vedėjos pareigas bei priteisė jai iš Urėdijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi iš Urėdijos priteisė V. A. naudai 3 000 Lt už atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Valstybės kontrolės pareigūnams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje atlikus finansinį auditą, Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas 2009 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą Nr. SP-9 ,,Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų, nustatytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje“, kuriuo nustatė, kad dėl neteisėto Vidaus audito tarnybos vedėjo atleidimo iš pareigų Urėdijai buvo padaryta 49 137,95 Lt dydžio žala ir minėto sprendimo 2 punktu įpareigojo aplinkos ministrą G. Kazlauską įstatymų nustatyta tvarka išieškoti Urėdijai padarytą žalą. Vykdant šio sprendimo 2 punktą ir vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, aplinkos ministras 2009 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. D1-379 1 punktu įsakė Urėdijai iš pareiškėjo darbo užmokesčio išskaičiuoti Urėdijos patirtas 49 137,95 Lt išlaidas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. SP-9 ,,Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų, nustatytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje“ 2 ir 3 punktų panaikinimo pareiškėjas ir Urėdija su skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu skundus tenkino ir panaikino 2009 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. SP-9 2 ir 3 punktus. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir pareiškėjo bei Urėdijos skundus atmetė, konstatavęs, kad skundžiamu sprendimu įpareigojimai nustatyti aplinkos ministrui, o ne pareiškėjams. Pareiškėjui ir Urėdijai jokie privalomi nurodymai neduoti, todėl šiuo aktu tiesiogiai pareiškėjams nesukurtos teisės ir nenustatytos pareigos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus, kadangi jų teisės ir teisėti interesai skundžiamu administraciniu aktu nebuvo pažeisti. Sprendžiant iš pareiškėjo pateiktos pažymos, jam priskaičiuotas vidutinis mėnesinis atlyginimas 2009 m. balandžio – birželio mėnesiais sudarė 9 439,20 Lt, o priskaičiuotas per 2010 m. spalio – gruodžio mėnesius – 18 833,38 Lt. Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 28 straipsniu, 32 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 dalimis. Teismo nuomone, įsakymo 1 punktas neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Įsakymas priimtas tikslu administracine (t. y. neteismine) tvarka iš kalto asmens (pareiškėjo) išieškoti Urėdijai padarytą žalą, juo Urėdijai yra suformuluotas imperatyvus nurodymas iš pareiškėjo darbo užmokesčio išskaičiuoti Urėdijos patirtas 49 137,95 Lt dydžio išlaidas. Teismo nuomone, administravimo aktu dėl materialinės atsakomybės taikymo turėjo būti nustatyta, kokio dydžio valstybės įstaigai padaryta žala gali būti atlyginta iš pareiškėjo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalį ir kokio dydžio žala išieškotina iš pareiškėjo darbo užmokesčio pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalį. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog jis neturėjo prievolės pareiškėjui siūlyti žalą atlyginti geruoju. Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 5 straipsniu, Darbo kodekso 245 straipsniu, 246 straipsniu. Teismas, vertindamas, ar šiuo atveju buvo nustatytos pareiškėjo materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, pasisakė, kad atsakovas nepagrįstai mano, kad Valstybės kontrolė savo 2009 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. SP-9 ,,Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų, nustatytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje“ neginčijamai konstatavo pareiškėjo kaltais veiksmais padarytą žalą, minėtame sprendime buvo tik nustatyta, kad dėl neteisėto Vidaus audito tarnybos vedėjo atleidimo iš pareigų Urėdijai buvo padaryta 49 137,95 Lt dydžio žala, tačiau pareiškėjo kaltės bei jo deliktinės atsakomybės klausimas nebuvo ir negalėjo būti nagrinėtas. Teismo vertinimu, šiuo atveju tarp nustatytos Urėdijai padarytos 49 137,95 Lt dydžio žalos ir pareiškėjo deliktinės atsakomybės nėra tiesioginės sutapties. Iki priimant įsakymą dėl pareiškėjo materialinės atsakomybės turėjo būti nustatinėjamas ne tik inter alia administracine (neteismine) tvarka išieškomos žalos dydis, bet ir sprendžiama, ar yra kitos materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, išvardintos Darbo kodekso 246 straipsnyje. Teismas pažymėjo, jog šios bylos esmė yra deliktinės (materialinės) atsakomybės (o ne tarnybinės atsakomybės) taikymo pareiškėjui klausimai, todėl šio teisinio santykio Vyriausybės 2002 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtinta Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarka nereglamentuoja ir netaikytina.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė apeliaciniu skundu (b. l. 124 – 129) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovo priimto akto teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme nurodytų motyvų ir argumentų pagrįstumas bei teisėtumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 31 d. sprendime ne visa apimtimi nagrinėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. D1-379 „Dėl žalos atlyginimo“, šiame įsakyme išdėstytus motyvus ir argumentus, netinkamai juos vertino.

2. Pareiškėjas, būdamas Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos generaliniu urėdu, turėdamas valdingus įgalinimus ir vykdydamas personalo valdymą, neteisėtai atleido Vidaus audito tarnybos vedėją V. A. Todėl nagrinėjamai situacijai yra taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatos, o, atsižvelgiant į tai, kad šio straipsnio 1 dalyje nėra reglamentuojamas atlygintinos materialinės žalos dydžio nustatymo klausimas, turi būti taikomos to paties straipsnio 2 dalies nuostatos. Tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė (nemotyvavo).

3. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. SP - 9 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų, nustatytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje“ yra aplinkybių, kurias patvirtina žalos Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos padarymo faktą ir jos dydį, pagrįstą valstybinio audito 2009 m. gegužės 29 d. ataskaita Nr. FA‑P2-20-9-62 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje atlikto finansinio (teisėtumo) audito rezultatų“, paaiškėjimo kalendorinė data. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2009 m. birželio 4 d. sprendimu, taip pat ir jame nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartyje Nr. A442-2681/2008 konstatuojamomis aplinkybėmis nustatyta pareiškėjo neteisėta kalta veika Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos padaryta tiesioginė materialinė žala.

4. Pareiškėjas iš esmės neginčija faktinių aplinkybių, kad jis priėmė sprendimą (įsakymą) dėl Vidaus audito tarnybos vedėjos V. A. atleidimo iš pareigų. Minėtas įsakymas yra pareiškėjo priimtas pažeidžiant (nesilaikant) Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, t. y. pareiškėjas, būdamas įstaigos vadovu ir vykdydamas vidaus administravimą (priimdamas įsakymą atleisti V. A. iš pareigų), privalėjo įvertinti visas aplinkybes (tame tarpe ir visus galiojančius teisės aktus bei teismų praktiką), tačiau to nepadarė. Be to, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą jam taikytinas atsakomybės principas, kuris reiškia, kad pareiškėjas asmeniškai atsako už priimtus sprendimus. Esant tokioms aplinkybėms turi būti taikomos civilinės atsakomybės sąlygos – kaltės prezumpcija, nustatyta Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje (šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos nagrinėjamoje situacijoje pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, nes nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei Darbo kodekse nėra pateiktas kaltės, kaip sąlygos atlyginti materialiąją žalą, sampratos apibūdinimas). Tai reiškia, kad, paneigiant šią prezumpciją, įrodinėjimo našta tenka pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl nurodytos žalos atsiradimo.

5. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. D1-379 „Dėl žalos atlyginimo“ atitiko Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies reikalavimą dėl išskaitymo iš darbo užmokesčio leistino dydžio (neviršijant vidutinio darbo užmokesčio), o skundžiamame įsakyme nurodyta žalos atlyginimo išieškojimo tvarka ir dydis atitinka šio straipsnio 2 ir 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas suformuluotas taip, kad jį vykdant laikantis nurodytų įstatymo normų iš pareiškėjo būtų išskaityta 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio suma, kuri, pavyzdžiui, sudarytų 36 000 Lt, o ne visas nustatytos žalos dydis (49 137,95 Lt). Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad administraciniu aktu dėl materialinės atsakomybės taikymo nenustatytas atlygintinas Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos padarytos žalos dydis ir išieškotinas iš pareiškėjo darbo užmokesčio dydis. Be to, teismui buvo pateiktos net dvi skirtingos pažymos apie pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį. Todėl minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė neįsitikinęs, koks faktiškai yra pareiškėjo gaunamas vidutinis darbo užmokestis.

6. Teismas nepagrįstai rėmėsi Darbo kodekso normomis, nes Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnis, reglamentuojantis valstybės tarnautojų atsakomybę, nukreipia į šio įstatymo 32 straipsnį, kuris detaliai nustato valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 136 – 138), iš dalies remdamasis atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, su juo sutinka.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 141 – 147) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Iš teismo sprendime išdėstytų argumentų ir motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne tik skundžiamame įsakyme išdėstytą pagrindą, t. y. Valstybės kontrolės 2009 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. SP-9 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų, nustatytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje“, tačiau ir visas kitas aplinkybes, susijusias su tarnybinės nuobaudos V. A. skyrimu bei jos grąžinimu į darbą. Visa likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis iš esmės yra grįsta skundžiamame įsakyme suformuluoto įpareigojimo trečiajam asmeniui Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos analize ir vertinimu.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas konstatavo, jog sprendžiant ginčą yra taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos – 28 ir 32 straipsniai. Taigi, iš esmės Vilniaus apygardos administracinis teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes, savo sprendime būtent ir rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatomis.

3. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nebuvo iškilęs ginčas dėl žalos paaiškėjimo datos nustatymo, tačiau nepaisant to, pareiškėjas, atsikirsdamas į apeliacinio skundo argumentus, nesutinka su teiginiu, kad žalos paaiškėjimo data turi būti siejama su Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo sprendimo data. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino skaičiavimo pradžia turi būti siejama su tiesioginės materialinės žalos atsiradimu, t. y. su diena, kai institucija patyrė tiesiogines išlaidas atkuriant tariamai dėl tarnautojo kaltės padarytą žalą. Taigi, nagrinėjamu atveju 1 mėnesio terminas, nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje, turi būti skaičiuojamas nuo 49 137,95 Lt išmokėjimo V. A. dienos.

4. Teismo nukreipimas į materialinės atsakomybės sąlygas, nurodytas Darbo kodekse, buvo pagrįstas ir niekaip negalėjo įtakoti neteisingo sprendimo priėmimo, kadangi sąlygos, reikalingos kilti materialinei atsakomybei, yra panašios tiek Valstybės tarnybos įstatyme, tiek Darbo kodekse, tiek Civiliniame kodekse. Visais materialinės atsakomybės taikymo atvejais turi būti nustatinėjamas žalos dydis, materialinės atsakomybės subjekto neteisėti veiksmai, kaltė bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kiek tarp šalių susiklosčiusių santykių nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, turi būti taikomi darbo santykius reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.).

5. Apeliaciniame skunde minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008 buvo konstatuota, jog iš tarnybos atleista valstybės tarnautoja padarė tarnybinius nusižengimus ir atsakovas (Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama pareiškėjo) turėjo teisę jai skirti nuobaudas. Taigi drausminės nuobaudos skyrimas konstatuotas kaip teisėtas.

6. Pareiškėjo nuomone, nustatinėjant kaltės, kaip materialinės atsakomybės, kilusios vykdant darbo funkcijas, sąlygą, veikiau turėtų būti taikomos ne Civilinio kodekso, o Valstybės tarnybos įstatymo ar Darbo kodekso nuostatos, kadangi savo esme tarp šalių susiklostę santykiai yra artimesni darbo teisei. Pagal darbo teisės principus kylančios materialinės darbuotojo atsakomybės taikymo ypatumas yra tas, kad sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija įstatymuose nenustatyta. Nepaisant taikytinos teisės, pareiškėjo nuomone, į nagrinėjamą bylą buvo pateikta pakankamai įrodymų, paneigiančių jo kaltę. Pareiškėjas į bylą pateikė įsiteisėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008, kurioje nėra konstatuota, kad pareiškėjas veikė neteisėtai. Tai, kad tinkamai ir pagrįstai nustatęs V. A. darbo drausmės pažeidimus pareiškėjas parinko griežčiausią nuobaudą, negali įrodyti jo kaltės buvimo. Be to, pareiškėjo kaltę paneigia ir ta aplinkybė, jog tokios rūšies nuobaudą skirti rekomendavo Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 pagrindu sudaryta komisija, kuri buvo sudaryta tirti valstybės tarnautojos drausmės pažeidimą, už kurį pareiškėjo įsakymu jai buvo paskirta drausminė nuobauda.

7. Nepaisant to, jog atsakovas nemoka pareiškėjui darbo užmokesčio, tai nebuvo kliūtis prieš priimant skundžiamą sprendimą, paprašyti iš Generalinės miškų urėdijos informacijos apie pareiškėjo darbo užmokestį ir išieškotinos žalos dydžius aiškiai nurodyti skundžiamame įsakyme.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 148 – 149) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Urėdija pažymi, jog Generalinį miškų urėdą teisės aktų nustatyta tvarka skiria į pareigas ir iš jų atleidžia Aplinkos ministras. Į Aplinkos ministro kompetenciją taip pat įeina funkcijos, susijusios su Generalinio miškų urėdo skatinimu, nuobaudų skyrimu bei materialinės atsakomybės taikymu. Todėl būtent į Aplinkos ministro kompetenciją įėjo ir prievolė Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka įvertinti Generalinio miškų urėdo materialinės atsakomybės sąlygas ir priimant įsakymą dėl žalos atlyginimo tiksliai nurodyti, kokia suma turėjo būti išskaičiuota iš Generalinio urėdo atlyginimo administracine (ne teismine) tvarka, o kokia suma turėtų būti išieškoma pareiškus ieškinį teisme. Urėdijos nuomone, Aplinkos ministras savo įsakymu prievolę nustatinėti materialinės atsakomybės sąlygas ir išskaičiuojamas sumas nepagrįstai pavedė Urėdijai. Pabrėžia, jog Urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, kaip savo steigėjai, teikia visą reikalaujamą informaciją, todėl būtų pateikusi ir informaciją apie Generalinio miškų urėdo darbo užmokestį. Be to, ir be Urėdijos pateiktinos informacijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai yra žinoma informacija apie Generalinio miškų urėdo pareigybės lygį ir kategoriją, pagal kurią ir yra apskaičiuojamas darbo užmokestis. Urėdijos nuomone, žalos paaiškėjimo data laikytina ne Valstybės kontrolės nurodoma Valstybės kontrolieriaus 2009 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. SP-9 data, o pinigų V. A. išmokėjimo data, t. y. 2008 m. spalio 29 d., 2008 m. gruodžio 1 d. ir 2009 m. balandžio 17 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. D1-379 „Dėl žalos atlyginimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo įsakymu Urėdijai įsakyta išskaičiuoti iš pareiškėjo B. S. darbo užmokesčio Generalinės miškų urėdijos patirtas 49 137,95 Lt išlaidas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ginčo teisiniams santykiams yra aktualios Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reguliuojančios valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės klausimus.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnį už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Remiantis paminėto įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.

Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatytas žalos atlyginimo teisinis reguliavimas taikytinas tik tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo iš specialių subjektų – valstybės tarnautojų, padariusių žalą jiems atliekant vidaus administravimo veiklą. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama, jog ,,Vidaus administravimas – administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių-finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas), kad ji galėtų tinkamai vykdyti priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius“. Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis taikytina tik asmenims, kurių veikla užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-35/07).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos, kadangi iš į bylą pateiktų Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. D1-364 (b. l. 22 – 25) bei Generalinio miškų urėdo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 313 (b. l. 26 – 27) matyti, jog pareiškėjas B. S., eidamas generalinio miškų urėdo pareigas, vykdo vidaus administravimo funkcijas ir būtent su šių funkcijų vykdymu yra susijęs tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš darbo – paskyrimas Vidaus audito tarnybos vadovei V. A., dėl kurio Generalinė miškų urėdija patyrė 49 137,95 Lt išlaidų, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008 ši tarnybinė nuobauda buvo panaikinta ir paskirta švelnesnė nuobauda – griežtas papeikimas.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 3 dalį valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą žalą valstybės tarnautojas gali atlyginti savo noru, o to paties straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės tarnautojui gera valia šalių susitarimu žalos neatlyginus natūra ar pinigais, padarytos žalos atlyginimas gali būti tą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu išskaitomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio neviršijant vidutinio darbo užmokesčio. Sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, o neatlyginta žalos dalis išieškoma pareiškus ieškinį teisme. Paminėto straipsnio 5 dalis taip pat numato, jog atlyginant žalą išieškoma suma negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamo įsakymo turinį, teisingai konstatavo, jog šio įsakymo priėmimo tikslas – administracine (t. y. neteismine) tvarka iš kalto asmens (Generalinio miškų urėdo B. S.) išieškoti Urėdijai padarytą žalą, kadangi juo suformuluotas imperatyvus nurodymas būtent iš pareiškėjo darbo užmokesčio išskaičiuoti Urėdijos patirtas 49 137,95 Lt dydžio išlaidas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išaiškinimui, kad administravimo aktu dėl materialinės atsakomybės taikymo turėjo būti nustatyta, kokio dydžio valstybės įstaigai padaryta žala apskritai gali būti atlyginta iš pareiškėjo darbo užmokesčio (Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 2 d.) bei kuri žalos dalis atlygintina neteismine tvarka (Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo įsakymo turinį, pažymi, jog iš jame nurodyto įpareigojimo formuluotės matyti, kad Urėdijos patirtas išlaidas siekta išskaičiuoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio, t. y. neteismine tvarka, ir jokių papildomų tokio išieškojimo sąlygų nenurodyta. Teisėjų kolegijos nuomone, vien nuoroda į Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnį nereiškia, jog įsakymas priimtas ir bus vykdomas laikantis šio straipsnio nuostatų, o nurodymas išieškoti visą Urėdijos patirtą žalą iš pareiškėjo darbo užmokesčio neteismine tvarka neatitinka paminėtame straipsnyje įtvirtintos ir aukščiau aprašytos tvarkos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal Urėdijos pateiktą pažymą (b. l. 50) bei mokėjimo nurodymų kopijas (b. l. 151 – 153) Urėdija išlaidas dėl su atleidimu iš darbo susijusių mokėjimų V. A. patyrė 2008 m. spalio 29 d., 2008 m. gruodžio 1 d. bei 2009 m. balandžio 17 d., o skundžiamas įsakymas dėl žalos atlyginimo priimtas 2009 m. liepos 2 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, nustato naikinamąjį terminą, kuriuo nepasinaudojus žalos atlyginimas neteismine tvarka (išskaitymas iš tarnautojo darbo užmokesčio vidaus administravimo tvarka) nebegalimas ir žala gali būti išieškoma teismine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-208/2010).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino skaičiavimo pradžia turi būti siejama su tiesioginės materialinės žalos atsiradimu, t. y. su diena, kai institucija (atsakovas) patyrė tiesiogines išlaidas atkuriant dėl tarnautojo kaltės padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 1519/2010).Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju laikytina, kad Urėdija materialinę žalą patyrė dėl su atleidimu iš darbo susijusių mokėjimų V. A. atlikimo metu, t. y. 2008 m. spalio 29 d., 2008 m. gruodžio 1 d. bei 2009 m. balandžio 17 d.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas įsakymas pažeidžia Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalį, kadangi yra praleistas naikinamasis terminas priimti sprendimui dėl žalos išskaitymo iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio vidaus administravimo tvarka. Šis įsakymas nelaikytinas teisėtu taip pat dėl to, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jame nenumatyta, kurios darbo užmokesčio dalys išieškotinos neteismine ar teismine tvarka, o numatyta kad visa patirta žala išskaičiuotina iš darbo užmokesčio, ir tai prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje numatytai žalos išieškojimo tvarkai.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad priimant sprendimą dėl valstybės tarnautojo padarytos žalos atlyginimo, turi būti įvertintos ir nustatytos materialinės atsakomybės kilimo sąlygos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, neteisėta veika, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kurios taikomos kituose iš esmės analogiškuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011). Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokiu atveju taikytinos Darbo kodekso nuostatos, susijusios su materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nustatymu bei taikymu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnį, neturėjo remtis Darbo kodekso normomis.

Pagal Darbo kodekso 246 straipsnį materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju turėjo būti įvertintos visos sąlygos, būtinos pareiškėjo B. S. materialinei atsakomybei atsirasti, o iš teismui pateikiamos medžiagos matyti, jog nei administracinių teismų nagrinėtose su ginču susijusiose bylose, nei Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2009 m. birželio 4 d. sprendime Nr. SP-9 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų, nustatytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje“, nei skundžiamame įsakyme nebuvo nagrinėta ir nustatyta, ar egzistuoja šių sąlygų visuma, sudaranti prielaidas B. S. materialinei atsakomybei kilti. Priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008 pažymėjo, kad B. S. turėjo teisę skirti tarnybines nuobaudas V. A., todėl sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, nėra pagrindo pripažinti neteisėtais veiksmais jo įsakymą, kuriuo V. A. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo.

Teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentui, jog šiuo atveju taikytina kaltės prezumpcija, nustatyta Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje. Kaip minėta, byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatos, pagal kurias valstybės tarnautojas atlygina tik kaltais veiksmais padarytą žalą. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pareiškėjo pozicija, jog savo esme tarp šalių susiklostę santykiai artimesni darbo teisei negu civilinei teisei, o pagal darbo teisės principus kylančios materialinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija įstatymuose nenumatyta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. D1-379 „Dėl žalos atlyginimo“ pagrįstai vertino kaip neteisėtą, savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui – Valstybės tarnybos įstatymui, kadangi šis įsakymas priimtas pažeidžiant žalos atlyginimo tvarką reguliuojančias nuostatas bei nenustačius būtinųjų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis